Bruce Douglas. Bendrasis gėris ir viešasis interesas (I)

Šiuo straipsniu norėčiau atskirti bendrojo gėrio ir viešojo intereso sąvokas. Žinau, kad dažnai jos yra viena su kita siejamos ir netgi l...

Šiuo straipsniu norėčiau atskirti bendrojo gėrio ir viešojo intereso sąvokas. Žinau, kad dažnai jos yra viena su kita siejamos ir netgi laikomos sinonimais. Tiems, kurie yra jautrūs politinei kalbai, vis dėlto egzistuoja skirtumas, atspindintis šių sąvokų istoriją. Noriu išryškinti tą skirtumą ir taip pat tam tikrą istorijos dalį, kad apsvarstytume, kiek tos asociacijos yra pagrįstos. Be to, noriu pasverti ne tik tai, kiek bendrojo gėrio turinio buvo perkelta į paplitusią viešojo intereso interpretaciją, bet ir apimtį, kuria, tikėtina, kad viešojo intereso prasmė gali būti peržiūrėta ta prasme.

Paskesnis klausimas, kuris ir yra pagrindinis mano rūpestis, kyla iš viešojo intereso sampratos anglo-amerikietiškoje filosofijoje ir politikos moksluose persvarstymo. Viešojo intereso samprata, skirtingai nuo bendrojo gėrio, buvo liberalizmo inovacija. Tačiau dabar dėl moralinio sukilimo prieš liberalųjį ir utilitaristinį mąstymą šis skirtumas tampa vis labiau miglotas. Jei gerai suprantu šią literatūrą, pagrindinė tendencija vėl atnaujinusi dėmesį „viešojo“ ir „intereso“ sąvokoms yra nutolimas nuo liberalaus ir utilitarinio apibrėžimų, kuriuos geriausiai pažįstame, ir artėjimas prie tradicinės bendrojo gėrio sampratos. Žinoma, šios pastangos peržiūrėti koncepcijas kelia sudėtingų epistemologijos, lingvistikos ir politikos problemų, ir visos jos turi būti, kiek tai įmanoma, paminėtos. Vis dėlto galiausiai įvertinimą nulems peržiūrėtojo moralinių argumentų ir vizijos įtikinamumas.

I

Tradiciniuose išaiškinimuose (turiu omenyje tokias figūras kaip Tomas Akvinietis ir Suaresas) bendrasis gėris buvo išskirtinai politinė idėja. Jis buvo pristatomas kaip valstybės tikslas, pagrindinis tikslas. Jis buvo viso vyriausybės veiklos diapozono simbolis. Valstybė neturėjo kito tikslo kaip tik tarnavimas bendrajam gėriui. Preziumuota, kad gero vadovo veikimas turi būti nukreiptas šio tikslo link.

Bendrojo gėrio turinys visgi nebuvo vien politinis. Tiesiog valdžios integralumas bei stabilumas jokiu būdu nebuvo tai, kas buvo problema. Tai buvo bendrojo gėrio dalis, bet tik dalis. Valdžia buvo laikoma instrumentu pasiekti tikslų, kurie pranoksta ją pačią. Bendrasis gėris susidėjo iš tam tikrų specifinių tikslų (tokių kaip taika, tvarka, klestėjimas, teisingumas ir bendruomenė), iškeltų siekti bendros žmonių gerovės. Valdžia bendrajam gėriui tarnavo efektyviai tada, kai puoselėjo ne savo pačios, bet plačiosios visuomenės gerovę.

Bendrasis gėris buvo bendras bent dvejomis prasmėmis. Pirmoji susijusi su dalyvavimo mastu. Gėriai, apie kuriuos čia kalbame, turėjo būti bendri ta prasme, kad jie priklausė visiems visuomenės nariams. Nebuvo jokios klaidos ar netikrumo dėl to, apie kieno gėrį kalbama. Bendrasis gėris apėmė visus. Ką tai reiškė konkrečiai iliustruojama Akviniečio mokyme apie elgesį su vargšais. Jis sako, kad turi būti numatytas toks reguliavimas, kad nei vienas žmogus negyventų nepritekliuje. Ir kiekvienas sveikas namų šeimininkas, jo teigimu, nusipelno pelningo darbo ir atlyginimo, iš kurio galima pragyventi.

Našta, kurią apėmė žodis „gėris“ buvo išskirtinė ir substanciali. Preziumuota, kad gėriai, apie kuriuos kalbama, reiškė tikrą naudą žmonių gerovei. Tai yra, jie buvo objektyviai naudingi. Taigi nebuvo vietos klaidai arba netikrumui dėl to, ar šie gėriai tinkami. Nebuvo tiesiog manoma ar jaučiama, kad jie kažkam naudingi. Nebuvo tiesiog taip, kad jie atitiko žmonių, apie kuriuos kalbame, norus ar troškimus. Jie išties buvo naudingi.

