Artūras Judžentis. Įsipareigojimas ir atsakomybė tautai

propatria.lt nuotrauka 

Pranešimas, perskaitytas 2018 m. kovo 2 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusioje Vilniaus forumo konferencijoje „Lituanistika globalizmo vėtroje: ugdyti tautos kultūrą, stiprinti valstybę“

Sunkūs laikai atėjo lituanistikai. 

Visų pirma, sumažėjo aukštųjų mokyklų. Tai reiškia, kad sunyko arba buvo išblaškyti ištisi pedagogų ir mokslininkų kolektyvai. Visų pirma, Edukologijos universiteto lituanistinės katedros. Jų ateitis neaiški. Jau kuris laikas merdi Šiaulių universitetas. Jo lituanistai buvo išstumti arba priversti ieškotis papildomo darbo. Net ir sujungus katedras vos gyvuoja Klaipėdos universiteto lituanistai, jie jau nebepriima nei į bakalauro, nei į magistro studijas. Nyksta katedros. O juk tai – pedagogų ir mokslininkų grupės, kurios ne tik ugdė lituanistų pamainą, bet ir dirbo mokslinį darbą. Kurios buvo pajėgios imtis didesnių kolektyvinių mokslo projektų. Susitraukė ir kai kurie valstybiniai mokslo institutai. Štai dar maždaug prieš penkerius metus Lietuvių kalbos institute dirbo kone 100 mokslo darbuotojų, o šiandien jų liko vos 70. Taigi profesionalių lituanistų – pedagogų ir mokslininkų – greitai mažėja, jie tiesiog tirpte tirpsta...

Pažvelkime į lituanistų pamainos rengimą. 

Bakalauro pakopos studijose lietuvių kalba ir literatūra dar yra likusi Vilniaus, Vytauto Didžiojo ir Šiaulių universitetuose, tačiau atsidėti vien tik Lietuvių filologijos studijoms galima tik Vilniaus universitete. Visur kitur lituanistikos studijų programa yra suporinta su kitomis, praktiškesnėmis studijomis: leidyba (VDU), komunikacija (ŠU), reklama (VU KHF); tokių sudvejintų specialybių esama ir Vilniaus universitete: Lietuvių filologija ir užsienio kalba. Tai reiškia, kad studentas per tą patį studijų laiką turi papildomai mokytis gretutinių dalykų ir net skirti jiems daugiau laiko, nei lituanistikai (kaip kad greta lietuvių filologijos studijuojant užsienio kalbą). Dėl to menksta lituanistinių studijų lygis, mažėja būsimųjų lituanistų pasirengimas.

Iš lituanistinių magistro pakopos studijų vienintelis Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas dar priima studijuoti Lietuvių literatūros, o Šiaulių universitetas – Lietuvių kalbotyros. Kitur jaunimui siūloma rinktis kur kas platesnes programas: tokias kaip Bendroji kalbotyra, Literatūros antropologija ir kultūra, Medijų lingvistika, Semiotika, Taikomoji kalbotyra, Modernioji lingvistika, Literatūra ir spauda, Lyginamosios kultūrų studijos, Sociolingvistika ir daugiakalbystė, Audiovizualinis vertimas, Viešojo diskurso lingvistika ir taip toliau. Kodėl taip yra? Ar lietuvių kalbotyros arba lietuvių literatūros nepakanka magistrantūros studijoms? Žinoma, kad ne. Taip turbūt daroma tikint, kad platesnės studijos pritrauks daugiau klausytojų. Jų modernumą, ėjimą su laiko dvasia stengiamasi atspindėti jau studijų programos pavadinime. Surinkinto švietimo sąlygomis pateikti kuo patraukliau, kad būtų galima prisivilioti daugiau jaunų ir dažnai patiklių žmonių. Taip elgiamasi negalvojant ar net sąmoningai pamirštant, kad žodis „lietuvių“ studijų programos pavadinime yra ne atsitiktinis – jis simboliškai žymi ryšį su lietuvių tauta, jos kultūra ir Lietuvos valstybe. Tuo pačiu jis yra labai svarbi politinė nuoroda į lituanistikos statusą dabartinėje Lietuvos valstybėje. Ar šio žodžio vengimas katedrų ir studijų programų pavadinimuose neišreiškia paniekos tautos vertybėms?

