Paul Kengor. Kultūrinio marksizmo kūrimas (I)

Max Horkheimer ir Theodor Adorno  Skelbiame ištrauką iš naujai pasirodžiusios JAV analitiko dr. Paulo Kengoro knygos „Išardymas“ apie m...

Max Horkheimer ir Theodor Adorno 
Skelbiame ištrauką iš naujai pasirodžiusios JAV analitiko dr. Paulo Kengoro knygos „Išardymas“ apie marksizmo ir komunizmo pastangas perkurti santuokos ir šeimos suvokimą ir vaidmenį Vakarų visuomenėse. Ištrauka pasakoja istorines naujojo marksizmo, dar vadinamo kultūriniu, atsiradimo istorines aplinkybes ir reikšmę Vakarų verybių kaitai. 

Tarp įvairių grupuočių, kylančių iš marksistinės-leninistinės teorijos pelenų, seksualinio kultūrinio mąstymo srityje ypač įsidėmėtina Frankfurto mokykla. Frankfurto mokyklos augintiniai buvo neomarksistai, naujos rūšies XX amžiaus komunistai, mažiau suinteresuoti Markso ekonominėmis arba klasinio perskirstymo idėjomis ir daugiau – visuomenės perdirbimu išnaikinant tradicines normas ir institucijas. Į marksistinę teoriją jie įnešė ne, sakykime, teisingesnės mokesčių politikos ar privačios nuosavybės perskirstymo aistrą, o greičiau psichologijos, sociologijos ir net Freudo mokymo apie lytiškumą principus. Jie visiškai nebūtų nustebinę Fultono Sheeno, tačiau jis būtų neabejotinai sunerimęs.

Apie šią grupę Frankfurto mokyklos istorijoje Martinas Jay‘us rašo, kad ji „savo jėgas skyrė tam, ką tradiciniai marksistai nustūmė į šalį, – kultūriniam šiuolaikinės visuomenės antstatui.“ Tai reiškė, kad reikėjo susitelkti į „masinės kultūros iškilimą ir paplitimą“. Tačiau, kaip pastebėjo Jay‘us, „reikėjo užpildyti klasikinio marksizmo pagrindo ir antstato formos spragą. Ši trūkstama grandis buvo psichologinė ir [Frankfurto mokykla – aut. past.] nusprendė ją paremti Freudo teorija.“[1]

Keletas šių vyrų buvo froidinio marksizmo arba „froidomarksizmo“ pradininkai, sujungę nepaprastai įtakingas Sigmundo Freudo XX amžiaus idėjas su nepaprastai įtakinga XIX amžiaus Karlo Markso doktrina. Tai tikrai nebuvo dangaus sugalvota pora. Marksas sukūrė kenksmingiausias XIX amžiaus idėjas, o Freudas paruošė neurotiškiausias idėjas XX amžiui; jųdviejų suvedimas po vienu beprotišku komunistiniu stogu buvo skirtas tam, kad sukeltų pražūtingo masto sprogimą. Tuo tikslu Frankurto mokykla sugalvojo nuodingą ideologinį gėralą, kurį vėliau prarijo ištroškusi XX a. septintojo dešimtmečio seksualinio išlaisvinimo kultūra, godžiai vartojusi šį naująjį ekstremizmą, kuris buvo pertekęs kandidatų, norėjusių pamatinės kultūros, šalies ir pasaulio transformacijos. Nors Frankfurto mokykla tikrai neskelbė bendrų pareiškimų, kuriais reikalautų tos pačios lyties asmenų santuokų, – vėlgi bet kurioje, išskyrus mūsų pačių, epochoje tai būtų suvokiama kaip gryna beprotybė, – jos visapusiškas postūmis link nesuvaržyto ir pakrikusio, jokių kultūrinių ar religinių apribojimų neturinčio seksualinio atvirumo plačiai atvėrė duris beveik bet kam, kas laukė ateityje.

Neomarksistams tradicinis marksizmas buvo senas ir ribojantis, per siauras, per daug varžantis, per daug susijęs su griežta Kominterno kontrole ir jo šarvuotos partijos, kuri naudojo jėgą prieš valstybines komunistų partijas, drausme. Šis griežtumas užkirto kelią laisvesniems neomarksistams pradėti jų taip trokštamą nesuvaldomą transformaciją. Ji turėjo apimti didelius pokyčius lytiškumo, santuokos ir šeimos srityse. Svarbiausia tai, kad šie Frankfurto mokyklos lyderiai buvo kairiojo sparno ateistai akademikai ir intelektualai, kurie į universitetus žiūrėjo kaip į platformas savo idėjoms skleisti.

