Vytautas Sinica. Buitinės sąmonės triumfo kalnelis

Gruodžio 4 d. Seime Virginijaus Savukyno organizuotoje konferencijoje kviesta atsakyti į klausimą, kokios tapatumo problemos šiandien kam...

Gruodžio 4 d. Seime Virginijaus Savukyno organizuotoje konferencijoje kviesta atsakyti į klausimą, kokios tapatumo problemos šiandien kamuoja lietuvių tautą.

Prašyte prašosi provokatyvus atsakymas: apolitiškumas yra vienas esminių šiandieninės lietuvių tapatybės bruožų ir kartu viena didžiausių jos problemų. Lietuviai nemąsto politiškai, tai yra nemąsto valstybės ir tautos kategorijomis. Tą rodo mūsų amžinas pasyvumas, mūsų toks sovietiškas burbėjimas prie televizorių. Lietuviai yra itin nepatenkinti institucijų darbu, politine situacija, ekonominiais rodikliais, nepasitiki politiniais lyderiais.

BET! Neištrauksite jų į protestą, nesurinksite masinės peticijos, neįtikinsite net aktyviau balsuoti rinkimuose, nors ši apatija, reikia pripažinti, yra logiška nepasitikėjimo sąlygomis. Galiausiai apolitiškumą geriausiai liudija mūsų emigracijos mastai, nes emigracija yra tobulai apolitiškas asmeninių problemų sprendimo būdas – būdas spręsti išimtinai savo problemą ir nė kiek neprisiliesti prie bendrų, visai bendruomenei kylančių iššūkių, priešingai, dar ir jai pakenkti.

Kas dėl viso to kaltas? Įprasta ir jau nuvalkiota sakyti, kad kaltas sovietmetis. Didele dalimi taip, bet ne tik. Sovietmetį patyrė ir visos aplinkinės tautos, tačiau jose santykis su valstybe visiškai kitoks. Latvijoje ir ekonominiai rodikliai ir atskirties mastai per krizę buvo dar didesni, tačiau emigracija mažesnė. Lietuvių apatijos valstybės reikalui neįmanoma paaiškint vien sovietmečiu.

Daug daugiau prie to prisidėjo klaidos, nuolat kartotos po nepriklausomybės atkūrimo. Visų pirma, tai mokyklose vykdomas pilietinis ugdymas, nuo pat pradžių labai sąmoningai išsikėlęs tikslą nepolitizuoti jaunimo. Neduok Dieve, indoktrinuosime vaikus partijoms, geriau tegu visai nesidomi.

Itin paradoksalu tai, kad apolitiškumą skatina ir žiniaslaida, ir politikos mokslai. Žiniasklaidos turinys, iš pažiūros, ištisai politiškas, iš tiesų yra itin buitiškas – temos apie tai, kas ką pavogė, įdarbino, supainiojo, slėpė ir panašiai, t.y. temos apie viešųjų asmenų asmeninius gyvenimus ir pažeidimus, o ne apie jų priimamus (ar, dar blogiau, nepriimamus) visai valstybei svarbius sprendimus sudaro didesniąją dalį „politinio“ medijų turinio. Dar paradoksalesnis, nors kiek kitaip besireiškiantis, tas pats bruožas politikos ir tikriausiai kituose socialiniuose moksluose.

Žmonės, kurių tiesioginė pareiga turėtų būti rūpintis valstybės ir tautos aktualiausių problemų sprendimu ir priežasčių analize, universitete praeina konvejerį, kur išgirsta, kad moderni tautinė valstybė yra atsitiktinė ir dirbtina politinės organizacijos forma, kad tautos ir jų tradicijos yra dirbtinai sukonstruotos, iš esmės fikcijos, neturinčios savaiminės vertės.

Kur mažiau išsilavinęs žmogus „sveiku protu“ ir kasdiene patirtimi mato valstybę bei tautą ir, tegu desperatiškai ir nesėkmingai, ieško jų bendrojo gėrio vardiklių, išdidus politikos mokslininkas skelbia jų dekonstrukcijos evangeliją ir vietoje tautos mato tik individus ir skirtingas jų interesų grupes. Mąstant individais, o ne tautomis, pats nuosekliausias ir racionaliausias dalykas yra problemas spręsti apolitiškai – lietuviškųjų problemų atveju, būtent emigruojant.

