Vytautas Vyšniauskas. Du būdai švęsti Šimtmetį

propatria.lt nuotrauka  Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį galima švęsti dviem būdais. Jį galima minėti kaip atmintiną datą apie įvyk...

propatria.lt nuotrauka 
Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį galima švęsti dviem būdais. Jį galima minėti kaip atmintiną datą apie įvykį, kadaise nutikusį ir kažką mums reiškiantį, bet su mumis turintį tik tiek ryšio, kiek minėjimas mirusiojo, kurio egzistencija davė mums pradžią, bet kuri neduos mums pabaigos ir kuri mus veikia vien per atmintį. Arba tą galima daryti kitu būdu: švęsti ne Valstybės atkūrimo datą, o pačią Valstybę. Tai kur kas sunkesnė šventė, nes jos istorinė dimensija yra dabartis – su visais savo skauduliais, neteisingumais, ydomis...

Lengva apsirikti, nes Valstybės šventimas nesunkiai gali išvirsti į dabarties šventimą – Jos Šventenybės Pažangos ir prezentizmo stabmeldystę. Kaip tik tą ir matome stebėdami ditirambus Lietuvos „sėkmės istorijai“, panegirikas sau patiems ir savo aklumui. Tai yra tik mirusios prasmės ekshumacija ir kvaila, gėdinga, tuščia, netgi, sakyčiau, beprasmė jos ekspozicija.

Tačiau kaip alternatyvą matome šimtmečio minėjimą tartum praeitą etapą, kuriuo jau nebegyvename. Noras sugrįžti į buitį, į kasdienybę, į asmeninių poreikių ir laisvių tenkinimą po nuo prasmės išsilaisvinusio „patriotizmo“ vėliava reiškia nuoširdesnį suvokimą, kad Valstybės prasmė seniausiai yra mirusi ir geriausiu atveju tegyvuojanti kaip asmeninė atmintis, amžiams užrakinta tarp dviejų smilkinių.

Valstybingumo šimtmetį prasminga švęsti tik tuo atveju, jeigu jį suvokiame ne kaip pereinamąjį etapą, o kaip integralią dabarties dalį, kuria kiekvienas kasdien gyvename tiek asmeniškai, tiek visuomeniškai. Neužtenka manyti, kad mes esame Lietuvos dabartis ar ateitis. Mes lygiai tiek pat esame Lietuvos praeitis.

Kas mus jungia su Valančiaus, Basanavičiaus ar Smetonos Lietuva? Mes esame tos pačios Tautos ir tos pačios bent jau idealios tautinės valstybės vaikai tik amžinybės perspektyvoje, persmelkiančioje žemėje praleistą laiką. Mes negalime gyventi istoriškai toje pačioje Lietuvoje, bet mes gyvename dvasiškai ir idėjiškai toje pačioje Lietuvoje. Mes turime būti Valančius, Basanavičius ir Smetona lygiai tiek, kiek jie, žvelgdami į Lietuvos ateitį, matė mus kaip savo ainius, kurie yra ne kažkas „vėliau“, „geriau“ ar „blogiau“, bet bendramatė ų pačių tąsa.

Mes susitinkame tik toje dvasinėje erdvėje, kurioje, pamiršę asmeninius skirtumus ir trūkumus, galime stovėti greta jų kaip lygiaverčiai lietuviai, kurių asmeniniai skirtumai maitina vieną ir tą pačią lietuvybę, iš kurios visi išaugome.

Lietuvos Valstybė – tai ne valdžios aparatas su jį aptarnaujančia biurokratija, įgalinančia mus šiaip ne taip verstis duotuoju laiku. Lietuvos Valstybė – tai amžinybės lopinėlis, atsiveriantis konkrečioje žemėje, konkrečiame laike, kuriuose įaugusi būtent amžinoji Lietuvos dimensija, niekada neišnykstanti ir niekada neatsirandanti, bet visuomet atrandama ir paliekama kaip dvasios forma, be kurios būtume tik nespalvoti golemai.

Mūsų pasirinkimas – švęsti Valstybę, iš kurios švyti amžinoji laisvė, ar švęsti tik jos istoriją ir vaisius, kurie turi savo užbaigą, po kurios galbūt jau niekas mūsų nebelaukia...

Su Valstybingumo šimtmečiu, brangieji!


Susiję

Vytautas Vyšniauskas 6595630610652519028

Rašyti komentarą

  1. aptverta spygliuota viela, Lietuva būtų panaši į konclagerį2018-02-17 07:47

    Dabar, pražūtingai baisu (mirtinai pavojinga) yra tai, kad Lietuvoje visokios bei visos ūkinės veiklos įvaizdis – p_l_ė_š_i_k_i_š_k_a_s. Toks įvaizdis neduoda pasijausti žmogumi versle dirbantiesiems. Pusė dirbančiųjų (!!!) nenori tokios veiklos, dingo svetur ir net b_i_j_o grįžti į Lietuvą. Plėšikiškos veiklos įvaizdžio ryškiausi ženklai:
    1 (baisiausias). Lietuviškame ES pakraštyje bei vakariniame ES pakraštyje maisto ir daiktų kainos yra (bemaž) vienodos, o algos ir pensijos (apie) 4 kartus mažesnės nei vakariniame ES pakraštyje;
    2 (mažiau baisus). Plėšikiški mokesčiai – išreikalaujami nesant pajamų (uždarbio, pelno, …);
    ___
    2015 metų PVZ.
    Lietuviškam ES pakraščiui pritaikius vakarinio ES pakraščio taisykles:
    – juridinio asmens (UAB, MB, IĮ, VŠĮ, …) registravimo kaina būtų apie 15 – 20 kartų (!!!) mažesnė;
    – pajamų mokestis būtų 2 kartus (!) mažesnis, prie MMA dydžio;
    – atskaitymai sodrai būtų bemaž 9 kartus (!!) mažesni, prie MMA dydžio;
    – plėšikiškojo psd nebūtų išvis.
    ___
    3 (mažai baisus). Svetimšalių bankų plėšikavimas;
    4 (mažiausiai baisus). Verslo priežiūros tarnybų plėšikavimas.
    Lietuvoje, apskritai, bet kokia ūkinė veikla yra paralyžiuojama ir smulkesniais apsunkinimais.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item