Rasa Čepaitienė. Paraštės

propatria.lt nuotrauka  Vaikystėje mus mokė gražiai rašyti. Pieštuku ir liniuote tiesiai brėžti paraštes, kurių negalima peržengti. Tač...

propatria.lt nuotrauka 
Vaikystėje mus mokė gražiai rašyti. Pieštuku ir liniuote tiesiai brėžti paraštes, kurių negalima peržengti. Tačiau kad ir kaip stengdavomės, mūsų neįgudusiose rankose rašikliai kartais imdavo ir iškrėsdavo pokštą. Ir tuomet sulaukdavome mokytojos pastabos – nepeckiok! Augdami iš pradžių pajutome, o vėliau ir sužinojome, kad paraštės būna ne tik sąsiuviniuose ar knygose. Kad esama ir socialinių paraščių, kuriose tūno baugūs marginalai (lotyniškas marginem ir reiškia paraštę, paribį). Tai padorioje kompanijoje neminimi, o netyčia susidūrus dažniausiai tik pasidygėjimą, nepatogų gailestį ar sunkiai slepiamą baimę keliantys luošiai, bepročiai, elgetos, nusikaltėliai, benamiai, prostitutės, valkatos... Kitaip tariant, tie kiti, kitokie nei mes, dažniausiai tūnantys tamsoje ar šešėliuose, kuriuos sutikus dienos šviesoje protingiau iš tolo apeiti, apsimesti nepastebėjus. Jei jie kuo ir gali būti naudingi visuomenei, tai tik pasitarnaudami kaip perspėjimas – saugokis, kad netaptum tokiu pat!

Išties, nuo pat žmonijos pradžios nuosprendis būti išvytam iš bendruomenės reiškė ne tik socialinę, bet dažnai ir fizinę mirtį. Kai kurie visgi išdrįsdavo mesti tam iššūkį. Rytų dvasinėse praktikose – induizme, budizme, vėliau krikščionybėje, islame ir t.t. - savanoriškas pasitraukimas į visuomenės užribį, gyvenimas iš išmaldos, atsisakius visų patogumų, statuso ir materialiųjų gėrybių buvo laikomas sąlyga siekiant išsivaduoti iš pasaulietinės egzistencijos pagundų, egoizmo ir tuščių lūkesčių, taip priartėjant prie tikrosios Išminties ir Transcendencijos. Toks buvo ir Jėzus. Pats kilęs iš neprestižinės, ortodoksinio judaizmo požiūriu abejotino religinio grynumo provincijos – Galilėjos – šis grupelę pasekėjų nežinia kaip subūręs valkataujantis hipis skandalingai bičiuliavosi su muitininkais (kurie to meto Judėjoje buvo net dvigubi marginalai – nes muitai paprastai renkami pasienyje, ir ypač moraline prasme, kadangi užsiėmė korumpuota veikla, be to bendradarbiavo su nekenčiama okupacine valdžia), prostitutėmis (be komentarų), neįgaliaisiais, skurdžiais, kitatikiais samariečiais ir pan., tuo bemat sukeldamas padorių tikinčiųjų – fariziejų – teisėtą pasipiktinimą. Gerai žinoma, kuo visa tai baigėsi. Tačiau krikščionybė vėliau vargšo akyse atkakliai ieškos paties Kristaus žvilgsnio, tad laikys šventa pareiga, malone ir net privilegija pamaitinti, nakvynei priglausti ar sušelpti elgetas, visa kaimo bendruomene švelniai globoti „Dievo kvaileliais“ vadinamus psichikos ligonius bei neįgaliuosius, gydyti ar su meile slaugyti mirštančiuosius varguolius prabangiose „Dievo ligoninėse“. Tuo metu stačiatikiškoje Rusijoje „Dievo šventuosius-bepročius“ jurodivyje ne tik itin gerbs paprasta liaudis, bet jų patarimų nuolankiai paisys net despotiškieji carai... Viduramžių Europoje karaliai, po auksu siuvinėtais drabužiais dažnai paslėpę ašutinę, irgi atsižvelgs į išmintingų dvaro juokdarių nuomonę svarbiais politiniais klausimais, nes niekas kitas neišdrįs taip tiesiai ir be užuolankų jiems jos išsakyti. Didžiūnai laidosis po bažnyčių slenksčiu, kad kiekvienas mindžiotų jų kapą. Antai ir mūsų šventasis Kazimieras kaip valkata miegodavo prie bažnyčios durų... Jau nekalbant apie festa stultorum – viduramžių Vakarų Europos mietuose itin populiarias kvailių šventes. Jų metu marginalai ir politinės ar finansinės galios centro atstovai dienai susikeisdavo vietomis: karaliai persirengdavo valkatomis, o tie – aristokratais. Kad pakeistų žvilgsnio kampą.

