Vytautas Radžvilas. „Palikti po savęs pasaulį“

propatria.lt nuotrauka  Viena ryškiausių ir šviesiausių nūdienos Lietuvos asmenybių - Sąjūdžio pirmeivis, filosofas, aštrus liberalizmo...

propatria.lt nuotrauka 
Viena ryškiausių ir šviesiausių nūdienos Lietuvos asmenybių - Sąjūdžio pirmeivis, filosofas, aštrus liberalizmo ir jo apimtos mūsų šalies politinės viršūnėlės kritikas profesorius Vytautas Radžvilas sausio 25 dieną atšventė garbingą šešiasdešimties metų jubiliejų. Šį žmogų daugybę kartų yra kalbinęs savaitraštis „Respublika“ - vis apie tautos ir valstybės sopulius, apie vis giliau pamirštamą mūsų visų atsakomybę prieš Dievą, Tėvynę, protėvius, gimtąją kalbą, savo tautos žmones... Skelbiame garbingos sukakties proga atliktą interviu (skelbiamas visas pokalbio tekstas).

- Jūsų pavardė - Radžvilas, ankstesnėse dinastijos atšakose, greičiausiai - Radvila. Gimęs esate Radviliškyje - Radvilų mieste. Tad smalsu sužinoti, ar tik ne iš tų didžiųjų Radvilų esate kilęs?

- Dėl daugelio aplinkybių neturėjau laiko, o, tiesą sakant, ir ypatingai noro atidžiai domėtis savosios šeimos geneologija. Taip jau nutiko, kad kartą, prieš daugelį metų, mane, besilankantį Palangoje, gatvėje sustabdė visiškai nepažįstama moteris. Ji pasakė, kad dirba archyvuose ir, matyt, atpažinusi, nes jau buvo Sąjūdinis, ar gal veikiau posąjūdinis laikas, pasakė, kad žino, jog mano protėviai atsidūrė Šiaurės Lietuvoje vykdant Valakų reformą. Ir šiandien gailiuosi, kad pamečiau jos paliktą telefono numerį. Spėjau sužinoti tiek tiek, kad kažkokie ryšiai su šita šeima buvo ir išeitų, kad tikrosios mano šaknys būtų pietų ar pietryčių Lietuvoje. Tačiau tas labai tolimas prosenelis, kiek tikėti jos pasakojimu, buvo atkeltas dalyvauti vykdant tą Valakų reformą. Tačiau esminis dalykas yra tas, kad tikrai žinau, kad mano senelis iš tikrųjų buvo Radvila. Jis buvo savanoris, kovojęs už Lietuvos Respubliką, apdovanotas, gavęs taip pat ir nemažai žemės... Bet įdomiausias dalykas yra tas, kad, kaip pasakojo mano močiutė, jo žmona, jis tapo Radžvilu, nes tuo metu kažkodėl buvo, imant lietuviškus pasus, teigiama, kad Radvilos tai yra lenkiška pavardė, kad vadintis Radvila yra nepakankamai patriotiška ir taip jau išėjo, kad man buvo lemta vadintis taip, kaip dabar.

Kalbant apie ryšius su Radviliškiu, tai šie ryšiai nėra tiesioginiai, nes abu mano tėvai yra kilę ne iš jo, o iš Pašvitinio miestelio. Įdomi aplinkybė: gerai žinomas literatūros kritikas Korsakas kaip slapyvardį naudojo Radžvilo pavardę. Kaip man pasakojo senelė, jo mama, kai Kostuką tuometinė valdžia eilinį kartą pasodindavo šiek tiek atsivėsinti nuo komunistinių idėjų, skųsdavosi, kad Dievulis jam atėmė protą. Bet kalbant rimtai, visa šita istorija baigėsi prasidėjus antrajai bolševikinei okupacijai. Abu  mano tėvai, tiksliau, abi jų šeimos, gyveno priešingose gatvės pusėse ir abi šeimos buvo paprasčiausiai labai greitai išvarytos iš namų ir tada prasidėjo klajonės. Mano tėvukas Juozas buvo politinis kalinys, dešimt metų praleidęs konclageryje. Jis, kartu su daugybe Pašvitinio jaunimo, 1944 metais traukėsi iš Lietuvos ir galiausiai iki galo kovojo su bolševikais, nes buvo paimtas į nelaisvę dabartinėje Lenkijoje. Iš ten atsidūrė lageryje. Mano mama Rozalija - mokytoja, klajojo po Pakruojo rajoną, kol galiausiai apsistojo, nes žmonėms su tokia biografija darbo nebuvo lengva rasti, netoli Radviliškio, Vismantų kaime. Ten aš ir išvydau pasaulį. 

