Zigmas Zinkevičius. Prie lituanistikos židinio (I)

Bernardinai.lt nuotrauka  Ištraukos iš akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, n...

Bernardinai.lt nuotrauka 
Ištraukos iš akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje. Pirmojoje dalyje skelbiamos ištraukos, susijusios su švietimo ir lietuvybės padėtimi Pietryčių Lietuvoje. 

1996 m. lapkričio pirmosiomis dienomis mane pasiekė gandas, kad esu numatomas į švietimo ir mokslo ministrus. Kartą į Institutą atvyko Botanikos instituto direktorius Romas Pakalnis, su kuriuo buvau pažįstamas iš bendravimo Krašto apsaugos bičiulių klube, ir prašė manęs, kad nesutikčiau būti ministru, bet vietoj savęs pasiūlyčiau Darių Kuolį, tada dirbusį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoju, beje, buvusį mano studentą, taigi gerai pažįstamą. Pakalnio prašymas pasirodė keistas. Atsakiau, kad dar man niekas nesiūlė ministro posto, todėl rekomenduoti kitą vietoj savęs būtų tiesiog nekorektiška.

Lapkričio 5 d. buvau pakviestas į Seimo krikščionių demokratų frakciją pasitarti dėl Švietimo ir mokslo ministerijos, kurią, kaip man sakė, numatoma pavesti krikščionims demokratams. Buvo pasakyta, kad aš iš tikrųjų numatomas ministru.

Gerai suvokiau siūlomų pareigų svarbą ir sutikimo atveju teksiant didelę atsakomybę. Juk man norima patikėti sritį, kuri lems Lietuvos ateitį. Kokia bus mokykla, tokia išaugs ir jaunoji karta – Lietuvos ateitis. O švietimas tebebuvo kryžkelėje.

Aiškiai jutau du svarbiausius ir labai pribrendusius švietimo pertvarkos uždavinius: 1) būtinai reikėjo pasiekti, kad mokykla ugdytų ne Sovietų Sąjungos (būtent taip! ), bet Lietuvos piliečius, gimtojo krašto patriotus, ir 2) skubiai sustabdyti lietuvių nutautinimą per mokyklas Pietryčių Lietuvoje, kur lietuvybė jau “kabėjo ant plauko”. Šių dviejų neatidėliotinų uždavinių vykdymas, pasakyčiau, didžiųjų tautos skaudulių gydymas, tebebuvo bemaž nepradėtas. Jų ir turėčiau pirmiausia imtis. Neabejojau, kad tuo atveju teks susidurti su nemažu pasipriešinimu. Penki okupacijos dešimtmečiai sudarkė tautos sąmonę. Be to, draugų ir pažįstamų buvau nuolat gąsdinamas: ministerija “raudona”, tave tuoj “sumals”.

Bijojau, žinoma, ne gąsdinimų, bet realių sunkumų. Juk mokyklose dirbo daugiausia bolševikų okupacijos metais parengti pedagogai. Gerai žinojau, kaip jie buvo rengiami, ko mokomi, kaip auklėjami. Pats 50 metų išdirbau aukštojoje mokykloje, kuri rengė tuos pedagogus. Man ne paslaptis, kad dalis mokyklų vadovų – buvę bolševizmo ideologai, subėgę dirbti į švietimą po to, kai panaikinti visokie rajkomai ir partkomai. Jutau, kad juos pakeisti kitais darbuotojais nebus lengva. Pagaliau, sunku bus rasti pakaitą, nes jaunus, dabar baigiančius studijas pedagogus rengia irgi buvę sovietiniai profesoriai. Užburtas ratas!

Daug vilčių negalėjau dėti į spaudą, nes jai, išskyrus negausias išimtis, kaip rodė elgesys rinkimų metu, ne tas rūpėjo.

Į vadovavimą Lietuvos švietimui žiūrėjau kaip į savo teorinių lituanistikos studijų praktinę tąsą, praktinį išvadų bei idėjų įgyvendinimą. Tai irgi lituanistika, tik konkrečiai pritaikyta. Beveik kiekvienoje mokykloje dirba buvę mano mokiniai, todėl puikiai žinojau, kaip ir kuo gyvena pedagogai ir kokia dabar padėtis mokyklose.

Apie savo, kaip švietimo ir mokslo ministro, darbą rašysiu išsamiau, nes apie jį spaudoje piktavalių žmonių buvo paskleista daug dezinformacijos. Dar plačiau jį esu aprašęs knygelėje “Kaip aš buvau ministru” (Kaunas, 1998 m), neišvengiamai kai kas pasikartos.

Nuo pirmųjų dienų užgriuvo laiškų lavina. Kasdien gaudavau jų tiek, kad visų perskaityti būdavo neįmanoma. Blogiausia, kad laiškus rašantys ant voko dažnai pažymėdavo “asmeniškai”, todėl mano padėjėja tokių vokų neatplėšdavo ir man tekdavo pačiam juos šifruoti (ne visi buvo lengvai įskaitomi), gilintis į jų turinį, nors juose nieko asmeniško nerasdavau.

Greitai ėmiau įtarinėti, kad kažkieno valia esu sąmoningai apkraunamas nereikalingu darbu, kad tik neturėčiau laiko galvoti apie reformas. Greičiausiai taip ir buvo.

Nuo pat pirmųjų atėjimo į Ministeriją dienų pajutau labai stiprų galingų jėgų priešinimąsi reformoms. Tos jėgos ėmė mane įžūliausiai pulti. Pirmieji pradėjo lenkų ekstremistai.

