Vidmantas Valiušaitis. Juditos kalavijas

propatria.lt nuotrauka  Šiandien 17.30 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centre (II a. 205 k.) įvyks...

propatria.lt nuotrauka 
Šiandien 17.30 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centre (II a. 205 k.) įvyks knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ sutiktuvės. Dalyvaus istorikai Rasa Čepaitienė, Juozas Skirius, filosofas, istorikas ir politologas Kęstutis Girnius, moderuos žurnalistas Ginas Dabašinskas. Knygos pristatymo proga skelbiame knygos įvadinį straipsnį „Juditos kalavijas“.

Jaunystėje labai norėjau būti žurnalistu. Vaizdavausi, kad šitas darbas ne tik įdomus, bet ir visuomeniškai svarbus: žurnalistine veikla galima teigiamai arba neigiamai veikti visuomenės raidą. Augau idealistų šeimoje, tad vyliausi galėsiąs veikti teigiamai.

Įsivaizdavimas, žinoma, buvo naivus, vaikiškas. Juolab sovietiniais laikais, kai tokios svajonės man kilo ir dar tik dairiausi vietos gyvenime, rengdamasis pradėti studijas. Literatūrą mėgau, rašyti rašinius mokykloje sekėsi, tad – svajojau.

Tėvai – istorikas ir inžinierė – nieko man nesakė, neatkalbinėjo. Bet skeptišką tėvo veido išraišką, kai užvesdavau kalbą apie žurnalistiką, prisimenu.

Vieną vakarą grįžtu namo – svečiuose kaimynas Antanas Marčiulionis. Žurnalistas, dirbęs tuo metu „Vakarinių naujienų“ korespondentu Kaune. Pakviečia prie stalo puodelio kavos ir mane.

„Tai ką, Vidmantai, žadi veikti pabaigęs vidurinę?“, – teiraujasi ponas Antanas, iki mano abitūros egzaminų likus gal dviem ar trims mėnesiams.

„Na, – sakau, – galvoju apie žurnalistiką. Mėgstu skaityti, rašyti – sekasi, tai noriu pamėginti...“

Stojo tam tikra pauzė. Kaimynas neskubėdamas ėmė rinkti žodžius: „Taip tai taip... skaityti ir rašyti, ir dar mėgti tai, yra geras dalykas. Tik turi atsiminti, kad skaityti tai, kas įdomu ir kas patinka, yra vienas dalykas, o rašyti apie tai, kas nepatinka ir neįdomu, yra visai kas kita. Žinok, kad žurnalistikoje maža progų rašyti apie tai, kas patinka ir kas įdomu. Dažniausiai turi aprašinėti tai, kas neįdomu, kas nepatinka, kuo pats netiki. Bet turi vaizduoti, kad tuo žaviesi ir rodyti entuziazmą. Tokia veikla daug džiaugsmo neteikia.“

Labiau tik susikūprinau ir ėmiau siurbčioti kavą. Ką gi galėjau atsakyti žmogui, kuris pažinojo sovietinės spaudos užkulisius, o aš net įsivaizduoti negalėjau, kaip veikia laikraščio redakcija? Pastačiau ausis ir beveik tik klausiausi, ką mano apie tai suaugusieji.

„Negalėsi rašyti apie ką nori ir kas iš tiesų yra svarbu. Turėsi rašyti apie ką nenori ir kas nesvarbu. Jausi nuolatinį sąžinės konfliktą, ėmęsis tokio darbo. Kadangi būsi verčiamas juoda vaizduoti balta, ir atvirkščiai. Verčiau rinktis tokią profesiją, kuri sąžinės įtampų nekeltų. Pakanka, kad jau aš – istorikas, o negaliu dirbti pagal profesiją“, – pridūrė dar ir tėvas.

To vakaro pokalbis taip ir rutuliojosi „profesinio orientavimo“ kryptimi, bet man gan greitai pasidarė aišku, kad šitas futbolas – į vienus vartus: argumentų, išskyrus abstraktų jaunatvišką norą „reikštis spaudoje“, aš neturėjau.

