Laurynas Kasčiūnas, Albert Komar. G. Palucko socialdemokratų Tautinių mažumų įstatymas – meškos paslauga Lietuvai ir tautinėms bendrijoms

Valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse Seimo socialdemokratų frakcija įregistravo naują Tautinių mažumų įstatymo projektą, kuriuo neva s...

Valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse Seimo socialdemokratų frakcija įregistravo naują Tautinių mažumų įstatymo projektą, kuriuo neva siekiama pagerinti tautinių bendrijų padėtį ir integraciją į Lietuvos visuomenę. Tačiau, panagrinėjus įstatymą atidžiau, pasidaro akivaizdu, kad tai tik eilinis bandymas torpeduoti gerėjančius Lietuvos-Lenkijos santykius bei nieko iš esmės nesprendžiančių ir prie Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų gerovės neprisidedančių deklaracijų rinkinys.

Socialdemokratų frakcijos atstovų teigimu, Tautinių mažumų įstatymu neva siekiama užtikrinti mažumoms priklausančių asmenų teises bei valstybės įsipareigojimus išlaikyti ir puoselėti tautinių mažumų tradicijas, kultūrinį, kalbinį ir religinį identitetą, apsaugoti tautines mažumas nuo diskriminacijos. Galima rasti ir kitas nuostatas: teisę mokytis tautinės mažumos kalba ir (ar) tautinės mažumos kalbos mokyklose; teisę viešai, žodžiu ir raštu vartoti tautinės mažumos kalbą; teisę burtis į organizacijas; teisę į tautinės mažumos kultūros paveldo išsaugojimą; teisę švęsti savo tautines šventes ir istorines datas, viešai naudoti tautinius simbolius; draudimą asimiliuoti prieš asmens valią ir diskriminuoti tautinių mažumų atstovus ir t.t.

Skaitant išvardytas nuostatas, kyla klausimas, ar šiuo metu visa tai nėra valstybės užtikrinama? Dalį minėtų nuostatų įtvirtina ir saugo aukščiausias šalyje galiojantis įstatymas – Konstitucija. Tautinių bendrijų atstovų, kaip ir visų kitų Lietuvos piliečių teisės užtikrina ir kiti teisės aktai, institucijos bei Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai. Tai atsispindi ir faktinėje Lietuvos tautinių bendrijų padėtyje: pavyzdžiui, Lietuvos lenkų tautinė bendrija, palyginus su lenkų mažumomis kitose šalyse, šiuo metu turi didžiausią lenkakalbių mokyklų tinklą pasaulyje, o Lietuvos lenkai Vilniuje veikiančiame Baltstogės universiteto padalinyje gali įgyti netgi aukštąjį išsilavinimą lenkų kalba. Tautinių bendrijų mokyklų moksleiviams taip pat skiriamas padidintas mokinio krepšelis, taip padedant išsaugoti šias, kai kuriose vietovėse negausiai lankomas mokyklas. Lietuvoje gausiausios Lietuvos lenkų ir rusų bei kitos tautinės bendrijos taip pat aktyviai buriasi į įvairias organizacijas, viešai ir nevaržomai švenčia savo istorines, tautines bei kitas šventes, naudoja tautinius simbolius, yra kviečiamos ir įtraukiamos į valstybei svarbiausių švenčių minėjimus (pvz. visos valstybinės šventės, šimtmečio minėjimo renginiai, Dainų šventė). Lietuvoje taip pat veikia daugybė tautinių bendrijų kalbomis leidžiamų informacinių leidinių,  portalų, radijo stotys, TV kanalai. Galiausiai, bet kuriuo asmens diskriminacija ir prievartinė asimiliacija yra draudžiama įstatymais ir žmonės šias teises sėkmingai apsigina teismuose ir kituose Lietuvos institucijose.