Tačiau modernieji laikai nuo artimo meilės ir puikybės tramdymo doktrinos pamažu pereina prie individo saviraiškos laisvės iškėlimo. Tai sudaro sąlygas pradėti klibinti socialiai neperžengiamomis iki tol buvusias luomų ir klasių sienas, atveria kelius provincialams ir marginalams prasiveržti net į patį politikos centrą. Taip, kuriant ar griaunant imperijas, metropolijos galios soste netikėtai atsiduria pakraščių žmonės – korsikietis Bonapartas, austras Hitleris, gruzinas Stalinas, Urale gimęs ir užaugęs Jelcinas... Bet tuo pačiu imamasi ir nepaklusniųjų ar prie bendrabūvio taisyklių nepajėgių prisitaikyti „disciplinavimo ir baudimo“ priemonių, išrandant naujas aiškiai apibrėžtas normas, vertybes, stilių ir kalbą, skiriančius padorius piliečius nuo tų, kurie nenori ar neišgali tokiais būti. Kuriami šią skirtį įtvirtinantys įstatymai, statomi kalėjimai, senelių ar invalidų prieglaudos, psichiatrinės ligoninės, našlaičių namai, gaudomi ir verčiami dirbti ar baudžiami valkatos, tobulinamos psichikos ligų ir negalių klasifikacijos, taip visus netinkamus, nepageidautinus, „padorios visuomenės vaizdą gadinančius“ siekiant atskirti, izoliuoti, užkišti kuo toliau nuo „normalių piliečių“ akių ir griežtai kontroliuoti arba, jei įmanoma, juos perauklėti. Beje, kovoje su socialiniu paribiu naciai ir sovietai, tie chrestomatiniai Centrą užvaldę buvę politikos marginalai, nueis dar toliau – iki pat logiškos šio kelio pabaigos – tremties, mirtinos injekcijos, kulkos, krematorijaus... 

Tačiau greta fizinio atskyrimo bus ištobulintas ir itin veiksmingai preventyvią bei didaktinę funkciją atliekantis naujajai tvarkai nepriimtinų ar neparankių žmonių bei grupių išstūmimo ar marginalizavimo menas. Būtent tuomet įsigalės politinių oponentų viešo išjuokimo, „liaudies priešų“ demaskavimo, smerkimo ir pjudymo kampanijos, parodomieji teismai. Visiems likusiems perspėti ir valdyti bus ištobulintos darbe ar moksle „prasižengusiųjų“ viešo kolektyvinio atgailavimo ceremonijos. Taps mirtinai pavojinga „išsiskirti iš kolektyvo“, išdrįsti nebūti „kaip visi“, suabejoti, turėti ir juo labiau reikšti nuomonę, prieštaraujančią „iš viršaus“ nuleidžiamai ir masių džiaugsmingai aprobuotajai. Totalitarinė sistema patologiškai nekęs paraščių, tad, išstumdama kitaminčius į visišką socialinį užribį, jas atkakliai trins. Siekdama į savo rankas perimti visišką viešosios erdvės ir privataus gyvenimo kontrolę, ji bandys visuomenę paversti tuščiu lapu, kur leidžiama rašyti vien utopinės ideologijos persmelktą Tekstą.