„Gerai pagalvok prieš rinkdamasis, bet aš – nepatariu“, – sakė Antanas Marčiulionis.

Ūpo, aišku, man tai nepakėlė, bet buvo lemtinga, kad pasirinkau inžinerijos studijas.

Jas baigiau 1979 metais. Kauno politechnikume ėmiau dėstyti teorinės mechanikos kursą, tačiau širdis vis tiek linko prie rašto darbo. Tuo metu buvau susižavėjęs naujai atsirandančia Lietuvoje sporto šaka – karatė. Kultivavau pats, dalyvavau varžybose, teisėjavau. Viešojoje erdvėje apie karatė praktiškai dar nebuvo kalbama. Šoviausi į neplėštus dirvonus, parašiau apie tai gana didelį straipsnį ir, mano nuostabai, jis buvo paskelbtas!1

Susilaukiau daug gerų atsiliepimų. Bet ypač buvau pamalonintas, kad jį labai gerai įvertino rašytojas Juozas Baltušis, mano tėvo artimas draugas: „Tu ne tik gali, bet tu privalai rašyti!“ – pasakė perskaitęs.

Jaučiausi kaip devintam danguj: vadinasi, išeina, galiu! Jeigu jau toks stilistas ir siužeto meistras įvertina! Ir ne vien parašyti, bet ir paskelbti, pasirodo, įmanoma! Tuo metu tai nebuvo savaime suprantama.

Vieną kitą straipsnelį ta pačia tema įdėjo ir laikraščiai, tad veikiai pasijutau beveik žurnalistu. O netrukus ir iš tiesų juo pradėjau dirbti – buvau priimtas etatiniu radijo korespondentu į Lietuvos radijo ir televizijos komiteto Kauno redakciją. Tuo pat metu Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete studijavau lietuvių filologiją.

Tikriausiai būčiau tapęs literatūros istoriku. Ruošiausi jau akademinei karjerai. Studijų metais gilinausi į lietuvių išeivijos literatūrinį palikimą, rašiau tomis temomis kursinius ir diplominį darbus, buvo jau patvirtinta mano disertacijos tema ir darbo vadovas – literatūros kritikas Vytautas Kubilius.

Tačiau atsitiktinumas ar Globojanti ranka pakreipė mane į žurnalistiką: priešingai mano planams, galima sakyti, reikalui spiriant, bet – sulig mano jaunystės svajonėmis.

1987 m. rugpjūčio 23-osios Molotovo–Ribentropo pakto minėjimas Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvo lemtingas man posūkio taškas. To meto „istorijos specialistai“ išaiškino man, kas buvo Molotovo–Ribentropo paktas, kaip jo atžvilgiu tarybiniams piliečiams dera laikytis, kaip jį interpretuoti.

Romualdas Rimaitis, Lietuvos komunistų partijos Kauno miesto sekretorius, pažymoje „Apie atliktą darbą dėl 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykių Vilniuje“ „aukščiau stovintiems draugams“ rašo, kad „komunistų partijos miesto, rajonų komitetų biurų nariai, skyrių vedėjai, miesto ir rajonų liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojai susitiko su 131 kolektyvo dirbančiaisiais, moksleiviais, studentais“.

Sekretorius pažymi, kad „susirinkimų metu darbo žmonės, moksleiviai, studentai vieningai pasmerkė antitarybinės sueigos organizatorius. Pateiktų klausimų analizė rodo, kad dauguma žmonių domėjosi Sadūnaitės ir kitų sueigos organizatorių biografijomis, teiravosi, kodėl Sadūnaitė nedirba, kodėl provokatoriams nebuvo duotas atkirtis vietoje.“

„Priemonės taikymo metu, – rašo vyriausiasis Kauno miesto ideologijos prievaizdas, – pateikta eilė pasiūlymų, pavyzdžiui: mokyklose daugiau valandų skirti Lietuvos TSR istorijos kurso dėstymui, peržiūrėti Lietuvos TSR istorijos vadovėlį, plačiau kine, teatre statyti kūrinius istorine tematika, politinio mokymo sistemoje studijuoti 40-ųjų metų įvykius Lietuvoje, paruošti apie šį laikotarpį paskaitų ciklus“.

