Viktoras Orbanas. Dėl tautos būklės

2018 m. vasario 18 d., Budapeštas Ponios ir ponai, Leiskite man šiltai pasveikinti buvusį ministrą pirmininką Peterį Borosą (Péte...

2018 m. vasario 18 d., Budapeštas

Ponios ir ponai,

Leiskite man šiltai pasveikinti buvusį ministrą pirmininką Peterį Borosą (Péter Boross), Budapešto merą Ištvaną Torlošą (István Tarlós) ir parlamento pirmininką Lazlą Kiuverį (László Kövér). 

Džiaugiuosi, kad ir vėl galime būti čia visi drauge. Visuomet su dideliu nekantrumu laukiu šių susirinkimų. Ruošiantis šiandienos kalbai, didžiausias man kilęs iššūkis neturėjo nieko bendra su jos turiniu. Tiesą sakant, turiu labai platų nagrinėtinų klausimų ir idėjų asortimentą. Tikrasis iššūkis buvo deramai įvertinti šią akimirką laike. Visų pirma, noriu atsižvelgti į faktą, jog tai yra dvidešimtasis kreipimasis „Dėl tautos būklės“. Taip pat į tai, kad praėjus aštuoneriems metams, mes artėjame prie mūsų antrosios kadencijos valdžioje pabaigos. Visi sėdime lyg ant adatų, suvokdami, jog vos už keturiasdešimt devynių dienų vyks visuotiniai rinkimai. Negana to, šiemet sukanka trisdešimtosios Fides (Fidesz) įkūrimo metinės. Per kelias man skirtas minutes turiu meistriškai supinti visas šias temas kartu. Tačiau šiandien jūs susirinkote čia ne reikšti simpatijos kalbėtojams, kankinamiems intelektualinių dilemų, o tam, kad pasiklausytumėte, ką jie nori jums pasakyti.

Ponios ir ponai,

Aptarinėdami pastaruosius aštuonerius metus, privalome atsižvelgti į kiek neįprastą Vengrijos žmones persmelkusį kuklumą – o veikiau, netikrą kuklumą. Pamenu, kaip vaikystėje baigus sodinimo darbus ir visiems sustojus tarytum pagal instrukciją surikiuota vorele, mano tėvai ištardavo tik trumpą žodelį „Baigta.“ Taip pat pamenu, kad kai į mūsų namus ateidavo kažką pataisyti turėję meistrai, savo atliktą darbą jie įvertindavo paprastai: „Laikys.“ Jie niekuomet nesakydavo, kad darbas praėjo sklandžiai, ir juolab nekonstatuodavo „Šiandien dirbau tikrai gerai.“ ar „Puikiai padirbėjome.“ Tame aš įžvelgiu tam tikrą santūrumą, tam tikrą orumą, norą leisti faktams kalbėti apie atlikto darbo kokybę, o ne girti jį savais žodžiais. Tai naudingas požiūris, pravartus gyvenimo kelyje. Tačiau politikoje tokio standarto laikymasis yra neįmanomas. Oponentai stokoja analogiško drovumo, ir, nepaisydami bet kokių padorumo ribų, reguliariai jums reiškia nepagarbius, šlykščius ar bendrai nesąžiningus kaltinimus. Neturėtume sekti jų pavyzdžiu, bet taip pat neturėtume leistis talžomi kaip bokso kriaušės. Su deramu kuklumu ir santūrumu, mes turime pasakyti, jog šie aštuoneri metai praėjo tikrai sklandžiai. Iš tiesų, galime teigti, kad per juos pasiekėme daugiau, nei tikėjomės, o pažvelgę į savo darbotvarkę matome, kad pažengėme toliau, nei buvome suplanavę. Įsipareigojome per dešimt metų sukurti vieną milijoną naujų darbo vietų, ir šiandien jau pasiekėme 736 tūkst. rodiklį. Pradėję žaboti kainų infliaciją, nė neįsivaizdavome tokios stulbinančios sėkmės. Tiesa ir tai, jog nepaisant viso mūsų optimizmo, mes tikrai nesitikėjome, kad Giorgijus Matolčius (György Matolcsy) transformuos Nacionalinį banką taip greit ir su tokiais staigiais rezultatais. Už tai jam reiškiame savo padėką. Atitinkamai, aš tikėjausi, jog aukštas ekonomikos augimas mums leis savo pensininkams išmokėti pensinę premiją – pirmąją Vengrijos istorijoje – tik mūsų dešimtųjų metų pabaigoje, tačiau mums pavyko tai padaryti jau praėjusių Kalėdų proga. Bravo, Michali Vorgo (Mihály Varga)! Nacionalinės ekonomikos ir statybos projektų plėtra progresuoja sparčiai – gal net per sparčiai. Kad ir kur pažiūrėtume, matome bokštinius kranus ir triūsiančius darbininkus statybų aikštelėse. Aš tik slapčia vyliausi, kad mums pavyks pasiekti susitarimą dėl atlyginimų pakėlimo ir mokesčių sumažinimo, kuriuos išvien palaikytų profesinės sąjungos, darbdaviai ir vyriausybė, tačiau mes įgyvendinome ir tai. Nenumaniau ir to, kad Žemės ūkio rūmai sugebės taip sėkmingai persiorganizuoti, ir kad sukursime naujų darbo vietų net agrokultūros srityje. Negana to, maži ir vidutinio dydžio ūkiai stiprėja greičiau, nei kas nors galėjo numatyti. Dėkojame jums, Šandorai Fazekašai (Sándor Fazekas). Dar viena maloni staigmena yra padvigubėjęs romų tautybės studentų skaičius aukštosiose mokyklose. Už tai keliame savo kepures ministrui Zoltanui Balogui (Zoltán Balog)!

