Vytautas Rubavičius. Ar pavyks pakeisti valstybės „mechanizmą“?

Propatria.lt nuotr. Tiesos.lt Svarstomi Vyriausybės metinės veiklos rezultatai. Vieniems gerų ir nepavykusių darbų balansas svyra į t...

Propatria.lt nuotr.
Tiesos.lt

Svarstomi Vyriausybės metinės veiklos rezultatai. Vieniems gerų ir nepavykusių darbų balansas svyra į teigiamą pusę, kitiems atrodo menkesnis, tačiau nėra tokių svarstyklių, kurios imtų ir patikimais rodikliais tą balansą parodytų. Kai kurie pradėti darbai išsikvėpė neįsivažiavę, kai kas ir padaryta. Esama ir tokių, kurie kelia daug problemų, nes patys tikslai nėra deramai aptarti, juolab galimos jų siekio pasekmės. Pavyzdys – aukštojo mokslo „optimizavimas“. Tikima pačią reformos eigą esant dideliu visuomeniniu gėriu, o jau visus tos reformos tikslus patikima rinkos „malonei“ – juk siekiama, kad aukštasis mokslas kuo geriau tenkintų „rinkos poreikius“. Tik kol kas niekas dar nežino nei kokios rinkos, nei kokie tie poreikiai. Ypač mėgstama tikslų bei pasekmių neaiškumą pridengti madingu žodžiu – optimizacija. Suprantama, yra dalykų, kurie pasiduoda paprastiems optimizaciniams sprendimams, tačiau pertvarkos sveikatos apsaugos ir aukštojo mokslo sistemose yra didelės visuomeninės ir valstybinės svarbos sociokultūriniai vyksmai, kuriuos maunant ant vieno vadybinio optimizacijos kurpaliaus bus priskaldyta daug nenumatytų pasekmių. Biudžetas priimtas, tačiau ir jis nerodo jokių naujovių valstybės raidos strateginio planavimo srityje. Galima nujausti, kad visi „pertekliai“ radosi iš kainų kilimo, įvedus eurą. O euro įvedimas, kaip visi europiniai analitikai pripažįsta, buvo politinis projektas.

Lietuva atsidūrė tokiame savo raidos tarpsnyje, kad neigiamų socialinės ir kultūrinės raidos tendencijų jau nebeperlauš jokios reformos dėl paprasčiausios priežasties – visos jos dalinės, nes nukreiptos ne į esminius susiklosčiusios politinės ekonominės sistemos „mazgus“, o į tos sistemos elementus. Tačiau sistemoje negali deramai veikti jokie sistemos logikai nepaklūstantys „geri“ elementai. Kitaip tariant, būtina aiškiai suvokti, kaip derėtų keisti visą sistemą, kad tie pokyčiai jau persiduotų ir elementams. Tačiau tokia pertvarka nepaprastai sudėtinga, ji reikalauja visų politinių jėgų supratimo ir sutelktinės politinio sluoksnio ir visuomenės veiklos, išsikeliant sau aiškius tikslus ir tam tikrą juos grindžiančią ideologiją. Sistemines reformas galima įsivaizduoti kaip bandymą nestabdant judėjimo važiuojantiems mašinoje keisti variklį nauju.

Dabartinio „mechanizmo“ ypatumas tas, kad jis veikia socialinės atskirties didinimo ir dalies visuomenės santykinio skurdinimo linkme, kadangi sukuriamoji pridedamoji vertė pasidalijama nuskriaudžiant dirbančiuosius. Kad ir kaip augtų ekonomika ir didėtų mūsų BVP rodikliai – didės ir socialinė atskirtis bei su ja susijusios problemos. Didžioji dalis to gėrio atiteks ganėtinai siauram turtingųjų sluoksniui. O mažiau pasiturintiems visokius jų atlygio padidėjimus suės infliacija ir kainų augimas. Ir iš to užburto rato nebus išeities – vien emigracija ir sociokultūrinis nuosmukis. Jau senokai yra perbrendusi mokesčių sistemos kaita. Tačiau prie jos taip ir neprieita. Kodėl? Nes tada keistųsi esminis dalykas – sukuriamos pridedamosios vertės pasidalijimo tarp dirbančiųjų ir darbdavių bei turtingųjų proporcija, o su ja kiek persiskirstytų ir politinė galia. Juk stiprus vidurinysis sluoksnis jau savaime yra politiškai įgalus. Kam valdžiai politiškai įgali visuomenė?

Kitas svarbus dalykas, susijęs su pridedamosios vertės padalijimo proporcija, yra kapitalo ir darbo apmokestinimo santykis. Jis taip pat ne dirbančiųjų naudai. Todėl ir turime tokį mažą biudžetą, o visokie daliniai mokesčių sistemos patobulinimai gula kaip tik ant labiausiai apmokestinto socialinio sluoksnio. Šitai vėlgi didina socialinę atskirtį ir santykinai skurdina skurdesniuosius sluoksnius. Tačiau ir dabartinė valdžia Lietuvos proveržio „variklį“ įsivaizduoja esant tą nedidelį daug uždirbančių sluoksnelį, kuriantį „didelę pridedamąją vertė“. Tam sluoksneliui numatyta dar pridėti. Tik nieko nekalbama apie tos pridedamosios vertės dalį bendrame produkte. Juk didžioji dalis sukuriama ne išmaniomis technologijomis žaidžiančių meistrų.