Kvailai atskirta ir net supriešinta kultūra ir politika. Tai ne tik Gazmanovo koncertų ir Rusijos propagandistų šūkis, kad turėtume atskirti šituos dalykus. Prieš savaitę VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute docentė ir potenciali direktorė Nerija Putinaitė teigė, kad tebegyvename Lietuvos TSR, nes neįveikėme etninio tautiškumo.

Viešai aiškinta, kad kultūrinis ar etninis tautiškumas yra blogai, o vietoje jo (pabrėžiu – vietoje jo) reikalingas politinis. Tie aiškinimai nuolat kartojasi. Šiandien socialinių mokslų studentams bandoma įteigti, kad politinis mąstymas reikalauja atviros, t.y. neapsibrėžusios visuomenės be jokios apibrėžtos tapatybės, nors pasaulyje nerasite tokios valstybės – politiškumas visada išauga ant kultūrinės tapatybės.

Niekur ir niekada piliečiai neįsteigė valstybės, priešingai tauta steigia valstybę, o valstybė – piliečius. Šiandien tai bandoma apversti asimiliacines valstybes kaip Pranzūcija, Jungtinė Karalystė ar JAV vaizduojant kaip tariamai abejingas tautiškumui. Nesusimąstoma net paklausti, kodėl tokios valstybės niekada nepripažįsta tautinių mažumų, nesteigia jų mokyklų, neturi mažumų kalbų. Valstybingumą nuo seno turėjusios šalys tiesiog rinkosi asimiliaciją ten, kur iš imperijų išsilaisvinusios Vidurio Rytų Europos valstybės negalėjo to padaryti. Šis klaidinantis tikėjimas neapibrėžtu politiškumu be vieningos kultūrinės tapatybės yra tiksinti bomba mūsų ir taip nusususiam politiniam mąstymui.

Tobula šio apolitiško mąstymo išraiška yra ginčas dėl Lukiškių aikštės. Suprantama, ne visi yra Vyčio šalininkai ir ne visi turi jais būti. Tačiau reikia nemenko cinizmo imantis viešų aiškinimų, jog vyksta ginčas dėl estetikos (neva skonio reikalas) arba ginčas dėl skirtingų istorijos akcentų (neva partizanai vs LDK). Iš tiesų Lukiškių aikšėje objektyvuojasi ginčas tarp politinio ir buitinio įamžinimo, politinės ir buitinės aikštės, politinės ir buitinės atminties.

Talpus prasmėms ir interpretacinių lentelių reikalaujantis įamžinimas siaurai visuomenės grupei reikalingas ne tik tam, kad tariamai tiktų visiems. Ne tik tam, kad vienodai tiktų ir galėtų likti stovėti pasiteikus valdžiai ar režimui, derėtų prie bet kurios naujos okupacijos. Talpus prasmėms paminklas reikalingas, kad galėtume toliau gyventi savo apolitiškus gyvenimus be valstybės kategorijos, o joks materialus kūnas mums tos valstybės prikišamai neprimintų.

Kalnelio autorius pabrėžė laisvę piknikauti, laisvę žaisti ir laisvę vedžioti šunis. Pabrėžė ne kartą, aiškiai supriešindamas tai su esą pasenusia klasikinio monumento skelbiama laisve. Tarsi visų šių laisvių nėra okupacijos sąlygomis. Neretai jų gali būti dar daugiau, jei tik paslaugiai teiksitės pamiršti uždraustą mintį apie savosios tautos valstybę. Tarsi tie patys partizanai kovojo už tokią buitinę pikniko ir šunelio, o ne politinę Lietuvos valstybės ir tautos laisvę. Visi suprantame, kad taip nėra ir dar net turime gyvųjų laisvės kovotojų, kurie gali tą paliudyti.

