Peter Kwasniewski. Trūkio lex orandi tradicijoje pavyzdys: Gavėnios sekmadienių epistolės

Vienas iš labiausiai stulbinančių skirtumų, liudijančių trūkį ir netęstinumą tarp tradicinių lotyniškų Mišių ir Pauliaus VI Mišių, matyti...

Vienas iš labiausiai stulbinančių skirtumų, liudijančių trūkį ir netęstinumą tarp tradicinių lotyniškų Mišių ir Pauliaus VI Mišių, matyti ištraukose iš Šventojo Rašto, kurios skaitomos per sekmadienių Mišias. Senojo Mišiolo metinis skaitinių ciklas, įkūnijantis gerokai ilgesnę nei tūkstantmečio patirtį, metai iš metų sudėlioja krikščionių tautai esmines dvasinio gyvenimo tiesas ir pagrindines moralės taisykles, prie ko mes privalome nuolat grįžti. Naujųjų Mišių trimetis skaitinių ciklas, visų istorinių liturginių ritų fone pats būdamas precendento neturinčia naujove, pateikia didesnį tekstų kiekį ir įvairovę, tačiau, kaip pasekmė, nususina pačios žinios esmę ir prasmę.

Atrodo tarytum drobė, ant kurios nutapytas paveikslas, yra tokia didelė ir joje nupiešta tiek daug visokių dalykų, kad darosi sunku suprasti, ką vaizduoja visas paveikslas. Stokojama „naudingo pasikartojimo“, įgalinančio žodžius giliai įkristi ir pasilikti širdyje, o ne į vieną ausį įeiti ir pro kitą išeiti. Kaip mėgsta sakyti vienas mano draugas, ugdant tenka daug kartu įrėžti griovelį, kol pagaliau pasilieka žymė. Milžinišką abiejų ciklų kontrastą pakankamai įvertinti, matyt, tegali tie, kurie pakankamai ilgą laiką reguliariai dalyvauja abiejų Romos rito formų Mišiose. 

Puikus pavyzdys to, kaip pasikeičia liturgijos perduodama žinia, matyti panagrinėjus pirmųjų trijų Gavėnios sekmadienių Epistoles (šiuo terminu vadinu pirmuosius usus antiquior (t.y. senojo rito) ir antruosius usus recentior (t.y. naujesniojo rito) skaitinius, kurių beveik visi yra paimti iš įvairių apaštalo šv. Pauliaus laiškų).

Tradiciniame Romos rite visos trys epistolės pabrėžia moralinius Evangelijos reikalavimus, derančius su pirmuoju Viešpaties ištartu žodžiu: „Atgailaukite“. Ypatingai visos trys Epistolės mini nesvarstytiną reikalavimą išlikti skaistiems/tyriems, tai išdėstant kylančia linija — pradedama nuo frazės, toliau pereinama prie keleto sakinių, kol galiausiai apie tai kalbama beveik visame skaitinyje.

Pirmojo Gavėnios sekmadienio epistolė [Missale Romanum 1962], 2 Kor 6, 1-10

Broliai: Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina. Priešingai: visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodome tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės; gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir žinomais; kai mirštame – ir štai vėl gyvuojame, kai esame baudžiami – ir nenužudomi, kai liūdime – ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime – ir viską turime.

Antrojo Gavėnios sekmadienio epistolė [Missale Romanum 1962], 1 Tes 4, 1-7

Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui, — o jūs taip ir elgiatės, — tai darykite vis daugiau pažangos! Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. Tokia gi Dievo valia — jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo ištvirkavimo! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. Nes Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.

Trečiojo Gavėnios sekmadienio epistolė [Missale Romanum 1962], Ef 5, 1-9

Broliai: Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui. Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas – jums tai netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Gerai įsidėmėkite, kad joks ištvirkėlis, nedorėlis ar gobšas, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės dalies. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. Nebūkite jų bendrai! Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.