Sisteminiam pokyčiui būtina ir savivaldos reforma – derėtų imti ir įgyvendinti esminį vakarietiškosios demokratijos principą, įrašytą ir į Lisabonos sutartį. Principas paprastas – reali savivalda grindžiama tiesioginiu atstovavimu. O juk mūsų savivaldos įstatymuose subjektu pripažįstami tik administraciniai organai. Vietos gyventojai net nėra savivaldos subjektas. Tad ir įstatymiškai mūsų savivaldai žmonės nėra „reikalingi“. Tačiau kaip gali gyvuoti politinė sistema, kuriai nereikalingi vietos gyventojai. O juk jau 2002-aisiais Konstitucinis Teismas išaiškino, kad vietos gyventojams turi būti grąžintas savivaldos subjekto statusas. Ar sulauksime?..

Dabartiniai valdantieji tam tikras socialines įtampas bando glaistyti atlyginimų kėlimais. Užsimota ypač paderinti teisėsaugininkų gyvenimą. Aiškinama, kad tada jie noriau padės ištraukti į biudžeto šviesą šešėlinio verslo milijonus. Tačiau kol kas niekaip negerėja nei mokytojų, nei gydytojų gyvenimas, ką jau kalbėti apie kultūros darbuotojų atlygius. Galima numanyti, kad atlyginimų kėlimas teisėsaugininkams niekaip jokių milijardų iš šešėlio neištrauks (labai norėčiau apsirikti), tačiau jis padidins socialinę visuomenės fragmentaciją. O juk kaip tik socialinė sanglauda yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos socialinės politikos ideologijos ramsčių. Visose mus socialiniais gerovės rodikliais lenkiančiose kaimyninėse šalyse socialinė sanglauda yra daug tvirtesnė nei Lietuvoje. Išskiriant tam tikrų socialinių grupių svarbą, pravartu į jas pažvelgti visuomenės akimis – kas visuomenei svarbiausia, kokios specialybės jai kasdien reikalingos. Du svarbiausi sluoksniai matyti plika akimi – mokytojai ir gydytojai. Šis teisėsaugininkų išskyrimas primena kadaise Gedimino Vagnoriaus vienu užsimojimu ryškiai didintą teisėsaugininkų atlygį – buvo kalbama, kad labai sumažėsianti korupcija ir pagerėsiantis visos valstybės gyvenimas. Ar nuėjome gerėjimo ir skaidrėjimo keliu?

Įdomios tendencijos ryškėja politinėje scenoje. Valdžios vadeles po rinkimų paėmė Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio duetas. Tačiau politikoje lygiava nepripažįstama. Tad šiuo metu ryškiai stipresnė ir veiksmingesnė jau yra premjero komanda. Ji sugebėjo pasitelkti tam tikrus žiniasklaidos kanalus, o ir pati pasirodė esanti įgudusi viešuosiuose ryšiuose. Viešojoje erdvėje Karbauskis įgauna pajuokiamo personažo bruožų, ypač kai susiejamas su sveikatos apsaugos ministru. Kalbu ne apie tiesas ar realius darbus, o apie visuomenei pateikiamus vaizdinius, kurie ir yra viešųjų ryšių ir žiniasklaidos tikrovė. Svarbu ne kas ir kodėl, o kaip rodoma. Žaliųjų valstiečių lyderis kol kas nesugebėjo sutelkti savo frakcijos tam tikru aiškiu vertybiniu pagrindu, o premjeras ėmė apie save telkti visus, kuriems priimtina neoliberalioji eurofederalistinė darbotvarkė. Svyruojantys ar nelabai politinius dalykus suvokiantys visada linksta stipresnio politiko pusėn. Be to, Seime dalis politinių partijų atvirai tokią darbotvarkę remia. Politinėje scenoje premjerai visada geriau matomi, tad Seime veikiantiems politiniams lyderiams tenka gerokai daugiau stengtis, kad deramai pasirodytų, o sykiu nedaryti tokių klaidų, iš kurių žiniasklaida ir visuomeninių ryšių specialistai galėtų išmoningai šaipytis. Tad galima numanyti, kad premjerui savo politinę komandą pavyks net sustiprinti. Tačiau šitai vargu ar pagerins socialinius Lietuvos rodiklius – tvirtai įsitaisėme paskutiniame Europos Sąjungos šalių vagone. Juolab kad minčių apie būtinumą keisti politinį ekonominį „mechanizmą“ kol kas negirdėti.