Neįmanoma pasakyti geriau, nei tą padarė Nida Vasiliauskaitė: „atkreiptinas dėmesys, kad ši [Labašausko idėjos šalininkų] socialinė inžinerija yra prieš nebuitinių erdvių buvimą ir už tikrovės dimensijos, kuri nėra kasdienė, rekreacijai skirta banalybė, namų tęsinys, eliminavimą – pervadinant tai „sovietiškumu“.

Iš tiesų šiandien politiškumas apšauktas sovietiškumu. Visur, kur buitinę erdvę norima papildyti politine dimensija, šaukiama apie sovietiškumą, tarytum to prieš Sovietų Sąjungą nedarė (politinių paminklų nestatė) visos Vakarų valstybės. Taigi kalnelis yra paminklas apolitiškumui. Apolitiškumui kaip mūsų visuomenės vienam kertinių ir vienam blogiausių bruožų.

Jis žada saldžią ramybę vedžioti šunį negalvojant apie tautą ir valstybę. Visiškai neatsitiktinai tą „talpų prasmėms“ įamžinimą laisvės kovotojai vadina įžeidimu ir žada užimti Lukiškių aikštę. Gal jie ir nemoka įvardinti, bet visas šis tikrovės apvertimas, išpolitinis ir subuitinimas jiems iki skausmo pažįstamas.


Susiję

Vytautas Sinica 4383780041910397680

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-12-08 22:13

    Sinica pats sau prieštarauja. Taip, piliečiai įsteigia valstybę. Kas ginčytųsi? Bet etninis lietuviškumas nėra pilietiškumas savaime, todėl lietuviai vien dėl savo lietuviškumo neįsteigs Lietuvos. Daugybė asmenų, steigę ir kūrę Lietuvos valstybę XX amžiaus pradžioje, toli gražu nebuvo ir nesijautė etniniais lietuviais, bet jautėsi būsimos arba jau sukurtos Lietuvos piliečiais. Visada sakiau, kad lenkas Mykolas Riomeris geresnis lietuvis ir Lietuvos pilietis už etninį lietuvį LTSR pilietį Algirdą Paleckį.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-12-08 22:30

      A ne? :) ir tuo, ka pasakei, visi privalome tikėti? :) t.y. sutikti su bandymu falsifikuoti istoriją? Tavo žiniai - lietuvių kalba yra trečia seniausia pasaulio kalba, skirtingai nuo tavo pamėgtos, kuri yra bulgarų kalbos prokalbė, naudojanti modifikuotą graikų abėcėlę. Ir ne tik tai, žinoma. Ir kas tau sakė, kad jie - kaip sakai - ,,nesijautė etniniais lietuviais? :) jau net ir Paleckį aukojate? Tai ką tada manyti jo bendražygiams? :) ką paaukosite sekantį? :))

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-12-08 22:54

      Ar su plikiu pešiotis, ar su kvailiu diskutuoti, ta pati beprasmybė.

      Panaikinti
    3. Neprieštarauja - tiesiog reikia nepamiršti, kad Lietuvos Respublika buvo sukurta ir atkurta kaip TAUTINĖ valstybė. Lietuvių atveju, etninis lietuviškumas ir pilietiškumas sutampa nore turėti savo tautinę valstybę. Kitų tautybių atstovai (ir jų TIKRAI nebuvo "daugybė"), jeigu dalyvavo jos kūrime, irgi kūrė ne lenkų/rusų/žydų ar dar kieno nors, o būtent LIETUVIŲ valstybę.

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2017-12-10 12:01

      Lietuviškumas ir pilietiškumas sutampa? Toks sutapimas galimas ne daugiau, negu obuolio ir bulvės sutapimas.