Paskui mes persikėlėme gyventi į kitą vietą prie Radviliškio, bet vidurinę mokyklą, paskutines tris klases, baigiau dabartinėje Lizdeikos gimnazijoje. Štai tokia bendrais bruožais būtų mano biografija, kurioje, kaip jau noriu pabrėžti, skiriu vieną dalį, liečiančią mano protėvius, kurią pats laikau šiek tiek mitine, nes, kaip minėjau, ištaisyti tą klaidą, kurią padariau tada Palangoje, reikėtų nemažai laiko ir pastangų, ir tai, ką visiškai tikrai žinau.

Taigi, žinau tiek, kad šeima iš esmės nulėmė viso mano gyvenimo kryptį, nes ji buvo iš tų, kurioje niekada nebuvo abejojama, kad Lietuva yra okupuota ir tikima, kad ji bus nepriklausoma. O kaip buvau auklėjamas - šiandien su šypsena prisimenu vieną epizodą. Be abejo, nors auklėjimas ir buvo itin tautiškas ir patriotiškas, bet vis vien buvau vaikas. Ir štai vyksta Sovietų Sąjungos ir Čekoslovakijos komandų ledo ritulio rungtynės ir sovietai išlygina ar persveria rezultatą savo naudai. Aš, be abejo, vis tiek klausydamasis komentatoriaus, pasidaviau tai euforijai ir džiaugsmingai šūktelėjau. Tėvukas mane už tai išgrūdo iš kambario, kad primintų už ką reikia sirgti. Reikia suprasti, kad ir koks būtų šeimos auklėjimas, be abejo, net ir tokiam auklėjimui yra be galo sunku atsispirti tam, kas vadinama instituciniu ugdymu, kuris prasideda mokykloje ir yra nepabaigiamas smegenų plovimas.

- Apie tai ir norėjau paklausti – kaip atsilaikėte ir ar neužkliuvote, juo labiau, jeigu tėvai „ženklinti“, tai Jūs ir pats buvote po padidinamuoju stiklu?

- Taip, galima sakyti, kad tam tikra prasme man ir sekėsi. Kai stojau į universitetą, tuo metu jau nebuvo tokių drastiškų priemonių, kurias yra patyrę savo kailiu kai kurie mūsų šeimos pažįstami, buvę tremtiniai, kuriems stojant į universitetus buvo tiesiai pasakyta, kad banditų vaikams ten ne vieta. Aš stojau tais laikais, kai panašių dalykų jau nebuvo, tačiau, žinoma, biografija visada buvo problema. Baigęs univeristetą tapau dėstytoju todėl, kad mane rekomendavo profesorius Genzelis, tačiau įdomus sutapimas – lygiai po metų Sovietų Sąjungoje buvo išleistas nutarimas, kad visi, norintys dirbti tokio pobūdžio darbą, tai yra, susijusį su socialiniais ir humanitariais mokslais, privalo tapti partijos nariais. Tai šitas reikalavimas mano atžvilgiu pavėlavo lygiai metus. Nes jeigu jis būtų išėjęs anksčiau, beveik neabejoju, kad man durys į universitetą būtų buvusios uždarytos. Lygiai taip pat, kai pradėjau dirbti, iš profesoriaus Šliogerio sužinojau, kad universiteto partinės organizacijos sekretorius teiraujasi, kada tas Radžvilas vis dėlto stos į partiją. Tai, daug neaiškindamas, aš profesoriui pasakiau, kad, jeigu galite, vis dėlto pamėginkite šitą klausimą užvilkinti. Taip pavyko padaryti porą kartų, bet, be jokios abejonės, jeigu nebūtų atėjęs Sąjūdžio laikas, aš galiausiai būčiau atsidūręs taikiklyje. Ir vėl pasisekė. Laiko veiksnys šiuo atžvilgiu man netgi keletą kartų buvo itin palankus. Gryniausias atsitiktinumas.

- Norėčiau dar trumpam grįžti į vaikystę. Sakoma, kad knygos augina žmogų, formuoja jį. Ypač perskaitytos vyriasniajame mokykliniame amžiuje, kai intelektas bunda. Kas buvo Jūsų raktas, kas Jus padarė tokiu, koks esate, kokios knygos?