Išstūmimas į visuomenės užribį - simbolinė mirtis - kai kam tapo baisesnė net už fizinę. Pasakojama, kad GULAG‘e atsidūrusius žymius žmones, kultūros veikėjus ar profesorius, to meto šviesuomenę, dvasiškai greičiau palauždavo ne badas, šaltis ar sunkus darbas, o būtent išmoningos kankintojų pastangos sutrinti į miltus jų buvusį statusą, pasityčiojant atimti paskutinius žmogiškojo orumo ir savigarbos trupinius. Koks gi beprotis savanoriškai atsisakytų profesoriaus vardo ir prestižo, iškeistų galimybę kilti karjeros laiptais į savanoriškai pasirinktą, bet kokias garantijas ir saugumą atimantį paribį, vardan principų, kurie kitiems nei suprantami, nei svarbūs? Tačiau tokių atsirasdavo. Ir vis dar atsiranda. Nedaugelis. Nebodami patyčių, pjudymo ir marginalizavimo bei visų su tuo susijusių pasekmių, režimo oponentai, pasipriešinimo kovotojai, disidentai, rinkosi atstovauti ne savo, o kitų, nutildytųjų, žmogiškąjį orumą ir teises. Užsistoti tuos, kurių negynė niekas, nors valstybė veidmainiškai tvirtino pasirūpinsianti visais. „Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis. Ne tik kovoti už teises, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas. Gailiuosi vieno, kad nespėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. (...) Prašau išleisti į laisvę visus žmones, kurie kovojo už teisybę ir žmonių teises, iš lagerių, kalėjimų ir psichiatrinių ligoninių“ - tai Nijolės Sadūnaitės žodžiai, pasakyti sovietiniam teismui 1975 m., proceso prieš ją dėl „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ platinimo metu (čia tiems, kurie dabar, po jos kalbos Laisvės premijos įteikimo proga, diagnozuoja jai „senatvinį marazmą“).

Žinoma, tuometinė savanoriškai sovietinės visuomenės paribį pasirinkusi, kaip dainavo B. Grebenščikovas „pokolenije dvornikov i storožej“ (kiemsargių ir budėtojų karta), įskaitant vėlyvojo sovietmečio subkultūras, nebūtų išsilaikiusi be alternatyvių bendruomenių pagalbos, tad būrėsi į nuolat persekiotas, uitas ir pirštais badytas bendraminčių grupeles. Jų akimis žvelgiant, tai jie buvo Centre, o visi kiti – prisitaikėliai, miesčionys – Tiesos paraštėse. Tačiau bendruomeninis palaikymas ne visuomet gelbėjo pakliuvus į visa malančius režimo gniaužtus. Prieš jį atsilaikydavo tik tie, kurių tikroji atrama buvo net nebe žmonės – artimieji ir bendražygiai, kurie, kaip žinia, irgi kartais palūždavo ir išduodavo, – o tik tikėjimas Aukščiausiojo malone ir globa ar savo ginamos Tiesos viršenybe.

Istorijos kortos sukrito taip, kad sovietmečio politiniai marginalai – sąžinės kaliniai, kaip ir kitos, dešimtmečiams nutildytos režimo aukos, - atgavus Nepriklausomybę netikėtai išėjo į politinio gyvenimo centrą, susigrąžino balsą. Neilgam. Radikaliai kintanti politinė ir socioekonominė posovietinių šalių būklė lyg tą mokyklinį sąsiuvinį vėl perbraižė sociumą, užpildydama lapą nauju ideologiniu turiniu, tuo pačiu kurdama bei įtvirtindama ir naujas paraštes. Sovietmečio nomenklatūra, iš raudonos mikliai persidažiusi žaliai, t.y. iš Maskvoje jiems pavesto valdyti „krašto gerovę kėlusių ūkininkų“ veikiai virtusi Briuselio nurodymus ant popieriaus uoliai vykdančiais biurokratais, iš esmės išlaikė savo padėtį Centre. Tačiau tapo labiau matomos tautinės ir seksualinės mažumos, neįgalieji. Kai kurios jų, žinia, net sugebėjo prasiveržti į Centrą, likusiai visuomenei imti diktuoti savas sąlygas. 