Tai savaime buvo itin komunistinis ir lenininis mąstymo būdas. Vladimiras Leninas dažnai pažymėdavo, kokia svarbi komunistinių kairiųjų pergalei buvo švietimo kontrolė. „Leiskite man ketverius metus mokyti vaikus, – dažnai minimoje citatoje pripažino jis, – ir sėkla, kurią aš pasėsiu, niekada nebus išrauta.“[2] Leninas apibrėžė tikslų laiką, kurio universitetuose  prireiks jo Amerikos partiečiams. Frankfurto mokyklos vyrai buvo pasirengę sėti.

Frankfurto mokykloje buvo daug svarbių asmenybių: Georgas Lukácsas, Herbertas Marcuse, Wilhelmas Reichas, Maxas Horkheimeris, Erichas Frommas, Theodoras Adorno ir kiti. Dar iki aktyviausiojo Frankfurto mokyklos periodo gyveno italų marksistas Antonio Gramscis, marksizmą įtakingai pritaikęs kultūrinei perspektyvai, – jis manė, kad vienintelis garantuotas būdas pradėti būtinus pokyčius yra ilgas ir kantrus žygis per kultūrines ir elitines institucijas. Šie vyrai ir jų darbas nušvietė kairiuosius, akademinį pasaulį ir galiausiai mūsų kultūrą – ir tai daugeliu atžvilgių buvo neįvertinta. Tam tikru laipsniu net piktų kairiųjų polinkis nepadoriai plūstis – ypač naujokų aistra „fašistais“ vadinti su jais nesutinkančius, – gali būti siejamas su šios mokyklos darbu. Pavyzdžiui, Theodoras Adorno buvo pagrindinis autorius itin įtakingo 1950 metais išleisto veikalo The Authoritarian Personality („Autoritarinė asmenybė“), kuriame buvo sugalvota „F-skalė“, skirta „fašizmo“ lygio matavimui. Taip jau atsitiko, kad ta etiketė geriausiai tiko konservatoriams, kuriuos kairieji jau seniai noriai ir nerūpestingai dehumanizavo kaip „fašistus“. Kaip Jonahas Goldbergas rašė savo populiarioje knygoje Liberal Fascism („Liberalusis fašizmas“), Adorno darbas pateikė „įrodymus“, kad „žmonės, besilaikantys „konservatyvių“ pažiūrų, surinko daugiau taškų vadinamojoje „F-skalėje“ (F reiškia „fašizmą“), todėl jiems buvo žūtbūt reikalinga psichoterapija“[3].

Aš pats apie Adorno skalę sužinojau pirmame magistrantūros kurse (tai galėjo būti pirmoji to kurso diena), kurį dėstė Kalifornijos universiteto Berklyje absolventas. To mokiausi XX a. dešimtajame dešimtmetyje. Tačiau septintojo dešimtmečio studentai to mokėsi jau tada – jie apsiginklavo sociologiniu tyrimu, kuris leido autoritetingai klijuoti konservatyviems oponentams klaidingą ideologinę etiketę, iki tol daugiausia siejamą su naciais (tai dar vienas epitetas, kurį jie sviedžia į priešininkus). Kaip pastebėjo Goldbergas: „Kai tik kairieji susidurdavo su politiniu pralaimėjimu, jie šaukdavo: „Fašizmas!““[4]

Taip vyksta pernelyg dažnai.

Goldbergas paminėjo ir lemiamą Maxo Horkheimero bei Adorno partnerystę. Apskritai, Horkheimeris buvo ne tiek Frankfurto mokyklos intelektinis bendradarbis, kiek jos pagrindinis administratorius, vadovas, lėšų rinkėjas, publicistas, rėmėjas ir ryšininkas su Sovietų Kominternu – nors jis rašė ir tekstus[5]. Horkheimeris įtraukė šeimą į kvailus savo ir Adorno tyrimus. Taip Goldbergas tiksliai nustatė ryšį tarp Horkheimerio tvirtinimų ir šiuolaikinių kairiųjų instinktyvaus tam tikrų prigimtinės šeimos vertybių pasmerkimo – esą šios yra „fašistinės“ ar bent jau labai atgrasios. „Mintis, kad „šeimos vertybės“ yra filosofiškai susijusios su fašizmu, iš tiesų turi seną kilmę, vėlgi grįžtančią iki Frankfurto mokyklos“, – rašė Goldbergas, ypač pabrėždamas Horkheimerio darbą[6].

