Robertas Grigas. Laisvos tautos prasideda nuo laisvų asmenų

propatria.lt nuotrauka  Jauna, laisva, pati savęs valdovė Tautų greton įstojo Lietuva, Savu krauju vergijos nusiplovė, Atgavo gar...

propatria.lt nuotrauka 
Jauna, laisva, pati savęs valdovė
Tautų greton įstojo Lietuva,
Savu krauju vergijos nusiplovė,
Atgavo garbę ištverme sava.

Garbė sūnums, kad iš Maskvos griuvėsių 
Tėvynę laisvėn išnešėt šauniai.
Nors Jūsų aš vardų nebeminėsiu,
Bet jus minės su pagarba ainiai

(Maironis)

Žodžio galios fenomenas

Skaitydami Maironio tikėjimu ir ryžtu trykštančias eiles, kaip ir žvelgdami į Kauno art deco moderniosios architektūros jaunystės galia pulsuojančias formas, negalime drauge neišgyventi laisvei pabudusios tautos gyvybinių jėgų proveržio. Pasitikėjimo savimi, savo reikšmingumu tarp kitų laisvų tautų ir savo orumo pojūčio. Visi tie išoriniai ir vidiniai ženklai, pasiekiantys ir iki šiol mus veikiantys iš prieškario – kaip sidabrinės litų monetos su LDK Vytauto ar A. Smetonos atvaizdais, kaip išgaubta kareivio saga su Vyčiu, kaip per sovietmetį išslapstyta anų dienų Trispalvė ir pasididžiavimas tragiška Dariaus ir Girėno skrydžio narsa – yra nuostabiu gyvenimo ryžtu ir dabar mus persmelkiančios tautos būsenos dvasinė išraiška. 

Mūsų Atgimimams, tiek  Vasario 16-osios, tiek Kovo 11-osios, labai teologiškai, sakyčiau, net religiškai būdingas Žodžio, kaip pirminio, ir „materijos“, kaip antrinės, fenomenas. Ir pirmąjį, ir antrąjį kartą nepriklausomybės atkūrimas pradėtas tautos šviesuolių ir drąsuolių, tikrojo, dvasios elito, atstovų – skelbiame, kad, pagal prigimtinę teisę, esame laisva tauta ir nepriklausoma valstybė. Abu kartus žodis buvo pasakytas, kai jo įgyvendinimui, jo tapimui kūnu, materialistų akimis, nebuvo jokių nei ekonominių, nei politinių sąlygų (sugriautas ūkis, svetimos kariuomenės krašte, rimtai nepalaiko jokia kita valstybė, kenkėjiška vietinių prisitaikėlių veikla). Ir tasai ištartas laisvės žodis sukūrė, „pritraukė“ visas reikiamas sąlygas, kad nepriklausomos valstybės fantazija būtų realizuota!