- Aplinka, kurioje augau, buvo tokia, kad pernelyg rinktis negalėjau, todėl, kad tų knygų paprasčiausiai trūko, todėl vaizdžiai kalbant, rijau viską iš eilės. Tad, jeigu kalbėti apie mane formavusią lektūrą, be jokios abejonės, milžinišką vaidmenį formuojant mano charakterį suvaidino tai, ką galėčiau pavadinti paprasčiausiai puikia nuotykių literatūra. Net ir skaitant tokią, atrodytų, nerimtą dalyką kaip A. Diuma „Trys muškietininkus“, dabar, iš laiko perspektyvos žvelgdamas suprantu, tokios knygos padėjo ugdyti tai, ką pavadinčiau tam tikromis charakterio savybes, kuomet žaviesi žmonių drąsa, pasiaukojimu, valia, atkaklumu, ištikimybe... Tai dalykai, kurie, be abejo, yra nepaprastai svarbūs.  

Kita lektūra, kalbu apie sąlygiškai jauną mokyklinį amžių, buvo mokslinė fantastika. Atrodytų, smulkmena, bet ji ugdė vieną savybę – vaizduotę. Kitaip tariant, šiotkios knygos ugdė tuo metu dar nesąmoningą suvokimą, kad tai, kas yra tikrovė, nėra absoliuti duotybė. Tikrovė yra tai, kas yra duota mūsų sąmonėje, o tai reiškia, kad pasaulis giliausia šio žodžio prasme sutampa su tavo sąmonės lauku - kiek ta sąmonė aprėbia, toks ir yra tavo pasaulis. Todėl, kaip aš mėgstu kartais pasakyti ir studentams, gali būti taip, kad du žmonės fiziškai yra toje pačioje vietoje ir net spaudžia vienas kitam ranką, tačiau iš tikrųjų juos gali skirti šviesmečių atstumas. Nes dalykai, kurie yra be galo svarbūs ir įdomūs vienam, gali apskritai neegzistuoti kitam ir jis jų niekada nepasiilgs, nes neįmanoma pasiilgti to, apie ką net neįtari egzistuojant. Tai štai šitos knygos taip pat buvo labai svarbios. 

Na, o paskui, be abejo, atėjo laikas, ką čia slėpti, jis atėjo labai anksti, gal ne pagal metus anksti – prasidėjo vadinamosios literatūros laikas. Todėl prisimenant, koks buvo sovietiniais laikais knygų asortimentas, tai neįmanoma paneigti, kad nors buvo visokiausi ideologiniai apribojimai, bet vis dėl to būta kai kas tikrai gero ir vertingo, ir ką galima pavadinti pasaulinės literatūros klasika. Todėl būtų beprasmiška vardinti, ką aš esu skaitęs - iš esmės perskaičiau viską, kas tuo metu buvo prieinama ir įmanoma. Tiek lietuvių autorius, be abejo, tuomet buvusią populiarią ir plačiai leidžiamą rusų literatūrą, tiek, galu gale, pasaulinės literatūros autorius. Todėl šia prasme galiu pasakyti, kad literatūrinį išprusimą iš tikrųjų gavau tiems laikams beveik maksimalų.

- Pirmūnas buvote? Aukso medalininkas?

- Mokiausi labai gerai, bet, pasakyčiau taip: nors mokiausi gerai ir buvau labai universalus, bet nebuvau pakankamai pedantiškas, kad viską iki smulkmenų daryčiau penketukais ir ten mano mokyklos baigimo atestate buvo pora ketvertukų, dėl ko medalis ir nuplaukė. Bet, neslėpsiu, niekada dėl šito neapgailestavau ir niekada to medalio nesiekiau. Būtų savaime, spontaniškai pavykę, tai pavykę, bet galima pasakyti taip – „kalti“ dėl medalio buvo ne man.

- Kada į Jūsų gyvenimą žengė filosofai? Maceina, Šalkauskis, tiktai studijų metais?...

