Didžioji Lenkijos nuodėmė

www.lrt.lt Kai praėjusių metų gruodį Europos Sąjunga pareiškė ketinanti pradėti drausminę procedūrą prieš Lenkiją už tai, kad ji esą ...


Kai praėjusių metų gruodį Europos Sąjunga pareiškė ketinanti pradėti drausminę procedūrą prieš Lenkiją už tai, kad ji esą nesilaiko teisinės valstybės principų, lenkų europarlamentaras, politikos filosofas Ryszardas Legutko teigė Briuseliu visiškai nusivylęs. Jo nuomone, eurokratus Lenkijos atžvilgiu yra apėmusi beprecedentė manija, straipsnį portale nationalreview.com pradeda apžvalgininkas Michaelas Brendanas Dougherty.

Prieš pat Kalėdas Europos Komisija nusprendė imtis sankcijų prieš Lenkijos vyriausybę: šiuo tikslu ji paskelbė inicijuosianti procedūrą pagal Lisabonos sutarties 7 straipsnį. Iš esmės tai reiškia, kad Lenkija gali prarasti teisę balsuoti sprendžiant Europos Sąjungai svarbius klausimus. Kad ir kaip peikęs 2011 m. Vengrijoje inicijuotus pokyčius, su kuriais dabar mėgstama lyginti Lenkijoje vykdomas reformas, Briuselis nė nemėgino iš Vengrijos atimti balsavimo teisės. Jokių konkrečių veiksmų jis nesiėmė ir prieš šalį kandidatę Turkiją, nepaisant, kad Recepo Tayyipo Erdogano režimo polinkis į autoritarizmą nerimo kelia kur kas daugiau.

Dvejopi standartai

Vengrų rašytojas Tiboras Fischeris neseniai parašė straipsnį apie naujai užgimusį Habsburgų imperijai savo laiku priklausiusių šalių politinį atkaklumą ir visiškai sumišusią, paklaikusią Vakarų Europos reakciją į jį. Pasak T. Fischerio, visos Višegrado ketverto šalys – Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovakija – jaučiasi taip, tarsi ES galiotų dvejopi standartai. „Jei esi buvusi sovietinio bloko narė, tau nuolat tikrins net ir kūno ertmes, o senosioms ES narėms nei kišenių išversti nereikalauja“, – rašo jis.

Norint suprasti, ką T. Fischeris turi omeny, pakanka kiek atidžiau pažvelgti kad ir į migracijos reikalus. Vienas iš pagrindinių klausimų, dėl kurių pastaruoju metu kyla nemažų nesutarimų, – ES reikalavimas, kad Lenkija sutiktų priimti tiek pabėgėlių, kiek numatyta pagal europinę kvotą. O štai Lenkija nurodo, kad, taip elgdamasi, ji pažeistų pačios ES nustatytas taisykles. Angelos Merkel kvietimas, kuriuo 2015-aisiais ji paragino į Vokietiją atvykti milijoną migrantų ir pabėgėlių, ir kelių kitų Europos šalių vyriausybių veiksmai kilus pabėgėlių krizei pažeidžia valstybių narių pasirašytą Dublino susitarimą. Maža to, jokia Višegrado šalies vyriausybė, sutikusi su tokiomis kvotomis, valdžioje ilgai neužsibūtų.

Veiksnys, paskatinęs Europos Sąjungą imtis 7 straipsnyje numatytos procedūros, buvo Lenkijos vyriausybės siekis reformuoti šalies teismų sistemą. Autoriaus teigimu, iki šiol veikusi Lenkijos teismų sistema priminė viduramžius. Pagal galiojusią tvarką teisėjai patys turėdavo skirti sau įpėdinius. Būta atvejų, kai esamų teisėjų sūnums pasisekdavę labiau negu kvalifikuotiems teisės profesoriams. Teisėjams niekas netrukdė vieniems kitus prireikus užstoti, ginti ir saugoti, tarsi jie būtų kokios nors savarankiškai veikiančios organizacijos nariai. Per rinkimų kampaniją žadėjusi užbaigti praėjusio tūkstantmečio pabaigoje pradėtą vykdyti, bet taip ir nebaigtą Lenkijos teismų sistemos reformą, valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ ėmėsi agresyvių reformų, sugriežtinusių demokratinę teismų sistemos kontrolę ir privertusią kai kurios teisėjus išeiti į pensiją.