Todėl įvertinus faktinę Lietuvos tautinių bendrijų padėtį, socialdemokratų siūlomo Tautinių mažumų įstatymo priėmimas yra bereikšmis ir nereikalingas, tačiau įstatymo projekte galima atrasti dar kelias nuostatas, kurios galimai ir tapo pagrindiniu tikslu pateikti šį įstatymą Seimui. Socialdemokratų projekte numatoma, kad savivaldybėse, kuriose 1/3 gyventojų sudaro tautinių bendrijų atstovai, bendraujant su šios savivaldybės teritorijoje esančiais viešojo administravimo subjektais, asmuo turi teisę kreiptis raštu arba žodžiu ir gauti iš savivaldybės informaciją tautinės bendrijos kalba. Projekte taip pat numatyta, kad tokiose savivaldybėse gyvenamųjų vietovių, gatvių, viešojo administravimo subjektų pavadinimai, topografiniai ženklai greta valstybinės kalbos gali būti užrašomi ir tautinės bendrijos kalba. Šiuos dvi nuostatos nėra naujos ir periodiškai atsirasdavo kiekvienos kadencijos Seime – tik skirtumas tas, kad anksčiau panašius siekius deklaravo ir projektus registravo V.Tomaševskio vadovaujamos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai, o šiandien šią funkciją perėmė vis labiau raudonuojantys socialdemokratai. Diskusijos apie dvikalbystės ir vietovardžių ne valstybine kalba įteisinimą trunka ne vienerius metus ir galiausiai baigiasi tik visuomenės susiskaldymu bei paskatina dar didesnį bendrijų uždarumą.

Situaciją, kuomet tautinėms bendrijoms yra suteikiamos panašios teisės puikiai iliustruoja vengrų mažumos Rumunijoje pavyzdys. 2011 metų duomenimis, Rumunijoje buvo 1,2 milijono vengrų tautybės piliečių, kurie sudarė 6,5 proc. visų šalies gyventojų. Daugiau nei 90 proc. Rumunijos vengrų gyvena istorinėse Transilvanijos žemėse, kai kuriose apygardose jie sudaro net 75–85 proc. vietos gyventojų. Nuo 1990 m. Rumunijos valdžia suteikdavo vengrų mažumai vis platesnes teises. Tokia politika ilgojoje perspektyvoje sukūrė autonomiją sudarančią izoliuotos teritorijos įspūdį. Tyrimai rodo, kad 28 proc. vengrų mažumos Rumunijoje nekalba rumunų kalba, 37 proc. turi tik minimalius pagrindus. Akivaizdu, kad vis didesnės autonomijos suteikimas nepadeda integruoti vengrų į Rumunijos visuomenę bei kuria „autonomišką salą“. Todėl verta klausti, ar tokia mąstymo logika iš tiesų padės išspręsti tautinių bendrijų problemas Lietuvoje?  Įstatyme numatytas siekis kai kuriose savivaldybėse įteisinti dvikalbystę taip pat gali vesti link dar didesnės diskriminacijos, kai savivaldybė atrinkdama naujus darbuotojus privalės teikti pirmenybę tautinės bendrijos kalbą mokantiems asmenims.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad toks įstatymas gali sukelti žalą šiuo metu pagerėjusiems Lietuvos ir Lenkijos santykiams.  Atsitiktinumas, ar ne, tačiau socialdemokratai šį projektą įregistravo Lenkijos prezidento Andrzejo Dudos pirmojo vizito į Lietuvą metu. Pastarųjų dešimtmečių Lietuvos ir Lenkijos santykių patirtis rodo, kad be kitų reikšmingų aplinkybių, dvišaliai santykiai ypač pablogėdavo tada, kai iš Lietuvos pusės nepamatuotais pažadais dėl Lietuvos lenkų tautinės bendrijos buvo sukeliami Lenkijos politikų lūkesčiai, kurie galiausiai nepasiteisindavo. Šiai „pažadų dalinimo“ politikai kuriam laikui nutrūkus, žinodami, kad tam tikros įstatymo nuostatos yra kontraversiškos ir net nepabandę sutelkti didesnio palaikymo, socialdemokratai ryžosi neatsakingam ir brangiai kainuosiančiam žingsniui, taip torpeduodami gerėjančius Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Maža to, įstatyme net nebandoma spręsti įvairių tyrimų duomenimis, tautinėms bendrijoms iš tiesų aktualių socialinės, informacinės ir galimybių atskirties problemų. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma asmenų priklausančių  Lietuvos tautinėms bendrijoms gyvena Pietryčių regione (Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose), norėdami spręsti tautinės bendrijoms aktualius klausimus, šalies politikai ir institucijos visų pirma privalo atkreipti dėmesį į šio krašto realijas. Viena iš pagrindinių Pietryčių Lietuvos problemų yra socialinė atskirtis, nors abu rajonai yra šalia sostinės Vilniaus, tačiau „sostinės efektu“ niekaip pasinaudoti nesugebama ar net nenorima. Kodėl? Turbūt todėl, kad tiesioginės investicijos kurtų naujas darbo vietas, nepriklausomas nuo savivaldybes valdančios politinės jėgos ir žmonės gavę geriau apmokamą darbo vietą neturėtų galvoti apie politinį lojalumą partijai bei taptų nepriklausomais Lietuvos piliečiais. Be to, sociologiniai tyrimai rodo, kad kuo didesnė socialinė ir ekonominė atskirtis, tuo didesnis polinkis pritarti Kremliaus politikai. Kitaip tariant, kuo žemesnis socialinis laiptelis ant kurio stovi Pietryčių Lietuvos gyventojas, tuo labiau jis žiūri į Rytus ir jų ilgisi. Tai dar vienas įrodymas, kad socialinis ir ekonominis dėmesys yra vienas iš svarbiausių aspektų tautinių bendrijų integracijos galvosūkyje.