- Galiu pasakyti taip: jeigu kalbame apie skaitymą, tai aš šituos filosofus šiek tiek žinojau, bet vienintelis tų žinių šaltinis buvo dar iš anos Respublikos laikų namuose užsilikusios knygos - nuo vadovėlių iki vienos kitos knygos. Reikia turėti omenyje, kad tai vis dėlto buvo ne Vilnius ir ne Kaunas, o Lietuvos gilumos palyginti nedidelis miestas. Ir jame tikrai neturėjau pažįstamų arba artimų žmonių, apie kuriuos būčiau galėjęs žinoti ar įtarti turint tokių tekstų. Apie juos šį tą žinojau ir jie man nebuvo visiška naujiena tik todėl, kad mūsų namuose buvo įprasta, iš esmės tarsi mūsų šeimos ritualas, kas vakarą klausytis Amerikos arba Vatikano radijo. Taigi šitie žmonės arba kartais kalbėdavo, arba kiekvienu atveju įvairiomis progomis apie juos ir jų tekstus teko girdėti. Tai irgi man nebuvo nežinoma žemė. Bet nebuvo šaltinių, iš kurių būčiau galėjęs plačiai ir išsamiai su jais susipažinti. Bet kita vertus šitokio pasiruošimo pakako. 

Kai tik atsidūriau Vilniuje, galima pasakyti, kad prasidėjo vadinamasis atspaudų gyvenimas. Jūs žinote, kas tai yra. Atsidūrus universistetinėje aplinkoje, radus pažįstamų, kurie, be abejo, parūpindavo tas knygas, retais atvejais originalus, bet, be abejo, daugiausia atspaudus, prasidėjo rimtas skaitymas. Galima sakyti, kad faktiškai aš turėjau du filosofinius gyvenimus. O kalbant apie vėlesnį mano gyenimo tarpsnį, tai netgi tris. Reikalas yra tas, kad, viena vertus, buvo dėstoma marksistinė filosofija, šiaip ar taip oficiali doktrina. Kita vertus, buvo dėstytojai, tai amžinąjį atilsį Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis, kurie iš tiesų visiškai kitaip suprato filosofiją, filosofijos paskirtį, galu gale ir savo pačių uždavinį universitete negu dauguma kolegų. Jie stengėsi perteikti visais įmanomais būdais Vakarų filosofiją. 

O galiausiai man pasisekė visiškai ištrūkti iš marksistinės filosofijos orbitos iš dalies užsispyrimo, ir vėl iš dalies laimės dėka. Reikalas tas, kad, kai atėjo laikas man stoti į aspirantūrą ir rašyti disertacija, tuo metu universiteto filosofijos istorijos logikos ir ateizmo katedrai vadovavęs Mačiulis norėjo, kad aš rašyčiau disertaciją faktiškai iš ateizmo, iš vadinamosios Vatikano ir žmogaus problemos Vatikano doktrinoje. Aš supratau, kad niekada nesutiksiu juodinti ir šmeižti nei krikščionybės, nei galu gale degraduoti intelektualiai. Tarp mūsų buvo dramatiškas pokalbis, kuris truko kelias valandas ir viskas baigėsi balsavimu katedros posėdyje, kuriame katedra pritarė mano norui būti ne ateistu, o filosofu. Jeigu šito nebūtų pavykę pasiekti, iš katedros aš būčiau išėjęs. Bet kai galėjau pasirinkti filosofiją ir vadovą, juo tapo prof. Genzelis. 

Pasirinkau prancūzų personalizmą - XX amžiaus ketvirto dešimtmečio katalikiškos filosofijos kryptį. Tas pasirinkimas buvo lemtingas, nes nepaisant jau buvusios pažinties su lietuviais filosofais, jūsų jau minėtais Šalkauskiu, Maceina, Griniumi, man atsivėrė visas Vakarų krikščioniškos filosofijos grožis ir intelektualinė jėga. Kitaip tariant, kai perskaičiau kai kuriuos krikščioniškus autorius, aš tik tada iš tikrųjų suvokiau, kokiu neįtikėtinu mastu buvo susiaurintas mūsų intelektualinis horizontas. Reikalas tas, kad tuo metu buvo galima rašyti disertacijas ir iš formaliai nemarksistinių, moderniosios Vakarų filosofijos autorių. Tačiau šitie autoriai, nors išoriškai besiskiriantys nuo marksizmo, savo principinėmis nuostatomis priklausė tai pačiai marksistinei paradigmai. Kuomet aš suvokiau, kas yra krikščioniško ir, pirmiausia, katalikiško mąstymo tradicija, tada iš tikrųjų galutinai nusimečiau tuos intelektualinius pančius, kuriuos nepaisant visų pastangų bet kuriam studijavusiam to meto universitete nejuntamai uždėdavo marksizmas. Ir tada atėjo ne tik intelektualinė laisvė, bet ir supratimas, ko turi siekti gyvenime.