Bet veikiai radosi ir daugybė į naują neoliberaliosios pažangos žygį išsiruošusios Lietuvos į gyvenimo kelkraštį nustumtųjų: „šiukšlių konteinerių žmonių“, „pašalpinių“, benamių... Radikalių socialinių pervartų sukrėsti žmonės už transformacijos šoko sukeltą skausmą „naujųjų paraštinių“ asmenyje dažnai ieškojo „atpirkimo ožių“. Tuo tarpu naujieji prasisiekėliai negailestingai juos niekino kaip esą neišvengiamas „sistemines atliekas“, kurios pačios kaltos dėl savo nevykusio gyvenimo. Taip, nepastebimai, formavosi „dvi Lietuvos“ – „runkeliai“ ir „elitas“, atotrūkis tarp kurių nuolatos didėjo. Įgaudamas tokį mastą, kad dabar jau darosi nebeaišku, ko daugiau - Centro, ar „Paraštės“? Logiška, kad išstumtieji, vilties ir perspektyvų čia netekę, ieškojo išeities kitur. Tiksliau, kaip kokiam prekybos centre, įgavo galimybę rinktis bent tarp keturių emigracijos formų: fizinės (savižudybė), gyvenimo užsienyje, „vidinės (pasitraukimo į kūrybą, šeimos ir artimųjų ratelius, atsiribojant nuo bet kokio viešojo veikimo) ir virtualią, labiau būdingą vaikams ir jaunimui. Neveltui tarptautiniai tyrimai nūnai fiksuoja žemiausius ES Lietuvos jaunosios kartos politinį aktyvumą...

Nepaisant deklaracijų apie liberaliąją demokratiją ir visų lygybę prieš įstatymą, veidmainingai teigiant, kad kiekvienas pasistengęs gali pasiekti tai, ko trokšta, imtos brėžti ir stiprinti naujos, nematomos, sienos. Politikoje, versle, pačiame sociume pradėtos tvirtinti ribos tarp „saviškių“ ir „svetimųjų“, privilegijuotųjų ir beteisių. Vėl imtos tobulinti ir masiškai naudoti politinių oponentų, ideologinių kitaminčių ar verslo konkurentų išstūmimo ir marginalizavimo technikos. Nūnai juos jau dieną ir naktį nepaliauja smerkti ir teisti solidūs „teisingą poziciją“ atstovaujantys apžvalgininkai, kasdien išjuokia televizorius, išmaniai kurdamas idiotišką ar kenkėjišką, „priešui tarnaujantį“, jų įvaizdį. Jie nekviečiami į televizijos laidas, kad galėtų apsiginti. Jų straipsniai nespausdinami meinstryminėje žiniasklaidoje. Nuo jų, kaip nuo raupsuotųjų, nusisuka buvę draugai ar bendradarbiai... O jeigu jie ir gauna galimybę kur plačiau pasisakyti, žymūs viešieji intelektualai nuoširdžiai nustebs ir pasipiktins – kas praleido? Tad, nepaisant kalbų apie integraciją ir „atskirties mažinimą“, vėl randasi nepageidaujamųjų ir nematomųjų masės. Kitų, kuriems netaikomi tokie pat kaip elito atstovams pagarbos jų žmogiškajam orumui kriterijai. Kurie, nesuprantami, atgrasūs, pavojingi ar nenuspėjami, trikdantys ir trukdantys, gal visai ir ne žmonės?

...Tai buvo seniai. Žiemą. Šaltą ir snieguotą, kaip ir dabar. Belaukdama troleibuso į darželį sūnų vežanti moteris pastebi stotelėje susigūžusį nešvarų, nuskurusį valkatą. Jo batai priekyje išplyšę lopais ir matyti nuogi pirštai. Priėjusi pasiūlo jam pinigų, kad nusipirktų normalius batus ir kojines. Matyti, kad žmogus sutrinka, bet pinigus priima. Jauna mama jo tik tyliai paprašo neišleisti jų alkoholiui. Bomžas linkteli. Benueinant netikėtai sušaukia ją atgal. Nešvaria ranka pasirausęs kišenėje išsitraukia ir ištiesia jai žalvarinius auskariukus, o berniukui - žaisliuką... Bent trumpam tai nebėra visuomenės atmata, o žmogiškojo asmens orumą atgavęs vyras, trokštantis dovana atsakyti į dovaną. Abu nusišypso vienas kitam, atsisveikindami palinki laimės...