Čia pat priduriama, kad „kauniečiai, dalyvavę rugpjūčio 23 d. įvykiuose, buvo apsvarstyti ir pasmerkti darbo kolektyvų arba namo gyventojų susirinkimuose, individualius pokalbius su jais pravedė įmonių, įstaigų vadovai“. Konkrečiai Vidmanto Valiušaičio „elgesys“, – nurodo pažymos autorius – „apsvarstytas ir pasmerktas Menininkų rūmų darbuotojų susirinkime“2.

Sekretorius šia savo pažyma pasako daug, bet ne viską. Jis nutyli, kad „apsvarstytas ir pasmerktas“ buvo ne tik Valiušaičio elgesys, bet ir jis pats buvo pašalintas iš darbo Menininkų namuose bei išvarytas iš aspirantūros Mokslų akademijoje. Dėl ko? Dėl skirtingo istorijos faktų interpretavimo.

Betgi nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Išsyk nuogąstavau įsigijęs „vilko bilietą“, su kuriuo įsidarbinti, maniau sau, nebus lengva. Ačiū Dievui, apsirikau. Laimonas Inis, tuometis Nemuno žurnalo vyriausiasis redaktorius, labai draugiškai ištiesė dešinę ir priėmė mėnraščio Meno skyriaus redaktoriumi. To niekada neužmiršiu.

Netrukus prasidėjo Sąjūdis ir tęsiasi štai jau 30 metų trunkantis nepertraukiamas mano triūsas žurnalistinio darbo baruose (1987–2017 m.). Buvau įvairių laikraščių ir žurnalų vyr. redaktorius, redaktorius, skirtingų leidinių autorius, Laisvosios Europos radijo korespondentas (1990–2000 m.), LRT tarybos narys, vedžiau laidas Žinių radijuje, vadovavau Laisvosios bangos radijui, dėsčiau reporterio darbo pagrindus ir žurnalistinę etiką Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose.

Štai tokiu keistu būdu – studijavęs inžineriją, paskiau filologiją, išsyk norėjęs, bet negalėjęs, paskiau nebenorėjęs, bet priverstas – tapau žurnalistu.

Mūsų asmeniniai pralaimėjimai tampa nereikšmingi, kai pasiekiama visuotinių pergalių. Tam tikra prasme pergalę Lietuva pasiekė – ji tapo nepriklausoma, ir tai visų dorų jos žmonių, aukojusių savo ramybę, gerovę, sveikatą ir gyvybę, didis, nelygstamas laimėjimas.

Tačiau laisvė niekada nelaimima amžinai. Laisvės kaina yra amžinas budėjimas. Ir tas budėjimas, pasak šviesaus atminimo ambasadoriaus Vytauto Dambravos, yra „mūsų dienų rezistencija“. Rezistencija prieš prievartą, prieš melo dvasią, melo ideologiją, melo politiką. „Komunizmas žlugo, – sakė V. Dambrava, – bet ar žlugo jo pamatas – melas? Ar ne dėl likusių melo nuodų tęsiasi, gal net stiprėja ir mūsų visų krikščioniškų, tautinių vertybių iškreipimas?“ 3

„Atvažiavau į Lietuvą su labai konkrečiu tikslu – padėti Lietuvai tapti NATO nare, – sakė kitas šviesus Lietuvos veidas iš išeivijos Jonas Kronkaitis. – Aš ir kiti kolegos manė, kad Lietuvos egzistavimas, jos ateitis labai priklauso nuo saugumo nuo išorinių grėsmių ir jos beveik visuomet mūsų šaliai kildavo iš Rytų. Integracija į NATO buvo svarbiausias dalykas. Atvažiavome dėl to, stengėmės, dirbome. Buvo daug skeptikų, daug kas netikėjo, kad pavyks. Bet aš ir dar pora su manim atvykusių pulkininkų tikėjome ir pasiekėme tikslą. <...>

