Vilius Bernotas. Laisvė mirė, tegyvuoja laisvė!

Turbūt populiariausias, bet kartu ir labiausiai nuvalkiotas žodis liberaliose demokratijose yra laisvė . Nors apie ją šneka kas netingi, ...

Turbūt populiariausias, bet kartu ir labiausiai nuvalkiotas žodis liberaliose demokratijose yra laisvė. Nors apie ją šneka kas netingi, tačiau dažniausiai girdime abstrakčiai ir nepermąsčius atkartojamas ideologines klišes. Šis tarsi esminiu turintis būti demokratijos bruožas yra beveik niekinis: populiarūs žmonių įsitikinimai, įvairūs politiniai sprendimai ir akademiniai darbai rodo, jog vis dar neskiriama individo ir politinės bendruomenės laisvė ir yra visiškai nesuvokiamas jų santykis. Todėl būtina kelti klausimą, koks yra asmens ir politinės bendruomenės laisvę leidžiantis atskirti pagrindas?

Bet kokiai pretenzijai į visavertį gyvenimą reikalingas prasmės pojūtis. Antraip individo santykis su pačiu savimi ir jį supančiu pasauliu - šeima, bendruomene, net tuo, ką galima pavadinti tikrove ar gyvenimu - tampa nihilistiškas (įdomu ir paradoksalu tai, jog radikaliausias savo forma nihilizmas veikia kaip unikalią ir maksimalią prasmę iš gyvenimo pasitraukti suteikiantis veiksnys). Nors prasmės pojūtis potencialiai įžvelgiamas bet kuriame laiko momente, įprastai jis siejamas su tikslu: pats tikslas, kaip ir priemonės, kurios padeda jo siekti, yra prasmingas.

Apskritai galimi du požiūriai į žmogų: jis gali būti suvokiamas kaip išankstinį ir galutinį (bei protu pažįstamą, t.y. atrandamą) tikslą turinti ir jo siekianti (turinti siekti) arba tokio tikslo neturinti (ar bent jau negalinti jo atrasti ir pažinti) būtybė. Teleologinė žmogaus samprata yra susijusi su tikslą laiduojančia prigimtimi: prigimtis, kaip žmogaus esmės ir tapatumo garantas, numato tikslą realizuoti šią esmę ir tapatumą - taip mąstė Aristotelis, teigęs kiekvienos substancijos, judančios link savirealizacijos, teleologiškumą.

Nors dažniausiai suvokiamas individualiai, tikslingumas aristotelinėje filosofijoje iškyla kaip visam kosmosui būdinga savybė. Tokioje perspektyvoje galutinį tikslą turi ir link jo juda ne tik žmogus, bet ir jį supanti aplinka. Kadangi žmogui būdingas ar bent jau dėl savanaudiškų paskatų būtinas tam tikras socialumas, galima pagrįstai klausti, ar esama konkrečių visiems bendrų tikslų, kurie jungtų tarpusavyje skirtingus žmones. Kitaip tariant, ar yra tam tikri tikslai, padedantys gyventi bendruomenėje?

Natūraliausias politinių bendruomenių tikslas modernybėje yra išlikimas, o žmogus, nors turi išgyvenimo instinktą, auką dėl bendruomenės gali laikyti prasmingesne nei pats gyvenimas. Jei tikslas yra bendruomenės išlikimas, tai laisvė yra neišvengiamai apribota. Bet koks tikslas nurodo ir laisvės ribas.

Nesuvokiant išlikimo siekio arba į jo vietą pastačius kitus tikslus, bendruomenė susiduria su rimtomis egzistencinėmis problemomis: neįžvelgdami prasmės būti kažkuo daugiau nei pavieniais individais ir pirmenybę teikdami vien asmeninių aistrų (nesvarbu, patiriamų kaip kūniški ar dvasiniai „poreikiai“) patenkinimui, žmonės išyra kaip bendruomenė arba negali tokia tapti. Jie belieka skirtingas ar net nebendramates aistras besivaikančių individų suma. Išnykus tikslui ir prasmei, ilgainiui nunyksta ir pats fenomenas: jeigu žmonės nemato prasmės savęs laikyti tauta (politine bendruomene), išnyksta politinė ir įsigali administracinė bei vadybinė valstybės samprata - juos ima jungti jau nebe politiniai ir bendruomeniniai ryšiai, bet tik rinkos santykiai, racionaliam individui būdingas naudos (preferencijų) maksimizavimo siekis, ar kiti išimtinai individualūs požymiai. Nors, pasak tokių Apšvietos mąstytojų kaip Davidas Hume`as ar Adamas Smithas, būtent savanaudiškumas ir yra esminė individo savybė, atvedanti jį į visuomenę, ir žmogus apskritai nėra socialus, bet su kitais gali sugyventi vien todėl, jog siekia asmeninių aistrų patenkinimo, kuris gali ir turi būti išnaudotas teigiamiems socialiniams padariniams sukelti, tačiau rūpestis savo išlikimu ir preferencijomis nebūtinai atveda prie rūpesčio visos bendrijos išlikimu.