(visi šie Šv. Rašto vertimai — kun. Č. Kavaliausko)

Vargubau ar gali būti akivaizdesnis skirtumas su naująja Skaitinių knyga. Nė viename iš devynių naujai parinktų skaitinių, vietoj aukščiau pateiktųjų trijų (devyni, nes yra trys metiniai ciklai — A, B ir C) neminima nei skaistybės/tyrumo dorybė, nei pareiga vengti ištvirkavimo. Ar tai atsitiktinumas? Kaip kartą parašė C. S. Lewisas: „Skaistybė yra pati nepopuliariausia iš krikščioniškųjų dorybių“. Liturgijos reformuotojai sutiko su moderniuoju sekuliarizmu, teigiančiu, kad katalikybė tapo pernelyg „susirūpinusi“ ir „sustabarėjusi“ seksualinės moralinės klausimais, ir kad atėjo laikas atverti langus ir įleisti šiek tiek šviežio oro. Tai jie padarė parinkdami sąlyginai sušvelnintas ir negrėsmingas epistoles šiems trims Gavėnios sekmadieniams, iš kurių nė viena nepateikia tokių griežtų reikalavimų laikytis asketinio susilaikymo, kokie buvo ir tebėra išsakomi tradiciniuose skaitiniuose, visada skaitytuose visoje Romos katalikų bažnyčioje iki pat XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos.

Trys A metų epistolės kalba apie tai, kaip nuodėmė atėjo į šį pasaulį per Adomą (Rom 5), apie mūsų pašaukimą į šventumą (2 Tim 1) bei apie tai, kad Kristus numirė už mus (Rom 5); B metais kalbama apie tvaną kaip krikšto pirmvaizdį (1 Pt 3), apie Dievo buvimą „už mus“ (Rom 8) ir Kristų kaip suklupimo akmenį ir kvailybę (1 Kor 1); C metų skaitiniai kalba apie išganymą per Kristų (Rom 10), apie tai, kad Kristaus valia perkeičia mūsų menkus kūnus (Fil 3) bei sakramentinius ženklus dykumoje (1 Kor 10). Visa tai labai gražu, ir kažkuo siejasi su Velykomis — bet visa tai tampa pernelyg bendra, kai kalba pasisuka apie Gavėnios kovą prieš pasaulį, kūną ir velnią. Parinkti skaitiniai įdomūs, tačiau jie, taip sakant, nepasiekia namų bazės, neprasiskverbia iki tos privačios sferos, į kurią modernybė nugrūdo seksualinę moralę. 

Dar daugiau, mūsų teiginį, kad reformatoriai sąmoningai vengė šios temos, mes galime pagrįsti atidžiau pažvelgę į tas ištraukas, kurios buvo praleistos perikopėse arba kurios įdėtos į skliaustelius, kaip pasirinktiniai skaitiniai. Antai C metų antrojo Gavėnios sekmadienio Epistolė (t.y. antrasis skaitinys) nurodoma, kaip skaitinys iš laiško Filipiečiams 3,17–4,1 arba 3, 20–4,1. Kodėl galima/leidžiama praleisti eilutes nuo 17 iki 19 imtinai? Pažymėtosios eilutės viską pasako:

Broliai ir seserys: visi būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį. Daugelis – apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu – elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus. Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia. Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike, – tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!