Kas mane labiausiai liūdina, kad kaip ir 1940 metais Lietuvoje yra išdavikų. Jie leidžiasi paperkami, manipuliuojami ir kenkia visai Lietuvai. Jeigu neturėtume tų išdavikų, kitaip jų pavadinti negaliu, šalies viduje, mes galėtume atsilaikyti <...>. Tačiau turime žmones iš vidaus, kuriems Lietuva nėra svarbi <...> ir jie dėl savo materialinės padėties parduoda savo tautą, savo valstybę už kažkokius menkus dalykus.“4

Kitaip tariant, ir nepriklausomoje Lietuvoje toliau „savi šaudo į savus“. Ne kulkomis, ne haubicomis, kaip Sirijoje, Irake ar Afganistane, bet krašto išteklių svetimųjų naudai užvaldymu, įsiskverbimu į strateginės reikšmės įmones, politinės darbotvarkės perėmimu, istorijos klastojimu, praeities iškilių asmenybių niekinimu, jų apmelavimu, krikščioniškųjų vertybių išjuokimu. Emigracijos ir nusivylimo savo valstybe mastai yra simptomas, kad įdirbis pasidavimo ir visuomenės moralinės kapituliacijos kryptimi padarytas gana rimtas.

„Ignalinos AE uždarymas yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) dėmesio centre. Jeigu mes manome, kad šiuo klausimu visiškai kontroliuojame procesus, tai, mano nuomone, nėra tikslu. <...> Negaliu pasakoti daugiau, nes tai susiję su mano tyrimu, bet buvo ne vienas atvejis ir mastai yra tikrai įspūdingi. Aš darau viską, kad juos išviešinčiau. Aš labai noriu apie tai kalbėti, bet kol kas negaliu“, – tvirtina Vytautas Bakas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas5.

Politologas Vytautas Sinica atkreipia dėmesį į „nusiginklavimą“ teisėsaugos srityje: „Istorijos perrašymui čia padeda net prokuratūra, išteisinanti partizanų žudikus. Ne taip seniai teismas Lietuvoje pareiškė, kad stribai vykdė galiojančius to meto įstatymus. Pasaulis apverstas aukštyn kojomis: nepriklausomos Lietuvos teismai pripažįsta okupacinės valdžios įstatymų teisėtumą. Dar daugiau, jie pripažįsta sovietinių įstatymų viršenybę prieš iki karo laisvoje Lietuvoje galiojusį baudžiamąjį kodeksą bei 1934 m. priimtą „Tautai ir valstybei saugoti įstatymą“, skelbiantį, kad kolaboruojantis su kitos valstybės institucijomis prieš Lietuvos valstybę, už išdavystę baudžiamas mirties bausme. Kas tai, jeigu ne tobulas istorijos perrašymo pavyzdys?“6

Šią sąmonės sanklodą labai tiksliai išreiškė poetas Eugenijus Matuzevičius eilėraštyje „Pirkliai“, kurį paskelbė 1941 m., t. y. netrukus po to, kai Lietuva Birželio sukilimu nusikratė bolševikų režimo:

Jie pardavė Tave už Judo varį, 
Išniekino ir Tavo meilę ir jausmus... 
Tave šokėja karčiamos padarė
Visos tautos šventuos namuos.

Gimtosios žemės brolius apmelavo, 
Piktu žodžiu jie apšmeižė Tave. 
Jie tavo veidą akmeniu užgavo... 
Sakyk – už ką, tėvyne Lietuva?

...Šita žaizda paliks ilgai širdyje, 
Srovens raudono kraujo upeliu... 
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 
Šiandien mes keliamės, naujai atgyjam 
Nuplauti skriaudą fariziejų ir pirklių.