Kaip vienas iš būdų spręsti minėtas problemas, Seime yra pateiktas Pietryčių Lietuvos regiono plėtros fondo įsteigimo projektas. Fondas pasitelkęs ES lėšas, prisidėtų prie investicijų į šį regioną pritraukimo, paramos vietos bendruomenėms nepriklausančioms nuo savivaldos institucijų ir pilietinių projektų finansavimo. Mažinant galimybių atskirtį, būtina siekti užtikrinti kokybišką švietimą ir valstybinės kalbos mokymą tam, kad tautinių bendrijų mokyklų absolventai turėtų lygias galimybes konkuruoti dėl įstojimo į geriausias studijų programas, kurios ateityje užtikrintų sėkmingesnę integraciją į darbo rinką. Bet G. Palucko socialdemokratai apie tai net nekalba.  

Nereikėtų pamiršti ir dar vieno sociologų perspėjimo – tautinės bendrijos yra linkusios pritarti Kremliaus pozicijai tada, kai asmuo yra nusivylęs Lietuvos demokratine santvarka, pozityviai vertina sovietmetį ir svarbiausių savo informacijos šaltinių laiko Rusijos televizijas. Tai reiškia, jog būtina toliau tęsti krašto informacinio lauko derusifikaciją, teikiant paramą objektyviai žiniasklaidai tautinių bendrijų kalbomis (pvz. Znad Wilii, delfi.ru ar kt.), užtikrinti kokybiškų televizijos kanalų tautinių bendrijų kalbomis retransliaciją.

Socialdemokratų teikiamame Tautinių mažumų įstatymo projekte visos šios problemos net neįvardijamos, juolab, nepateikiami jokie jų sprendimų būdai. Teikdami šį projektą Gintauto Palucko socialdemokratai ne tik užaštrina Lietuvos visuomenę skaldančius klausimus ir nukreipia politikų dėmesį nuo aktualių tautinėms bendrijoms problemų, taip teikdami meškos paslaugą pačioms tautinėms bendrijoms, bet ir kenkia Lietuvos ir Lenkijos santykiams bei strateginiai darbotvarkei šiuo Europai ir visam pasauliui įtemptu laikotarpiu. 


Susiję

Laurynas Kasčiūnas 1594400737090162981

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item