Pažymėtieji sakiniai turi neigiamą ir depresuojanti atspalvį, ar ne? Tad juos galite išmesti, jeigu jums nepatinka jų tonas. Akivaizdu, kad ne ištraukos ilgumas lėmė pasirinkimą, kad šį skaitinį verta patrumpinti; priežastis yra pati žinia, kuri prieštarauja politiniam (ar, galbūt, čia derėtų sakyti, bažnytiniam) korektiškumui. Tai ypač kertasi su Hanso Urso von Balthasaro ar vysk. Roberto Barron ištara, kad „mes drįstame turėti viltį, jog galimai visi bus išgelbėti…“. Šv. Paulius šią nesąmonę nubraukia dar jai nespėjus rastis: „Daugelis elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai“, ir priduria: „jų galas — pražūtis“. Atkreipkite dėmesį jis nesako: „keletas ypač nedorų žmonių — na žinot, tokių kaip Stalinas, Hitleris ir panašiai — elgiasi kaip kryžiaus priešai ir greičiausiai jų galas gali būti pražūtis, nors mes galime viltis, kad taip gal ir nebus“. Tiesmukiški apaštalo žodžiai išliko naujuose skaitiniuose, tačiau juos palikta naudoti pasirinktinai, savo nuožiūra. 

Dar blogiau apaštalui sekasi su C metų trečiojo Gavėnios sekmadienio Epistole, sudaryta iš 1 Kor 10, 16 ir 10-12 eilučių. Šioje ištraukoje iš pirmojo laikšo Korintiečiams, šv. Pauliaus tiesmuko rabiniško griežtumo ar fariziejiško negatyvumo reformatoriams, matyt, jau buvo per daug; tad jie nesusilaikė ir iškirpo tris eilutes, nuo 7 iki 9, kurias pažymime žemiau:

Broliai ir seserys: Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai sekė paskui debesį ir visi perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje. Tie įvykiai yra mums įspėjimas, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. Nebūkite stabmeldžiai, kaip kai kurie iš jų, – kaip parašyta: Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti. Neištvirkaukime, kaip kai kurie jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai. Negundykime Viešpaties, kaip kai kurie iš jų gundė ir krito nuo gyvačių. Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo. Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje. Todėl kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų. Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą.

Nuostabiausia, kad vienintelė vieta iš visų devinių A, B, ir C metų trijų Gavėnios sekmadienio epistolių, kurioje užsimenama apie porneia (ištvirkavimą, paleistuvavimą), yra chirurgiškai tiksliai pašalinama. Šiuolaikinį žmogų juk reikia apsaugoti nuo skausmo, kurį sukelia priekaištai dėl jo priklausomybės nuo porneia

Tai ryškiai kontrastuoja su senosiomis pirmųjų trijų metinio dvasinės kovos laiko sekmadienių epistolėmis, kur viskas išdėstytai griežtai ir tiksliai. Tikinčiajam jos byloja: jei nori tinkamai laikytis Gavėnios, susiimk, pradėdamas nuo savo kūniškų potraukių sutvardymo. Būti krikščionimi iš tikro, o ne tik vadintis tokiu, reiškia ir praeiti tam tikrus „bazinius mokymus“, ir pagrindinė šių mokymų dalis yra seksualinė moralė. 

Atkreipkite dėmesį, kaip kalbu — tai baziniai, o ne svarbiausi mokymai. Tai savotiška išankstinė sąlyga, norint siekti dvasinės tobulybės, tačiau ne šios tobulybės esmė. Bet kuris katekizmo tiesas išmanantis katalikas žino, jog ištvirkavimas/paleistuvavimas nėra pačios blogiausios nuodėmės — puikybė, tuštybė ir neviltis iš tiesų yra dar blogesnės už gašlumą. Mes taip pat žinome, kad žmonės didesniu ar mažesniu mastu kenčia nuo dėl mūsų puolusios prigimties sujaukto geidulingumo; mes esame linkę kūniškai nusidėti, ir daugelis ilgą laiką su tuo kovoja. Visa tai yra tiesa; tačiau nemažiau teisinga ir tai, kad, kaip moko šv. Jonas Kasijonas (Cassianus) ir galybė kitų dvasinių mokytojų, mes privalome kovoti su šia nuodėme ir ją nugalėti, jeigu norime daryti pažangą dvasinio gyvenimo kelyje, jei trokštame šventėti, augti gailestingąja meile, kuri myli Dievą dėl jo Paties, o artimą — dėl Dievo. Jeigu mes įstringame su porneia, tuomet be galo palengviname darbą velniui. Jis gali ramiai sau leisti mums patiems sunaikinti save. 