Dar prieš mano paskyrimą laikraštis “Nasza gazeta”, paskelbęs kandidatų į ministrus sąrašą, mane apibūdino kaip nepriimtiną Lietuvos lenkams. Mat mano atlikti Vilniaus krašto nutautinimo istorijos tyrimai lenkų ekstremistams buvo tartum ašaka gerklėje. Ypač jie negalėjo man atleisti už knygą “Rytų Lietuva praeityje ir dabar”, kurios rusiškas variantas tada jau buvo baigiamas spausdinti. Jiems siaubą kėlė mintis, kad ir lietuviškai nemokantys Vilnijos žmonės sužinos teisybę apie šio krašto lietuvišką praeitį. Jautė, kad aš puikiai pažįstu Pietryčių Lietuvą ir galiu išgelbėti baigiamą ten išnaikinti lietuvybę. Reikėjo žūtbūt man sutrukdyti. Laukė progos smogti. Tokia proga tuoj atsirado. Tai – mano interviu “Valstiečių laikraštyje” (12 17). Beje, panašias mintis buvau pareiškęs truputį anksčiau (12 13) interviu “Dienovidyje”, bet lenkų ekstremistai tą interviu, matyt, pražiopsojo.

Nors interviu “Valstiečių laikraštyje” buvo skirtas platesnei temai – pilietiškumo ugdymui mokykloje ir apskritai tautinei mokyklai, tačiau jame šiek tiek paliečiau nenormalią švietimo padėtį Pietryčių Lietuvoje. Korespondentui Bernardui Šakniui konstatavus, kas “Valstiečių laikraščio” redakciją užplūsta laiškai, kuriuose įvairių tautybių Šalčininkų ir Vilniaus rajonų žmonės pageidauja mokyti savo vaikus mokyklose su mokomąja valstybine kalba (tokių laiškų radau ir aš atėjęs į Ministeriją), bet vietos valdžia brutaliai perša jiems vien tik lenkiškas mokyklas, trukdo steigti lietuviškąsias, pasakiau, kad tai nėra normalu, ir kad stengsiuosi, jog nuo ateinančių mokslo metų rugsėjo pirmosios Šalčininkų ir Vilniaus rajonų miesteliuose bei didesniuose kaimuose būtų mokyklos, kuriose tėvai savo vaikus galėtų mokyti valstybine kalba.

Man terūpėjo sudaryti sąlygas mokytis valstybine kalba visiems tiems, kurie to pageidauja. Vietiniai lenkų ekstremistai šito kaip tik labiausiai bijojo. Jie visomis išgalėmis siekė, kad iš viso nebūtų steigiamos naujos lietuviškos mokyklos. Juos, žinoma, ne mažiau gąsdino mano pareikšta mintis, kad visose valstybinėse mokyklose turėtų būti dėstoma valstybine kalba, kaip yra kitose pasaulio šalyse. To tada jau siekę Estija, vėliau tą mintį imta kelti Latvijoje. Taigi nieko nepaprasto aš nepasakiau.

Praėjus kelioms dienoms po šito mano interviu, iki tol negirdėto Lietuvos piliečių aljanso (pagal tą pačią dieną lenkų spaudoje paskelbtą Komunikatą atsiradusio iš antilietuviškumu garsėjusio Lietuvos tautinių mažumų aljanso) valdybos pirmininkas Mečislovas Vaškovičius paskelbė Pareiškimą, kuriame iškraipė mano mintis. Pareiškime tvirtinama, kad “ministras atvirai pareiškė sieksiąs likviduoti nelietuviškas mokyklas”. Apie nelietuviškų mokyklų likvidavimą (uždarinėjimą) ne tik interviu, bet ir šiaip niekuomet savo gyvenime nesu kalbėjęs ir rašęs. To nėra jokioje mano knygoje ar straipsnyje. Tai pono Vaškovičiaus prasimanymas, kad galėtų prie manęs “prikibti”. Panašūs tendencingai iškraipyti ir kiti Pareiškimo teiginiai. Štai jie:

Buvau užsipultas, kad neteisingai tvirtinu, jog nelietuviškose mokyklose esąs žemas mokymo lygis. Nors tasai lygis iš tikrųjų ten nėra aukštas, bet aš turėjau omenyje ne apskritai mokymo lygį, o prastą lietuvių kalbos išmokymą tose mokyklose. Tai matyti iš viso konteksto – kalbama vien apie lietuvių kalbą. Lietuvių kalbos mokymo lygis tose mokyklose buvo iš tikrųjų labai žemas. Beje, tokios nuomonės buvau ne tik aš, bet ir kitakalbiai tėvai, susitikimuose su manimi argumentavę savo pasiryžimą leisti vaikus į lietuvišką mokyklą būtent tuo, kad nelietuviškoje mokykloje vaikai gerai neišmokomi valstybinės kalbos.

Taigi Vaškovičiaus užsipuolimas neteisingas, iškreipiantis mano mintis. Toliau buvau kaltinamas, esą kvestionuoju žmonių teisę apsispręsti dėl tautybės, nurodinėju, kokia ji turinti būti. Tai irgi prasimanymas, tiesiog šlykštus melas, nes niekuomet taip nesu elgęsis. Net labiausiai ekstremistų nekenčiamoje mano knygoje “Rytų Lietuva praeityje ir dabar” ne kartą pabrėžiau žmogaus teisę pačiam pasirinkti tautybę. Čia vėl Vaškovičius grubiai iškreipė mano mintį.

Ir paskutinis pareiškimo užsipuolimas – esą aš tvirtinau, kad žmonės, nepakankamai mokantys valstybinę kalbą, nėra Lietuvos piliečiai. Iš tikrųjų aš tik smerkiau tuos nelietuviškų mokyklų vadovus (ne paprastus žmones), kurie nesupranta valstybinės kalbos, vadinau juos pasigailėjimo vertais ir teigiau, kad kiekvienas mokytojas ir kiekvienas mokyklos vadovas privalo mokėti valstybės, kurioje gyvena, kalbą. Priešingu atveju – koks gi jis Lietuvos pilietis? Vaškovičius mano mintį, kaip matome, ir čia pakreipė sau reikiama kryptimi, kad galėtų mane koneveikti.