Ponios ir ponai,

Aš tikėjausi – tiesą sakant, reikalavau – kad mūsų ūkio ministrai siektų visiško nedarbo sumažinimo ir gelbėtų šeimas, turinčias didelių skolų dėl užsienio valiutų sukurtų spąstų ir kitų įsiskolinimų. Įvedus naują reguliavimą, iš jų taip pat buvo tikimasi užtikrinimo, jog Vengrijos žmonės niekuomet nebebus melagingais sumetimais įtraukti į skolas, už tai plėšiami ir paverčiami skolininkais visam gyvenimui. Kitais žodžiais tariant, aš vyliausi, jog mes pataisysime savo ekonomiją ir nukreipsime jos vystymą augimo link, taip leisdami kiekvienam iš mūsų žengti bent vieną žingsnį pirmyn asmeninių finansų atžvilgiu. Vis dėlto, tikrai nesitikėjau, jog vos per aštuonerius metus mūsų gyvenimo būdas – kuriam visais laikais didelę reikšmę turėjo kultūra, sportas ir švietimas – atsigaus tokiu greičiu, kokį patyrėme. Vos spėjame statyti turizmo infrastruktūrą, dviračių takus, svečių namus ir sveikatingumo viešbučius. Sportu užsiimančių žmonių skaičių paaugo daugiau nei dvigubai. Teatro lankytojų rodikliai išaugo 50 procentų, koncertų dalyviu – 100 procentų; muziejai, festivaliai ir kino teatrai taip pat prisipildo kone sausakimšai. Labai džiugu matyti, kad nepaisant ekonominio šoko, Vengrijos žmonės išliko kultūrą vertinanti tauta. Iš mados neišėjo ir santuoka. Jei viskas būtų likę taip, kaip buvo 2010 m., šiandien mūsų būtų penkiasdešimčia tūkstančių mažiau. Ir nors demografijos atžvilgiu mums vis dar yra kur pasistengti, tai vis tiek yra šaunus pasiekimas savaime. Kalbant bendrai, galiu pasakyti, kad per šiuos aštuonerius metus mes pasiekėme viską, ko iš mūsų buvo galima racionaliai tikėtis – ypač turint galvoje tarptautinį pasipriešinimą, su kuriuo susidūrėme. Mano nuomone, net atsižvelgdami į padarytas klaidas, pastarųjų aštuonerių metų pasiekimus galime ne tik laikyti patenkinančiais, bet ir pagrįstai jais didžiuotis. Linkime, kad bet kurie aštuoneri metai Vengrijos ateityje jai būtų bent tokie patys geri, kokie buvo pastarieji.

Ponios ir ponai,

Taip pat privalau atvirai pasakyti, kad bet kas, teigiantis, jog Vengrija jau pasiekė savo tikslus, greičiausiai nesupranta, apie ką kalba. Galutinė tiesioji atkarpa ir finišo linija vis dar yra toli prieš mus. Niekas, būdamas sveiko proto, neginčys, kad šiandien Vengrija atrodo esanti daug geresnės formos, nei buvo prieš aštuonerius metus. Negana to, mes galime net sutikti, jog Vengrija pamažu ima priminti darbščią, gerai organizuotą ir padorią šalį. Tačiau ji vis dar neatrodo taip gerai, kaip turėtų. Ji vis dar ne tokia, kokia galėtų būti. Sprendžiant pagal jos talentą, ji gali tvarkytis daug geriau, nei tvarkosi dabar. Kol kas mes toli gražu neužbaigėme savo darbo, ir vis dar turime daug ką nuveikti.

Ponios ir ponai,

Pažvelkime į ateitį. Jūs visi gerai mane pažįstate, taigi žinote, jog tikiu paprastais dalykais: darbu, šeima ir tėvyne. Tai viskas, ką galiu jums pasiūlyti ir ateityje. Tikiu, kad Vengrija yra šalis, kurioje sunkus darbas yra apdovanojamas: tie, kurie dirba daugiau, uždirba daugiau. Tikiu, kad šeimos formuoja visą šalį vienijantį stuburą. Tikiu, kad kiekvienas, kuris įsipareigoja susilaukti vaikų, turėtų gauti visą įmanoma paramą. Tikiu, kad motinos privalo būti gerbiamos ir vertinamos. Ir tikiu, kad jei mes darysime būtent tai, tuomet Karpatų baseine bus daugiau vengrų, o ne mažiau. Tikiu, kad mes, vengrai, turėsime ateitį tik likdami vengrais: jei puoselėsime vengrų kalbą, ginsime savo krikščionišką ir vengrišką kultūrą, ir saugosime Vengrijos laisvę ir nepriklausomybe. Tai, mano mieli draugai, yra vengriškasis modelis, ir jis – bent jau kiek galiu numatyti – veikia puikiai. Sunkaus darbo vertinimas, parama šeimoms, nacionalinės tapatybės išlaikymas ir nepriklausomybės saugojimas: tai yra ateitis, ir ši ateitis gali būti mūsų.

Ponios ir ponai,

Vengriškasis modelis veikia ne tik todėl, kad juo tiki šios šalies vadovai – nors, žinoma, tai taip pat būtina jo veikimo sąlyga. Vengriškasis modelis yra sėkmingas, nes juo tiki milijonai vengrų. Pamenu, kai pačioje pradžioje, vos paskelbus šią programą, tikėjusių ja buvo vos saujelė. Jie palaikė programą labiau iš vilties, o ne tikėjimo. Tačiau žingsnis po žingsnio, situacija pasikeitė, ir viltis galiausiai tapo tikėjimu. Šiandien milijonai žmonių tiki, kad sunkus darbas, šeima ir tėvynė yra ne tik kilnūs dalykai savaime, bet taip pat gali būti sėkmingos politikos pagrindu. Tiesą sakant, iš visų per pastaruosius aštuonerius metus įgyvendintų pasiekimų, labiausiai didžiuojuosi būtent tuo. Už tai esu dėkingas – mes visi esame dėkingi – daugiau nei septyniems šimtams tūkstančių žmonių, pasinaudojusių galimybe įsilieti į darbo rinką ir išlaikyti savo šeimas ne pašalpų išmokomis, o savo darbu. Nuoširdžiausiai dėkojame mumis tikėjusiems Vengrijos verslų savininkams, kurie nepabūgo rizikos, investavo į ateitį ir kūrė darbo vietas. Kartu kurdami darbo vietas, darbininkai ir verslininkai bendromis pastangomis nulėmė Vengrijos ekonomikos sėkmę. Savo padėką esame skolingi ir kiekvienam jaunam vengrui, pasiryžusiam leistis šeimos kūrimo keliu. Santuokų skaičius šalyje išaugo 46 procentais. Stebuklingasis rodiklis, kurį mokslininkai vadini vaisingumo koeficientu, pakilo nuo 1.23 iki 1.49: tai daug žadanti pradžia, tačiau vis dar esame toli nuo 2, užtikrinsiančio ilgalaikį mūsų išlikimą. Tačiau nors tai tolimas siekis, jis tikrai nėra neįgyvendinamas.

Ponios ir ponai,

Būtina visų mūsų ateities planų sąlyga yra laisvė sekti pasirinktu keliu. Savo keliu gali eiti tik tos tautos, kurios nepriklauso nuo kitų malonės. Šiandien mes nebesame finansiškai priklausomi nuo kieno nors kito. Vengrijoje veikia vietinės komunalinių paslaugų įmonės, todėl mūsų šeimos savo sąskaitomis neneša pelno tarptautinėms kompanijoms. Mūsų energetinės priklausomybės era taip pat baigėsi: didžiulių savo pastangų ir investicijų dėka, mes nutiesėme reikalingus dujotiekius, todėl dujos į Vengriją tekės ne tik iš Rusijos, bet ir iš Rumunijos, ir net Lenkijos. Daugiau nei 50 procentų bankų sistemos yra valdoma pačių vengrų, kaip ir daugiau nei 50 procentų vengriškos žiniasklaidos. Negali būti jokios kalbos apie tautinę nepriklausomybę be vengriškos bankų sistemos ir vengriškos žiniasklaidos. Tačiau čia turiu jus perspėti: nors mums pavyko užsitikrinti savo nepriklausomybę, ji nėra kaip kokia uogienė stiklainyje, kurią galima užmiršti paliktą ant lentynos – ne, nepriklausomybę reikia reguliariai apginti. Taigi prašau jūsų nepamiršti, kad privalome neleisti mūsų šalies likimo perleisti į internacionalistų rankas.