Tikslo įkvėpta prasmė akivaizdžiausia, kai žmogus mato prasmę pasiaukoti. Plačiai suprantamas pasiaukojimas dėl kitų yra neatsiejamas ir nuo normalaus bendruomenės veikimo. Šis pasiaukojimas, kaip tam tikra sąmoningo susivaržymo ar apsiribojimo forma, buvo ir yra būtina už laisvę (ir/ar nepriklausomybę) kovojančių tautų atsiradimo sąlyga - siekis tapti nepriklausomam ir laisvam reikalauja asmeninio apsisprendimo bent laikinai būti priklausomu ir suvaržytu. Tokį paradoksą galima suvokti tik tada, jei apie laisvę kalbame ne tiek kaip individo, tačiau kaip tautos - esminės politinės bendruomenės - savybę ar net esminę egzistavimo sąlygą. Būtent taip ją gebėjo suvokti praėjusio šimtmečio Lietuvos bei kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių rezistentai.

Už paskirą individą didesnė tauta pirmojo atžvilgiu, be jokios abejonės, turi siauresnes laisvės ribas nei paties individo nusistatytos asmeninės laisvės ribos. Tačiau asmeninė laisvė galima tik toje sąmoningai apsiribojusioje bendruomenėje. Tą sąlygoja bent viena akivaizdi priežastis: kadangi tokio tipo laisvė skleidžiasi tik santykyje su kitais žmonėmis ir jos ribos yra neišvengiamai nulemtos šio santykio su kitų idėjomis, o dar labiau - veiksmais, tai, norint išsaugoti arba susikurti laisvės būklę, absoliučiai būtina susitarti dėl visiems bendro, taigi apribojančio tikslo - laisvę užtikrinančio vieneto (įprastai vadinamo tauta) išsaugojimo. Juk jau Hobbesas XVII a. rašė, kad individai aukoja asmeninę laisvę ir apsiriboja tam, jog galėtų gyventi visuomenėje.

Toks suvokimas kartu leidžia suprasti, jog vien tik abstrakti ir absoliuti laisvė, apie kurią taip daug šnekama liberaliosiose demokratijose, yra teorinė ir praktinė beprasmybė - abstraktus idėjos turinys turi atsispindėti konkrečioje, nors nebūtinai praktinėje, formoje. Tarkime, vienijantis tautos tikslas (išlikimas), kuris įprasmina dalį asmeninės laisvės aukos dėl visumos visų kitų bendruomenę sudarančių asmenų laisvės užtikrinimo, atspindi konkrečios laisvės būklę. Ši konkreti forma ir yra santykinės arba sąmoningai apribotos abstrakčios laisvės idėjos išraiška.

Situaciją lengviau suvokti pažvelgus į paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Nors populiarus priešingas mitas, tačiau tuometinė lietuvių kova už laisvę buvo suprantama labai skirtingai, egzistavo daugybė skirtingų tikslų, iš kurių vienas buvo ir suverenios valstybės atkūrimas. Tačiau sovietinės okupacijos kontekstas sukūrė paradoksaliai palankias sąlygas siekti būtent pastarojo: visokeriopas viešojo ir privataus gyvenimo suvaržymas panašų, nors skirtingai suvokiamą, atsakymą vertė priimti pačius įvairiausius ir skirtingiausius žmones - ana sistema buvo nepatenkinti ne tik tie, kurie kalbėjo apie nepriklausomą valstybę, bet ir tie, kurie tekovojo už galimybę nešioti ilgus plaukus ar klausytis ir groti vakarietišką muziką. Pasitraukimas iš suverenios valstybės neleidusios sukurti, ilgus plaukus draudusios nešioti ir tam tikrą muziką varžiusios sistemos buvo universalus atsakymas į labai skirtingus tikslus ir norus. Tai greitai įvairiausiais pavidalais išryškėjo ir vis dar ryškėja politinėje laisvos Lietuvos erdvėje.