Supratau, kad jeigu Lietuva nenusikratys šito jungo, mes nepaisant išlaikyto tam tikro savitumo Sovietų Sąjungoje, anksčiau ar vėliau būsime suvirškinti. Kitaip tariant, supratau, kad esama ligų kurių žolelėmis neišgydysi ir reikalinga radikali operacija arba veiksmas. Ir šitam veiksmui, be abejo, mane paruošė žmonės, kuriuos aš visada iki gyvenimo pabaigos laikysiu mokytojais – tie dėstytojai, kuriuos išvardinau. Štai šitaip bendriausiais bruožais atrodė mano intelektualinė branda. O apie tai kalbu todėl, kad man tik šypseną kelia šiandien labai populiarūs ir madingi rodiniai, kokie mes buvome visi sąmoningi, kaip mylėjome Lietuvą, kiek mes daug turėjome laisvės. O iš tiesų galima pasakyti taip – šitas vadinamojo institucinio ugdymo nuo vaikų lopšelio iki universiteto presas buvo toks sunkiasvoris, o jo jėga tokia milžiniška, kad nebūti sulaužytam reikėjo nepaprastos sėkmės, kartais ir užsispyrimo. Manyčiau, kad šiek tiek mane ta sėkmė aplankė, nes kitaip nebūčiau atsidūręs Sąjūdyje. O kai jis prasidėjo, man nereikėjo ieškoti žodžių, kaip kalbėti naujaisiais perestroikos ir viešumo laikais. Tie žodžiai plaukė natūraliai, nes jie jau buvo.

Šitas kelias buvo, vis dėlto, erškėčiuotas, sunkus, vingiuotas, nes buvo momentų, ir aš neketinu šito slėpti, kai tas pats marksizmas man iš tikrųjų atrodydavo praktiškai intelektualiai neįveikiama jėga. Kodėl? Todėl, kad, jei pasižiūri iš esmės, tai yra fundamentaliai suręsta labai galinga universali filosofija, kuri, net jeigu emociškai ar intuityviai suvoki jos pragaištingumą, vis tiek tave veikia, nes jos neįmanoma nusimesti be labai didelės intelektualinės pastangos. Tam reikia didžiulio sąmoningumo, kurį būtina išsiugdyti. Todėl man tik šypseną kelia, kokia daugybė žmonių nusimetė marksizmo luobą tiesiog akimirksniu ir pasipuošė modernių vakariečių - europiečių etiketėmis. O aš noriu pasakyti, kad tam reikia labai sunkaus darbo.

Faktiškai būtent todėl, kad šitos problemos rimtumas ir sunkumas buvo neįsisąmonintas, šita sistema reprodukavusi ir atgimė tik šiek tiek pakeistu pavidalu.

- Taigi, Sąjūdis. Buvo iš tikrųjų ir Jūsų gyvenimo pakilimas, ir mūsų visų. Gražiausia, ką prisiminsime, gulėdami mirties patale. Ir aš pagalvojau, kalbėjote apie savo mokytojus, profesorius Ozolą, Genzelį ir sakote, šitie žmonės kitaip suvokė savo misiją, kam jie gyvena ir kam jie dirba. Tuo metu ir Jūs pats perėmėt iš jų tą suvokimą? Kad ne šiaip sau reikia gyventi nuo algos iki algos, kad moraliniai principai turi atsispindėti žmogaus gyvenime?

- Pasakyčiau trumpai: palikti po savęs pasaulį. O tai reiškia štai ką: pasaulis yra kažkas neapsakomai daugiau už kiekvieną iš mūsų. Todėl, kad į jį ateidami mes jį randame ir tik nuo mūsų priklauso, ar jį paliksime tiems, kurie ateis vėliau. Todėl niekada nepritariau požiūriui, aš jo net nesuprantu, kad gyvenimas yra tik tavo saviraiškos vieta ir erdvė. Jeigu gyvenimas sutelktas tik į tave ir tavo saviraišką, vadinasi, tu nieko negali palikti, nes neturi nieko, ką galėtum pasakyti kitiems. Tai, kas yra įdomu man, iš principo neturi dominti kitų. Būtent šitą mintį, ko gero, yra labai subtiliai pasakęs Reineris Marija Rilkė, kai viename savo tekste jis šaiposi iš tų, kurie nuoširdžiai mano, kad poezija yra tik jausmų išraiška. Jis sako: jeigu poezija būtų tik jausmai, tai, be abejo, geriausi poetai būtų jauni žmonės, nes jie jausmingiausi. Ne, sako Rilkė, poezija yra kažkas daugiau, tai yra patirtis. Tai reiškia, paslaptingu būdu jausmai perdirbami taip, kad ta poezija kalba kitiems. Vadinasi poetas, filosofas ar bet koks kitas žmogus yra tik kažko didesnio už jį perteikėjas ir saugotojas. 