Didžioji Lenkijos nuodėmė

Žymi komunizmo istorikė Anne Applebaum apie Europos ir Lenkijos kivirčą dėl reformų savo straipsnyje neseniai rašė: „Prieš dvejus metus demokratiškai išrinkta Lenkijos vyriausybė, vadovaujama partijos, kuri save vadina „Teise ir teisingumu“, ėmėsi neteisėto savo šalies konstitucijos ardymo. Procesas pajudėjo, kai į Lenkijos Konstitucinį Tribunolą buvo neteisėtai paskirta naujų narių; Europos Komisijos tyrimas atskleidė, kad per šį procesą išleista 13 įstatymų, ribojančių šalies teismų sistemos nepriklausomumą. Šią savaitę Lenkijos vyriausybė pasirašė įstatymą dėl plataus masto reformos, kurią įgyvendinus, be kita ko, maždaug pusė vyresniųjų teisėjų turės atsistatydinti, o dabartiniam teisingumo ministrui bus suteikti precedento neturintys įgaliojimai naujus narius pasirinkti savo nuožiūra.“

Tame pačiame straipsnyje A. Applebaum pavartoja klišę, rašiniuose apie dabartinius Lenkijos reikalus besikartojančią kone dažniausiai: esą iki paskutinių rinkimų Lenkija buvo „vertinama kaip pavyzdinė demokratija“. Tokiomis sąvokomis, pasak straipsnio autoriaus, kuriamas Lenkijos politinės istorijos priešbiblinis mitas. Iki 2015-ųjų viskas mat buvo gerai, o tada „Teisė ir teisingumas“ atsikando obuolio.

O kaipgi klostėsi reikalai valstybėje iki „Teisei ir teisingumui“ ateinant į valdžią? A. Applebaum tvirtina, kad Konstitucinio Tribunolo narius ši partija skyrė neteisėtai. Tačiau, kaip pastebi M. B. Dougherty, pirmąjį žingsnį žengė ne dabartinė, o ankstesnė šalies vyriausybė. Nujausdama, kad būsimuose rinkimuose pralaimės, partija „Piliečių platforma“ pasistengė penkis naujus teisėjus į Konstitucinį Tribunolą „prastumti“ dar prieš rinkimus.

Taigi ar „Piliečių platforma“, kalbant apie valdžios pasidalijimą, pasižymi pavyzdiniu santūrumu? Ne. Tiesą sakant, rašo M. B. Dougherty, ši partija gerokai smuko piliečių akyse, kai jai atstovaujantis vidaus reikalų ministras Bartlomiejus Sienkiewiczius buvo pričiuptas su Lenkijos centrinio banko vadovu Mareku Belka aptarinėjantis, kokios manipuliacijos Lenkijos pinigų politikoje padėtų sustiprinti „Piliečių platformos“ pozicijas prieš būsimus rinkimus.

Kuo dar Lenkija baisi Europai?

O ką galima pasakyti apie žiniasklaidą? A. Applebaum tvirtina, kad „Teisės ir teisingumo“ vadovaujama vyriausybė pagrasino nubausti televizijos kanalą už tai, kad šis esą nepalankiai apie ją kalba. Tačiau straipsnio autorius M. B. Dougherty primena, kad dar anksčiau, kai savaitinis žurnalas „Wprost“ atskleidė daugybę su ankstesne valdžia susijusių skandalų, protegavimo atvejų ir korupcinių ryšių, „Piliečių platformos“ vyriausybės iniciatyva žurnalo redakcijos patalpose buvo atlikta krata, o redakcijos darbuotojams pareikšta įtarimų, be kita ko, ir dėl galimo bendradarbiavimo su priešiškomis užsienio struktūromis, siekiant destabilizuoti vyriausybę.