Šiuo požiūriu noriu pasiginčyti su mielu kataliku intelektualu Antanu Gailiumi, kuris šių metų „Artumos“ žurnalo nr. 2 („Su Vasario 16-ąja!“) pateikia maždaug tokį požiūrį: kažin, ar teisingai skaičiuojame, švęsdami atkurtos valstybės 100-metį, kai iš tikrųjų nepriklausomai gyvename 50 metų, o kitus 50 metų čia buvo sovietinė „LTSR“. Manau, kad toks požiūris neįvertina dvasinių, giluminių realijų. Partizanas, kuris pokariniame okupantų teisme, pasmerktas sušaudymui, sakė, kad yra teisėtos Lietuvos valstybės gynėjas, o SSRS teismų sprendimai Lietuvoje yra nelegitimūs; vienas paskutiniųjų laisvės kovotojų Antanas Kraujelis, Aukštaitijoje rekvizuodavęs kolchozų nusavintą turtą ir išduodavęs raštiškas pažymas, kad nuosavybė paimama Lietuvos gynybos reikmėms; Simo Kudirkos šuolis iš sovietų į amerikiečių laivą ir jo teigimas teisme, kad SSRS buvimas Lietuvoje yra neteisėtas; Romo Kalantos aukos žybsnis, sudrebinęs lietuvius nuo Kauno iki Australijos ir Los Angeles savo skausmu; per kiekvieną iš tų 50 tariamai „LTSR“ metų vasario 16-ąją visoje Lietuvoje iškeliamos Trispalvės ir net moksleivių rašomi atsišaukimai; pagaliau – organizuoto veiksmo kūrimasis su pogrindžio spauda, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetu, Lietuvos laisvės lyga. Nekalbant jau apie nenutrūkstamą Lietuvos diplomatinės tarnybos tąsą Vakarų pasaulyje, kuri ir formaliai išlaikė juridinį nepriklausomos valstybės tęstinumą. Mūsų valstybė neabejotinai egzistavo, nebuvo dingusi ir per tuos 50 lietuvių tapatybės išbandymo, sovietizacijos metų. Skambiai, bet teisingai sakant, ji buvo, nes gyveno žmonių dvasioje. Jeigu tenai, mūsų tikėjime, svajonėse ir ištikimybėje, ji nebūtų išlikusi, nebūtų iš ko jai atsikurti 1988 – 1991 m. Niekas iš niekur neatsiranda. Anot mūsų bičiulės, rusų disidentės Liudmilos Aleksejevos, antisovietinio judėjimo svarbiausias pasiekimas buvo tai, kad jis mokė visuomenę nelaisvoje šalyje gyventi kaip laisvus žmones. Perfrazuojant galima teigti, kad nelaisvės imperijoje mes, tautinės ir valstybinės savimonės nepraradę lietuviai, gyvenome kaip nepriklausomos Lietuvos piliečiai, besiginantys nuo okupacijos. Laisvos valstybės atkūrimas buvo įmanomas todėl, kad išorinės priespaudos varžomoje visuomenėje per visą okupacijos laiką buvo pakankama kritinė masė dvasia laisvų asmenų. 

