Kun. Robertas Urbonavičius. Žvaigždė ir žvaigždės

Mes matėme užtekant jo žvaigždę

 ir atvykome jo pagarbinti

(Evangelijos antifona)

Viešpaties Apsireiškimo, arba Trijų Karalių, iškilmė užbaigia liturginį Kalėdų laiką ir nuveda mus į kasdienybės kelius. Nupuošiame eglutes, padedame gautas dovanas, užmirštame šventinius pasiryžimus iki kitų Kalėdų. Gyvenimas grįžta į senas vėžes. Gal ir į senas nuodėmes. Bet ar taip turėtų būti?

Šiandienės iškilmės Evangelijos ištraukoje kalbama apie keistą grupę – neieškančiuosius. Tai religinis elitas: aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai, kurie gyveno Dievo Žodžiu, žinojo visas mesijines pranašystes, kur turįs gimti lauktasis Mesijas: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: ‘Ir tu, Judo žemės Beliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp garsiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis valdovas, kuris ganys mano tautą – Izraelį.“ Tačiau jie neužsidegė troškimu vykti kartu su Išminčiais ir pagarbinti lauktąjį Mesiją. Jie ir toliau gyveno savo patogų ir religiškai teisingą gyvenimą! Vietos Mesijui jų suplanuotame gyvenime nebuvo numatyta. Argi ne ironiška – tie, kurie turėjo pirmieji pradžiugti, kad išsipildė pranašystė, liko nebylus ir nesusidomėję. „Tai tik eilinis pramanas, neverta dėl to sukti galvos“, – turbūt taip save nuramino. Tokie yra neieškantieji. Krikščionys, kuriems gerai taip, kaip yra. Kurie atlieka religines pareigas, nes taip reikia. Tai tie, kuriuos XIX a. danų filosofas Sorenas Kierkegaard‘as vadino naminėmis vištomis, užmiršusiomis, kad yra pašauktos būti ereliais. Kuomet nebeieškoma Kristaus Valios savo gyvenimo kasdienybėje, kuomet netrokštama vis iš naujo išgyventi Jėzaus atradimo džiaugsmą, tuomet tampama neieškančiaisiais krikščionimis be Kristaus, kuriančiais sau priimtinas taisykles ir mokančiais savo susikurtų tiesų. 

Viešpaties Apsireiškimo iškilmė mus kviečia tarp daugybės žvaigždžių atpažinti Žvaigždę – tai yra vėl iš naujo atrasti Kristų, padaryti Jį savo gyvenimo ir širdies centru, o ne sekti paskui blankų žvaigždžių spindesį, kuris vilioja ir apgauna.

Pakeliui paskui Rytų Išminčius, prie Tautų Karaliaus keliavo ir keliaus daugybė pavienių žmonių ir ištisų tautų. Geroji Kristaus Naujiena užkariavo ir užkariaus daugybė širdžių ir taip bus iki laikų pabaigos. Viešpats Jėzus pasiliko savo Bažnyčioje, kurią padarė Tautų Šviesa ir Išganymo ženklu. Bažnyčia švyti Kristaus ir Jo Šventųjų grožiu, Ji traukia visas tautas savo Išganymo lobiais. Palaiminti, kurie kaip ir šie išminčiai išdrįsta leistis į tikėjimo kelionę, pasikliaudami tik vos apčiuopiamais ženklais, turėdami vien gerą valią ir ryžtą – jie galiausiai pažins Viešpatį.

„Dieve, tu šiandien kelrode žvaigžde tautoms apreiškei savo vienatinį Sūnų; teikis mus, tave tikėjimu jau pažįstančius, nuvesti ten, kur regėsime visą tavo didybę.“ 

(kolekta)