Kaip lituanistikai išgyventi, kaip jai atsinaujinti, jeigu jauniems žmonėms sudaromos kliūtys studijuoti gimtąją kalbą, literatūrą ar tautosaką? Iš kur tokiom sąlygom rasis jaunų mokytojų, dėstytojų ir tyrėjų, iš kur naujų lebedžių, saukų, mažiulių ar urbučių? 

Nors trumpai žvilgterkime, kokias mokslo problemas tiria aukštųjų mokyklų ir institutų mokslininkai. Kadangi pats esu kalbininkas, leiskite man pasiremti šios lituanistikos mokslo srities pavyzdžiais. 

Lietuvių kalbotyra šiandien taip pat gyvena ne geriausias savo dienas.

Naujausia lietuvių kalbos instituto mokslininkų parengta vienatomė „Lietuvių kalbos gramatika“ išėjo 1994 m., tačiau ji yra tik kiek išplėstas ir atnaujintas dar anksčiau (1985 m.) išleistos vienatomės gramatikos rusų kalba variantas. Taigi šiai gramatikai jau 33 metai. Per šį laikotarpį parašyta tik nedidelės apimties taikomųjų praktinio pobūdžio gramatikų. Jau būtų pats laikas pasirodyti naujai šiuolaikinei gramatikai. Tačiau ji nėra rengiama ir greitu laiku vargiai ar pasirodys, nes nusilpęs Gramatikos skyrius Lietuvių kalbos institute buvo išdraskytas, jo darbuotojai išblaškyti. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedrai rūpi visai kiti dalykai, nei lietuvių kalbos gramatinės sandaros tyrimas. Žinoma, ir universitetuose, ir institute dar yra pavienių didelės kvalifikacijos tyrėjų, tačiau vieni jie nėra nepajėgūs tokios gramatikos parašyti. Turiu omenyje – parašyti tikrai naują, konceptualią gramatiką. 

2002 m. baigtas leisti akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“. Po kelerių metų (2005 m.) jis buvo suskaitmenintas. Vėliau (2008 ir 2017 m.) buvo atnaujinta jo skaitmeninė versija, o žodyno turinys ir apimtis pakito tik nežymiai. Daugiau atnaujinta buvo jo programinė įranga, paieškos galimybės. Taigi per 15 metų nuo XX, paskutiniojo, tomo pasirodymo neparengti žodyno papildymai (kurie sudaro apie 700 000 kortelių). Nei spausdinti (išeitų kokie du tomai), nei elektroniniu pavidalu. Kol kas suskaitmeninta tik papildymų kartoteka, ir tai ne visa. 

Jau maždaug porą dešimtmečių Lietuvių kalbos institute rengiamas vienatomis „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ iki šiol vis dar nebaigtas. Per artimiausius kelerius metus jis, tikėtina, išeis. Tačiau bus ilgo rašymo „iškankintas“, rašytas be meilės, be atsidėjimo.

Gal geriau sekasi lietuvių kalbos istorijos tyrimams? Taip, turime penkiatomę „Lietuvių kalbos istoriją“, parašytą amžinatilsį akademiko Zigmo Zinkevičiaus, tačiau ji juk pradėta leisti prieš daugiau kaip tris dešimtis metų (pirmasis tomas pasirodė 1984 m.) – per tą laiką buvo atlikta daugybė tyrimų ir ją jau reikia papildyti bei atnaujinti. Kas tai padarys? Kol kas Lietuvių kalbos bei Literatūros ir tautosakos institutų mokslininkų jėgos (jiems talkino Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos universitetų dėstytojai) daugiausia buvo skirtos senųjų lietuviškos raštijos paminklų skaitmeninimui ir išorinei, tai yra tekstų radimosi istorijai. Tačiau per visą Nepriklausomybės laikotarpį padaryta labai mažai tų raštų kalbai ištirti. Turbūt todėl neturime ir dar nežinia kada turėsime istorinį lietuvių kalbos žodyną. Na, bent jau su etimologijos žodynais, kuriuose aiškinama lietuviškų žodžių kilmė, mums pasisekė – jų turime net tris. Tačiau visus juos parašė užsieniečiai: vieną – Vokietijos žydas, antrą – lenkas ir trečią – vokiečių kolektyvas, o lietuviško šitokio pobūdžio žodyno Vilniaus universitete tėra sukaupta ir suskaitmeninta kartoteka...