Taip iškreipęs mano interviu mintis, Vaškovičius padarė “logišką” išvadą: “Kyla nepagrįstas įtarimas, kad akademikas Z.Zinkevičius nesusipažinęs ne tik su Žmogaus teisių deklaracija ir kitais tarptautiniais aktais, kuriuos Lietuva įsipareigojo vykdyti, bet ir su Lietuvos Respublikos Konstitucija, Tautinių mažumų bei Švietimo įstatymais. Esame įsitikinę, kad ministro pažiūros ir jų viešas skelbimas trukdo visuomenei kurti santarvę ir yra žalingi. Kartu tai gali rimtai pakenkti Lietuvos įvaizdžiui ir prestižui Europoje bei pasaulyje. Tikime, kad Lietuvos Vyriausybė padarys atitinkamas išvadas dėl ministro Zigmo Zinkevičiaus atitikimo užimamą postą”.

Tokia Vaškovičiaus išvada, žinoma, būtų teisinga, jeigu aš iš tikrųjų būčiau taip sakęs, kaip parašyta jo Pareiškime. Deja, kaip matome, Pareiškimas remiasi ne mano sakymu, bet savavališka jo interpretacija, iš esmės falsifikacija. Tikslas aiškus: lietuviško interviu teksto Lenkijoje niekas neskaitys, ten remsis vien Vaškovičiaus Pareiškimu ir tuo būdu pavyks sukelti tarptautinį skandalą. Taip ir atsitiko.

Į Lietuvos lenkų ekstremistų sukeltą triukšmą tuoj buvo atsiliepta Lenkijoje. Šios šalies Užsienio reikalų ministerija pareiškė esanti “smarkiai susirūpinusi”. Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Antanas Valionis buvo išsikviestas pasiaiškinti.

Stebina mūsų valstybės vyrų ir spaudos patiklumas. Ant Vaškovičiaus kalbliuko pirmasis užkibo užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Jis tuoj pat šoko “atsiriboti nuo Zinkevičiaus”. Patikėjo Vaškovičiumi, matyt, mano interviu net neperskaitęs, arba bent neįstengęs suvokti jo pagrindinės minties – siekimo sudaryti sąlygas išmokyti vaikus valstybinės kalbos visiems tiems kitakalbiams tėvams, kurie to nori. Toks “atsiribojimas nuo Zinkevičiaus” Lenkijos užsienio reikalų ministerijos buvo priimtas “su pasitenkinimu”.

Vėliau Saudargas manęs atsiprašinėjo, mat turėjęs “reaguoti” į anos pusės “stiprų susirūpinimą”. Bet ar negalima buvo kitaip reaguoti, t.y. pasakyti teisybę? Mano padėtis buvo kebli. Kaip čia pyksies su kolega ir dar LKDP pirmininku? Teko praryti karčią piliulę “vardan ramybės” ir koalicijos. Vėliau švietimo darbuotojų susirinkimuose prašomas pakomentuoti Saudargo elgesį paprastai atsisakydavau tai daryti ir siūlydavau kreiptis į jį patį. Diplomatijoje ir politikoje, deja, neretai prasilenkiama su tiesa ir net sąžine.


Lenkijos spauda piktdžiugavo, Vaškovičiaus melas ten buvo nuolat kartojamas. Ko tik nebuvo prirašyta apie “nenormalią” lenkų padėtį Lietuvoje!  Net kaltinta mūsų Vyriausybė, nepajėgianti sudaryti sąlygų lenkams išmokti lietuvių kalbos (! ), esą pati lietuvių kalba tokia sunki, kad lenkai jos nepajėgia išmokti, o lenkų kalbą jau moka ir mielai vartoja beveik visi lietuvių politikai. Stebėtasi, kad aš neatsiprašiau Lietuvos lenkų. Už ką?

***

Reikia pasakyti, kad tarp daugybės kaltinimų man vyravo vienas tragikomiškas.

Nuostabą kėlė lenkų visuomenės nesiorientavimas Vilnijos kalbinėje situacijoje.

Rimti žmonės šaipėsi iš manęs dėl to, kad aš tvirtinu, jog didelėje Pietryčių Lietuvos dalyje šnekama ne lenkiškai, bet gudiškai (baltarusiškai), nors iš tikrųjų būtent taip ir yra, tai labai gerai žino lenkų kalbininkai.

Štai kaip buvo iš manęs šaipomasi: “Arba profesorius niekuomet nebuvo Vilniaus krašte, arba su nieku nekalbėjo, arba, pagaliau, neatskiria lenkų kalbos nuo gudų kalbos. Negalima būtų jam daryti tokių priekaištų, jeigu ne faktas, jog Zinkevičius yra lingvistas, be to, turintis didelį autoritetą” (Sztandar Mlodych, 1997 01 06). Kokia dezinformacinė demagogija!


Piktdžiugavo ir sensacijų ieškanti Lietuvos spauda. Daugiausia, žinoma, lenkiškoji. Net nuosaikusis “Kurier Wilenski” persispausdindavo straipsnius iš Lenkijos spaudos. Tarp lietuviškos spaudos bene “originaliausių” rašinių pasirodydavo “Lietuvos ryte”, kuris gynė Algirdą Saudargą už “švietimo ir mokslo ministro bei kolegos Z.Zinkevičiaus pasisakymais sukelto “skandalo” užglaistymą”

Tomis dienomis Ministerijoje netilo telefono skambučiai. Daugybė žmonių skambino pritardami mano interviu mintims. Paprastai pokalbį baigdavo raginimais: “Tik nepasiduokite!”, “Mes su Jumis!” Prieštaraujančių ir kritikuojančių mane skambučių visai nebuvo.

Gavau daug pritariančių laiškų, vien pirmosiomis dienomis apie pusšimtį. Ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, daugiausia iš JAV. Daugybė mane ginančių straipsnių pasirodė spaudoje, tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.