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2017-12-10 12:12

      Ir dar. Kitų tautybių Lietuvos piliečiai kūrė ir kuria ne lietuvių valstybę, o Lietuvos valstybę. Primityvioji mūsų lietuvių dalis taip kaip tu Pikc kalbėdama, atstumia nuo Lietuvos kūrimo tūkstančių tūkstančius nelietuviškos etninės kilmės Lietuvos piliečių ir rodo pilietiškumo prasmės nesuvokimą. KK šio gali būti pilietiškai, taip iškreiptai pilietiškumą suvokdamas. Beržnykuose (dabar Lenkija) 1920 palaidoti paprasti kareivukai Lietuvos armijos savanoriai žydiškomis pavardėmis man yra labiau lietuviai ir LR piliečiai už kokį nors etninį lietuvį generolą Vincą Vitkauską, daugkart išdavusį Lietuvą.

      Panaikinti
    6. Primityvumas tiesiog dvokia iš tamstelės komentarų - gal pradžiai Lietuvos Konstituciją atsiverskite, tavarišč internacionalist? ;)

      Panaikinti
    7. Anonimiškas2017-12-10 16:56

      Tokie buduliai kaip tu Konstitucijos skaityti nemoka. Taigi, nemokyk ir kitų. Konstitucija teisinis dokumentas. Teisę legaliai aiškina teismas, o Konstituciją - tik Konstitucinis teismas. Kuris jau seniai tokiems kaip tu paaiškino, kad Tauta pagal Konstituciją yra ne etninė, o pilietinė bendruomenė. Patinka tai buduliams, ar ne - nesvarbu.

      Panaikinti
    8. Anonimiškas2017-12-11 02:30

      Būtų gerai, kad tie tūkstančių tūkstančiai nelietuvių Lietuvos nekurtų, o nešdintųsi pro šalį arba atgal iš kur atėjo. Dar tegul mūsų lietuvius išdavikus kartu pasiima, įskaitant KT. O mes etniniai lietuviai, pagal kilmę, kaip nors patys savo valstybę atkursim, lietuviškai.

      Panaikinti
    9. Anonimiškas2017-12-11 09:31

      tu, kvailas buduli, labai nustebtum, pasidaręs savo lietuviškumo testą - kepurę duodu prikrauti, kad lenko, ruso ir baltaruso tavyje ne mažiau 50 proc.

      Panaikinti
    10. Anonimiškas2017-12-13 21:49

      Tęstą esu pasidaręs, lietuvis 100%. Dėkis savo smirdančią kepurę ant galvos ir tylėk.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-12-08 22:18

    Ir priešingai. Etninis lietuviškumas buvo leidžiamas Sovietų sistemos, lietuviai tuo naudojosi ir didžiavosi. Bet tai nepadėjo lietuviams būti pilietiškais Lietuvai. Net priešingai, tai leido jiems būti gerais SSSR piliečiais. Ir nepriklausomybės nuo SSSR sukūrimas dar nereiškė valstybės sukūrimo, o tik etninės teritorijos sukūrimą. Tą patvirtina dabartinis visų sutarimas, kad valstybė nesukurta, nes nėra tą galinčių padaryti piliečių.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-12-08 22:32

      ,,Visų sutarimas'' - išvardink keletą tų ,,visų'' :))

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-12-08 22:50

      Nori ginčytis su Sinica? Tai ir ginčykis su juo.

      Panaikinti
    3. Kaip sovietų sajūze, taip ir dabartiniame sajūze, toleruojamas būtent ETNINIS ("cepelinai, šaltibarščiai ir tautiniai drabužiai"), o ne POLITINIS ("turėti savo valstybę ir joje tvarkytis savo nuožiūra") tautiškumas. Na, o plikas pilietiškumas ("gerai elkis, laikykis įstatymų ir eik balsuoti") - kiekvieno okupanto svajonė. Sovietinis pilietiškumo idealas - Timūras ir jo būrys. Ir dar "nepilietiškus elementus" okupantų "tarnyboms" įskundinėjantys veikėjai (kažkas panašaus į visokius tapinus ir pan. chunveibinus).

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2017-12-10 12:20

      Aaa, tu, vargšeli, esi nepilietiškas, nes tamsiosios jėgos netoleruoja tavo gležnų pilietiškumo pumpurėlių (abejoju ar ir tokie yra). Tai pasakysiu tiesiai - niekų vertas tuomet esi, neišsivystęs ir tingintis ar kitaip nepajėgiantis augti Lietuvos pilieti. Liksi tiesiog lietuviu. Senuoju geruoju baudžiauninku. Dar niekada jokios valstybės piliečiams jų pilietiškumo ir nuo jo neatsiejamos laisvės niekas nėra padovanojęs.