Ponios ir ponai,

Ruošdamiesi rinkimams, galime patvirtinti, jog mums pavyko pasiekti kai ką, ko nesugebėjo jokia kita partija: mes išlikome vieningi. Išlikę vieningais tarpusavyje, tuo pačiu mes suvienijome ir visą šalį. Subūrėme daugumą ir paraginome ją siekti svarbiausių tikslų bei spręsti reikšmingiausias problemas – susijusias su nepriklausomybe, sienų apsauga ir migracija; tai darydami, nukalėme tvirtus vienybės saitus, peržengusius net politines linijas. Tai didžiulis pasiekimas šiais poliarizacijos ir nesutarimo laikais. Vengrijos politikoje, ponios ir ponai, mes jums siūlome tęstinumą ir patirtį. Mūsų gyvasties linija tęsiasi nuo pirmųjų demokratijų rinkimų iki pat šiandienos. Opozicijoje praleidome šešiolika metų, o valdžioje – dvylika. Kaip matote, tarp šių pozicijų dar nėra pusiausvyros. Mes jau išmokome, jog svarbiausias veiksnys politikoje yra laikas. Šalies valdymas reikalauja patirties ir pasitikėjimo savimi, vietos geografijos pažinimo ir išsamaus supratimo apie tarptautinę areną; ir jei visa tai apjungtume su drąsa atsinaujinti, taptų aišku, jog esame pirmaujančioje pozicijoje. 
Ponios ir ponai, 

Visi požymiai rodo, kad Vengrija neišvengiamai juda sėkmės keliu. Šiuo metu viskas yra savo vietose: patirtis, drąsa, mūšių užgrūdinti kariai, tarptautinis prestižas – esame aukštyn kylanti šalis, turinti didžių planų ir kupina, atrodytų, neišsenkančių jėgų.

Ponios ir ponai, 

Tuo pačiu metu turime pripažinti, jog esame ne tik pilietinė valdžia, bet ir tautinė. Nūdienos pasaulyje, kam nors prabilus apie pasišventimą tautai, tokie žmonės dažnai yra cenzūruojami – esą, tauta tėra kažkoks folkloro elementas, nuobodus nostalgijos likutis, ar pagyvenusių piliečių sentimentas. Tačiau noriu jums aiškiai pasakyti, kad nors tautos samprata tikrai yra persmelkta sentimentalumo, tai yra kažkas gerokai daugiau. Tėvynė yra inkaras, kurio poreikį giliai širdyje jaučia kiekvienas. Todėl, nepaisant kandžių replikų ir pašaipų, šalies patriotai yra verti pripažinimo už tai, kad vis iš naujo ir iš naujo nuleidžia šį inkarą – už tai, kad nepailsdami mums nuolat išrėžia į veidus, jog tėvynė eina pirmiau viso kito. Iš amerikiečių pasiskolinę jų išsireiškimą, galėtume pasakyti taip: „Vengrija – pirmiausia“.

Ponios ir ponai, 

Jei šiandien kam nors ištarsite žodį „Vengrija“, jie pagalvos apie Budapeštą, Balatono ežerą, gražiąsias Vengrijos moteris, guliašinę sriubą ir puikius vynus. Tačiau jei kieno nors paklausite apie „Vengrijos politiką“, galite būti tikri, jog jie pirmiausia pagalvos apie Fides; labiau išsilavinusieji – apie Fides-KDLP. Tai suprantama, kadangi du kartus iš eilės mes laimėjome rinkimus dviejų trečdalių dauguma, ir šalį valdome neverčiami formuoti koalicijos. Vengrijos statusas gerokai padidėjo: mūsų reputacija, pripažinimas, ir įtaka yra didesni, nei galėtų suponuoti mūsų šalies dydis ar jos ekonominis svoris. Kodėl taip yra? Visų pirma, per aštuonerius metus Fides ir KDLP (Kereszténydemokrata Néppárt, KDNP) užtikrintai sustabdė politinio korektiškumo įsivyravimą. Eurotarškalai, liberalų apsimetinėjimas ir „PK“ banalybės buvo nuosekliai atmestos. Mums padovanotą antsnukį išsiuntėme atgal į Briuselį, o šuns pasaitėlį – į TVF. Apsidairykite aplink, ir pamatysite priverstinių koalicijų bei liberalios žiniasklaidos diktatų sukaustytą Europą. Budapešte puoselėjama kalbėjimo be užuolankų praktika – aiškūs žodžiai ir prasmingi saikiniai. Čia mes sakome tai, ką galvojame, ir darome tai, ką norime. Šiandieninės Europos politikoje tai yra didžiulė prabanga, o mes, vengrai, galime joje maudytis – nors būtų puiku, jei vanduo taip dažnai neišsilietų pro kraštus! 

Ponios ir ponai,

Faktas, kad ateiname užsienio žmonėms į galvą, kai šie galvoja apie Vengriją, tapo tikrove tik didelės kainos dėka. Fides buvo suformuota prieš trisdešimt metų. Šis kelias buvo ilgas ir sunkus: žiauri kova už būvį, atkaklumas, ištikimybė, brolybė; tarnavimas Vengrijai, vienybė ir tarpusavio bičiulystė. Mus žino ir gerai pažįsta kiekvienas vengras. Tautiečiai žino, kad mes kalbame nuoširdžiai, ir nepasiduodame pagundai hiperbolizuoti. Mes iš tiesų galvojame tai, ką sakome. Jei kažkam įsipareigojame, atsiduodame tam visomis savo jėgomis, ir dažniausiai pasiekiame užsibrėžtą tikslą. Jei šis šūkis nebūtų panaudotas kitur, pasakyčiau, kad esame „ramybės jėga. Nesislepiame po kaukėmis, ir nekabiname makaronų ant niekieno ausų. Esame antikomunistai ir patriotai. Aistringai mylime Vengriją, ir esame pasirengę dėl jos padaryti viską, ką galime. Būtent tai mus išskiria iš kitų politinių partijų.

