Paulius Stonis. Okupantai „Kalnelio“ negriautų

Kembridžo universiteto gabusis auklėtinis lietuvaitis Vilius Bartninkas, vertindamas Lukiškių aikštės paminklo konkursą laimėjusį skulpto...

Kembridžo universiteto gabusis auklėtinis lietuvaitis Vilius Bartninkas, vertindamas Lukiškių aikštės paminklo konkursą laimėjusį skulptoriaus Andriaus Labašausko „Kalnelį“, jautriai ir nuoširdžiai aprašė šio projekto reprezentacinę perspektyvą. Savo socialinio tinklo paskyroje apie „Kalnelį“ filosofas pasidalino gilia įžvalga, kurią vertą pacituoti išsamiau.

Vilius Bartninkas rašo: „Aš žinau, ką būčiau pasakojęs draugams, atvykusiems iš užsienio, priėjęs prie Labašausko paminklo. Pirmiausia prieitume arčiau, atkreipčiau dėmesį į žolę ir medžius, klausčiau, ką jie primena. Pasakočiau, kad tai nuoroda į „miško brolius“, kuriems šis paminklas ir pastatytas. Tai ne tik nuoroda, bet ir metafora: jie - kaip tie medžiai tankiai sustatyti ir kol jų buvo gausu, tol miškas ir karas laikėsi. Pasikalbėtume apie karą miške, apie tai, kuo jis kitoks nei tie karai kariauti Vakaruose.

Tuomet pereičiau prie paminklo formos. Užliptume ant kalvos, kalbėtume apie ją, atsisėstume ant žolės, pereitume prie žeminių. Bandyčiau prisiminti Dzūko dienoraštį, pasakočiau apie tai, kaip partizanai gyveno. Kažkuriuo metu mes ir vėl sugrįžtume prie medžių paminkle, kuriais žeminės būdavo sutvirtinamos. Galbūt ką nors papasakočiau kuo skiriasi tautos, kurių gyvenime vyrauja medis ir kalvos, nuo tų tautų, kurių gyvenime vyrauja akmenys ir kalnai. Prisiminčiau Beresnevičiaus anekdotą: kai egiptiečiai statė piramides, mes pylėme piliakalnius (kalvas)...“.

Čia paminėtas šviesios atminties Gintaras Beresnevičius privertė prisiminti pastarojo anekdotinę, bet itin taiklią citatą iš jo puikiojo esė, kuris taip ir vadinasi - „Lukiškių aikštė“. 

Beresnevičius anuomet rašė: „Dabar metas, kai dar galima išsirinkti, ką statysime Lukiškių aikštėje. Yra dar galimybių – joje statyti naujosios ideologijos, nacionalinės ideologijos leniną. Arba mums pastatys – euroleniną. Bet jau statė – gal įpratome?“.

Ir neklydo pastarasis – tikrai įpratome. Ir to įpratimo niekas geriau neiliustruoja, nei V. Bartninko mintys apie būsimo Lukiškių aikštės paminklo turistinę perspektyvą. Be jokio pykčio ir ironijos – tai tikrai tobuliausiai nupasakota nieko nesimbolizuojančio simbolio kvintesencija. Ji leidžia itin gerai suvokti „Kalnelio“ ir Vyčio „krūvinius“ skirtumus. Tereikia įsiskaityti.

Tam, kad dar geriau pavyktų tų simbolių „krūvinį“ skirtingumą pajausti, kaip ir Kembridžo mąstytojas, galime pafantazuoti. Įsivaizduokime scenarijų, kuomet tarpukariu Vilniaus Lukiškių aikštėje pastatomas dabartinis „Kalnelis“. Nepaisant visų anuometinių istorinių aplinkybių. Lygiai tuo pat metu, kuomet Kaunas aktyviai plečia savo turimą „valstybingumo sodą“ – Karo muziejaus sodelį – tenai įkurdindamas Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos biustus. 