Ralphas de Toledano buvo itin pasibaisėjęs tuo, kaip remiantis „F-skale“ šmeižiami žmonės. Apie šią tyrimo dalį jis rašė taip: „Jei individas neprotestavo prieš prigimtinę šeimą ar turėjo religinius įsitikinimus, tai, nepaisant jo gyvenimo, buvo aiškus jo „autoritarinės asmenybės“ ir potraukio fašizmui įrodymas.“ Tokia asmenybė neatitiko platesnių ir tinkamesnių pažiūrų antireliginės kairės „revoliucinės asmenybės“[7].

Adorno ir Horkheimerio darbas buvo tik dalis nesuskaičiuojamų kultūriškai žalingų produktų, kurie buvo parašyti Frankfurto mokyklos fakultete.

Tai kas gi buvo ši mokykla? Kada, kur ir kaip ji įsteigta?

Mokykla pradėjo veikti 1923–1924 metais Frankfurte, Vokietijoje, ir vadinosi Frankfurto universiteto (kartais vadinamo Goethe‘s universitetu) Socialinių tyrimų institutu[8]. Visa istorija užimtų per daug laiko, tačiau dėl knygos tikslų verta apibendrinti mokyklos įkūrėją Lukácsą, kitą jos populiarų teoretiką Wilhelmą Reichą ir praktiškiausią neomarksistą Marcuse.

Kartu su aukšto rango bolševikų vadu ir Lenino įgaliotiniu Karlu Radeku, ČK, vėliau žinomos kaip NKVD ir KGB, vadovu Feliksu Dzeržinskiu ir Kominterno organizatoriumi gudruoliu Willi‘u Münzenbergu Lukácsas buvo vienas iš nedidelio būrelio pirmųjų, kurie 1922 metais lankėsi Maskvos Markso ir Engelso institute[9]. Neįmanoma pervertinti šių gerai žinomų vyrų įtakos tarptautiniam marksistų judėjimui. Turbūt mažiausiai šių laikų visuomenei žinomas yra Münzenbergas – įtakingiausias vokiečių komunistas, dėl neprilygstamų organizacinių ir strateginių sugebėjimų vienu metu garsėjęs kaip „Komunistų internacionalo Henry‘is Fordas“. Münzenbergo sėkmę rodo tai, kad jo vardas buvo įrašytas pirmajame reikšmingo 1961 metų JAV Kongreso dokumento Guide to Subversive Organizations and Publications („Ardomųjų organizacijų ir leidinių vadovas“) puslapyje, kur jis cituojamas dėl atviro prisipažinimo siekiant sužadinti „apatiškų ir abejingų [žmonių – vert. past.], <…> neturinčių klausos komunistų propagandai“, susidomėjimą. „Mes, – prisipažino Münzenbergas, – norime patraukti ir sužadinti šiuos žmones per naujus kanalus, naujomis priemonėmis.“ Jis ir Kominternas ieškojo „prijaučiančių“ organizacijų ir žmonių, kurie nesijungtų prie Komunistų partijos, bet būtų „pasirengę dalį kelio sekti paskui mus“[10].

Lukácsas iš visos širdies pritarė tokiai strategijai. Jis buvo vienas iš lemiamos, tačiau nesėkmingos Bélo Kuno komunistinės Vengrijos revoliucijos, vykusios po Pirmojo pasaulinio karo, iniciatorių, ėjęs kultūros komisaro pareigas. Rusijoje valdžią bolševikai paėmė 1917 m. spalį, 1919 m. kovo mėnesį įkūrė Kominterną ir tuomet, 1920 metams artėjant į pabaigą, įsteigė Markso ir Engelso institutą[11]. Būtent 1922 metais Maskvos Markso ir Engelso institute Lukácsui kilo mintis apie Socialinių tyrimų institutą[12].

Vienas istorikas korespondentas (jis pirmenybę teikė „korespondentui“, o ne „žurnalistui“), kuris geriau nei bet kas kitas dokumentais pagrindė šio susitikimo svarbą, buvo Ralphas de Toledano (1916–2007), išsamiau už bet kurį kita pašalinį stebėtoją tyrinėjęs Frankfurto mokyklą ir išvien su ja veikusį Kolumbijos universitetą. Šioje knygoje bus (kaip jau ir buvo) ne kartą remiamasi jo įspūdingu tyrimu ir šios temos išmanymu. […] 2006 metais, artėdamas prie ilgo gyvenimo pabaigos, Toledano paskelbė savo gulbės giesmę – knygą Cry Havoc! The Great American Bring-down and How It Happened („Šauksmas! Didysis Amerikos nuosmukis ir kaip jis įvyko“) – jaudinančią ir liūdną raudą dėl to, kas nutiko jo šaliai.