Nors šiandien man nederėtų skirti dėmesio ir laiko kitoms partijoms, likus keturiasdešimt devynerioms dienoms iki visuotinių rinkimų, nepaliesti šios temas yra labai sunku. Pažvelgęs į kitų partijų būklę, negaliu patikėti savo akimis. Tiesą sakant, man yra visiškai nesuvokiama, kaip tokios partijos ir tokie jų nariai gali prašyti žmonių pasitikėjimo, ir apskritai kandidatuoti į valdžios pozicijas. Yra partija, paprašiusi kitos komandos žaidėjo tapti jos sąrašo lyderiu. Jis vadina save kandidatu į ministro pirmininko kėde, nors visiems yra puikiai žinoma, kad jis tėra bankrotinio turto likvidatorius [nesu tikras, kokia tiksliai ten pas jį situacija], kuriam buvo paskirta istorinė užduotis išvesti VSP (Magyar Szocialista Párt, MSZP) iš parlamento. Kita kairiojo sparno partija šiuo metu kaip tik iš naujo atranda savo ištakas, ir vedama buvusio ministro primininko pamažu transformuojasi atgal į archetipinę komunistų partiją, grasinančią žmonėms kalėjimu, nacionalizacija ir naujais sisteminiais pokyčiais. Dvasiniais klausimais jie gali pasakyti tik tiek, kad bažnyčioms derėtų laikyti savo burnas užčiauptas, ir tyliai stovėti šešėliuose nuleidus galvas. Albertas Einšteinas, stebėjęs ne tik fizinius fenomenus, bet ir žmogiškąjį protą, kartą apibrėžė beprotystę kaip polinkį vis iš naujo ir iš naujo bandyti tą patį veiksmą, viliantis kitokio rezultato. Yra ir kita partija, kuri negali pasakyti nieko daugiau nei to, kad pasaulis gali būti kitoks. Geniali įžvalga, tačiau iš jų kalbų yra praktiškai neįmanoma suprasti, koks tiksliai būtų tas naujasis pasaulis, nes jie tarpusavyje net nesugeba susitarti, ar yra kairieji ar dešinieji, nacionalistai ar internacionalistai. Jau neminint to, kad iš jų partijos ir į ją juda tiek daug žmonių, kad mes net nesame tikri, kas jai priklauso, o kas – ne. Mes net neatsimename pavadinimų, kuriais šie išėjūnai praminė savo naujai sukurtas partijas, nes visos jos desperatiškai varžosi dėl matomumo ir ilgalaikio išlikimo. Tačiau visų absurdiškiausia yra tai, kad šiais pavojingais, migracijos nualintais laikais, egzistuoja viena nacionalinė partija, kuri, nepaisant jos šviesios praeities, šiandien skelbia naują idėją, jog islamas yra paskutinė žmonijos viltis. Sunku neišsižioti iš nuostabos, klausiantis tokių neįtikėtinų pareiškimų. Kažkas turėtų mums kuo greičiau įžnybti, idant atsibustume. Visgi, tai būtų beprasmiška: situacija Vengrijoje šiandien yra tokia, kad tai yra vieninteliais kiti galimi kadindatai į valdžios postus. 

Viskas, ką galiu pasakyti – mandagiai, tačiau tvirtai – yra tai, kad Vengrija nusipelnė šio to geriau. Taigi nieko keista, kad šiuo metu šalyje vyrauja ne naujos valdžios, bet naujos opozicijos troškimas. Tačiau akimirkai pabandykime šiuos žmones traktuoti rimtai ir aiškiai konstatuokime, jog mes manome, kad paskutinė viltis Europai yra krikščionybė; kai europiečiai šiandien kalba apie krikščionybę – ir ši skirtis yra reikšminga – jie galvoje turi jos kultūrą ir gyvenimo būdą. Dėl šios priežasties, remiantis nuomonių apklausomis ir analizėmis, 78 procentų Vengrijos žmonių nori, kad mes išsaugotume krikščionišką kultūrą ir savo krikščioniškąsias tradicijas. 

Ponios ir ponai,

Galvodami apie savo ateitį ir tai, kas pastatyta ant kortos artėjančiuose rinkimuose, turėtume atsižvelgti į didėjantį skaičių pesimistinių analizių, prognozių ir projekcijų, susijusių su Europos ateitimi. Komentatoriai teigia, kad virš Europos telkiasi tamsūs debesys, sukelti imigracijos procesų. Niūrių pranašysčių būta visais laikas – tai gerai pažįstama muzika, grojanti Europos politikos fone. Šiomis dienomis neramina tai, kad visos šios prognozės iš esmės yra matematinės savo pobūdžiu: nors tai tik apytiksliai vertinimai, jie kalba apie skaičius ir sukiekybinamus pokyčius; o skaičiai visuomet turėjo didelį svorį. Remiantis prognozėmis, vakarinėse Europos valstybėse imigrantų skaičius augs vis sparčiau. Šiuo metu nenoriu nieko sakyti apie Prancūziją ar Nederlandus, tačiau Vokietijoje šalies viduje gimusių piliečių skaičiais yra gerokai nukritęs didžiuosiuose miestuose, į kuriuos imigrantai pirmiausia ir keliauja. Pavyzdžiui, Bavarija šiuo metu išleidžia gerokai daugiau lėšų prieglobsčio teikimui, imigracijai ir integracijai nei siekia bendras ūkio, aplinkosaugos ir sveikatos apsaugos biudžetas. Lankydamasis Vienoje, girdėjau, kad šių metų stojimo į mokyklas statistika nustebino visus: į pradines klasės įstojusių musulmonų vaikų procentas išaugo neįtikėtinu mastu. Tai ateitis, kuri ten jau yra tapusi dabartimi. Pasak NATO ataskaitų – panašu, kad kareiviai vis dar nesileidžia būti cenzūruojami – 2020 metais į Europą bus iškeliavę 60 milijonų žmonių. Taip pat sutariama, kad Afrika bus gerokai stipresnė, nei numatė visos iki šiol rengtos prognozės. 2050 m. jos populiacija bus padvigubėjusi iki 2.5 milijardų. Jaunų afrikiečių bus dešimt kartų daugiau, nei jaunų europiečių. Afrikai gresia dvi potencialios nesėkmės. Vienoje iš šių ateičių, jai pavyktų pakartoti įspūdingus Azijos pasiekimus, kuriais Kinija, Indija, Indonezija ir Vietnamas nustebino visą pasaulį. Visos šios šalys – kiekviena savaip, tačiau visos žaibiškai – ištraukė save iš nepritekliaus, nukreipė savo ekonomiką augimo link, ir jau greit perims lyderiaujančias pozicijas pasaulio rinkose. Jų sėkmė primena mums, kad tai istorija formuoja demografiją, o ne atvirkščiai. Ir mes, vengrai, tarytum moksleiviai, priversti kartoti mokslo metus, taip pat turime ką pasakyti šiuo klausimu. 