Pats irgi nesėdėjau rankų sudėjęs. Kad ir kaip neturėdamas laiko, stengiausi atremti absurdiškus Vaškovičiaus ir kitų kaltinimus. Sąlygas sudarė žiniasklaida, kvietusi mane pareikšti nuomonę dėl lenkų ekstremistų puolimo.

Lenkų ekstremistų sukeltas tarptautinis skandalas supliuško staiga. Dirbtinai pučiamas muilo burbulas sprogo, nes jo pūtėjai neturėjo pagrindo po kojų. Neatsižvelgė į tai, kad Vilnijos kitakalbiai tėvai tikrai nori, jog jų vaikai išmoktų valstybinę kalbą. Tėvai palaikė mane, o ne ekstremistus. Tuo įsitikinau važinėdamas po Vilniaus ir Šalčininkų rajonus, kai su apskrities viršininku Aliu Vidūnu steigėme lietuviškas mokyklas. Nebuvo atsitikimo, kad tektų su tėvais diskutuoti. Jie diskutuodavo ne su mumis, bet su lenkiškų mokyklų direktoriais, kaltino juos, kad vaikai gerai neišmokomi valstybinės kalbos. Taigi mane nuo lenkų ekstremistų gelbėjo paprasti Pietryčių Lietuvos kitakalbiai gyventojai, dori kaimiečiai. Vaškovičius ir Plokšto greit patys ėmė trauktis.

Aprimus lenkų ekstremistų puolimui, tuoj ėmiausi darbo. Kadangi Pietryčių Lietuvą gerai pažinojau, daug buvau po ją keliavęs rankiodamas vietinių žmonių kalboje išlikusius jų protėvių lietuvių kalbos elementus, “perkandęs” tų žmonių nuotaikas, jų siekius, suvokęs nestabilios tautinės savimonės būklę, iš esmės gerų ir dorų kaimiečių psichologiją, tai puikiai suvokiau, kaip reikia elgtis steigiant lietuviškas mokyklas, kurių jie pageidavo.

Net 52 proc. tada norėjo savo vaikus leisti į lietuvišką mokyklą (lietuvių ir lenkų apklausos duomenys), kiti tikėjosi, kad vaikai gal išmoks valstybinę kalbą ir lenkiškoje ar rusiškoje mokykloje. Tie 52 proc. bijojo priešiškos lietuviams vietinės lenkiškos valdžios, todėl nedrįso nešti prašymų į savivaldybę, drąsesni iš jų nešė juos į Apskrities viršininko administracijos įstaigą, kiti tiesiai į Švietimo ir mokslo ministeriją arba perdavinėjo per lietuvių visuomenines organizacijas, daugiausia “Vilniją”. Visuomet prašydavo, kad to nesužinotų vietinė lenkiška valdžia – jos bijojo.

Tėvus atkalbinėjo nuo lietuviškų mokyklų Lenkų sąjungos veikėjai ir kai kurie kunigai (pvz., Butrimonių, Turgelių). Lenkiškos vietinės valdžios atstovai skleidė gandus, kad lietuviškose mokyklose bus mokoma protiškai atsilikusių lygiu, kad vaikams mokytis lietuviškai bus didelė trauma, kai kurių įmonių vadovai net grasino atleisti iš darbo tėvus, jeigu jie užrašys vaikus į lietuvišką mokyklą. Buvo organizuotas mokyklų su lenkų dėstomąja kalba direktorių pasitarimas, kuriame įsakyta pasiekti, kad nė vienas mikrorajono vaikas neitų į lietuvišką mokyklą.

Savivaldybių antilietuvišką nusistatymą veikė Lietuvos lenkų sąjunga ir buvusių autonomininkų aktyvus dalyvavimas savivaldybių veikloje, net Lietuvos Respublikos Seimo narys Janas Mincevičius Vilniaus kraštą (Wilenszczyna) vadino neteisėtai po Molotovo-Ribbentropo pakto Lietuvai atitekusiu Lenkijos pakraščiu. Buvo skleidžiama nesąmonė, esą lenkai Vilniaus krašte gyveną “nuo amžių”. Neigė buvus prievartinį lietuvių nutautinimą ir akivaizdžiai įrodytą dalyką, kad dauguma dabartinių Pietryčių Lietuvos lenkų (išskyrus nedaugelį ateivių iš Lenkijos) atsirado slavinant vietos gyventojus lietuvius.

Lietuviškų mokyklų tada įsteigėme netgi daugiau, negu buvau planavęs. Jos atsirado visur, kur tėvai raštu tokių mokyklų buvo pageidavę. Taigi mano siekimas sudaryti sąlygas mokytis valstybine kalba visiems, kurie to nori, buvo sėkmingai vykdomas.

Taigi Pietryčių Lietuvoje prasidėjo lietuviškų švietimo įstaigų steigimo maratonas – taip šį procesą pavadino “Vakarinės naujienos” (1997 09 11). Sklandžiau darbas vyko Šalčininkų rajone, kurio meras (Josifas Rybakas) ir Švietimo skyriaus vedėjas (Antonas E. Jankovskis) lietuviško švietimo poreikį vertino geranoriškiau. Vilniaus rajono vadovai (merė Leokadija Janušauskienė, Švietimo skyriaus vedėjas Janas Dzilbo) buvo nusiteikę labai nepalankiai. Visos naujosios švetimo įstaigos turėjo gerą perspektyvą, rodė tendenciją plėstis. Ir tai labai džiugino.

Apskrities viršininko administracija taip pat ėmė rūpintis lietuviško švietimo įstaigų darbuotojų buitimi: mokytojams, nuomojantiems butus pagal sutartis, stengėsi sumokėti visą nuomą, važinėjantiems iš Vilniaus – kelionės išlaidas.