Ir jeigu kalbame net apie elementarias profesines pareigas arba profesinį darbą, aš niekada nepritariau požiūriui ir, vėlgi, netgi jo nesupratau, kad svarbiausia gyvenime, kaip yra sakoma, pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Aš visada sakau – tuos dalykus gali padaryti ir vergai. Ir darė tūkstančius metų. Juk yra milžiniškas skirtumas, jeigu, būdamas mokytojas, aš manau, kad tik už savo algelę suteikiu mokinukams tam tikrų žinių. Arba už tą pačią algelę būdamas profesorius panašių, gal kiek daugiau, žinių suteikiu studentams. Viena yra už algelę suteikinėti žinias, kitas dalykas suvokti, kad tu ugdai žmones, kurie pakeis tave ir kurie toliau palaikys štai šitą pasaulį. Tai yra visiškai kitokia atskaitos sistema, nes tie patys fiziniai darbai, apskritai tie patys veiksmai, gali būti be galo skirtingi, ir šį skirtumą lemia būtent prasminis kontekstas, kuriame tai vyksta. 

Ir kartu šitas supratimas leidžia suvokti skirtumą ir sąmoningai pasirinkti, kuo nori būti – tik trąša ar medeliu. Tai ne puikybė. Reikalas tas, kad visa Lietuvos istorija daugeliu atžvilgiu yra savita ir ypatinga tuo, kad toli gražu ne visos tautos išgyveno tokius ilgus tarpsnius, kai buvo galima ir daugybė žmonių nenorėjo būti savimi. 

Galingos, stiprios, įtakingos tautos ir jų nariai su šita problema susiduria kur kas rečiau ir jinai ne iš tolo nėra tokia sunki. Tuo tarpu mes amžinai stovime, kiekvienas iš mūsų, šito pasirinkimo akistatoje. XIX a. pabaiga turėjo rinktis – išlikti lietuviu ar tapti rusu, lenku ar vokiečiu. Sovietmetis – išlikti lietuviu ar tapti vadinamuoju homo sovieticus ar sovietiniu žmogumi. Šiandien – išlikti lietuviu ar tapti europiečiu, nors net neaišku, ką tai reiškia. Ir todėl aš manau, kad šitas apsisprendimas yra labai likimiškas, nes nuo jo priklauso išsaugosi ar prarasi savo sielą. Mes niekada iki galo nesužinosime, kodėl vis dėlto ateiname į pasaulį kaip tam tikros tautos nariai – lietuviai, lenkai, rusai, nesvarbu kas. Galima teoriškai sakyti, kad štai, gimęs lietuvių šeimoje gali patekti į tokią situaciją, kad tave galiausiai išmokys kalbos ir perduos savo kultūrą kitos tautos įtėviai. Tokie dalykai galimi. Bet natūraliu atveju, kada yra galimybė pasirinkti sąmoningai, atsisakyti tos savo prigimtinės dalies iš esmės juk yra ne kas kita kaip sielos luošinimas. Nes tai reiškia maždaug tą patį, kaip be aiškios priežasties nusikirstumei sau ranką ar išsidurtumei akį. 

Ir daugybė žmonių čia nemato didelės problemos, nes siela turi vieną bjaurią savybę, palyginus su kūnu – menkiausias kūno pažeidimas yra matomas plika akimi. Tuo tarpu tai, kad ne mažiau gali būti sužalota siela, yra nematoma. Jeigu yra fiziškai neįgalūs žmonės, tai lygiai taip pat galima būti sielos invalidu. Bet būtent tas nelemtas sielos nematomumas neleidžia šito pastebėti, maža to – kitaip negu kūno atveju, kai susižalojusiam žmogui skauda ir jis jaučiai prastai, save savanoriškai sužalojęs ar beveik sunaikinęs sielą žmogus gali net jaustis laimingas ar net manyti esąs pranašesnis. Čia yra didžioji žmogaus gyvenimo paslaptis. 