Kita galima ateitis yra ta, kad Afrikai nepavyks sekti Azijos plėtros pramintu keliu ir savo jaunuomenei sukurti adekvačias gyvenimo sąlygas. Jei šiai keliamilijoninei jaunų žmonių masei bus leista keliauti šiaurėn, Europa netrukus patirs milžinišką spaudimą. Negana to, didesnioji dalis imigrantų atkeliaus iš islamo pasaulio. Jei viskas ir toliau tęsis tokia linkme, Europos miestuose populiacijos daugumą sudarys musulmonai – ir čia Londonas bus ne išimtinis atvejis, o pokyčių vėliavnešys. Jei niekas nesikeis, mūsų kultūra, mūsų tapatybė ir mūsų tautos, kokias mes jas pažįstame, liausis egzistavusios, ir išsipildys mūsų baisiausi košmarai. Vakarai žlugs, o Europa bus okupuota niekam to net nesuvokus. Ar tai patvirtins žodžius tų, kurie teigia, kad civilizacijos nėra nužudomos, o viso labo nusižudo pačios? Daugelis tiki, kad net jei visa tai įvyks, tai truks labai ilgą laiko tarpą. Aš manau, kad taip galvojantieji klysta. Analizių toliaregiškumas siekia 2050 metus, ir mano amžiaus žmonės tuo metu jau bus sulaukę aštuoniasdešimties. Kitais žodžiais tariant, mes – jau nekalbant apie mūsų vaikus ir vaikaičius – galėsime savo akimis įsitikinti, kuria kryptimi bus pasukusi mūsų Vakarų pasaulio ateitis.

Šioje vietoje, gerbiami draugai, aš taip pat privalau pasakyti keletą žodžių apie nesutarimus tarp Vakarų ir Vidurio Europos. Panašu, kad išsiskyrė šių dviejų Europos dalių plėtros kryptys. Be abejo, mes vis dar sutariame dėl demokratijos, teisinio valdymo ir rinkos ekonomikos; tačiau pamatai, ant kurių šiandien statomos šios idėjos, sparčiai tampa vis skirtingesni. Politikai apie tai kol kas dar nekalba garsiai, tačiau visiems tai jau ir taip akivaizdu. Senosios Vakarų Europos valstybės tapo imigrantų šalimis. Diena po dienos, jų kultūriniai pamatai yra transformuojami, krikščioniškos kultūros brandinta populiacija nyksta, o didžiausieji miestai išgyvena agresyvią islamizaciją. Turiu pasakyti, kad nematau jokių politinių jėgų, turinčių valią ir galią sustabdyti šiuos procesus – ar, juo labiau, juos apgręžti. Ir visai nesvarbu, ar tai yra liberalių demokratijų silpnumo išdava, jų ankstesnės kolonijinės patirties atgarsis, ar godumo motyvuota ardomoji veikla, vykdoma Džordžo Sorošo pavyzdžiu valdomos imperijos; faktai lieka tie patys. Kad ir kokia būtų to priežastis, Vakarų Europa tapo imigrantų erdve ir mišrios populiacijos pasauliu; priešingai nei Vidurio Europą, tai ją veda visiškai naujos raidos keliu. Mums tai tikrai nėra geros naujienos. Tai reiškia, kad islamiška civilizacija – kurios misija visuomet buvo Europos atvertimas į tai, ką musulmonai laiko tikruoju tikėjimu – jau greit pasibels į Vidurio Europos duris, tiek iš pietų, tiek vakarų. Mums pavyko sėkmingai apginti savo pietines sienas dėka pastatytos tvoros, teisinių ir fizinių barjerų, pavyzdingo mūsų policijos ryžto ir Šandoro Pintėro (Sándor Pintér) vadovavimo. Mes sulaikėme musulmonų pasaulio veržimąsi į mūsų žemes iš pietų. Žvelgdami šia kryptimi, mes matome, jog esame paskutinioji Lotyniškosios – arba Vakarų – Krikščionijos šalis. Stovime tvirtai, tikėdami savo gynybinių linijų pakankamumu sulaikyti bet kokį antplūdį. Negana to, stačiatikybė narsiai ir ryžtingai kovoja mūsų priešakyje. Vertiname Serbijos, Rumunijos ir Bulgarijos veiksmus.

Kad ir kokia absurdiška ji beatrodytų, dabartinė situacija vakaruose kelia mums tiesioginį pavojų. Tiksliau, šią grėsmę mums kelia politikai Briuselyje, Berlyne ir Paryžiuje. Jie nori, kad mes perimtume jų vykdomą politiką – politiką, pavertusia jų valstybes imigrantų šalimis ir atvėrusia kelią krikščioniškos kultūros žlugimui bei islamo plitimui. Jie nori, kad mes priimtume migrantus ir taip pat taptume mišrių populiacijų šalimis. Anksčiau jie aiškino, jog tikisi mūsų pritarimo todėl, kad tai, kas svetima, yra gražu, mišri populiacija yra geresnė, o tikroji Europa neišpažįsta tokių atgyvenusių viduramžiškų sampratų kaip tėvynė ir religija. Šiandien šie balsai, panašu, aidi tyliau. Juos pakeitė kitas populiarus požiūris, tvirtinantis, jog turime susitapatinti su jais, nes taip yra reiškiamas solidarumas. Privalome tvirtai pasakyti, kad solidariai stovime kartu su tais Vakarų Europos žmonėmis ir lyderiais, kurie nori išgelbėti savo tėvynes ir krikščioniškąją kultūrą, tačiau neketiname rodyti jokio solidarumo atžvilgiu tų, kurie siekia tai apleisti ir išduoti. Niekuomet nereikšime solidarumo tiems Europos lyderiams, kurie nori vesti Europą į post-krikščionišką ir post-nacionalinę erą.

Ponios ir ponai,

Turime aiškiai ir tiesmukai konstatuoti, kad nemanome, jog šis mūšis, kuriame kovojame, yra beviltiškas; tiesą sakant, mūsų akimis, mes jame jau beveik pasiekėme pergalę. Višegrado (Visegrád) ketverto šalys išlieka nepalaužtos. Stačiatikiškas pasaulis taip pat stovi ryžtingai; panašu, kad laiku susivokė ir Kroatija. Austrija atsigręžė patriotiškumo ir krikščionybės pusėn. Bavarijoje po KSS (CSU, Christlich-Soziale Union) vėliava susibūrė dvasinio ir politinio pasipriešinimo judėjimas. Galbūt dar nėra per vėlu. Su jauduliu laukiame Italijoje vyksiančių rinkimų rezultatų, galimai nulemsiančių Silvijaus Berluskonio (Silvio Berlusconi) grįžimą į valdžią, o kartu su juo – sveiku protu, itališku tautiškumu ir kultūriniu identitetu grįstą šalies valdymą. Forza Italia!