Negana to, ta nauda buvo gera iš moralinės pusės. Gėriai ne tik prisidėjo prie materialinės gerovės (ką jie tikrai darė), taip pat jie prisidėjo prie asmens intelektualinės, moralinės ir dvasinės gerovės. Tai buvo moraliniai gėriai pagal aristotelinį suvokimą: jie prisidėjo prie išskirtinai žmogiškų savybių vystymosi ir tobulėjimo. Jie įgalino žmones gyventi gerai ir patirti žmogiškojo gyvenimo pilnatvę, kas yra priešinga tiesiog egzistavimui.

Vis dėlto bendrasis gėris buvo daugiau nei individualių gėrių suma. Antrasis bendrojo gėrio bendrumo aspektas (kurį jo gynėjai nuo liberalizmo atėjimo itin nekantraudavo pabrėžti) yra tai, kad tie gėriai yra pasidalijami gėriai. Jie veikė teikdami naudą individams, tačiau negalėjo būti susiaurinti iki privačios naudos. Jų egzistavimas priklausė nuo jų abipusiškumo. Be kitų individų savanoriško dalyvavimo galėjo nebūti taikos, tvarkos, klestėjimo, teisingumo ar bendruomenės. Tad kiekvienas asmuo labai priklausė nuo savo bendrapiliečių.

Viduramžių rašytojų žodžiais, kai politinė visuomenė buvo sutvarkyta ir tinkamai veikė, ji buvo kaip organizmas. Dalys, įvairiai sąveikaudamos viena su kita, prisidėjo ne tik prie viena kitos gerovės, bet taip pat – ir prie visumos išlaikymo. O ta visuma, savo ruožtu, buvo esminė atskiroms dalims.

Su bendruoju gėriu buvo elgiamasi kaip su didesniu gėriu nei individualieji. Žinoma, tai nereiškė, kad individai buvo tiesiog įrankiai, skirti nepriklausomiems valstybės tikslams siekti. Taip pat tai nereiškė, kad valstybė galėtų reikalauti pasiaukojimo bendrajam gėriui pasiekti. Daryta prielaida, kad jeigu visuomenė veikia tinkamai, normaliomis sąlygomis bendrasis gėris ir individų gėris sutaps. Bet net ir geriausiomis aplinkybėmis, kartais kyla konfliktai – tokiomis akimirkomis bendrasis gėris turi pirmumą. Nuteisti žudikai turėjo iškęsti griežtas sankcijas, net jei jos buvo žalingos jų ir jų šeimų bei draugų gerovei. Karo metu šauktiniai tikriausiai atsidurdavo situacijose, kur dažniausiai būdavo suluošinami ar žūdavo. Tokiomis aplinkybėmis, net ir nenoromis, valdžia turėjo priimti sprendimus; būtent dėl to, kad jis atstovavo didesniam bendruomenės gėriui.

Galiausiai bendrojo gėrio sąvoka tradicinėje formoje apėmė apibrėžtą politinės valdžios koncepciją. Tai buvo paternalistinis požiūris, nors ne toks radikalus. Unikali valdžios atsakomybė buvo apibrėžti bendrojo gėrio turinį ir ugdyti piliečius priimti jo prasmę. Gėris atspindėjo visuomenės tikslus ir buvo  patikslintas filosofijos ir religijos išminties. Tačiau daryta prielaida, kad valdantieji, tiek, kiek jie buvo tinkami užimti savo pareigas, turėtų būti išmintingesni nei paprasti piliečiai.

Taip pat buvo daroma prielaida, kad valdantieji saistomi pareigos aktyviai kištis į visuomenę tam, kad užtikrintų, jog bendrasis gėris yra saugomas. Kitaip nei dabar, kišimasis buvo pateisinamas tik jei privačios iniciatyvos būtų nepakankamos. Taip pat jis nereiškė minimalaus valstybės kišimosi klasikinio liberalizmo prasme. Tos sąvokos klaida, žvelgiant iš tradicinės bendrojo gėrio doktrinos perspektyvos, yra ta, kad ji menkai nurodo kryptį visuomenei, o silpnuosius pernelyg palieka stipriųjų malonei. Visgi idealas buvo aktyvi, pozityvi kryptis, kuri telktų visuomenę į bendruomenę, bet tuo pačiu metu valstybės nepadarytų visagale ir visur besismelkiančia jėga.

II

Kaip nutiko, kad bendrasis gėris buvo pakeistas viešuoju interesu, yra sudėtinga istorija, kurios nesistengsiu visiškai atpasakoti. Vis dėlto bent jau anglosaksų politinės minties istorijoje esminis pasikeitimas yra sąlyginai aiškus. Viduramžių feodalizmo irimas ir nacionalinių monarchijų iškilimas lėmė, tad kad bendrąjį gėrį imta vis labiau tapatinti su monarcho interesais ir tautos galia tarptautinėje politikoje. Dar daugiau, juo imta teisinti tai, kad žygiams į užsienius palaikyti karaliui reikėjo valdomųjų gyvybių ir nuosavybės. Tai išprovokavo atsaką, kuris šiandien yra greitai suprantamas. Taip kaip pakartotinių abejotinų veiksmų dėka nacionalinis saugumas ir tautos garbė buvo diskredituoti daugelio modernių amerikiečių akyse, taip ir bendrojo gėrio idėja palaipsniui prisipildė neigiamų atspalvių tiems, kurie manė, jog yra išnaudojami.