Šiandien dauguma žmonių beprotiškai bijo atsidurti paraštėse, net jei tai tiesiogiai negresia fiziniu sunaikinimu, badu, skurdu ar totaline socialine izoliacija. Bijoma jau vien to, „ką pasakys kaimynai“, „ką pagalvos kiti“... Jau nekalbant apie baimę viešai pakritikuoti valdžios sprendimus, juolab išeiti į protesto akciją. Nors taip mėgstama virtuviniuose arbatėlės pokalbiuose, anoniminiuose komentaruose ar socialiniuose tinkluose ant jos paburnoti. Visgi taip baugu dėl to būtų nukentėti darbe, susigadinti reputaciją, likti išjuoktam ir atstumtam, jau nežiūrint galimybės gauti kupron su bananu ar koncentruotos srovės iš riaušių malšinimo vandens patrankos. Baimė, kad ir kokia neracionali bebūtų, tokia stipri, kad ant jos ir laikosi visa dabartinė sistema...

Bet, būkit sąžiningi, ar tikrai tikrai niekuomet, bent kartą, nesat peržengę ribos, skiriančios Tekstą ir Paraštę? Net paauglystėje, kai įprasta maištauti prieš tėvus ir mokytojus? Ar visuomet vien žygiavot koja kojon nugalėtojų ir sėkmingųjų paraduose, išdidžiai iškėlę galvas, grojant iškilmingam orkestrui? Ar tikrai nė karto nebuvot bent trumpam išsviesti į gyvenimo paribį? Artimųjų netekties, mylimųjų išdavystės, kolegų mobingo sukeltos depresijos, skyrybų, žinios apie vaiko negalią, prarasto darbo, netikėtos ir pavojingos ligos, paskelbto bankroto, patirtos nesėkmės, ilgai puoselėtos svajonės žlugimo, viešai apsikvailinę, naktį prieš tą rytą, kai, susikrovę lagaminą į Londę, negalite sumerkti akių ir tiesiog spoksote į tamsą...? Toje tamsoje nebelieka nieko. Tik Tu ir nuoga Tikrovė. Bet kuri, ir tai supranti tik labai labai negreit, jei iš viso supranti, buvo ir yra Dovana. Kad rastum gilesnę atramą. Savyje. Galbūt Dievuje. Nustotum bijoti.

O tie, kurie jaučiatės nebeištrūkstamai pakliuvę į gyvenimo užribį, argi nesate, ar bent kada nors argi nebuvote egzistencijos Centras savo mylimiesiems, savo vaikui, ar šuneliui, taip mėgstančiam atbidzenti ir priglusti prie kojos, žiūrinčiam į Jus ištikimomis akimis? 

***

Iš štai istorinėje Seimo salėje, pasibaigus iškilmingam posėdžiui, ką tik po skandalingosios (nepatogios, nepriimtinos, iššaukiančios, fanatiškos, kvailos, nereikalingos, nerišlios, gėdingos, ne laiku ir ne vietoje pasakytos...) kalbos akimirkai susitinka dvi moterys. Abi bevaikės. Vienai priėjus, kitos ranka spontaniškai siekia švelniai ją apkabinti. Ir akimirkai, tik akimirkai! regis, kad Paribys ir Centras susikeičia vietomis. Paraštė, Garliavos patvorys ką tik tarė žodį, o Tekstas pajėgia tik šnibždėti. Į politikai įprastą rutiną, nors kartais ir paįvairinamą ryškesnių, pompastinių, ritualinių momentų, staiga įsiveržia simbolika. Viena jų ką tik savimi paliudijo dvasinės motinystės galią. Kita gi, nuosekliai daug metų kurianti autoritarinį neklystančios ir nepalaužiamos „Tautos motinos“ įvaizdį, sutrikusi, pačiai sau nelauktai atidengia momentinį silpnumą, politikams nedovanotiną pažeidžiamumą. Bet mes gi jau žinome, kad toks silpnumas nėra joks trūkumas, kliautis, gėda. O Dovana, kuria belieka priimti, naudotis. Kaip galimybe, šansu, plyšiu, įtrūkiu. Pro kurį po ilgamete viešojo įvaizdžio išpuoselėta ir prie odos jau priaugusia kauke, po septynis žingsnius į priekį praskaičiuoti įpratusia pragmatizmo meistryste, gali netikėtai suplazdėti jautri širdis...