Atsiminkime ir tuos Europos politikus, kurie per pastaruosius kelerius metus pamėgino suleisti savo dantis į mūsų kūną, ir galiausiai juos nusilaužė. Greitai perbėgsiu per jų sąrašėlį: Austrijos kancleriai Feimanas (Faymann) ir Kernas (Kern); Italijos ministras primininkas Renzis (Renzi); negarbingasis Kroatijos ministras pirmininkas Milanovičius (Milanović); ir, žinoma, Martinas Šulcas (Martin Schulz), pademonstravęs maniakišką užsidegimą būti viskuo, ir galiausiai tapęs niekuo. Pastebiu, kad sąrašas vis dar nebaigtas – jame dar liko vietos kelioms pavardėms.

Ponios ir ponai,

Visa tai mums teikia vilties. Baigiantis dienai, gera žinoti, jog įdėtos pastangos nenuėjo per niek. Tačiau dabartinė situacija mums neteikia priežasčių džiaugtis savimi. Mums besipriešinančios jėgos, Džordžo Sorošo tinklas ir jo papirkta tarptautinė biurokratija nė neketina pasiduoti. Dalis jų vis dar užuodžia pinigus; žvelgdami į Europą, jie regi verslo galimybes, sąlygojamas euro silpnėjimo. Nemažai jų nenori prarasti savo daro vietų ir jiems globalaus elito mokamos pėstininkų algelės. Galiausiai, yra daugybė ideologizuotų Europos intelektualų, be perstojo eksperimentuojančių su Europos transformacijos galimybėmis. Puikus pastarosios padermės pavyzdys yra Vengrijoje veikiantis aktyvistas, priklausantis Sorošo organizacijai ir leidęs sau pasakyti štai ką; cituoju: „Nepriklausomai nuo to, iš kur jie atvyksta, čia atkeliaujantys žmonės yra geresni už mūsų vietinę populiaciją“. Ilgą laiką nesupratau, kodėl kas nors kalbėtų tokias akivaizdžias kvailystes. Juk kiekvienam aišku, kad lyginant su migrantais, mes vengrai esame geriau apmokyti, geriau išsilavinę ir gerokai darbingesni. Tai aišku kaip dieną. Bet ne per seniausiai vienas iš Sorošo tinklo viršiausiųjų ideologų, Žmogaus teisių komisaras Europos Taryboje, prasitarė, kad prieš keletą metų jie slapčia iniciavo programą, skirtą veisti naują žmonių rasę, kurią jie labai kukliai pavadino Homo sorošensus, arba „Sorošo žmogus“. Ir aš supratau, jog iš tokių Sorošo pakalikų perspektyvos, mes, čiabuviai žmonės su savo šalimis, savo kultūra ir savo religija – brangenybėmis, kurias ginsime dantimis ir nagais – esame neišganomi individai, visiškai netinkami tokiai transformacijai. Jų požiūriu, migrantai iš tiesų yra daug tinkamesnė grynoji medžiaga, iš kurios galima šį bei tą nulipdyti. Tai, kad tokie slapukaujantys žmonės, atsakingi už šio plano vykdymą, gali saugiai ir laimingai gyventi mūsų šalyje, yra tiktų tikriausias testamentas vengrų tautos dosnumui ir tolerancijai.

Be abejo, mes neketiname būti tik abejingais stebėtojais; mes ne avys, kurios tyliai laukia, kol jas aplankys likimas. Mes neabejotinai kovosime, o prireikus mes išnaudosime vis stiprėjantį savo teisinį arsenalą. Pavyzdžiui, mes turime parengę įstatyminį pasiūlymą „Sustabdyti Sorošui“. Bet kokias veiklas, susijusias su migracija ar migrantais, mes ribojame tam tikra nacionalinio saugumo licencija; taip pat ketiname dalį užsienio paramos, skirtos finansuoti migraciją skatinančių NVO arba pseudo-pilietinių organizacijų veiklai, nukreipti į sienų apsaugos biudžetą. Mes inicijuosime išsamų finansinio skaidrumo patikrinimą, ir jei kas nors atsisakys nutraukti savo pavojingų planų vykdymą, mes juos paprasčiausiais išspirsime lauk – kad ir kokie įtakingi ar turtingi jie būtų. Kovosime ir tarptautinėje arenoje. Jau rytoj Bulgarijos ministrui primininkui, šiuo metu prezidentaujančiam Europos Sąjungai, europinį įstatyminį pasiūlymą, sukursiantį sąlygas visokeriopai Europos sienų apsaugai. Būtent sienų gynybą yra svarbiausias mūsų prioritetas, ne privalomos migrantų kvotos. Apsaugoję savo sienas, neleisime niekam patekti į vidų be leidimo, o tada nieko nereikės ir skirstyti. Tie, kurie nuspręs į savo šalis įsileisti migrantus, patys turės jais rūpintis. Taip neleisime jiems išsirinkti geriausių, o mums atsiųsti likusiuosius.

Turėčiau atkreipti jūsų dėmesį ir į tai, kad šiomis dienomis atsivėrė nauja terpė ginčams. Jungtinės Tautos, arba JTO, apsiėmė galutinai įforminti tarptautinį susitarimą dėl migracijos iki šių metų pabaigos. Juodraštis jau buvo paviešintas derybų tikslais. Jungtinės Valstijos jaus pasitraukė nuo derybų stalo, nes jų akimis pasiūlymas yra absoliučiai pro-migracinis ir nukreiptas prieš sienų saugumą. Mes savimi pasitikime šiek tiek labiau, todėl kol kas nusprendėme likti prie derybų stalo, ir keisti kai kurias rengiamo susitarimo formuluotes. Ko tiksliai nori JTO? Į šį klausimą turės atsakyti mūsų draugas Pėteris Sijarto (Péter Szijjártó). Ko tiksliai nori JTO? Ji nori, kad visi pripažintų, jog imigracija ir jos lengvinimo priemonės yra teigiamas ir naudingas indėlis ekonominiam augimui ir klestėjimui. Tai yra citata iš paties dokumento. Žvelgiant iš Europos perspektyvos, tai yra neabejotina kvailystė; tai tas pats, kas teigti, jog gripo epidemija yra sveikintinas dalykas, nes ji teigiamai prisideda prie žmonių sveikatos ir gerovės. JTO laikosi pozicijos, kad Europoje privalo būti sukurti saugūs ir reguliuojami imigracijos kanalai. JTO tvirtina, jog kiekvienas europietis turėtų jausti pareigą padėti imigrantams atvykti į jo šalį, ten apsigyventi ir susirasti darbus. 