V. Dambrava andai klausė: „Ar reikalinga rezistencinė dvasia tėvynėje, kurioje jau egzistuoja laisvė ir demokratija?“ Ir į savo klausimą pats atsakė: „Aš manau, kad ji yra būtina. Rezistencija visų pirma yra istorinė atmintis, nuo kurios dulkes nupūsti dabar nori ir idealistiškai nusiteikę žmonės, ir prisitaikėliai karjeristai. Ryžtingai priešinosi ta tautos dalis, kuri sugebėjo įsisavinti Lietuvos ir mokyklos jai įdiegtą tėvynės meilės ir pareigos jausmą ir išsiugdyti atsakomybę už tautą, kurioje gyveno ir kuriai tarnavo.“7

„Saugokitės mažumos tironijos“ – jau Antikos laikais įžvalgūs mąstytojai įspėjo apie grėsmę, lydinčią civilizacijos raidą ir įvairiais istorijos tarpsniais nusiaubiančią skirtingas tautas bei valstybes. Intelektualinė tironija, kurios požymių galima pastebėti ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, – irgi prievartos forma.

Antanas Maceina todėl kėlė „nesibaigiančios rezistencijos“ uždavinį; rezistencijos prieš visokias prievartos formas ir melo dvasią: „Į melą istorijoje turėtume atsakyti giliu jos pažinimu. Į melą kultūroje atsakyti tikru jos atskleidimu. Į asmenų dergimą atsakyti jų darbų nušvietimu. Į religijos žeminimą atsakyti jos vertės kėlimu.“8

Kaip Lietuvos žurnalistų sąjungos, o kartu – ir Tarptautinės žurnalistų federacijos (TŽF) narys jaučiuosi saistomas TŽF deklaracijos „Dėl žurnalistų elgesio principų“. Pirmasis jo straipsnis skelbia: „Pagarba tiesai ir visuomenės teisė į tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga.“ Šį priesaką prisimenu kaskart, kai sėdu rašyti naujo straipsnio. Ir tai, ko gero, svarbiausioji priežastis, motyvuojanti mane dirbti žurnalistikos baruose, nors pačios žurnalistikos prestižas pastaraisiais metais gerokai smuko.

Tai nereiškia, kad tai, ką parašau, pretenduoju skelbti kaip galutinę tiesą. Jokiu būdu. Bet aš jos ieškau. Nejaučiu sunkumų pasitaisyti klaidą, jeigu ją pastebiu pats ar kas nors įrodo kitaip. Tačiau vadovaujuosi tiriamajai žurnalistikai privalomu reikalavimu: niekada nepasikliauti vienu šaltiniu, pačius šaltinius vertinti kritiškai, tikrinti jų patikimumą ir autentiškumą, faktus – gretinti, išklausyti ir antrąją pusę, išvadas daryti iš patikimai surinktos medžiagos, ne pagal „aukščiau stovinčių“ autoritetų nuomonę.

Nors nesu istorikas pagal profesiją, tačiau tiriamosios žurnalistikos dėsniai galioja ir istorijos lauke. Istorikai tiriamąjį darbą nebūtinai visada atlieka efektyviau arba brandžiau. Vieno istoriko pastebėjimu, „istorikai dažnai nenaudoja visų šaltinių“9. O man pirminiai šaltiniai, ypač nauji ar dar neatrasti, – patys svarbiausi ir įdomiausi. Todėl istorijos autoritetai kartais manęs neįtikina. Kaip dažnai neįtikina ir politikos autoritetai, kai jie kalba apie politiką.