***

Prisipažinsiu, savų knygų marginose dažnai mėgstu ką nors pasižymėti pieštuku. Ypač patinka svarbia pasirodžiusią mintį pabraukti, šalia parašant dvi trumpas raideles. N.B. Nota bene – gerai įsidėmėk. Kaip gerai, kad yra paraštės, kur gali tai parašyti...


Susiję

Rasa Čepaitienė 6531747289357134132

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-01-22 09:59

    dvaro juokdarių patarimų kaip vienintelio alternatyvios nuomonės galimybės buvo įsiklausoma, proto luošiai buvo laikomi Dievo paženklintaisiais kaip atsvara dažnai pernelyg pragmatiškam ir negailestingai nežmogiškam racionaliam "sveikųjųjų" mąstymui, kvaištelėjusiu Don Kichotu mes žavimės kaip garbingumo idealu, bet niekada nė vienam iš tokių nebuvo suteikiama sprendžiamojo balso teisė. Jėzus Kristus ir jo mokymas yra ne proto trūkumo ir marazmo pavyzdys, o priešingai - darnios ir griežtos logiškos sistemos atvejis, net marginalų, silpnųjų ir atstumtųjų įtraukimas turi savo labai net krupščiai apgalvotą ir stulbinamai racionalią prasmę.
    Kalbant apie konkrečius asmenis - sesers Sadūnaitės milžiniški nuopelnai praeityje visiškai negarantuoja jos išmintingų poelgių ateityje, nes tai nėra "savaime". Kaip ir didžiulė pagarba visiems signatarams, Atgimimo ir Sąjūdžio pradininkams dar neužtikrina, kad tie gerbiami asmenys vien dėl savo garbingos praeities šiandien irgi elgsis išmintingai ir garbingai, o viskas, ką jie šiandien sako yra "Dievo žodis". Ką ir stebime, deja. Genzelio menkas rašinėlis čia apačioje yra geras pavyzdys.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. joo,per pažintis įtaisyto,arba per partinę liniją šiltą postą gavusio valdžioje biurokrato "išmintis" yra nepajudinama vertybė,net šunis gali vežioti tarnybiniame atutomobilyje,kurio išlaikymą apmoka visi runkeliai mokesčių pavidalu..arba teisėją kaip susikompromitavusį/ią išmeta prezidentas,o jis paduoda skundą į teismą ir bylinėjasi,bent išeitinę laimi didžiulę..irgi iš biudžeto...tai tokiems,jų giminaičiams arba menko protelio idiotams ir vaidenasi,kad disidentai,signatarai jau nebeturi proto ar išminties..JOOO,iškovoti laisvę Lietuvai jie matai tai gali,o valdyti tai negali,net ne valdyti,o pasakyti savo nuomonę...

      Panaikinti
    2. Žodžiai iš širdies ir dar ne pagal vėjo kryptį visada sukelia ,,protingųjų" pašaipas. Turbūt jie skuba užmušti trumpam prabudusią sąžinę, kad neduok Dieve dar teks pamatyti, kokia supuvusi jų sąžinė. Jūs, kuris smarkiai protingas ir įsivaizduojate, kad suvokiate Sadūnaitę kaip asmenį, šios moters net kaliošu nevertas būtumėt būti.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-01-22 11:56

    revoliuciją daryti ir valstybę valdyti, būti griovėju revoliucionieriumi ir kūrėju politiku ar valdininku reikia visiškai skirtingų žmonių, turinčių labai skirtingas savybes.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-01-22 13:07

    09:59 Sunku ginčytis su žmogumi, jei jauti, kad jis iš kitos aplinkos, kitokių vertybių ir turi kitus pojūčius. Tikiuosi tai neprofesionalaus užsakomojo propogandisto mintys "pamėgusio" šią svetainę. O atsakant galima pasakyti, kad yra keletas žmonių, kurie garantuoja, nes jie elgiasi taip, kaip elgėsi anksčiau ir neapsimetinėjo nei anksčiau, nei dabar.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item