Išsisprendė mokytojų problema. Pajutę, kad jais bus tikrai rūpinamasi, mokytojai ėmė noriai vykti į Pietryčių Lietuvą iš kitų šalies regionų. Net imta daryti jų atranką. Pirmenybė teikta jauniems žmonėms, turintiems muzikinį išsilavinimą, kad pajėgtų burti vietos jaunimą, su juo bendrautų, žodžiu, keltų krašto kultūrą. Pakito kitakalbių vietos gyventojų požiūris į lietuvį mokytoją. Anksčiau jam nenorėdavo išnuomoti kambario, dabar patys jį kvietėsi. Mačiau ant tvoros priklijuotą skelbimą. Tėvai mąstė pragmatiškai: jeigu mokytojas pas jį gyvens, vaikas geriau išmoks valstybinę kalbą, o šito visi nori.

Naujųjų mokyklų atidarymą organizavome prieš pat mokslo metų pradžią – rugsėjo 1-osios išvakarėse. Su Aliu Vidūnu pasiskirstėme, kur kuriam reikės važiuoti. Aš rugpjūčio 30 d. dalyvavau atidarant Gerviškių ir Čiužiakampio mokyklas, o 31 d. buvau Kalesninkuose, kur atidarėme pagrindinę mokyklą, pertvarkytą iš pradinės. Įspūdingi tai buvo momentai, vienas iš gražiausių mano gyvenimo epizodų. Kiek nuoširdumo mačiau ne tik mokytojų, bet ir mažųjų mokinukų, jų tėvelių veiduose! Ši šventė ilgam išliks jų atmintyje. Pirmą kartą pasijuto, kad gyvena Lietuvoje ir yra jos piliečiai.

Įsiminė ašarotas vienos iškilmių pasižiūrėti atėjusios senučiukės veidas. Kai jos paklausiau, ko, močiute, verki, išgirdau: “Naša Litva” (Mūsų Lietuva). Pasigyrė, kad jos velionis vyras buvo lietuvis, ir jos pačios tėvai dar mokėję lietuviškai, tik ji jau lenkė. “Kodėl lenkė?” – pasiteiravau. “Taip pase parašyta”, – atsakė.

Buvo ir tam tikrų nuotykių, tiksliau rizikos. Išvakarėse gavome žinią, kad Čiužiakampyje tėvai, prigąsdinti vietinės valdžios, atsiėmė prašymus. Važiuoti ar nevažiuoti į atidarymą, jeigu nėra mokinių? Rizikavome ir nuvykome. Mus sutiko besišypsanti mokytoja. Mat jai pavyko surinkti iš kitų tėvų dar daugiau prašymų. Atidarymas praėjo pakiliai.

Naujųjų lietuviškų mokyklų mokinukų tėvai – kone visi kitakalbiai, lietuviškai paprastai nė žodžio nemokėjo, nors beveik visų jų tėvai dar mokėjo ir kalbėjo lietuviškai. Tai matyti ir iš Olgirdo Chominskio žemėlapio (išleisto tarpukariu lenkų valdžios), kuriame tos vietovės priskirtos prie lietuvių kalbos ploto. Dabartinėse šeimose visur jau buvo kalbama tik lenkiškai arba “po- prostu” (gudiškai). Dėl to ir vaikai – steigiamų mokyklų mokinukai – tik retas šiek tiek suprato lietuviškai, dauguma nemokėjo nė žodžio.

Lenkiškų mokyklų direktoriai ir mokytojai tėvus atkalbinėjo, kad neleistų savo vaikų į lietuvišką mokyklą, esą, kaip jie mokysis toje mokykloje, jeigu šeimoje šia kalba nešnekama! Ir štai mūsų šauniosios mokytojos padarė stebuklą: po truputį daugiau negu trijų mėnesių (1998 01 10) atvykęs į Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio mokyklos organizuotą rajono lietuviškų mokyklų meninės kūrybos šventę, su tais pačiais mokinukais – šventės dalyviais – jau laisvai kalbėjausi lietuviškai!

Mokytojos pasakojo, jog lietuviškai išmokti pageidaują ir suaugę žmonės. Jos organizuojančios jiems lietuvių kalbos kursus. Negalėjau atsistebėti tų mokytojų entuziazmu. Stengiausi jas paskatinti, daugelį už puikų darbą premijavau, paprastai iš JAV lietuvių – Jono ir Aldonos Čingų, Emilio ir Julijos Sinkių, kitų asmenų ar kolektyvų atsiųstų aukų. Vėliau žymusis JAV lietuvių gydytojas Rimvydas Sidrys tam reikalui įsteigė mirusios savo žmonos mokytojos Giedrės Šalčiūtės-Sidrienės vardu pavadintą fondą.

Lenkiškų mokyklų vadovus ištiko šokas: pajuto lietuviškų mokyklų konkurenciją, ko anksčiau nebuvo. Iš lenkiškų mokyklų mokiniai pradėjo pereidinėti į lietuviškas. Nebeturėsime darbo! Ir lenkiškos mokyklos “pasitempė”: lietuvių kalbą įsivedė nuo pirmosios klasės. Tai dar gerokai paspartino valstybinės kalbos išmokimo procesą. Kaip atsvarą mudu su Aliu Vidūnu tarėmės nuo kitų mokslo metų lietuviškose mokyklose įvesti neprivalomas lenkų kalbos pamokas. Mano giliausiu įsitikinimu tai padaryti būtų naudinga. Dar labiau akintų kitakalbius tėvus leisti savo atžalas į lietuviškas mokyklas. Tenykščiams lietuviukams irgi pravers išmokti taisyklingos lenkų kalbos.

Labai svarbu, kad visose vietovėse, kur yra lietuviška mokykla, būtų ir pamaldos lietuvių kalba, bent jau švenčių dienomis. Deja, tokių pamaldų nebuvo Sudervėje, Sužionyse, Šumske (Vilniaus r.), Pabarėje, Šalčininkėliuose, Tabariškėse, Turgeliuose (Šalčininkų r.), Rykantuose (Trakų r.), Karkažiškėje (Švenčionių r.), kur veikė lietuviškos mokyklos. Apskritai Vilniaus arkivyskupijoje net 28 parapijose nebuvo lietuviškų pamaldų.