Tie žmonės būtų pasirinkę protestuoti prieš karališką bendrojo gėrio interpretaciją. Iš to, ką prieš tai pasakiau, turėtų būti akivaizdu, kad interpretacija galima kritikuoti. Galima teigti, kad karališkasis požiūris reiškė tradicinės doktrinos iškraipymą. Vis dėlto buvo ne taip. Kaip dažnai nutinka susidūrus politinėms idėjoms ir politiniams įvykiams, atskilėliai pasirinko sukurti naują alternatyvą. Taip atsirado viešojo intereso sąvoka. Šis pokytis kalboje ir supratime ypač akivaizdus neramioje XVII a. vidurio Anglijos istorijoje.

Kalbant griežtai tikiu, kad netiesa, jog intereso sąvoka turi omenyje tai, kas „iš esmės privatu“, kaip kalbėdamas apie Hobsą sakė Sheldonas Wolinas. Tai nebuvo tiesa septynioliktame amžiuje, nėra tiesa ir dabar. Ir tada, ir dabar įmanoma kalbėti apie viešąjį interesą neturint omenyje tik privačių interesų sumos. Kita vertus, intereso sąvoka tapo populiariu įrankiu artikuliuojant individualistinį viešojo gėrio supratimą. Tie, kurie kalbėjo interesų kalba, bent jau iš pradžių dažniausiai buvo tie, kurie valdžios tikslus apibrėždavo iš esmės per privačią individualių piliečių gerovę. Jie buvo ypač susirūpinę materialine gerove, nuosavybe ir nuosavybės teisėmis. Prieš kalbėjusius apie karaliaus privilegijas ir tautos garbę buvo tie, kurie kalbėjo apie viešąjį interesą ir pirmiausiai ir labiausiai omenyje turėjo turtingumą, gimusį iš privačios nuosavybės valdymo.

Visgi ši pozicija buvo problemiška. Ją galima kritikuoti kaip vos daugiau nei egoizmo santrauką. Nuolat kartojamų viduramžių prielaidų apie žmogaus prigimtį fone buvo sunkiai įsivaizduojama, kad tai būtų galėję veikti kaip normatyvus argumentas. Monarchijos šalininkai visada galėjo teigti, kad „interesų“ politika tebuvo amoralumo forma. Štai kada svarbą įgyja teorija. Sunkumą įveikti turėjo alternatyvi antropologija – tokia, kuri legitimavo privačios naudos siekį. Šį indėlį užtikrinimo Hobsas, teigęs, kad nėra jokios alternatyvos interesais grįstam elgesiui. Kiekvienas, įskaitant ir karalius, neišvengiamai ieškojo egoistiškos naudos. Interesais grįsta politika buvo universali.

Dar svarbesnis, žiūrint retrospektyviai, buvo naujas vertybių statusas Hobso teorijoje. Paversdamas kiekvieną vertinimą, įskaitant ir moralinį, troškimų pasekme, Hobsas radikaliai pakirto tradicinės bendrojo gėrio doktrinos pamatus. Žmonių troškimo objektai, žinoma, skyrėsi ir kėlė įtampas, tad objektyvaus gėrio žmogui, bent jau tradicine prasme, nebegalėjo būti. Kai protui buvo atimta autonomija nuo troškimų, moralinis vertinimas nebegalėjo būti universalus, kaip iš jo tikimasi.

Hobsas nesiekė skatinti moralinio subjektyvizmo, tačiau lengva suprasti, kaip tai tapo jo teorijos praktine pasekme. Iš Hobso prielaidų galėjo būti padarytos įvairios išvados, tačiau būtent jo prielaidos, o ne išvados, turėjo ilgalaikę įtaką. Kuo labiau buvo pabrėžiamos nuosavybės teisės ir privati nauda ir kuo labiau populiarėjo demokratinės idėjos, tuo natūralesnė tapo mintis, kad gerovės samprata turi būti paliekama individui. Ir jei protas tikrai buvo toks grynai instrumentinis, kaip teigė Hobsas, kas geriau gali žinoti, kas yra gera, jei ne pats individas?

Laukite tęsinio



Susiję

Skaitiniai 5688036773318344501

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-02-20 00:06

    Puikus straipsnis. Ne koks sąmokslų teorijomis grįstas propatrijai taip įprastas niekalas, po kuriuo vienas kitą džiugiai palaikydami loja ir katučių ploja savimi patenkinti menkystos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir vėl kiauras savimi patenkintas menkysta užsiima psichologinėmis projekcijomis. Kaip simptomiška... Ir juk tokie -iolikiniai (jei ne -ylikiniai) nebrendylos rimtai įsivaizduoja esantys "didžeis entelektualajs" (dzin, kad nė velnio nieko "neraukia"). Irgi, beje, simptomiška. :)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item