Susiję

Vytautas Rubavičius 62916414221136791

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-12-19 13:24

    Atskirties problema yra visų vakarų šalių problema ir čia egzistuoja dvi jėgos, kurios tempia į skirtingas puses. Reikia rinktis arba laisvę (individo laisvė užsidirbti tiek kiek jis nori ir gali) arba lygybę (naudojant mokestinę sistemą perskirstyti pajamas).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kiek teko stebėti, ypač mąstymo kraštutinumais problema būdinga visokio plauko liberalams: ekonomikoje jiems bet koks atsitraukimas nuo neribotos laisvės reiškia bolševikinę lygiavą, o kitose srityse bet koks atsitraukimas nuo neobolševikinės lygiavos reiškia nacyzmą, fošyzmą, racizmą beigi šiaip diskriminaciją.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-12-20 00:57

      Kaip suprasti išsireiškimą ,,individo laisvė užsidirbti tiek kiek jis nori ir gali''? Jeigu kalbėti apie pinigų skaičių kaip atlygį už darbą, tai individas niekada negalės užsidirbti tiek, kiek jis nori - žmogaus vaizduotė yra turtinga. Tos sumos, kurios pateikiamos propagandinėse globalistų platformose, nėra uždirbtos: visos jos yra vienos arba keleto rokiruočių pasekmė, jie atmesime paveldėjimo faktorių. Paveldėjimas - tai apie individualiuss žmones, o skaitemninė kombinatorika kol kas yra susitelkusi gan siaurame rate, ir šis ratas saugus tik tol, kol kiti skaičių kombinatorikos variantai neišėjo už šio rato ribų.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-12-20 11:44

      Ekonominė individo laisvė reiškia, kad jis pats atsakingas už savo ekonominius sprendimus ir tiek. Atskirties problema kyla dėl paprastos laisvos rinkos taisyklės, kad kapitalas gamina daugiau kapitalo. Todėl tas kas turi daugiau kapitalo, nesvarbu ar paveldėjo ar staiga praturtėjo ar pasiskolino, tas ateityje turės dar daugiau. Šiandien kiekvienas kas turi bent $10 000 būdamas 20-metis gali nebesirūpinti senatve investuojant.
      Problema kyla iš to, kad kapitalas yra prieinamas tik nedideliam žmonių ratui. Perskirtyti kapitalą galima įvairiais būdais, tačiau taip būtų ribojama individo laisvė. Kuo kaltas individas, kad jis gimė pasiturinčioje šeimoje, dėl to įgyjo aukštą išsilavinimą ir toliau investuoja šeimos kapitalą? Leninas prieš 100 metų bandė išspręst šią problemą su revoliucija ir kapitalo perskirtymu. Visi žinom kaip tai pasibaigė, todėl, manau, kad geriau nereikia riboti individo ekonominės laivės ar kaip kitaip bandyt sulyginti visus individus.

      Panaikinti
    4. Štai ir iliustracija teiginiui "visokio plauko liberalams [...] ekonomikoje [...] bet koks atsitraukimas nuo neribotos laisvės reiškia bolševikinę lygiavą". :D

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2017-12-20 15:13

      Negali būti pusiau nieščias, arba esi arba ne.

      Panaikinti
    6. Tenka pasikartoti: "Mąstymas kraštutinumais - fanatizmo požymis." ;)
      P.S. Kad būtų lengviau suprasti šito "vaizdingo palyginimo" apie nėštumą "adekvatumą", perkelkime jį į hipotetinį ginčą, kur "Anonimiško" mentaliteto veikėjas teigtų, jog anarchija yra idealus valstybės tvarkymo modelis, o tie, kas nesutinka, aiškiai nori absoliučios diktatūros, nes juk "Negali būti pusiau nieščias, arba esi arba ne." ;)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-12-20 01:16

    ....įdomumo dėlei išbandykime tokį taip vadinamosios ,,laisvosios rnkos'' apibrėžimą: ,,Kuomet valstybė atsisako taikyti baudžiamąją atsakomybę už spekuliaciją ir finansines machinacijas, tai ir yra ,,lasivoji rinka''. Aišku, tokiomis sąlygomis socialinė atskirtis neišvengiama.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-12-20 11:49

      Laisva rinka gali egzistuoti tik stiprią teisinę bazę turinčiose valstybėse. Jeigu žmonės pasisavina svetimą turtą, tai tik dėl teisinės sistemos neveiksnumo, o ne dėl ekonomikos.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-12-20 06:04

    Vis tik reikia ar , tiksliau issireiskus , privalu paklausti kaip ten atsitiko su tuo " Dabartinio „mechanizmo“ " reiskiniu ? Kas suprojektavo ir sukure toki setono mechanizma kuri ir pataisyti neimanoma?? Bei kurio veikimas griauna ir naikina visuomene?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-12-20 11:50

      Tikriausiai esate teisus, tai šėtono darbas. Leninas buvo tikras angeliukas.

      Panaikinti
    2. Mąstymas kraštutinumais - fanatizmo požymis. ;)

      Panaikinti
  4. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item