Slydis į vasalinę būseną

(Jei kalbininkai leidžia snigimą vadinti „snygiu“, tai turbūt galimas ir „slydis“ – slydimas?...) Taigi po  galingo sąjūdinio entuziazmo pirmąjį atkurtosios nepriklausomybės dešimtmetį, nūnai  stebime vis daugiau nerimą keliančių suverenumo, laisvų asmenų būties atsisakymo požymių. Atrodo, kad vyksta laipsniškas, „šliaužiantis“ nuokrypis nuo 1987 – 1991 m. nacionalinės revoliucijos (savo prigimtinių teisių atkovojimo) į – iš pradžių švelnią – vasalinę būseną. Tokios būsenos apraiškos pamažu ima ryškėti ir iškalbinguose simboliuose, ir gyvenimo tikrovę apčiuopiamai veikiančiuose reikaluose. Mano kartą, dar prisimenančią, kaip viešose vietose, prie visų įstaigų privalomai turėjo greta „LTSR“ vėliavos plevėsuoti raudonoji metropolijos, SSRS, vėliava, turėtų nejaukiai veikti dabartinis „dvigubinimas“ – kai greta Lietuvos valstybinių vėliavų būtinai atsiranda „aukštesnio politinio darinio“ (?..), ES, vėliava. Žinau visus tuos ES, kaip nekvestionuojamo gėrio Lietuvai, argumentus ir pasipiktinimus (ir jie, be abejo, turi pagrindo) – kad būti ES nare Lietuvai ekonomiškai ir politiškai naudingiausia, kad negalima, labai politiškai nekorektiška lyginti ES ir SSRS, kad nėra alternatyvos, o be ES mūsų lauktų tik Gruzijos ar Ukrainos likimas. Negalėtume šių argumentų racionalumo paneigti. Ir vis dėlto tas simbolinis dubliavimas atskleidžia tą pačią giluminę prasmę – kad mes, mūsų tauta (išreiškiama Trispalvės ženklu) nėra vienintelis šeimininkas šioje žemėje ir šioje valstybėje. Visas klausimas, nepaneigiant buvimo ES svarbos Lietuvai dabartinėje geopolitinėje situacijoje, yra kaip ? – kaip mes esame šiame nuo maskvietiškos deržimordos  perspektyvų mus skiriančiame bloke, kaip jame giname savo nacionalinius interesus, tapatybę ir suverenumą. Ar kaip buvusioje SSRS sovietinė „respublika“ – ar kaip bando daryti Vyšegrado šalys? Į grėsmingesnę vasalinę būsena veda Lietuvos įstatymų teisinės viršenybės atsisakymas. Ar kas dar prisimena, kad sąjūdinio mūsų kelio iš „blogio imperijos“ į Nepriklausomybę pradžia buvo reikalavimas, kad Lietuvoje priimami įstatymai turėtų teisinę viršenybę prieš „stipraus centro“ konstituciją ir Maskvoje nubalsuojamus įstatymus? Ką reikštų atvirkštinė proceso eiga – kai sutinkama, kad teisinį pirmumą turi ne Lietuvos parlamento, o EP balsų dauguma patvirtinami teisės aktai? Poveikio mūsų Tėvynės vidaus gyvenimo kasdienybei neteko ilgai laukti. Tai privalomais Lietuvoje tampantys Europos žmogaus teisių sprendimai, nurodantys, kad LR teismai nepagrįstai ribojo kai kurių sovietinių represinių struktūrų buvusių pareigūnų teises; nesenas sprendimas dėl nepagarbaus Kristaus ir Marijos atvaizdų naudojimo komercinei reklamai – aišku, apginantis ne pagarbą daugumos lietuvių katalikiškajam tikėjimui, o komersantų „saviraiškos laisvę“; svetimo Lietuvos tradicijoms ir visuomenės, šeimos sanklodai, dogmatizuojamo genderizmo brukimas. Jaučiame, kaip menksta valstybės ir politinio elito sprendimų priėmimo savarankiškumas, kaip didėja ir tarsi neginčijama norma tampa dairymasis į Briuselį ir galinguosius jo žaidėjus, kaip anksčiau – į Maskvos CK. 