O dabar kalbant apie tą trąšos ir medžio palyginimą, visada aiškindamas pasitelkiu paprastą pavyzdį. Būtų labai gerai, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių apie jį pagalvotų ir susimąstytų. Sovietmečiu turėjome nuostabius krepšininkus. Jie laimėjo daugybę pergalių. To meto propaganda aiškindavo, kad šie mūsų puikūs krepšininkai šlovina Tarybų Lietuvą pasaulyje. Bet kaip buvo iš tiesų? Po eilinės pergalės spaudos konferencijoje užsienio žurnalistai girdavo tuos krepšininkus ir sakydavo, kad štai, jūs, rusai, puikiai žaidžiate krepšinį. Mūsų krepšininkai įrodinėdavo, nuoširdžiai, be abejo, kad jie ne rusai, o lietuviai. Retorinis klausimas: kiek, išskyrus nedidelį skaičių intelektualių, išprususių žmonių, suprasdavo, ką jie kalba? Ir štai atėjo diena, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Ir tie patys krepšininkai pirmą kartą dalyvavo olimpiadoje. Laimėjo jie medalius ir galvojau, kiek Lietuvoje besižavinčių šituo vaizdu suprato, kad štai dabar, tik dabar jie tapo medžiu. Nes medžiu tampi tą akimirką, kai į viršų kyla tavo šalies vėliava ir skamba tavo valstybės himnas. Kol šito nėra, tu gali būti lygiai toks pat meistras, žaisti nuostabiai, bet iš tikrųjų tu esi tiktai trąša, nes kuri kitos bendruomenės, tautos, valstybės šlovę ir garbę. 

Jeigu į Lietuvą ateitų šis supratimas ir jis taptų visuotinis, aš manau, gal šitoje šalyje kažkas iš tiesų pradėtų keistis. Jeigu mes suvoktume, kad būtent tie kasdieniai darbai gali būti medžio auginimas ir laisvas, ir sąmoningas paties tapimas jei ne medžiu, tai bent medeliu, tada, be abejo, atsirastų entuziazmas, tikėjimas, nes atsirastų prasmė. Kol nėra šito prasmės lauko, kaip jau tik ką kalbėjome, kai viskas daroma gerai ar net meistriškai, bet tik dėl atlyginimo, toks gyvenimas vadinamas labai paprastai – biologinio ciklo beprasmybė. Nes giliausia to žodžio prasme nieko nelieka. Tu už savo darbą gavai pinigus, už kuriuos galėsi pragyventi toliau. Iš tavęs žinių gavęs mokinukas darys tą patį. Bet nebus esminio dalyko – saito tarp žmonių ir jų kartų. Nebus to, kas klasikinėje tradicijoje vadinama bendrojo gėrio kūrimu. Ir todėl galiausiai net ir nuostabiausi padaryti dalykai, jeigu jie padaryti ne tame kontekste, anksčiau ar vėliau nugarma į praeitį. Jie tiesiog išnyksta. Tai štai mano credo - vis dėlto jokiomis sąlygomis nesutikti su išnykimo perspektyva.

- Iš kur drąsos? Jūs pasakojate savo gyvenimą, visą gyvenimą Jūs einate veidu į sieną ir siena traukiasi. O jeigu nepasitrauks?

- Galiu pasakyti taip: net nežinau, ar tai parašyti, bet mano tėvas ir ne tik jis, bet ir keli mano pažinoti lagerius praėję ir bendrą likimą patyrę draugai, man yra pasakę: Mes taip elgiamės todėl, kad tvirtai tikime, jog geriau mirti stovint, negu gyventi klūpant. 

- Dar trumpai apie Vilniaus forumą - dabartinis etapas. Einant per Jūsų gyvenimą, Forumas – antras Sąjūdžio kėlinys?

- Nežinau, kuo taps Vilniaus forumas, tačiau aišku yra viena – jeigu neatsiras kažkas panašaus į Sąjūdį, nors tai tikrai nebus mechaniškas jo pakartojimas, Lietuvos neliks. Visa Lietuvos istorija yra sąjūdžių arba pakilimų, kurie dėl kažkokios stebuklingos priežasties įvykdavo, atrodytų, giliausių, didžiausių ir beviltiškų nuopuolių situacijose, istorija.

- Ką galėtumėte palinkėti savo mylimai Lietuvai savo gimtadienio proga?


Turbūt taip: neišsižadėkime savęs ir nepasiduokime, nes Lietuva bus, kol išliks nors vienas lietuvis.