Laimei, atgavus Nepriklausomybę buvo išsaugotas ir netgi sustiprėjo lietuvių kalbos tarmių, vardyno, terminijos ir akcentologijos tyrimai. Deja, pačios tarmės pastaruoju metu ne tik smarkiai keičiasi, bet ir nyksta. Buvo sukurta lietuvių taikomoios kalbotyros šaka. Leidžiamas „Baltų kalbų atlasas“ ir daugiatomis akademinis „Lietuvos vietovardžių žodynas“ yra tie kolektyviniai fundamentiniai darbai, kurie šiuo metu pagrindžia atskiro Lietuvių kalbos instituto buvimą. 

Pastaraisiais metais akivaizdžiai matome, kad šis institutas yra puolamas, jo veikla tyčia smukdoma. Nemažas vaidmuo čia tenka Lietuvos mokslo tarybai, jos pirmininko pavaduotojai Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto pirmininkei Rūtai Petrauskaitei, šias pareigas einančiai jau antrą dešimtmetį. Lietuvių kalbai ir literatūrai šiame komitete atstovauja tekstologas Mikas Vaicekauskas. Tačiau šie asmenys išreiškia ne tik savo, bet ir bendrą liberalųjį Lietuvos valdančiųjų požiūrį – lietuvių kalbos, sudarančios Tautos ir jos įsteigtos valstybės pagrindą, tyrimus siaurinti ir menkinti. Kad ir kokie būtų Lietuvių kalbos instituto veiklos trūkumai – taip, jį būtina pertvarkyti, pakeisti jo vadovybę, – tačiau jis privalo būti išsaugotas ir stiprintinamas.

Lietuvių kalbotyroje esame priversti nuolat kautis dėl lietuvių kalbos. Ir išoriškai – dėl valstybės primetamų tarptautiškumo kriterijų, – ir iš vidaus, kai mokslininkas pats turi apsispręsti, kokia kalba rašyti darbą. Lietuvoje jau yra kalbininkų, visiškai perėjusių prie užsienio kalbos, t. y. savo straipsnius rašančių ir skelbiančių – net ir Lietuvos mokslo žurnaluose – vien tik anglų kalba. Mat, taip paskelbtus juos gali daugiau kas paskaityti. Tokie mokslininkai, galima sakyti, yra apsisprendę – tikėkikimės, tik laikinai – ne savo tautos labui. Blogai yra ne tai, kad jie rašo anglų kalba, blogai yra tai, kad jie rašo vien angliškai. Nes jeigu nuolat rašai svetima kalba, neišvengiamai imi ja ir mąstyti. Po kurio laiko pasidaro sunku atitinkamos mokslo srities mintis reikšti lietuviškai: iš pradžių trūksta terminų, vėliau – ir lietuviško sakinio sandara ima rodytis ne tokia tiksli ir imli, pagaliau lietuvių kalbos atsisakoma kaip „skurdžios“, „nelanksčios“ ar „perdėm daiktiškos“... Tokiu būdu yra naikinama lietuvių mokslo kalba. 

Tokia, trumpai apibendrinus, yra lietuvių kalbotyros būklė. Tiksliau, tokie yra jos dabarties skauduliai. Kaip būtų galima susidariusią lituanistikos būklę pakeisti? 

Be abejo, tam reikia valstybės politikos pokyčių. Todėl reikia daug dirbti, nes valstybė yra užvaldyta prieš tautą veikiančių valdininkų. Taigi laukia kryptinga ir sutelkta politinė kova. Tačiau reikia dar kai ko. O būtent – asmeninio lituanistų įsipareigojimo ir atsakomybės Tautai.