Įvyksta okupacija. Kaune „Laisvės statulą“, „Knygnešį“ bei kitas Karo muziejaus sodelio vertybes prašoma „perduoti karo reikmėms“ –  metalo laužui.  Kas anuomet įvyktų su monumentaliuoju „Kalneliu“ Vilniuje? Greičiausiai „liaudies žmonių“ pritarimu tebūtų pavadinimas pakeistas. Pavadintų kokia nors „Kritusių už revoliucijos idealus“ kalva ir baigtas kriukis. Okupantai „Kalnelio“ negriautų. Tuo tarpu šiandien mūsuose skambiai „archetipiniu XIX amžiaus retrogradu“ tituluojamas Vytis kaip minimum būtų „paimtas karo reikmėms“ – į metalo laužą. Todėl, kad jame užkoduota aiški ir vienintelė prasmė, visiškai nepriklausanti nuo išorinio stebėtojo skonių ar kitokių preferencijų.

Pernelyg dramatizuota ir perdėta fantazija? Visai ne. Mat simboliai yra kuriami tam, kad reprezentuotų, kad teigtų tam tikrą apibrėžtą tapatybę, savyje nešančią istorinį, racionalų, tad pažįstamą ir įvardijamą, krūvį. Simboliai tampa vaizdiniais, kuriuos, interpretuodama save istorijos ir dabarties perspektyvoje, susikuria pati politinė bendruomenė. Tuo ji nori parodyti, kas ji yra ir ko siekia. Simboliais ji teigia save. 

Turint tai omenyje, Lukiškių aikštės paminklo istorijoje mums lieka tik dvi principinės galimybės, iš akių neišleidžiant to fakto, kad Lukiškių aikštė lietuvių tautai atlieka reprezentacinę, o ne rekreacinę funkciją – tokį likimą šiai aikštei nulėmė pati istorija. 

Pirmoji perspektyva – prasmę uždokuoti „naujoviškuose“ simboliuose, kurie nerėžia akies, tad savaime aiškiai neteigia ir neperteikia jokios tapatybės, istorinio ir racionalaus krūvio. Savaime suprantama, kad tokiam simboliui sukurti prasmę, tad ir tapatybę, nekliudomai gali kiekvienas. Netgi okupantas, savo sukurtą prasmę represinėmis priemonėmis paversdamas „visuotine maksima“. Šitaip laviruoti leidžia simbolio vizualinis abstraktumas. Toks simbolis reprezentuoja viską, ir nieką tuo pačiu metu. Jis tampa „takus“, nes jo prasmė „deformuojama“ vis nuo kito išorės poveikio – vis nuo kitos jam prasmę teikiančio subjekto sąmonės. Tad jis lygiai tiek pat gali pasitarnauti tiek patriotiškam ir nekaltam Kembridžo auklėtinio pasakojimui draugams iš užsienio, tiek visiškai netrukdyti okupanto istorijos perrašinėjimui, kuriant „naujas prasmes ir simbolius“.

Antroji perspektyva – istorinę reikšmę, tad racionalų ir įvardijamą krūvį, turintis simbolis. Žinoma, kalbame apie Vytį. Lietuvai ir lietuviams jis yra įgimtas. Tad ir turintis pažintinę vertę. Istoriškai per Vytį lietuvius pažįsta ir lenkas, ir rusas, ir vokietis. Vytis negali reprezentuoti skirtingų individų sąmonės faktų. Jis reprezentuoja nuo bet kurio žmogaus sąmonės nepriklausantį tikrovės faktą – Lietuvos valstybę. Vytis yra lietuvių tautos teiginys, kad buvome, esame ir būsime šito pasaulio istorijoje. O turiningiausias mūsų būvis pasireiškia per mūsų sukurtą ir toliau kuriamą Lietuvos valstybę. Vytis atitinka tvirtą teiginį „esame“, o ne skambų šiuolaikinį šūkį „būkime“. 

Šioje istorijoje lieka ir trečioji perspektyva. Sutvarkyta, tačiau tuščia Lukiškių aikštė. Tokia ji irgi turi simbolinę prasmę. Jau daugiau nei dvidešimt metų. Tik šis simbolis - ne augančios emigracijos, išsivaikščiojančios tautos ar nusivylimo „valdžia ir Lietuva“ reprezentacija. Jis reprezentuoja vis dar savo tapatybę ir savo valstybingumą bijančią aiškiai teigti tautą.