Ponios ir ponai,

Mes suprantame, kad apytiksliai 80 procentų JTO priklausančių šalių yra migrantų kilmės šalys; tačiau mes Jungtinių Tautų nekūrėme tam, kad jos atsigręžtų prieš mus ir pasmerktų mūsų šalį pražūčiai. Jungtinės Tautos taip pat pabrėžia, kad būtina pašalinti visas teisines ir fizines kliūtis, trukdančias imigrantams kirsti sienas. Čia mes galime ištiesti nugaras iš aukštai iškelti galvas: tokios pastabos yra nukreiptos į mus ir mūsų pastatytą sieną. Įdomu tai, kad tokio pobūdžio pasiūlymai dažniausiai yra teikiami žmonių, kurie yra nuolat lydimi apsauginių, važinėja šarvuotais limuzinais, gyvena aukštomis tvoromis ir sienomis aptvertuose namuose, ir yra kiaurą parą sergėjami apsaugos sistemų. Mes jiems siūlytume pirmiausia išardyti savo vartus, nukelti juos supančias tvoras ir atleisti savo apsauginius; jei po šio eksperimento jie vis dar bus gyvi, galėsime tęsti pokalbį prie derybų stalo. Kita vertus, jei eksperimentas nepasitvirtins, mes mielai suteiksime jiems prieglobstį Vengrijoje.

Ponios ir ponai,

Akivaizdu, kad tai visiška kvailystė. Yra tiesiog nesuvokiama, kodėl jie laiko mus tokiais nukvakusiais lunatikais, galinčiais priimti tokį siūlymą ir jį įgyvendinti. Privalome aiškiai ir tiesmukai pareikšti, jog Vengrija nėra nuo proto nušokusių žmonių šalis. Mes suprantame, kad Džordžo Sorošo organizacijos ne tik įleido savo šaknis Briuselyje ir Budapešte, bet taip pat Niu Jorke, JTO būstinėje. Mes suprantame, kad jos leidžia nesuskaičiuojamas pinigų sumas tam, kad prastumtų pritarimą migracijai globaliame lygmenyje. Mes suprantame, kad Sorošas įsivėlė į kovą ne tik su mumis, bet taip pat su britais, prezidentu Trampu (Trump), bei izraeliečiais. Ginčų tema visur ta pati: spaudimas pritarti imigracijai ir migracijos procesams. Tačiau jiems nepavyks. Mes nesame vieni, ir mes kovosime petys į petį tam, kad sulaikytume – o tada visai sustabdytume – Sorošo planą, pristatytą Briuselyje ir JTO. Jei turėsime pakankamai sąjungininku – o jų mes tikrai galime suburti pakankamai – esu tikras, kad galiausiai pasieksime pergalę.

Ponios ir ponai,

Galiausiai, leiskite man pabrėžti faktą, kad rinkiminė kampanija prasidėjo vakar. Stebint vakarykščius opozicinės kampanijos atidarymo renginius, atsiminiau seną savo įžvalgą: vykstant kampanijai, tikrovė užčiaupia savo burną. Išlikime ramūs ir šia tema taip pat kalbėkime blaiviai. Šiandien mūsų politiniai oponentai Vengrijoje yra beviltiškoje padėtyje. Jiems nepavyko adekvačiai suvokti šių laikų nuotaikos. Spręsdami mums labiausiai rūpimus klausimus jie nestovėjo mūsų pusėje, jie nestovėjo valstybės pusėje. Jie nerėmė mūsų, kad buvo statoma tvora. Jie pasitraukė į užribį, kai vyko referendumas dėl privalomos migrantų kvotos. Jei nepalaikė Konstitucijos keitimo projekto. Jie neigė imigracijos realybę. Jie neigė privalomos migrantų kvotos ir Sorošo plano realybę. Žmonės tai mato ir žino tiesą; būtent todėl opozicija Vengrijoje šiandien yra beviltiškoje padėtyje. Tačiau mums gerai žinoma de Golio (de Gaulle) pamoka, jog beviltiškumas brandina neapykantą. Neapykanta srūva iš kiekvieno opozicinių partijų ištarto sakinio. Esu tikras, kad susidursime su gausybe šiurkštumo, veidmainystės, ir svaidymosi purvu. Tačiau turėtume atsiminti, jog rinkimai mums visiems yra šventė: milijonai vengrų laukė dienos, kai išsivadavę iš komunistinės sovietinio režimo priespaudos jie galės balsuoti laisvuose rinkimuose. Privalome neleisti kitiems sugadinti šios šventės. Išsaugokime savo gerą nuotaiką ir humoro jausmą, tuo pačiu neišsižadėdami savo perdėto kuklumo ir gebėjimo gėrėtis bendro sprendimų priėmimo grožiu. Kaip pasakojama gerai žinomame anekdote, iš penkiasdešimto dangoraižio aukšto iššokęs žmogus ramino save krisdamas: „Kol kas viskas tvarkoje!” Po penkiasdešimties dienų mes visi atsidursime atitinkamose vietose: kai kurie stovės penkiasdešimtame aukšte, o kai kurie rasis pirmajame. Keliu tostą už šį nuotykį!

Pirmyn, Vengrija! Pirmyn, vengrai!


Susiję

Viktoras Orbanas 4396040575772469959

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-03-05 16:10

    Va čia, tai tikslių tiksliausiai pastebėta:
    "Jungtinės Tautos taip pat pabrėžia, kad būtina pašalinti visas teisines ir fizines kliūtis, trukdančias imigrantams kirsti sienas. Čia mes galime ištiesti nugaras iš aukštai iškelti galvas: tokios pastabos yra nukreiptos į mus ir mūsų pastatytą sieną. Įdomu tai, kad tokio pobūdžio pasiūlymai dažniausiai yra teikiami žmonių, kurie yra nuolat lydimi apsauginių, važinėja šarvuotais limuzinais, gyvena aukštomis tvoromis ir sienomis aptvertuose namuose, ir yra kiaurą parą sergėjami apsaugos sistemų. Mes jiems siūlytume pirmiausia išardyti savo vartus, nukelti juos supančias tvoras ir atleisti savo apsauginius; jei po šio eksperimento jie vis dar bus gyvi, galėsime tęsti pokalbį prie derybų stalo."

    AtsakytiPanaikinti
  2. He he ,šitas patiko:2018-03-05 19:28

    Mums padovanotą antsnukį išsiuntėme atgal į Briuselį, o šuns pasaitėlį – į TVF

    AtsakytiPanaikinti
  3. Taigi, Ponai ir Ponios, lietuviai, prašau pakomentuoti, kuris iš mūsų valdžios žmonių gali taip pagrįstai pakalbėti?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-03-05 21:30

      šiandien nė vienas

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-03-06 03:52

      Pakalbeti tai gali, atsiranda "galvociu", tik, kad jie "impotentai" - padaryti nieko negali, nemoka, o nemaza dalis ir nenori.