Tai yra akivaizdi skirtingų laisvės sampratų ir skirtingų iš šių sampratų kylančių ir dar kilsiančių pasekmių iliustracija. Dėl šio nebendramatiškumo laisvė turėtų būti aiškiai apibrėžiama: absoliučiai laisvei reikalingos konkrečios ribos, pažabojančios ilgainiui savinaika virstančias pretenzijas ir neleidžiančios pasireikšti akivaizdžiam absurdui, kai laisvės vardu atsisakoma žmogaus esmę ir tapatumą garantuojančios prigimties.

Visa tai nereiškia, jog konkrečią tautos laisvės idėją pakeitusi abstrakti individo laisvė rodo kažkokį Laisvės išnykimą - tai apskritai yra neįmanoma. Tačiau, nors idėja ir neišnyko, ji iš pagrindų transformavosi. Gerokai į kairę pasislinkusios Vakarų akademijos ir populiariosios žiniasklaidos rūpesčiu nuolat siekiant išlaisvinti žmogų, pati laisvė tapo jau ne dabarties žmogaus bruožu, bet tik ateities galimybe. Ji tapo abstrakčia ir visuomet horizonte esančia, bet niekuomet pilnai nepasiekiama fikcija, o siekis išlaisvinti žmogų - šizofreniška neįmanomybe, numatančią amžiną atsikartojimą. Kadangi racionalizacija įgalina žmogaus išlaisvinimą net iš pačios laisvės, tai kova už amžinai ateityje esančią abstrakčios laisvės idėją yra ir visuomet bus nesibaigiantis procesas.









Susiję

Vilius Bernotas 9128487507023801191

Rašyti komentarą

  1. Panašu, kad esmėje yra beveik atvirkščiai. O gi, laisvės vardu gimė kita nelaisvė.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-12-27 14:41

    Viskas su laive gerai, ypač bendruomeniškumas. Tačiau dauguma žmonių savo bendruomenę mato labai siaurą. Visi pasaulio žmonės priklauso tai pačiai žmonių bendruomenei. Tačiau dešinieji radikalai suskaldė žmones į mažas grupes, suskirstė jas pagal kalbą, pagal odos spalvą, pagal gyvenamąją vietą. Toks ribotas bendruomenės suvokimas priveda prie kvailų konfliktų su tos pačios žmonijos bendruomenės nariais.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Dešinieji radikalai nuspalvino žmones, liepė jiems kalbėti skirtingomis kalbomis ir susodino į priskirtus žemės lopinėlius? ar vis tik kairieji pušalotai nusprendė kad toks natūalus susiskirstymas negerai, reik viską smaišyt, šiandien bendrauju su vienais, ryt su kitais ... bet tai kas tada tokiu atveju bendruomeniškumas? ir kam jis toks išvis reikalingas? nenorėkit tvarką griaunant ir naujas taisykles peršant naudotis senosios tvarkos vaisiais (jų visokių yr, ir gerų ir nelabai, kaip ir bet kokia kita buvus ar būsima tvarka nebus tik gera). pasakėt kad individas laisvas ir nėr ko grežiotis atgal, pamirškit bendruomenes, ne jums tai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-12-27 15:07

      Perskaitykite komentarą dar bent 2 kartus, gal tada suprasite.