Susiję

Politika 7090360885003862807

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-12-28 13:27

    taigi pats autorius pripažįsta, kad Beresnevičius kalbėjo apie Vytį kaip apie euroleniną. Ir vienas, ir kitas nugriaunamas pasikeitus ideologijoms. Nekalbant jau apie tai, kad raudonieji griovėjai niekuo nesiskiria nuo eurogriovėjų - tik pavadinimu, ir tai nesmarkiai. Negebėjimas suvokti jau dešimtokui įkandamų simbolių, amputuota laisvo žmogaus vaizduotė plius menkas išsilavinimas - ir štai, turime Stonio minteles.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pas tamstą teksto suvokimo problema. Beresnevičius kalba apie dvi galimybes : 1.nacionalinės ideologijos leniną.
      2.Arba mums pastatys – euroleniną".
      Kitais žodžiais statome simbolį Lietuvos valstybei mes patys, arba fondačiulpiai, legalizavę žolę, Vilniaus širdį plės vaizduotę kontepluodami į ant teletabių kalvelės šikančius šuniukus.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-12-28 19:31

      Supratau, kad tu vis tik už Leniną? Tik nacionalinį? Žinoma, to nori dauguma baudžiauninkų. Stabų garbintojų. Vergų.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-12-28 20:24

      Terminą "leninas" Beresnevičius naudoja kaip skulptūros / monumento sinonimą. Tai daro sąmoningai ironizuodamas, kadangi šitoje aikštėje niekas daugiau nebuvo monumentu, kaip tik Leninas. Po pastarojo nugriovimo tebuvo aikštės pavadinimas pakeistas, bet naujo simbolio joje taip iki šiandienos ir neatsirado.

      Panaikinti
    4. Bijau, kad, sprendžiant pagal komentarą, "Anonimiškas 2017-12-28 19:31" nebus įgalus tamstos atsakymo suprasti - jis vienas tų, kurie "žino", tad nei ką nors girdėti, nei tuo labiau stengtis suprasti (tiesą sakant, net apskritai mąstyti) nemato reikalo. Nes taigi ir taip viską "žino" - tai kam vargintis? ;)
      Pagal lygį, labai panašu, kad čia tas pats jau kuris laikas "besisklaidąs" ir apie "laisvę" beigi "lygybę" šūkaująs -iolikinis (nors greičiau -ylikinis) "progresyvus jaunuolis", kuriam vis apmaudžiai nesiseka parašyti sarkastišką komentarą. :)

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2017-12-29 08:02

      Ne kaip skulptūros / monumento, o kaip stabo, nevykęs jūs mūsų mokytojau :) ideologinio stabo.

      Panaikinti
    6. Jei ponas dešimtokas (2017-12-29 08:02) nelaiko Lietuvos valstybės, jos istorijos, kultūros, kalbos sava, - tai šių dalykų simbolius natūraliai laikys ideologiniais stabais.
      Vyčio paminklas yra tiesiog lakmuso poierėlis atskleidžiantis kas yra kas.

      Panaikinti
    7. Valstybės herbas - "ideologinis stabas"? Panašu, kad mano spėjimas dėl "-ylikinio" - per daug optimistiškas. :D

      Beje, labai neblogas įrašas - atsakas į "teletabių kalnelio" šalininkų demagoginius aiškinimus, kad tie, kas už Vytį, yra prieš partizanų pagerbimą: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/partizanu-vytis

      Panaikinti
  2. "Jis reprezentuoja vis dar savo tapatybę ir savo valstybingumą bijančią aiškiai teigti tautą." - arba pastangas, kad tos tautos neliktų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kad tokiems nesusipratimams neliktų vietos, besąlygiškai būtina atmesti ne tik pataikavimą Rusijai, bet ir atsisakyti bet kokių iliuzijų, kad iš vakarų, neva, galima nesavanaudiška pagalba.

      Panaikinti
    2. "[...] besąlygiškai būtina atmesti ne tik pataikavimą Rusijai [...]" - negaliu patikėti! Čia ryškiai kažkas kitas "ale" pasivadinęs parašė. :D

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item