Yra toks vienas pasakojimas — manau, kad tai kažkurio iš dykumos tėvų pasakojimų — apie žmogų, kuris išvydo tokį regėjimą: vienoje pusėje jis pamatė didelį miestą, ant kurio sienos gulinėjo sau vienas tingus demonas, o kitoje pusėje regėjo keletą vienuolių dykumoje, prie kurių buvo susispietęs visas nuožmių demonų spiečius. Tas žmogus paklausė: „Kodėl miestui, kuriame gyvena tiek daug žmonių, tenka tik vienas demonas, o keliems vienuoliams — visa jų daugybė?“. Jam buvo atsakyta: „Mieste žmonės yra pasidavę kūno nuodėmėms ir juos mažai tereikia raginti nusidėti. Tad kaip tik vienuoliai, kurie yra įveikę šias nuodėmes, yra tikrieji demonų gundymų taikiniai“. Mūsų kova su nuodėmėmis — nesvarbu ar ji šiurkšti, ar subtili — tęsis iki paskutinio mūsų atodūsio, bet, kaip ir tie vienuoliai, mes privalome nukirsti gašlumo šaknis, melsti Viešpatį, kad šis ateitų mums padėti, siųsdamas Savo malonę: „Žinodamas, kad negaliu kitaip jos paveldėti, jei neduos Dievas — ir tai buvo jau išmintis žinoti, kieno tai dovana — aš kreipiausi į Viešpatį ir maldavau jį (Išm 8, 21, arkiv. J. Skvirecko vertimas).

Šv. Grigalius Didysis ir šv. Tomas Akvinietis pateikia dar gilesnę priežastį, kodėl būtina nedelsti ir pirmenybę teikti tyrumo/skaistumo dorybės ugdymui, kaip kad iš mūsų reikalauja senasis Bažnyčios lex orandi (lot. „maldos įstatymas“). Neklaidingai ir pakankamai bažnytiškai tiksliai šv. Grigalius „gašlumo dukterimis“ įvardija šias protines bei emocines šios nuodėmės pasekmes: „proto aklumą, kvailumą/neapgalvojimą, neištikimumą, neapdairumą, savimeilę, neapykantą Dievui, šio pasaulio meilę ir bjaurėjimąsi arba netekimą vilties būsimuoju pasauliu“. Komentuodamas šį sąrašą šv. Tomas Akvinietis rašo:

Kuomet žemesnės galios stipriai pastumiamos link savo objektų, tuomet aukštesnės jėgos susipainioja ir sutrinka savo veiksmuose. Dėl gašlumo ydos pats žemiausiais protraukis - geidulingumo potraukis - ryžtingai siekia savo objekto, tai yra, malonumo objekto dėl paties malonumo stiprumo. Ir kaip pasekmė aukštesniosios jėgos, o ypač protas ir valia, per gašlumą tampa kuo stipriausiai sudarkomos.