      Panaikinti
    3. Kad nelabai prisimenu, kad koks "galvočius" iš valdžios bent kažką iš tolo panašaus kada būtų pasakęs.

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2018-03-08 08:41

      būtent - net panašiai kalbėti jiems neįmanoma. Pirmiausia dėl tokios kalbos konkretumo: juk tada visiškai akivaizdžiai išlįstų melas. Antra, jie net neturi panašių tikslų - daugiau darbo vietų, didesnės pensijos, būstas visiems ir t.t. Jie ir jiems tarnaujanti žiniasklaida moka tik aiškinti, kad dėl savo skendimo kalti patys skęstantieji.

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2018-03-08 21:56

      Idemiau reiketu skaityti,kas yra parasyta,tuomet nereiketu nereiketu uz uzduoti tokiu klausimu.O butent,apie komunistu ir kitas partijas,bandziuses uzvaldyti Vengrija.8 metus jie yra nusluoti nuo bet kokios valdzios,del to vengrai ir tvirteja,vystosi,tobuleja ir t.t.
      Tuo tarpu lietuva valdo,nuo pat pirmu dienu komunistiniai nusikalstami klanai.Cia gal geriau tiktu zodis uzvalde.
      Kol buve komunistai nesedes uz grotu,kol nebus nusluotos nuo Lietuvos zemes visos partijos,kol lietuvos zmones kovos sededami virtuvese,tokie pasisakymai bus kaip is fantastikos srities,musu Lietuvelej.
      Is pamazgu duobes gali sklisti tik dvokas,bet ne tokie zodziai.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2018-03-06 03:46

    Tai gali buti Lietuvos busimu rinkimu Programa prezidento postui uzimti, savivaldybems ir kitai Seimo kadencijai. Chrestomatinis straipsnis. Nenukiskite per greit i archyva, tegu perskaito kuo daugiau zmoniu.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-03-06 08:16

    „Ne per seniausiai vienas iš Sorošo tinklo viršiausiųjų ideologų, Žmogaus teisių komisaras Europos Taryboje, prasitarė, kad prieš keletą metų jie slapčia iniciavo programą, skirtą veisti naują žmonių rasę, kurią jie labai kukliai pavadino Homo sorošensus, arba „Sorošo žmogus“. Ir aš supratau, jog iš tokių Sorošo pakalikų perspektyvos, mes, čiabuviai žmonės su savo šalimis, savo kultūra ir savo religija – brangenybėmis, kurias ginsime dantimis ir nagais – esame neišganomi individai, visiškai netinkami tokiai transformacijai.“
    Panašu, kad mūsų Europai paskelbtas (bakteriologinis) karas iš visokių ten europos tarybų. Teks atsilaikyti prieš virusą – kitaip tapsim „homo sorošensus“.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Šiek tiek pataisius , būtų kopija rinkiminei programai. Gal reiks paprašyt leidimo naudoti? :)

    AtsakytiPanaikinti
  7. Kada lietuviai politikieriai atsikvošės? Konservatoriai su prezidente sulindo Europos briuseliniams naikintojams į gerą vietą ir net neketina pasistengti už Lietuvos valstybingumo išsaugojimą. Parsidavėliai visi, tik valstiečiai dar truputį žiūri Lietuvos, bet jeigu nesieks išsaugoti krikščioniškųjų vertybių, tai taip pat žlugdys Lietuvą. Vienintelė viltis - Vilniaus Forumo žmonės, Tautininkų partija. Būkite drąsūs, būkite Tėvynės patriotais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-03-08 03:40

      Negi vis dar neaisku, kad jie niekada neatsikvoses! Gimes sliauzioti - skraidyti negali. Ar vis dar norite, kad katinas saugotu laszinius? Jie turi trauktis. Toks turi buti Kovo 11-sios szukis.

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2018-03-06 15:40

    žadą atima, kai skaitai, žinant, kad tai ne literatūros kūrinio fragmentas, o VIEŠA Europos politiko kalba. Kažkas čia rašė, kad kaži ar yra Lietuvoje nors vienas politikas, kuris drįstų ir aišku, turėtų politinės nuovokos, taip kalbėti. Bijau, kad tokio nebėra. Viltis- kad bus? Taip, jeigu propartijos žmonės neišsiskirstys dėl smuklmenų, o veiks kartu, ir sugebės į bendrą veiklą įtraukti jiems panašius. Nebus engva,nes pas mus daug norinčių būti generolais. Kaip kad su Kovo 11-osios einesa. Jeigu Tautininkų sąjunga nesupranta, kad reikia visiems vienytis, tai ko laukti iš liberalų ar postkomunistų?Būkime vieningi tada ir pasieksime tikslą

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-03-06 16:02

      atsiprašau, suklydau: Ne Tautininkų sąjunga, o Tėvynės sąjuna.

      Panaikinti
    2. Tai kad VF rašė būtent apie Tautininkų, o ne Tėvynės sąjunga - su anais net nėra prasmės kalbėtis.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-03-06 19:20

      rimtai? Tai kokia ten problema- garbe nepasidalina? Visuomet protingas lyderis renkasi dar protingesnį patarėją, o ne daro jį savo priešu.

      Panaikinti
    4. Avelnsžin, kas ten buvo - TS pareiškimo neteko matyti. Bet net jei dėl eitynių neina susitarti, tai ką aš žinau...

      Panaikinti
  9. Pasiuskyt tą publikaciją Grybauskaitei, gal kažka nors kadencijos pabaigai supras? Bet abėjoju, nesiuskyt, neverta.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Anonimiškas2018-03-12 22:07

    Vienintelis dalykas, užkliuvęs Orbano kalboje: ,,Su jauduliu laukiame Italijoje vyksiančių rinkimų rezultatų, galimai nulemsiančių Silvijaus Berluskonio (Silvio Berlusconi) grįžimą į valdžią, o kartu su juo – sveiku protu, itališku tautiškumu ir kultūriniu identitetu grįstą šalies valdymą. Forza Italia!'' Kodėl Orbanas tikėjosi Berlsuconi sugrįžimo?

    AtsakytiPanaikinti
  11. Vengrija prieš 500 metų sulaikė musulmonų plūdimą Europon (tą padarė Egero tvirtovės komendantas, nepaklusęs karaliaus įsakymui pasiduoti), dabar vėl tą pakartos, nepaklusdama ES nurodymui pasiduoti ir įsileisti musulmonus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šįkart nepavyks, nes ta Europa išskėstom kojom pati musulmonus kviečiasi (ir dar už bandymus gintis grūmoja tai pačiai Vengrijai). Vengrijos (kaip ir kitų Vyšegrado šalių) užduotis - apsaugoti SAVO šalį ir tautą. Europa, jeigu joje artimiausiu metu neįvyks radikalių pokyčių, nueis velniop.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item