Gavau nusiskundimų, kad kunigai ignoruoja lietuviškas mokyklas, žada tų mokyklų mokinių nepriimti prie Pirmosios Komunijos (“Tegu priima Apskrities administracija”, – Butrimonių klebono J.Dombrovskio žodžiai), per pamokslus skleidžia antilietuviškas nuotaikas. Daug blogų dalykų buvo pasakojama apie atvykusio iš Lenkijos jauno kunigo Dariuszo Stanczyko lenkišką veiklą (organizavo hercerus, t.y. lenkų skautus, buvo Vilniaus lenkų “universiteto” dvasinis vadovas), bet man su juo neteko susitikti, galbūt jau buvo išvykęs.

1997 m. balandžio 7 d. su Aliu Vidūnu aplankėme Eišiškių Stanislovo Rapolionio vidurinę mokyklą, vadovaujamą vieno iš geriausių Vilniaus krašto lietuvių direktorių Vytauto Dailidkos, kilusio iš lietuviško kaimo, dabar esančio anapus valstybės sienos, Gudijoje. Direktorius puikiai orientavosi esamoje situacijoje ir išmanė savo darbą. Direktorius pasakojo, jog tėvai, atnešę prašymus priimti vaikus į lietuvišką mokyklą, pageidavo, kad jų pavardės nebūtų skelbiamos, bijojo vietinės valdžios. Nutarėme, kad būtinai reikia statyti naują mokyklos pastatą, kuris jau seniai planuojamas, bet vis nepradedamas.

Rugsėjo 1 d. dalyvavau mokslo metų pradžios iškilmėse net trijose mokyklose. Pirmiausia kartu su Aliu Vidūnu nuvykau į netoli Vilniaus esančią Marijampolio vidurinę mokyklą, išauginusią daug žymių Vilnijos krašto žmonių. Mokyklai vadovauja šiame krašte turbūt ilgiausiai dirbantis direktorius Algimantas Masaitis. Po iškilmingos švenčių dalies išskubėjome į Jašiūnus, į “Aušros” vidurinę mokyklą. Čia per pačias iškilmes netikėtai sučirškė mobilusis telefonas. Skambino direktorius iš Marijampolio. Pasirodo, mums išvykus pas juos atvažiavo lenkų ekstremistai ir lietuviškos mokyklos pastate steigia lenkišką pradinę mokyklą.

Skubiai grįžome į Marijampolį, bet lenkiškos mokyklos “steigėjų” jau neberadome. Marijampolio vidurinėje mokykloje iš anksčiau veikė ir lenkiškos klasės, į kurias priimami norintys jose mokytis. Kam dar steigti atskirą lenkišką pradinę mokyklą? Tai padaryti net ir neįmanoma esant tik trims mokiniams lenkiškoje trečioje klasėje, nes į lenkiškas pirmąją, antrąją ir ketvirtąją pradines klases neatsirado nė vieno mokinio!

Aiškiai buvo rezgiama provokacija prieš pat į Lietuvą atvykstant Lenkijos Respublikos prezidentui Aleksandrui Kwašnievskiui. Nuraminome susijaudinusį mokyklos kolektyvą ir išvykome į Šalčininkus dalyvauti naujos modernios (dar ne visai balgtos statyti) lietuviškos vidurinės mokyklos, pavadintos Lietuvos tūkstantmečio vardu, atidarymo iškilmėse.

***

Nelengvai sekėsi išjudinti Kultūros ministeriją, bet pagaliau ir ji prisidėjo su savo kultūrinėmis programomis, skirtomis Pietryčių Lietuvai. Viename kitame jų renginyje teko dalyvauti.

Taigi lietuviško švietimo srityje Pietryčių Lietuvoje pavyko nemaža nuveikti. Šiame darbų bare įvyko lūžis. Svarbiausia, pasikeitė vietos gyventojų požiūris į lietuvišką švietimą. Įsigijome jų pasitikėjimą. Tėvai nebebijojo leisti vaikų į lietuviškas mokyklas, nes matė, kad Vyriausybė tomis mokyklomis rūpinasi, kad jos nebus uždarytos ir vaikams nereikės grįžti į lenkiškas mokyklas, ko jie labiausiai bijojo, nes tuo atveju juos kiti vaikai badytų pirštais: štai ką “litvinai” jums padarė!


Lietuvių kalba niekur nebebuvo boikotuojama. Jos mokytis norėjo ir vyresnieji, suaugę žmonės. Buvau tikras, jeigu visas tasai procesas nebus sustabdytas ar pristabdytas, po kokių ketverių penkerių metų Pietryčių Lietuvos jaunimas tikrai mokės valstybinę kalbą. Reikėjo tokio Pietryčių Lietuvos švietimo bumo prieš kokius penkerius metus. Šiandien visi jauni žmonės jau mokėtų valstybinę kalbą, tuo pačiu ir daug problemų būtų atkritę. Bet taip neįvyko. Lenkų veikėjai rėmė LDDP atėjimą į valdžią, vėliau ir Brazausko išrinkimą prezidentu. Šie atsidėkodami paliko Pietryčių Lietuvoje vietinei lenkiškai valdžiai veikimo laisvę. Nieko nedarė diskriminuojamam lietuviškam švietimui pagelbėti.

Tačiau padėtis ir toliau tebebuvo trapi. Ekstremistai nesėdėjo rankų sudėję. Lenkų rinkimų akcija antruosiuose prezidento rinkimuose rėmė Artūrą Paulauską, kuris pritarė trikalbystei, užsipuolė “žandaro vaidmenį atliekantį” (taip pareiškė) Valstybinės kalbos įstatymą. Paulauskui tapus prezidentu, padėtis būtų buvusi neprognozuojama.