Esu išleidęs ne vieną savo politinių komentarų knygą („Žygio draugams“, 1996; „Kada prasideda diena nauja: reporterio užrašai apie mūsų laisvę ir nelaisvę“, 2006; „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos: politikos skliaute – velnio arija“, 2013), bet taip pat esu nemažai rašęs ir istorinėmis temomis, įskaitant knygas („Kalbėkime patys, girdėkime kitus: tragiškieji istorijos 1940–1941 metai“, 2013; „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“, 2015). Istorijai jaučiu sentimentą, taip pat ir tam tikrą moralinę pareigą: tai, ko anais laikais nebuvo leista pasakyti mano tėvui, stengiuosi pagal išgales bent iš dalies jį pavaduoti dabar. Istorinės temos, kurios man įdomios ir kuriomis rašau, jam gyvam esant buvo mūsų plačiai diskutuojamos.

Šį knyga sudaryta iš mano straipsnių būtent istorinėmis temomis. Ne vienu atveju – nepatogiomis istorinėmis temomis. Parašytų prieštaraujant kai kada ir istorijos autoritetams. Todėl esu dėkingas esamiems ar buvusiems įvairių leidinių redaktoriams, kurie neribojo savęs suteikti jų vadovaujamų leidinių tribūną taip pat ir mano balsui. Neretai – poleminiam balsui. Tardamas ačiū, tuos žmones noriu čia paminėti: Liudas Dapkus (lrytas.lt), Monika Garbačiauskaitė Budrienė ir Rasa Lukaityte (DELFI.lt), Saulius Spurga (Balsas.lt, dabar – TV3.lt), Ramūnas Terleckas (Lietuvos žinios), Laima Kanopkienė (Kultūros barai), Raimundas Celencevičius (15min.lt), Eugenijus Skrupskelis (Nepriklausomybės sąsiuviniai).

Kodėl knygai parinktas toks pavadinimas, atsakymą, tikiuosi, nesunku bus rasti ją perskaičius. Bet Juditos atvaizdas su Holoferno galva rankoje ant viršelio reikalauja poros papildomų pastraipų. Ne dėl estetinių, bet dėl prasminių sąsajų su knygos turino išraiška viršelyje.

Senojo Testamento knygos lietuvių kultūroje nėra tokios populiarios kaip Naujojo, siužetai ne taip plačiai žinomi, tad leisiu sau čia trumpai priminti Juditos knygos esmę. Ji perduoda pasakojimą, kaip „labai graži ir žavi akims“ našlė Judita, nusivilkusi vyro netektį išgyvenančios moters drabužius ir išsigražinusi taip, „kad suviliotų akis visų vyrų, kurie tik ją pamatys“, pateko į judėjų priešų asirų stovyklą. Sutikusi ten kariuomenės vadą Holoferną, parpuolė kniūpsčia ir pagarbino jį žodžiais: „Priimk savo vergės žodžius.“

Juditos grožis karvedį apakino. Tris naktis leidęs gražuolei laisvai vaikščioti po stovyklą, „užsidegė geismu“, kai ji pagaliau atlankė jį. Holofernas išgėrė tiek vyno, „kiek niekados vienu metu nebuvo išgėręs per visą savo gyvenimą“ (Jdt 12, 20). Vado sargybiniams supratingai pasišalinus, o vyno apsgvaigintam Holofernui užmigus, Judita nusikabino asirų vado galvūgalyje kabojusį kalaviją, stvėrė už plaukų ir „iš visų jėgų du sykius kirto jam į kaklą ir nukirto jam galvą.“ (Jdt 13, 8)

Judaizmas ir krikščionybė skirtingai interpretuoja šitą sceną, bet man šiuo atveju rūpi tik pats faktas: galingas karvedys, kuriam lenkėsi ištisos gentys ir tautos, neteko galvos nuo silpnos moters rankos. Neteko jos tada, kai buvo apsvaigęs ir užmigęs.

Naujasis Testamentas irgi kalba apie „apsvaigimą“, kai Dievo priešas žmogui miegant sėja kūkalius, kad jie užstelbtų kviečius, kad žmogus nebeįstengtų atskirti tiesos nuo netiesos, kad pikto persvara širdyje aptemdytų žmogaus sąmonę ir jo žvilgsnis niekur neberastų grynų vertybių – viskas būtų suteršta ir apmeluota. Tada Dievas pasiunčia žmogui „galingą paklydimą, idant tikėtų melu“ (2 Tes 2, 12) ir pažintų savo pražūtį.