Taigi protas veikia šiais keturiais veiksmais. Pirmasis yra paprastas supratimas, kuriuo koks nors tikslas suvokiamas kaip [esantis] geras. Ir šį veiksmą gašlumas iškreipia, pasak pranašo Danielio (13, 56): „graži išvaizda apsvaigino tave ir geidulys iškreipė tavo širdį“. Ir tuo būdu atsiranda proto aklumas. Antrąjį veiksmą sudaro patarimas, nurodantis, ką daryti dėl tikslo. Ir šį taip pat sugadina gašlumo geidulingumas, dėl ko Terencijus savo veikale Eunuchas, kalbėdamas apie ištvirkėlišką meilę, sako: „šis dalykas nesileidžia nei būti patariamas, nei kažkokiu saiku suvaržomas, patarimu jo negali suvaldyti“. Šiuo atveju turime „neapdairumą“, kaip minėta aukščiau. Trečiasis veiksmas yra sprendimas, kaip turi būti veikiama. Ir jį taip pat sudarko gašlumas, nes kaip apie senus gašlūnus kalbėjo [tas pats pranašas] Danielis (13, 9): „jie iškraipė savo protą …, kad … nebeatsimintų teisingų sprendimų“. Šiuo atveju gauname „neapgalvojimą“. Ketvirtasis veiksmas yra proto nurodymas, kas darytina. Taip pat ir jį iškraipo gašlumas, tai yra tiek, kiek žmogus, veikiamas geidulingumo, nebedaro to, ką protas nurodo jam, kad reikia daryti. Dėl to Terencijus sako, kalbėdamas apie žmogų, kuris skelbiasi išsiskirsiąs su savo meiluže: „viena netikra ašarėlė šiuos žodžius niekais pavers“.

Kas dėl valios, tai čia kyla dvigubas netvarkingas veiksmas. Viena vertus, yra tikslo troškimas/geismas. Ir šiuo atžvilgiu kalba eina apie savimeilę, kuri susijusi su netvarkingai siekiamu malonumu, o kita vertus, [dėl to] kyla neapykanta Dievui, kadangi [Jis] draudžia geidulingą malonumą. Kitas yra troškimas/geismas dalykų, kurie [yra] nukreipti į tikslą. Ir šiuo atžvilgiu turime prieraišumą šiam pasauliui, kuriuo žmogus nori mėgautis, o iš kitos pusės, turime „bodėjimąsi būsimuoju pasauliu“, kadangi būdamas užimtas kūniškais malonumais, žmogus nesirūpina siekti dvasinių džiaugsmų, bet bjaurisi jais (Summa theologiae, II-II, q. 153, a. 5).

Šiame bauginančiame sielos portrete, juslinėje nuodėmėje įkalintos sielos, smengančios žemyn, užliūliuotos šio pasaulio malonumais ir rūpesčiais (plg. Mk 4, 18-19) sielos portrete mes regime, kaip sužlugdoma pati galimybė pabusti, nemiegoti ir būdėti dvasiniuose dalykuose, aktyviai atsigręžti į Dievą ir į tą pasaulis, kuris ateis. Kaip tik dėl to usus antiquior mus ragina vengti ištvirkavimo ir seksualinių nuodėmių, įskaitant, žinoma, ir svetimavimą, kuris visuomet ir visur eina prieš Dievo valią ir prieštarauja žmogaus gėriui, ir kurio niekada negalima pripažinti leistinu ar dėl kokios nors priežasties pateisinti, priešingai nei teigia aukšto rango pseudo-gailestingumo propaguotojai. Bažnyčia savo autentišku lex orandi mums rodo teisingą kelią, vienintelį kelią į šventumą, o vadinasi ir į dangų.

Vertė Jonas Vilimas


Susiję

Straipsniai 5331147035005850475

Rašyti komentarą

  1. Manęs neįtikino, kad senajame Mišiole įdėti Dievo žodžio skaitiniai tinka geriau, nei Pauliaus VI reformuotame mišiole, kur Dievo žodžio skaitiniai parinkti trijų metų cikle. Nejau mąstysime, kad kai kurios šv. Rašto vietos labiau Šv. Dvasios įkvėptos, o kitos mažiau?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-03-08 16:14

    Man tai atrodo, autorius sako, ne kad vienos šv. Rašto vietos yra geresnės, o kitos blogesnės, bet kad vienos paveikesnės, konkretesnės ir labiau tinkamos tam tikram laikui nei kitos...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Dėkui, daugiau tokių įžvalgų ir priminimų. Ir jau nuo mūsų pačių turimų dvasios rezervų ir valios priklauso, kiek atsiversime, priimsime ir praktiškai įgyvendinsime naudingą žodį.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item