Vyraujančios žiniasklaidos pokyčiai. Ideologija sugrįžta

Keletą praėjusių dešimtmečių atidžiau ir sistemingiau stebintieji viešojo kultūros ir politikos gyvenimo virsmus, manau, sutiks su mano pojūčiu, kad ypač informacijos sklaidos sferoje pamažėl, tarsi neoficialiai, bet užtikrintai  grįžtame į „vienos teisingos nuomonės, vienos ideologinės tiesos“ pasaulį. Ir tai yra neoliberaliai kairuoliškų privalomų mitų ir vertinimų pasaulis. Viešai nepaskelbtos, bet praktiškai veikiančios ideologinės diktatūros stiprėjimas skatina keisčiausias privataus (asmeninio) ir grupinio (partinio, kolektyvinio) servilizmo formas. Nes žodžio ir įsitikinimų raiškos laisvę akivaizdžiai ribojančių politkorektiškumo šablonų nesilaikymas pradeda realiai grėsti akademinei karjerai, gali užtraukti visuomeninį izoliavimą, marginalizavimą ir tam tikrą „raupsuotojo“ reputaciją. Kažką labai primena?... Neseniai kituose kontekstuose esu rašęs apie sekuliarios dogmatikos fenomeno keliamus pavojus žmonių laisvei, raiškai ir privatumo erdvei. Dominuojančiose žiniasklaidos grupėse, besigiriančiose „jokių autoritetų nepaisančia“ nuomonių, pažiūrų, etc., raiškos laisve,      ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, matome susiformavusius tam tikrus temų tabu rinkinius. Temų, kuriomis nerekomenduojama plačiai, nevengiant konkurencinės argumentų kovos, diskutuoti; arba leidžiama diskutuoti tam tikru būdu, tam tikru požiūriu, su tam tikra nuvertinančia pašaipa, jau iš anksto jaučiamu vedėjų ar dalyvių „teisingos galutinės išvados“ žinojimu. Ir su nuspėjamais pašnekovais – iš bet kurios gyvenimo srities – kurie tą ideologiškai aprobuotą nuomonę publikai turi pateikti, įtvirtinti. Tad tikra, nešališka alternatyvių požiūrių kova, stebint visuomenei, iš tiesų ir nevyksta. O tokia ideologinė vienvaldystė, kaip pasaulio ir mūsų pačių istorija ne kartą iškalbingai paliudijo, veda tiesiu keliu į stagnaciją ir daugiau ar mažiau akivaizdžią cenzūrą. Vyraujanti žiniasklaida, išdidžiai tituluojanti save nešališkos informacijos teikėja, demokratijos sarge ir „ketvirtąja valdžia“, iš tiesų, manding, pagreitintai virsta valdžia, bet ne ginančia žmones nuo kitų valdžių savivalės, o siekiančia valdyti visuomenės ir politikos procesus, indoktrinuojančia šiuolaikiniams nomenklatūriniams klanams patogia nužmoginančia ideologija ir, be ceremonijų braudamasi į privatų žmonių gyvenimą, laužančia realiai jokių apsigynimo priemonių neturinčių piliečių likimus. Iš laisvės ir nuomonių įvairovės garanto vyraujančios medijos vis labiau tarsi kažkokiu slidžiu nuolydžiu čiuožia į vienos – pavadinkime, moderuotos marksistinės, materialistinės, iš esmės totalitarinės ideologijos – ir ta ideologija paremtos politikos – aršaus gynėjo ir propaguotojo pozicijas. Realiai girdime ir matome metai iš metų tiražuojamą, aiškiai į vienus vartus žaidžiančią propagandą, kuri jau ima panašėti į G. Orvelo “Gyvulių ūkio“ revoliucionierių ant tvarto sienos užrašytą atmintinę: „Keturios kojos yra gerai, dvi kojos yra blogai“. Mūsų tikrovės atveju tai yra – dėmesys „pasaulio piliečių“ ugdymui („globalios Lietuvos“ kūrimui, dviguboms pilietybėms) yra gerai; rūpestis tautinės tapatybės (paveldo, kalbos) saugojimui yra blogai (na, truputį įtartina, gal nemodernu, gal politiškai ne visai korektiška...); užsienio darbo jėgos imigracija, užpildant lietuvių emigracijos, senėjimo ir prastos demografijos paliekamą tuštumą, yra gerai (kai kurie verslininkai jau be užuolankų tą kalba); šalinti neigiamų procesų priežastis, sudaryti tautiečiams pakenčiamas gyvenimo Tėvynėje sąlygas, visokeriopai lengvinti vaikus auginančių šeimų pragyvenimą ?.. – na, nesakoma, kad tai būtų blogai, tačiau dažniausiai vieši pasvarstymai šiomis temomis užbaigiami pesimistiniais atsidūsėjimais „nerealu ką nors pakeisti“, „o ką čia galima padaryti?“, ir tuomet įžvelgiama, kad ir gerai taip, kaip yra – kuriasi „globali Lietuva – Lietuva bus visame pasaulyje“ (?!!) Prie to paties komplektuko – abortai, eutanazija, gėjų santuokos, vaikinams teisės naudotis moterų tualetais (jei jie sako, kad mano, kad yra moterys...) – yra gerai. Žmogaus gyvybės gynimas nuo pradėjimo iki natūralios mirties, tradicinė šeima, žmogaus lyties tapatybės pripažinimas vertinga prigimtine duotybe – blogai, fe, koks viduramžių atsilikimas! Realiai alternatyvių nuomonių reiškėjų, galinčių argumentuotai diskutuoti su tuo nežinia kieno aprobuotu „keturios kojos yra gerai“, viešajame diskurse kaip ir nematome. Arba jie šmėkšteli taip epizodiškai, kad jokios įtakos visuomenės sąmoningiems pasirinkimams daryti negali. Nors tyrėjai, aktyviau bendraujantys su įvairių socialinių sluoksnių atstovais, puikiai žino, kad tas ekranų ir periodinės spaudos lyderių pateikiamas viešosios nuomonės vaizdelis toli gražu neatspindi realaus nuomonių ir vertinimų pasiskirstymo visuomenėje. Tą pripažįsta ir sekuliarios dogmatikos skleidėjai masinės informacijos priemonėse, puse lūpų išsitardami, kad, pvz., didžioji dalis Lietuvos žmonių visiškai nepritaria homoseksualumo, kaip priimtinos elgsenos, advokatavimui. Tačiau tuoj pat priduriama, kad tai esą labai blogai, įrodo visuomenės pasibaisėtiną „homofobiją“ ir turi būti visomis  priemonėmis keičiama (kitaip, esą, būsime „blogi europiečiai“). Taip ir norisi paklausti – o kas jums suteikė mandatą, ponios ir ponai, perdirbinėti visuomenę, dirbtinai keisti jos nuostatas? Jūs geriausiai žinote, kas mums, t.y., visuomenei, yra geriau? Prisiimate atsakomybę už pokyčių pasekmes? Kaip rodo po visų totalitarinių ideologijų eksperimentų likę visuomenių griuvėsiai, atsakomybės pareikalauti paskui nebūna iš ko... (Taiklus sovietmečio anekdotas – ar komunizmą sukūrė mokslininkai, ar liaudis? Turbūt liaudis, nes mokslininkai pirmiau būtų su pelytėmis išbandę...) Gal lyčių transformacijų ir genderinius šeimos modelio kaitos eksperimentus iš pradžių irgi reikėtų ... su pelytėmis? O ne su žmonėmis išsyk?