      Panaikinti
    5. Ne be reikalo sakoma, kad liberastija - tai diagnozė. Kiekvienąsyk, kai pagalvoju, kad TOKIO bukumo tiesiog negali būti, liberastai sugeba nustebinti. :)

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2017-12-10 18:10

      Čia ne visai liberastai - tai Kremliaus ešelonas. Keista, kaip proPatria administratoriai nepašalina jų nusišnekėjimų.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-12-08 23:02

    XIX a. I pusėje tarp Lietuvos bajorų išpopuliarėjo dvilypę tautinę jų savimonę aiškinantis lotyniškas posakis „gente lituanus, natione polonus“ („tautybe – lietuvis, pilietybe – lenkas“; apie XIX a. pab., kai galutinai išryškėjo lietuviakalbių dominuojamos Lietuvos valstybės sukūrimo siekiančių lietuvių atotrūkis nuo vad. krajovcų, kažkuris lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis tuomet anachronistiniu tapusiam posakiui „gente lituanus, natione polonus“ suteikė naują reikšmę – „kilme – lietuvis, tautybe – lenkas“).

    AtsakytiPanaikinti
  4. Ko savo, iš principo teisingame tekste nedasako (matyt, bijo) Sinica:
    - Kodėl valdžiagyviai taip įnirtingai naikina bet kokią politinę ir tautinę savimonę Lietuvoje?
    - Kas yra tokios socialinės inžinerijos autorius ir užsakovas, kurio planą realizuoja aborigenai valdžiagyviai?
    - Ir galiausiai, kas susirenka sau šekelį nuo apolitiškų lochų minios?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-12-09 13:19

    Lukiškių aikštėje buvovykdomos ekzekucijos, šalia Lukiškių kalejimas, šv.Jokūbo bažnyčia, kurioje pasmerkti myriop atlikdavo paskutinę išpažintį. Noras Lukiškių aikštę paversti "buitine erdve" - vaikų žaidimų aikštele, šunelių vedžiojimų vieta, pogulio pievele - yra CINIZMO VIRŠŪNĖ. Tai prilygsta Stalino "erelių" vykdytai politikai - griauti kapines ir bažnyčias ir ten įrengti linksmybių parkus ir pavilijonus,o antkapiais grįsti gatves. Šitą dabartinės Lietuvos nomenklatūros politiką reikia išplatinti VISAME CIVILIZUOTAME PASAULYJE.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Yra nemažai šansų, kad ta pasaulio dalis (tiksliau, valdžioje sėdintys padarai), kuri save laiko "civilizuota", tokiai politikai visiškai pritartų, nes ištautinimas ir išvalstybinimas yra "naujųjų bolševikų" tikslas. Lietuvoje vietiniai mankurtai nėra orginalūs - dar daugiau, jie kaip šakalai: tikrai taip nesielgtų, jeigu nesijaustų turį "užnugarį". Jie gi manosi propaguoją "europinias viartibes".

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-12-09 17:55

      Tuose mankurtuose baimė taip susimaišiusi su godumu, kad jie ir patys nežino, kur kas. Man vis tik atrodo, kad jie tarnauja liebrastinei ideologijai ne dėl įsitikinimų, o iš išskaičiavimo - Sorošo fondų pinigai, dar trupiniai nuo Karbauskio ir Uspaskicho bendrijų stalų.

      Panaikinti
    3. Be abejo - gi "pecunia non olet". Jie tikrai nieko nedarytų, jei niekas už tai nemokėtų - o už pinigus padarytų bet ką. Nes liberastai.

      Panaikinti
  6. Labai neblogas V. Radžvilo komentaras straipsniui: http://alkas.lt/2017/12/09/v-radzvilas-vytis-smc-ir-amzinai-suolaikiska-vergo-samone

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item