„Jau vėlu, bet dar nėra visiškai per vėlu atgaivinti Lietuvos respublikos kenčiantį kūną ir sielą. Lietuvai reikia skubios stiprios pirmosios pagalbos. Stebuklai įvyksta tik tada, kai kažkas kažką daro. Sužeistos tautos miršta kaip ir žmonės ir palaidojamos užmarštyje, jeigu nėra aktyvios, kovojančios už sielos gyvybę“10, – prezidentui Antanui Smetonai 1941 m. rašė Lietuvos generalinis konsulas Toronte, Kanadoje Džeraldas Grantas-Satis (Gerald L. P. GrantSuttie, 1890–1949), šias pareigas ėjęs nuo 1937 m. iki mirties.

Mito moralas: ir pas tautas, kurios nėra aktyvios ir už savo sielos gyvybę nebekovoja, kaip ir pas Holoferną, neišvengiamai ateina Judita...

***

1 Vidmantas Valiušaitis. Karatė – ne vien kovos menas. Nemunas, 1981 m. Nr. 1.

2 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras. Virtuali paroda „Kelio į nepriklausomybę pradžia“, skirta 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo 30-osioms metinėms paminėti. http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-pa rodos/34/kelioi-nepriklausomybe-pradzia/exh-45/kelio-i-nepriklausomybe-pradzia/case-176#slide1

3 Vytautas Dambrava. Nesibaigianti rezistencija. Bernardinai.lt, 2012 m. birželio 14 d. http://www.bernardinai.lt/…/2012-06-14-vytautas-antanas-dam… tirezistencija/83984

4 Deimantė Dokšaitė. J. Kronkaitis: Lietuva kenčia nuo išdavikų. Delfi.lt, 2007 m. lapkri čio 26 d. https://www.delfi.lt/…/jkronkaitis-lietuva-kencia-nuo-isdav… =15127010

5 Edgaras Savickas. Strateginėse įmonėse užtiko Kremliaus ranką: į pagalbą kviečiasi ir žvalgybą. Delfi.lt, 2017 m. spalio 2 d. https://www.delfi.lt/verslas/verslas/strateginese-imones euz tiko-kremliaus-ranka-i-pagalba-kvieciasi-ir-zvalgyba.d?id=75912543

6 Vytautas Sinica. „Savi šaudė į savus?“ Kas rašo Lietuvos istoriją? Propatria.lt, 2017 m. birželio 26 d. http://www.propatria.lt/…/vytautas-sinica-savi-saude-i-savu…

7 Vytautas Dambrava. Nesibaigianti rezistencija. Bernardinai.lt, 2012 m. birželio 14 d. http://www.bernardinai.lt/…/2012-06-14-vytautas-antanas-dam… tirezistencija/83984

8 Rimantas Varnauskas. V. A. Dambrava: nauji laikai turi būti atvesti. Lietuvos žinios, 2008 m. rugpjūčio 26 d. https://www.lzinios.lt/…/v-a-dambrava-nauji-laikaitu…/122802

9 Augustinas Idzelis: istorikai dažnai nenaudoja visų šaltinių. Delfi.lt, 2014 m. birželio 13 d. https://www.delfi.lt/…/a-idzelis-istorikai-daznai-nenaudoja… niu.d?id=65038507

10 Džeraldo Granto-Sačio 1941 m. gruodžio 11 d. laiško A. Smetonai 1941 m. gruodžio 8 d. priedas. Antano Smetonos korespondencija 1940-1944. Kaunas: VDU leidykla, 1999, p. 220.