Šalčininkų, ypač Vilniaus rajonų lenkiškos savivaldybės žinioje esančių lietuviškų mokyklų vadovai, pamatę, kaip labai Apskrities viršininko administracija rūpinasi savosiomis, naujai įsteigtomis mokyklomis, be to, ir joms pačioms kartais pagelbėdavo, ėmė prašytis pervedamos į Apskrities priklausomybę. Gavau daugybę prašymų, kuriuose buvo tiesiog maldaujama pervesti prašančiųjų mokyklas į Apskrities priklausomybę Dėl to laikiausi tokios nuostatos: Apskrities pavaldumui reikėtų perduoti lietuvišką mokyklą tik ypatingu atveju, jeigu ji tikrai nebegali egzistuoti dėl savivaldybės daromų skriaudų, o šiaip stengtis pagelbėti esančioms savivaldybės žinioje lietuviškoms mokykloms, labiau jas prižiūrėti ir tikrinti savivaldybių elgesį

Nemaža rūpesčių sudarė ir lenkiškos mokyklos – prasta lietuvių kalbos mokymo padėtis jose, nepalankus Lietuvai auklėjimo turinys. Pereiti prie reikalavimo visose valdiškose mokyklose mokyti valstybine kalba (taip yra daugelyje pasaulio šalių) tada nebuvo galima jau vien dėl labai smarkaus lenkų ekstremistų puolimo, sukėlusio, kaip matėme, tarptautinį skandalą. Labai trukdė ir vis intensyvėjantis savųjų kosmopolitų puolimas prieš mane, daręs tokių reformų planavimą neįmanomą.

Tuo tarpu lenkiškos mokyklos buvo kupinos antilietuviško tvaiko. Iš patikimų šaltinių žinojau, kad kai kur klasėse kabėdavo Lenkijos herbai, kuriuos tuoj pat pakeisdavo Lietuvos herbais, jei tik nujausdavo atvažiuojant svečią ar inspektorių. Apie kokį Lietuvos piliečių ugdymą galima buvo kalbėti tokioje mokykloje! Kartu su vadovėliais būdavo dalijama Jaroslavo Volkonovskio knyga “Ginkluotos kovos sąjungos – Armijos krajovos Vilniaus apygarda 1939-1945 m.” (daktaro disertacija, taigi oficialiai laikyta paskutiniu mokslo žodžiu), priešiška Lietuvai, kuri formavo neigiamą lietuvio įvaizdį, neva lietuviai Vilniaus kraštą yra okupavę.

Lietuvių kalbos mokymas nelietuviškose mokyklose ir toliau liko žemo lygio, nors pastebimai gerėjo. Su pirmaklasiais neretai galėjau geriau susikalbėti lietuviškai negu su vyresniųjų klasių mokiniais. Blogybė buvo tai, kad neretai lietuvių kalbos mokė prasti mokytojai, ne tik ne lituanistai, bet net ne lietuviai, daugiausia lenkai, patys tik šiek tiek tos kalbos pramokę. Tai kėlė tėvų nepasitenkinimą. Ruošiausi rimtai užsiimti tų mokytojų kvalifikacijos patikrinimu bei jos kėlimu, bet dėl kitų darbų ir ypač dėl nuolatinio kosmopolitų trukdymo dirbti, prie to prieiti nebespėjau.

Valstybinės kalbos nemokėjimas (ir valdininkų lenkų nesimokymas!) kaip tik ir inspiravo tokias avantiūras kaip Vilniaus rajono valdžios sprendimas dėl dvikalbystės (1997 12 22). Apskrities viršininkui Aliui Vidūnui suspendavus tą sprendimą, prasidėjo bylinėjimasis, kuriam galo nebuvo matyti. Panaši situacija Lenkijoje būtų absoliučiai neįmanoma. Kiek pajėgdamas rėmiau teisingą Apskrities viršininko požiūrį.

Rūpestį dar kėlė dviejų disciplinų – Lietuvos istorijos ir Lietuvos geografijos – mokymas kitakalbėse mokyklose. Patikrinimas parodė, kad esama nemaža trūkumų: naudojami sovietiniais laikais išleisti žemėlapiai, trūksta vaizdinių priemonių arba jos susidėvėjusios ir moraliai pasenusios, kai kuriose mokyklose naudojama iš Lenkijos labdaros būdu gauta papildoma literatūra, daugeliu atvejų mums visai netinkama, tik apie 60 proc. pedagogų baigę Lietuvos Respublikos aukštąsiais mokyklas, atestuota tik 45 proc. istorijos ir 36 proc. geografijos mokytojų

Nerimą kėlė ir labai brangi kitakalbiams skirtų mokyklinių vadovėlių leidyba. Dėl nedidelių tiražų rusų kalba leidžiami vadovėliai kainavo 2-3 kartus, o lenkiški – net iki 7 kartų brangiau už tokius pačius lietuviškuosius. Tai biudžeto lėšų eikvojimas, darantis tik žalą. Apie padėtį raštu informavau Lenkijos ir Rusijos ambasadas, jų prašiau padengti kainų skirtumą. Priminiau, kad Lenkijos lietuviai daugelio disciplinų vartoja lenkiškus vadovėlius, o Rusijoje net normalių lietuviškų mokyklų nėra, lietuviai priversti mokytis rusiškose.

Lenkijos ambasadorė greit tuo reikalu apsilankė Ministerijoje ir pranešė, kad Lenkija kainų skirtumo kompensacijai pinigų skirti negalinti. Ambasadorė iš principo sutiko, kad būtų laipsniškai pereinama prie kai kurių lietuviškų vadovėlių vartojimo lenkiškose mokyklose (sekant Lenkijos lietuvių pavyzdžiu) ir sutarėme pradėti nuo Lietuvos istorijos vadovėlio, kurio lenkiško varianto kitais metais neleisime. Tai ir būsianti bent dalinė kainų skirtumo kompensacija. Rusijos ambasada į mano raštą nereagavo, nors ambasadorius ir žadėjo “susirūpinti”.