Mokslininkų nusišalinimas nuo Tautai svarbių dalykų kėlimo ir sprendimo, savo nuomonės neturėjimas ir net sąmoningas vengimas ją suformuluoti leidžia valdininkams netrukdomiems tvarkytis taip, kaip jiems reikia. Paminta mokslininko savigarba, orumas, nepriklausomybė – teisiškai mokslininkas prilygintas eiliniam valdininkėliui ir paverstas mažu didelės biurokratinės mašinos sraigteliu. Tik kritiniu atveju, jausdamas vis didėjančią grėsmę, jis imasi ginti savo teises. Kaip kad grupelė Lietuvių kalbos instituto mokslininkų – skyrių vadovų – išdrįsę viešai pasakyti savo nuomonę mokslo darbų leidybos finansavimo ir mokslinės veiklos vertinimo klausimais. Reikia pabrėžti, kad mokslininkas nepadarė nieko, kad tokia bejėge, bebalse ir beteise būtybe nebūtų buvęs paverstas. Jis nesipriešino, o tik uoliai ir sąžiningai dirbo – sėkmingiau ar ne taip sėkmingai – savo profesinį darbą. Argi to negana? Pasirodo, kad ne. Privalu nuolat domėtis Tautos kultūros būkle, išgyventi dėl jos, ugdyti ją, o esant reikalui, ir ją apsaugoti, ginti. Antraip tavo darbas gali netekti prasmės, tiesiog jo gali niekam nebeprireikti, o ir pats, galų gale, gali likti be darbo. 

Ir dar vienas dalykas. Sakoma, kad mokslas yra ir tegali būti tarptautinis arba jis jau nebėra mokslas. Drįsčiau suabejoti šia tiesa. Lituanistikos mokslai – lietuvių kalbotyra, literatūros mokslas, tautosaka, istorija – yra ir turi būti kuriami visų pirma Tautai ir šia prasme tautiniai. Ne tik dėl savo tiriamojo dalyko – Tautos dvasinės kultūros apraiškų – bet ir savo tikslo, paskirties atžvilgiu: jais siekiama ištirti, aprašyti tas apraškas ne tik dėl paties „objektyviojo mokslo“, tačiau ir tam, kad ši Tautos dvasinė kultūra būtų pagyvinta, paįvairinta, sustiprinta. Šia prasme toks tautinis mokslas yra daugiau nei globalus „objektyvusis“ mokslas, nes be šalto tyrimo objektyvumo, jis dar turi ir subjektyvųjį pradą: paties tyrėjo įsipareigojimą savai kultūrai, jo suinteresuotumą atliekamu tyrimu, į jį įdėtus išgyvenimus, jausmus, tikėjimą – visa tai, ką „objektyvusis“ mokslinis pasaulėvaizdis besąlygiškai atmeta. Be tokio įsipareigojimo, mokslas tampa savitikslis arba mokslu vardan paties mokslo, pažangos, žmonijos – abstrakčių idėjų, kurių turinys pastaruoju tiek išskydo, kad tapo sunkiai apibrėžiamas... 

Įsipareigojimas ir atsakomybė tautai suteikia mokslui taip trūkstamą etinį matmenį. Mokslas įgauna pakankamai konkretų vertybinį orientyrą – lituanistika turi sergėti, puoselėti ir stiprinti tautos kultūrą. O ten, kur savita ir klestinti tautos kultūra, ten ir stipri jos sukurta valstybė. 

Atsakomybė Tautai neleidžia nusismulkinti, užsižaisti nagrinėjant mažareikšmes temas, verčia kelti ir spręsti esmines, labiausiai reikalingas laikmečio problemas ir spręsti jas pasitelkus tarptautinio lygio teoriją bei metodiką. Imkime kad ir pastaruoju metu aktualią trijų raidžių rašybos pasuose ir kituose viešuosiuose dokumentuose temą. Ja savo nuomonę išdėstė keli kalbininkai, tačiau ne tie, kurie specialiai nagrinėja lietuvių raidyno raidą ir netgi šia tema yra parašę ir apgynę disertacijas. Jie – kad ir kaip būtų keista – tyli ir toliau lyg niekur nieko nagrinėja savo smulkias temeles, nors galėtų diskusijai suteikti tvirtą mokslinį istorinį pamušalą. 

Šitokio įsipareigimo tautai ir atsakomybės jai jausmo, kuris daro lituanistų darbą prasmingą ir suteikia jam tikrumo vertę, labai ir kuo nuoširdžiausiai linkiu mūsų dabartinei lituanistikai.