Kalbino Rimvydas Stankevičius


Susiję

Vytautas Radžvilas 5433197061103659530

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-01-31 15:06

    Keista, nei vieno sakinio apie tai, kad jis buvo liberalų steigėjas ir pirmininkas. Radikaliai pakeitė nuomonę iš kairės į dešinę, įdomu kada vėl pakeis iš dešinės į kairę?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nereiktų V. Radžvilui priskirti liberastų savybių - tai liberastai gali dergti tautą ir valstybę, pasikeitus bendroms nuotaikoms (po Ukrainos įvykių) - pradėti vaizduoti didžius patriotus ir demonstratyviai stoti į Šaulių sąjungą, o "bangai" praėjus - vėl toliau dergti tautą ir valstybę.
      V. Radžvilas - solidus, subrendęs, protingas žmogus - nieko nuostabaus, kad jis su liberastiniais degradais nieko bendro nenori turėti (informaciją apie jo požiūrį į dabartinės liberastijos ir klasikinio liberalizmo skirtumus labai nesunku susirasti). Jei norite - galite tikėtis, kad jis degraduos: kaip sako, "viltis - visų jūsų motina". ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-01-31 16:32

      Liberalizmas nėra vien kairė, jeigu turime omenyje apšvietos liberalizmą (Smith, Locke, Rousseau et al), kuriuo remiasi pvz. Jungtinių Valstijų libertarai, ir bent iš dalies respublikonai (dar žinomi kaip "small government republicans"), ir tai yra suderinama su politine dešine. O kairuoliškas liberalizmas (pvz. demokratai Amerikoje), paremtas progresivizmu, multikulturalizmu, socialiniu teisingumu (social justice) ir kitomis kultūrinio marksizmo idėjomis, ir yra tai, prieš ką kovoja prof. Radžvilas.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-01-31 18:09

      Kad Radžvilas yra prieš socialinį teisingumą esu pastebėjęs jo straipsniuose.

      Panaikinti
    4. Liberastai turi LABAI savotišką "socialinio teisingumo" (ir ne tik - užtenka prisiminti, kaip jie traktuoja "žmogaus teises") supratimą. Prieš tokį nekovoti būtų nuodėmė. ;)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-01-31 18:36

    Tai kaip Vilniaus Dailės Institute dirbo Marksizmo - Leninizmo katedroje iškrito iš atminties...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taigi čia liberastikams turėtų būti "balzamas dūšiai". ;)
      O jei rimtai - tiesiog stebėtina, kaip nė velnio nieko nenuraukiantys snarglėti liberastiniai homjaunuoliai neomarksistinės ideologijos praplautais smegenimis nesupranta, iki kokio laipsnio kvailai ir tiesiog niekingai atrodo, bandydami kabinėtis prie neišmatuojamai visomis prasmėmis už save pranašesnių žmonių.

      Panaikinti
    2. Tuo metu taip būdavo vadinamos katedros, kuriose būdavo dėstoma filosofija beigi jos istorija. Kadangi oficiali filosfinė doktrina Sovietijoje buvo marksizmas-leninizmas ir kitokios oficialiai negalėjo tiesiog būti, tai nereikia stebėtis, kad filosofijos katedros taip vadintos. Tai prikišinėti gali tik žmogus, tuo metu negyvenęs ir nelabai besigaudantis to meto realijose.

      Panaikinti
    3. Matau, SmikizZ už mane pakantesnis - parašė "tuo metu negyvenęs ir nelabai besigaudantis to meto realijose". Palyginus su mano "nė velnio nieko nenuraukiantys" - tikrai švelniau, nors ir tą patį reiškia. :)
      O šiaip, net tose realijose nesigaudančiam iš paties pokalbio teksto turėjo būti aišku dėl tų pavadinimų - bet, žinoma, tam reikia a) perskaityti tekstą ir b) nors truputį jį suprasti. Akivaizdu, kad tai liberastinio "Anonimiško" jėgas viršijančios užduotys. :)

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2018-02-01 20:28

      Ačiū Pikc, kad laikote frontą
      Pastebėjau, kad neseniai atsirado etatinis komentatorius, kuris pirmas suskuba ištuštinti skrandžio turinį po kiekvienu reikšmingesniu straipsniu. Bet gal tai ir nebūtų taip blogai, jei bent kiek logikos argumentuose būtų.

      Panaikinti
    5. Dėkoju už komplimentą. O argumentavimo ir logikos iš tos faunos tikėtis būtų naivu, nes tai - "ne jų pasaulio dimensija". Jie operuoja lozungais ir emocijomis - nes tada galvoti nereikia ir viskas aišku būna. :)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item