Sąjūdžio idealai nepaseno

Leisdami įsitvirtinti vienos ideologijos viešpatavimui, atitolome nuo paprastų ir aiškių, kaip žmogaus prigimtis, Sąjūdžio idealų. Su jais mes griovėme – ir sugriovėme – tautų kalėjimą. Su jais atkūrėme nepriklausomą valstybę, tautos ir žmogaus laisves. Tai buvo – žodžio laisvė. Tikra nuomonių raiškos įvairovė. Teisė gyventi pagal savo įsitikinimus ir viešai juos reikšti, nepatiriant už tai diskriminacijos, nesvarbu kokia forma. Reali asmens ir šeimos privatumo apsauga. Žingsniai, sugrąžinantys prie šių, kažkaip primirštų, pradinių mūsų iškovojimų, iš tiesų įtrauktų visuomenę (visas jos pasaulėžiūrines grupes) į sudėtingų šalies problemų sprendimą, ir užtikrintų tikrai europietišką, bendrąjį gėrį kuriančią idėjų konkurenciją. Praktiškai tai reikštų, kad ne visa žinantys žurnalistai ar ekspertai kasdien nuleistų mums „neginčijamas tiesas“, kas Europoje ir Lietuvoje yra „radikalai“, „marginalai“, „populistai“, o kas tie „teisingieji“ ir „gerieji“, kuriuos būtina palaikyti, o, geriausiu atveju, moderuotų vienų ir kitų pažiūrų viešą polemiką. Jei laikote visuomenę įgalia suvokti, kokie jos gyvenimo sutvarkymo siūlymai jai yra priimtinesni, būkit malonūs bešališkai pateikti visas galimas alternatyvas. Ir leisti tautai pačiai nuspręsti, ką ji renkasi. Man visai nesinori delfi.lt pirmuosiuose straipsniuose – kaip, beje, ir pasaulinėje liberaliai kairuoliškoje spaudoje – kasdien matyti skiedalus, kaip vėl „ne tai, ko reikia“ pasakė Donaldas Trampas, kaip jisai nepadavė rankos žmonai, lipant kažkuriais laipteliais, ir kokia neskoninga jo žmonos suknelė. Kai nepateikiama visai kitokia prezidentą išrinkusių daugumos JAV žmonių nuomonė, palaikanti jo politinius ir ekonominius sprendimus, tai suprastina tik kaip bjauri, jau metus trunkanti, asmens pjudymo kampanija (su visu totalitarinių režimų prieš nepatogius oponentus naudojamu arsenalu, nuo kviečiančių smurtauti demonstracijų iki „teisės eksperčių“ a la „madona“, pasipiktinimų). Kažką panašaus regime ir Lietuvoje, kur vietoje rimtos įstatymų projektų analizės, kritikos, alternatyvių siūlymų aptarimo vyksta dažniausiai mokyklinio lygio patyčios iš bet kokio konkretaus Vyriausybės ar Seimo sprendimo. Sunku suprasti, kaip žinomi visuomenės veikėjai savižudiškai girtaujančioje Lietuvoje nepraleidžia progų menkinti ir išjuokti antialkoholines Vyriausybės priemones, kuriomis bent jau mėginama stabdyti įsisukusią savęs naikinimo karuselę. 