1998 03 06 dalyvavau Šalčininkų rajono mokyklų – lietuviškų ir kitakalbių – direktorių pasitarime. Pasakiau kalbą aktualiausiais reikalais, išdėsčiau savo nuostatas ir atsakinėjau į direktoriams rūpimus klausimus. Pasitarimas praėjo sklandžiai ir bendro sutarimo dvasia, išskyrus Seimo nario lenko Jano Sinkievičiaus išsišokimą. Jis apkaltino mane pastangomis asimiliuoti Pietryčių Lietuvos lenkus. Stipriai atsikirtau, savo ruožtu apkaltinęs patį Seimo narį painiojant dvi sąvokas: valstybinės kalbos mokymą ir asimiliaciją. Valstybinę kalbą gerai išmokęs lenkas bus dar aukštesnės kokybės lenkas!

Kito Seimo nario lenko Jano Mincevičiaus išsišokimas buvo kur kas didesnis. Jis Lenkijos laikraštyje “Dziennik Baltycki” apšmeižė Lietuvos švietimą ir apskritai Lietuvą. Melavo, kad Lietuvoje lenkiškos mokyklos iš biudžeto negaunančios jokių lėšų (iš tikrųjų jas biudžetas išlaiko), kad lenkiškose mokyklose esą negalima kabinti užrašų lenkų kalba (netiesa!), kad tik vienoje bažnyčioje pamaldos tevykstančios lenkų kalba (!). Ir kitame laikraštyje – “Žycie Warszawy” – buvo rašoma, kad pasak Seimo nario Jano Mincevičiaus, “lenkiškos mokyklos negauna jokių dotacijų iš valstybės biudžeto”. 1998 03 16 dalyvavau Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdyje, kuriame pasmerkėme Jano Mincevičiaus (to komiteto nario!) elgesį ir perdavėme apsvarstyti Etikos ir procedūrų komisijai, kuri įpareigojo šmeižiką tame pačiame laikraštyje paneigti šmeižtą

Lenkiškos mokyklos neretai kviesdavosi tikybos mokytojas (katechetes) iš Lenkijos, nors tokių mokytojų Lietuvoje netrūko. Atvykėlės, paprastai vienuolės, nemokėjo Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, prastai orientavosi mūsų valstybės vidaus reikaluose ir kaip svetimos valstybės pilietės nebuvo ir negalėjo būti lygiavertės mūsų švietimo darbuotojos, todėl buvau linkęs nebetęsdinėti leidimo joms dirbti Lietuvoje. Tai sukėlė nepasitenkinimą kai kurių lenkiškų mokyklų, ypač Paluknio, direktorių ir lenkų klebonų. Tuo reikalu į mane kreipėsi net Lenkijos ambasadorė. Jai pasakiau, kad duosiu leidimą tik tuo atveju, jeigu paprašys Lenkijos valdžia ar jos dvasinė vadovybė (taip numatyta sutartyje). Bet tokių prašymų nesulaukiau

Vilniaus rajono merė Leokadija Janušauskienė, nusiteikusi prieš lietuviškų mokyklų steigimą rajone, Alį Vidūną ir mane apskundė prezidentui Brazauskui, kad mes ir mūsų pareigūnai važinėjame po Vilniaus rajoną be jos žinios (!). Tuo reikalu buvome pakviesti į pasitarimą Prezidentūroje (1998 02 09). Nors ten daugiausia buvo barama pati merė, bet rajono savivaldybės laikraštis “Draugystė” parašė priešingai, esą buvo bartas p. Vidūnas (kažkodėl ne aš?).

Apskritai tasai laikraštis, leidžiamas ir lietuviškai, buvo aiškiai antilietuviško nusiteikimo ir klaidino ne tik kitakalbius, bet ir lietuvius. Man su tuo laikraščiu teko susidurti ir kaip lituanistui kalbininkui. Jame buvo pradėtas spausdinti Vilniaus rajono trikalbis kaimų pavadinimų sąrašas. Skaitytojai buvo klaidinami tvirtinant, kad lietuviški pavadinimai esantys patys naujausi, išversti iš lenkiškų. Teko paneigti tą melą ir skaitytojams paaiškinti, kad iš tikrųjų yra atvirkščiai. Po to laikraščio redakcija nutraukė sąrašo spausdinimą, nes nebegalėjo skelbti netiesos. Neatspausdino ir mano straipsnio apie pavardės Zinkevičius kilmę, apie kurią prieš tai laikraštyje buvo prirašyta netiesos. Savo straipsnį paskelbiau “Vorutoje” (1998 03 07).

Tų pačių metų rugsėjo 2 d. Lenkijos ambasadorė vėl apsilankė Ministerijoje. Tarėmės, kaip išvengti Ričardo Maciejkianieco išpuolio Marijampolio lietuviškoje mokykloje (kai propagandos tikslais buvo bandoma joje įsteigti lenkišką pradinę mokyklą) neigiamų pasekmių.

Tuo klausimu aš jau tą pačią dieną buvau kalbėjęs per lenkų radiją “Znad Wilii”, duodamas interviu rugsėjo 1-osios proga. Su ambasadore teko ir vėliau dar ne sykį susitikti įvairiomis progomis. Visuomet rasdavome bendrą kalbą. Buvau susirūpinęs, kai 1998 m. pradžioje pasiekė gandai, kad Lenkijos valdžia norinti pakeisti ambasadorę. Stengiausi ponią Teichmann užtarti. Laimei, gandai nepasitvirtino. Buvo pakeista ne ji, bet priešiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikęs generalinis konsulas. Vietoj jo paskirtą Olštyno aukštosios pedagoginės mokyklos profesorių Mieczyslawą Jackiewiczių pažinojau iš anksčiau, jis gynė mane nuo lenkų ekstremistų užsipuolimo, todėl jo paskyrimu džiaugiausi. Deja, su juo susitikti kaip ministras jau nebespėjau.



Susiję

Zigmas Zinkevičius 5948465904730753746

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item