Susiję

Vidmantas Valiušaitis 9081680438517604373

Rašyti komentarą

  1. Na dėl Juditos, tai Judita kaip ir visos Senojo Testamento šventos moterys yra Mergelės Marijos pirmavaizdis ir šioje knygoje kalbama apie Mergelę Mariją -
    Nugalėtoją, kuri metui atėjus, sutraiškys žalčiui, šio pasaulio kunigaikščiui, galvą, kas išpranašauta jau Pradžios knygoje.

    Jud 13-15... "Viešpats paguldė jį moters ranka"...18 Uzijas tarė Juditai: Tu, dukterie, esi Dievo Aukščiausiojo PALAIMINTA LABIAU UŽ VISAS MOTERIS ŽEMĖJE"

    Lk 1-42 ...Tu LABIAUSIAI PALAIMINTA IŠ VISŲ MOTERŲ ir palaimintas tavo įsčių vaisius"

    Labai keista kai straipsnio autorius tapatina save ir Lietuvą su blogiečiu Holofernu ir bijo, kad jeigu užmigs neteks galvos:)

    Lietuvių tautai reikia būti su Švč. Mergele Marija, pasiaukoti asmeniškai kiekvienam, pavesti savo Tėvynę ir visus savo artimus ir priešus Švč. Mergelės Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai, melstis Rožinį ir pan. ir laukti išsipildant Fatimos pranašystės - "Mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos"

    Visos ST šventos moterys yra Mergelės Marijos pirmavaizdžiai, kaip ir visi vyrai - Jėzaus Kristaus pirmavaizdžiai - pvz. Makabėjų knygoje - motina su septyniais vaikais kankiniais yra Mergelės Marijos - Kankinių Motinos pirmavaizdis, Esteros knygoje - Estera yra pirmavaizdis Mergelės Marijos - Užtarėjos ir t.t


    AtsakytiPanaikinti
  2. Vidmantas Valiušaitis yra mūsų žurnalistikos kolona, sektinas pavyzdys rašantiesiems.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Nei Tora, nei kiti žydų šventraščiai nėra paprasti vienų ar kitų įvykių aprašymai. Ne tuščiai pasigirti norint visa tai surašyta. Turėtume žinoti, kad šie tekstai yra žydų tautos išminties archyvas - orientyrai, kaip rasti deramus sprendimus panašiose situacijose visada! Todėl šių tekstų šviesoje leidžiami įstatymai, jais vadovaujantis visada buvo vykdoma žydų politika, taip pat ir šiais laikais. Tos išminties dvasia auklėjami žydai nuo pat gimimo, ir ta jų dvasia yra žydų dievas. - Ne bet kurios tautos, o būtent žydų dievas.
    Kiekviena tauta yra laisva/savarankiška tik tada, jei išpažįsta savo dievą. Nebūtinai skirtingų tautų dievai turi būti iš principo skirtingi. Savarankiškumo sąlyga yra ta, kad tautos dvasia auklėti gali/privalo tik savi - savo tautai tarnaujantys, o ne svetimi. Kaip kiekvieno sveiko žmogaus kūne veikia tą sveikumą užtikrinti galinti siela turi būti visaapimanti savo plotmėje, taip ir kiekvienoje tautoje puoselėjama dvasia privalo būti orientuojama į visaapimančią išmintį. Kitaip tariant, gyvybės principas visame kame tas pats, tik jo realizavimu privalu rūpintis pačiam/pačiai tautai, o ne užsileisti svetimais patarėjais/parazitais.
    Grįžtant prie temos - prie Juditos "kalavijo" - svarbu pastebėti, kad tai mažos tautos vienintelis būdas, kaip įmanoma įveikti nepalyginamai galingesnį priešą. Žydai ir dabar savo politikoje jį "sėkmingai" naudoja. Deja, ne vien tam, kad išsivaduoti, bet ir tam, kad sužlugdyti, demoralizuoti, užvaldyti, - paperkant ar pasiunčiant juditas-diversantus. Ir vardas čia ne atsitiktinis istorinio personažo, o simbolinis ir reiškiantis, kas tokį metodą turi/gali nebaudžiamai naudoti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item