Toje knygoje Toledano geriau už amžininkus atskleidė žalingą Frankfurto mokyklos poveikį. Vos keli korespondentai XXI amžiaus išvakarėse asmeniškai pažinojo tiek daug nusikaltėlių, nukentėjusiųjų ir atsitiktinių civilių aukų – nors galutinės pasekmės dar laukė ateityje. Toledano pavaizdavo kultūrinę audrą, į kurią Frankfurto mokykla įpainiojo visuomenę – ji tai padarė per savo šalininkus Amerikos universitetuose, žiniasklaidoje, Holivude, knygų leidyboje, teatre, menuose ir visose kitose jos įtakoje atsidūrusiose kultūros industrijose[13]. Jis rašė, kad šie froidistai-marksistai suprato, jog nevaldomi lytiniai santykiai gali būti triuškinantis įrankis, „todėl kartu su šeimos, religijos ir „buržuazinės“ moralės sunaikinimu jie rėmė visų seksualinių apribojimų pašalinimą. <…> Visi principai, kuriuos paklojo visuomenė, idant lytiškumą padarytų tvarkinga gyvenimo dalimi, buvo pasmerkti kaip siaubingas kapitalistinis ištvirkimas.“ Vadinamoji jų Kritinė teorija postringavo apie viską ir tuo pačiu apie bet ką – nuo „privalomo paleistuvavimo“ (taiklus Toledano apibūdinimas) iki nepilnų šeimų, ikivedybinio lytinio aktyvumo ir taip pat homoseksualumo, „kadangi jis smogė šeimai ir gimdymui“[14]. Pamatinė marksistinė-komunistinė visuomenės transformacija galiausiai turėjo įvykti ne dėl ekonominių pokyčių, kur marksistams visiškai nesisekė įgyvendinti savo tikslų ir įtikinti atsivertėlius, o dėl milžiniškų kultūrinių seksualinių pokyčių, tiesiogiai susijusių su šeima ir santuokiniu gyvenimu.

Visa tai dar buvo ateityje.

Laukite tęsinio.

 ***

[1] Martin Jay, The Dialectical Imagination: A History of the Frankfurt School and the Institute of Social Research: 1923—50 (Berkeley: University of California Press, 1973), p. 84–85.

[2] Atrodo, kad šiandien ginčijamasi beveik dėl kiekvienos Lenino citatos, tačiau ši, cituojama daugelį metų, regis, yra pagrįsta ir (mažų mažiausiai) tikrai atspindi jo cinišką požiūrį į žmoniją ir auklėjimą. Kaip ir dėl daugelio kitų Lenino pareiškimų, aiškiai ir tiksliai nusakyti jo repliką neįmanoma dėl skirtingų vertimų.

[3] Jonah Goldberg, Liberal Fascism (New York: Doubleday, 2008), p. 227.

[4] Ten pat, p. 287.

[5] Ralph de Toledano, Cry Havoc! The Great American Bring-down and How it Happened, 46, p. 156.

[6] Jonah Goldberg, Liberal Fascism, p. 377.

[7] Toledano, Cry Havoc!, p. 179.

[8] Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingas Instituto pradžios datas (1923–1924 metų laikotarpiu). Ralphas de Toledano teigia, kad institutas kaip Frankfurto universiteto „papildymas“ duris atvėrė 1924 m. birželio 22-ąją. Toledano, Cry Havoc!, p. 31.

[9] Dokumentą apie Markso ir Engelso instituto įkūrimą žr. „L.B.“, „The Marks-Engels Institute“, išversta iš La Critique sociale, no. 2 (July 1931): 51–52, prieiga internete

[10] The Committee on Un-American Activities and the U.S. House of Representatives, Guide to Subversive Organizations and Publications (and Appendices), rev. (Government Printing Office, 1957; 1961), p. 1.

[11] Norėdami sužinoti daugiau apie Markso ir Engelso instituto įkūrimą, žr. “L.B.,” “The Marks-Engels Institute.”

[12] Toledano, Cry Havoc!, p. 8–9.

[13] Toledano, Cry Havoc!, p. 115–25.

[14] Ten pat, p. 38–39.

Susiję

Šeimos politika 8946525434208808800

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item