      Panaikinti
    2. Tai tamstelei reiktų "jk" atsakymą kokius 15 kartų perskaityti. Nors ne, vis tiek nepagelbėtų... :)
      Liberastai, reik pasakyt, yra labai įdomi fauna - jie neskiria savo (gana liguistų) fantazijų nuo realybės ir šventai tiki, kad panorėjus "žodis tampa kūnu". Pavyzdžiui, paskelbei, kad pederastija yra normalu - ir viskas, išsipildė; pareiškei, kad biologinė lytis - ne esmė" - ir genetika, anatomija ir fiziologija nustojo veikti; nusprendei, kad galima pakeisti lytį - ir iškastruotas ir hormonų pripumpuotas psichinis ligonis vyras tapo moterimi; išrėžei, kad rasių nėra - ir dingo visi rasiniai skirtumai. Galiausiai, sugalvojai, kad yra tokia "žmonių bendruomenė" - ir skirtingų rasių, tautų, kultūrų, religijų ir kalbų žmonės šast ir susimetė į vieną krūvą kaip tie proletarai. :)
      Ir - taip, dėl visų konfliktų kalti tie prakeikti mistiniai "dešinieji radikalai". Ir kai "senieji" komuniagos ėjo "visų šalių proletarų vienyti", ir kai naujieji lenda su savo "demokratijomis" ten, kur jų nė velnio niekam nereikia, ir kai tie patys naujieji homuniagos priveža gaujas vietinius žmones skerdžiančių nelegalų - čia vis "dešiniųjų radikalų" kaltė. Nes ar gali tikri revoliucionieriai (o liberastai tokie ir yra) pripažinti, kad jų karščiuojančiose makaulėse atsiradusi "idée fixe" yra idiotiška ir neįgyvendinama? Niekaip - nes fanatikai.
      Beje, grįžtant prie straipsnio - paskutinėje pastraipoje labai gražiai brėžiama paralelė tarp amžinai "laisvinančių" liberastų - "šviesaus homunistinio rytojaus statytojų" ir jų brolių-dvynių, amžinai stačiusių niekaip neateinantį komunistinį rytojų. :)

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-12-27 19:22

      Teisingai, Pikc, lietuvių tauta yra pranašensė už kitas ir jokios laisvės mums nereikia. Tie liberastai galvoja, kad visi multikulti žmonės lygūs. Nė velnio, jeigu esu apsukresnis, tai kodėl turiu dalintis su visokiais kaimiečiais?

      Panaikinti
    4. Nemalonu kartotis, bet kad situacija identiška - todėl "Bandyti "pagaminti" sarkazmą, o sukurpti visišką nusišnekėjimą - čia jau sugebėjimo reikia". ;)
      P.S. O apie komunistinę ir homunistinę lygiavą, kurią jie "lygybe" vadina, jau tiek prirašyta (taip pat ir šiame portale), kad net kažkaip nepatogu pasidaro, kai kažkas vėl tą nudrengtą-nušnypštą lozungą išsitraukia ir mojuoti pradeda. Toks savotiškas svetimos gėdos jausmas apima. :)

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2017-12-27 23:11

      Anonimiškas 19.22 Bandei pašiepti Pikcą? DDDD Nepavyko DDD.

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2017-12-28 02:07

      Apie lygiava reikia kalbėti, nes kai kas nori įvesti progresinius mokesčius ir protingesnius apmokestinti labiau nei durnelius. Čia yra pirmasis žingsnis į kapitalo perskirstymą.

      Panaikinti
    7. Adekvatumas, matau, nėra oponento "forte". :)

      Panaikinti
  4. "kova už amžinai ateityje esančią abstrakčios laisvės idėją yra ir visuomet bus nesibaigiantis procesas"
    Liberalams/libertarams ta laisvė visai neabstrakti, tai - absoliutus privačios nuosavybės teisių gerbimas + jokios prievartos prieš taikius žmones. Šitai, jei tik žmonės to norėtų, galima pasiekti labai greitai.
    Kol nenaudojate prievartos, prašom burtis į kokias tik norit bendruomenes.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-12-30 21:24

      Klausimas Cato:
      Kokią prievartą naudojo V. Rubavičius?

      Panaikinti
    2. Matote prasmės veltis į ginčus su jau ne kartą "pasižymėjusiais" liber-homo-anarchistais? :)
      Gi akivaizdu, kad jie ne argumentais, o "ura!" ir "dajoš!" stiliaus lozungais operuoja. Tamstos klausimas "Kokią prievartą naudojo V. Rubavičius?" reikalauja konkretaus ir argumentuoto atsakymo. Neobolševikų fauna, kaip ir jų pirmtakai bolševikai, paprastai jokių konkrečių ir argumentuotų atsakymų neduoda - vien tik "ura!" ir "dajoš!" bei "-istas!", "-fobas!" ir pan. Nes jie NETURI tų atsakymų - ir bando tą užgožti triukšmu, kaip kokia nors eilinė turguje vagystės vietoje pagauta čigonė. :)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item