Kur buvo ES, kai ankstesnė Lenkijos vyriausybė bandė į teismą „prakišti“ savus teisėjus, pažeidinėjo valdžios pasidalijimo principą, užsiiminėjo nepotizmu ir vykdė išpuolius prieš lenkų žiniasklaidą? ES į šituos reikalus, anot M. B. Dougherty, nesikišo todėl, kad toji Lenkijos vyriausybė uoliai keliaklupsčiavo tiek prieš Briuselį, tiek prieš Europai vadovaujančią Vokietiją. Visi ankstesnės lenkų vyriausybės „žygdarbiai“ tarptautinio dėmesio nesulaukė: nebuvo girdėti nei įspėjimų dėl drausmės, nei bauginimų kokiomis nors sankcijomis.

Šioje vietoje straipsnio autorius siūlo darkart grįžti prie A. Applebaum. Ji teigia, esą Vengrijos ir Lenkijos valdančiosios partijos propaguoja antipliuralizmą. Pagal ją partija „Teisė ir teisingumas“ yra atgrasi iš dalies ir dėl savo perdėm išreikšto socialinio konservatyvizmo bei pernelyg didelio jos rėmėjų religingumo. Tarptautinėje žiniasklaidoje lenkų dievobaimingumas nušviečiamas tarsi kažkoks paslaptingas, laukinis fanatizmas. Prieš kiek daugiau nei metus padėtį „Teisės ir teisingumo“ valdomoje Lenkijoje nusprendė patikrinti „Washington Post“. Nieko nuostabaus, kad reporteriui ši šalis pasirodė besiritanti atgal į „tamsiuosius amžius“.

Vis dėlto religinio ekstremizmo baimė kur kas labiau įsišaknijusi Vakarų Europoje. Pabėgėliai iš Sirijos teigia niekur kitur negirdėję tokių radikalių politinio islamo pamokslų kaip Saudo Arabijos finansuojamose Vokietijos mečetėse. Pakanka prisiminti išpuolius Briuselyje ar Paryžiuje. Pavojų Europai keliantis antipliuralizmas sklinda ne iš Varšuvos, o iš Paryžiaus ir Berlyno.

Taip, „Teisės ir teisingumo“ inicijuojamos reformos yra agresyvios, tačiau jos nėra pirmas žingsnis kelyje iš demokratijos į tironiją, įsitikinęs M. B. Dougherty. Lenkijoje, šalyje, kurioje Europos Sąjunga vis dar populiari, jos veikiau yra ženklas, kad demokratiškosios Europos tautos yra nenusiteikusios taikstytis su iš anksto parengtu scenarijumi, kurį joms bando primesti JAV Valstybės departamentas arba Europos Parlamentas.


Susiję

Pasaulis 8721731742068637098

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-01-09 09:34

    joo,kaip čia LRT išdrebino tokį straipsnį?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aš taip pat didesniąją dėmesio dalį skiriu LRT. Net sunku patikėti, kad čia dar gali prasiskleisti nors kiek analitinės mintys, nes pastarosios apimpė ir nepopuliariąją (nepropagandinę) poziciją, ir net nepakeistoje -neideologinėje šviesoje. Neblogai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-01-10 13:41

    Appelbaum yra buvusio Piliečių platformos D.Tusko vyriausybės užsienio reikalų ministro (beje, dėl ypatingo chamizmo pagarsėjusio ir Lietuvoje) Radeko Sikorskio žmona. Ir viskas aišku

    AtsakytiPanaikinti
  4. Appelbaum yra zydu tautybes, ka dar cia be pridurt

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item