Turime reikalauti visiems piliečiams garantuojamos teisės į lygias galimybes reikšti, skleisti ir dalytis savo požiūriu, teisės nebūti indoktrinuojamiems viena ideologija. Teisės pristatyti visuomenei visą nuomonių įvairovės spektrą ir būti jos išgirstiems. Spaudos ir TV apžvalgose, kur iki šiol praktiškai ignoruojama krikščioniškos ir tautinės pakraipos žiniasklaida, pagal tą patį idėjinių srovių lygybės prieš įstatymus principą turėtų atsirasti ir katalikiškoji „Artuma“, ir „XXI amžius“, ir propatria.lt, tiesos.lt, ir kiti iš tikrųjų, o ne butaforiškai, alternatyvią nuomonę reiškiantys informacijos šaltiniai. 

Tai būtų tik pirmieji žingsniai į sąžiningą ir viešą idėjų kovą, kurios arbitras turėtų būti laisva tauta. Laisva visuomenė.

Kartais mūsų kovos („marginalų“ ar „radikalų“, kaip mus norėtų pavaizduoti viešąją erdvę uzurpuojančios ideologinės srovės agitatoriai) gali atrodyti beviltiškos – kaip sesės Nijolės Sadūnaitės rašomąja mašinėle perrašyti 6 puslapiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (už juos gavo 6 nelaisvės metus) ar jos kalba sovietiniame teisme 1975 m. (kaip ir kalba 2018 m. sausio 13 d. Seime, atsiimant Laisvės premiją). 

Bet jos nėra beviltiškos, ne „tiesa padaro mus laisvus“ (plg. Jn 8, 32).

Parengta pagal pranešimą Vilniaus forumo rengtoje Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo konferencijoje „Lietuvos valstybė buvo, yra ir bus!“ Lietuvos Nacionaliniame muziejuje Vilniuje


Susiję

Robertas Grigas 6693752242085145781

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-02-25 11:53

    Teisingas logiškas straipsnis, laisvas žmogus laisva visuomenė, tai teorija, o kada jau laisvi, jungiasi kiti mechanizmai, prasideda laisva ar prievartinė priklausomybė, nuo ,,kažko'', tikrai laisvi yra tie, kurie tikrai už laisvą Tėvynę, ir tai įrodo savo darbais, o kiti kaip ir laisvi,daugiausiai tik šūkiais, kiek laisvesni yra tie, kurie palaiko tikrai laisvus.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-02-25 13:21

    Pagarba ir padėka šiai iškiliai Asmenybei - Kunigui Robertui Grigui. Pasakyti šventi žodžiai, kurių mes labai laukėme. Manau, kad su lig šiomis mintimis mes ateiname į naująjį Atgimimą, į naująjį Sąjūdį.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-02-27 12:17

    šį kartą bus sunkiau,tai įkvepia

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item