Paulius Stonis. Apgaulinga viltis?

propatria.lt nuotrauka 

Tiek tarp subtiliai mylinčių Lietuvą, tiek tarp subtiliai ją keiksnojančių tarpsta viltis, kad mūsų šalyje esančią netvarką ir šiokį tokį teisinį nihilizmą gali pakeisti tik jaunimas. Iš prigimties taip jau yra, kad kiekviena karta, išgyvenanti kiek sunkesnį periodą, yra linkusi tikėtis geresnio gyvenimo, kurį kurti patiki dar tik bręstantiems žmonėms. Tačiau, kad ir kokia iš principo logiška ir teisinga būtų tokia viltis, Lietuvos atveju ji gali būti apgaulinga. Mat neseniai paviešinta statistika rodo, kad pagal jaunimo domėjimąsi politika esame paskutinėje vietoje Europoje. 

Tokius duomenis pateikė autoritetinga Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare šiuo metu siekia tapti Lietuva. Paviešinti rezultatai rodo, kad pagal jaunimo nesidomėjimą politika esame paskutinėje vietoje iš tyrime dalyvavusių 40 pasaulio valstybių. Absoliutų nesidomėjimą politika tyrime deklaravo kiek daugiau nei 30 proc. Lietuvos gyventojų ir daugmaž 60 proc. jaunimo nuo 15 iki 29 metų.

Tokie rezultatai verčia pagrįstai kelti klausimą – ar galime toliau aklai tikėti, jog jaunimas pakeis Lietuvą, jei didesnės dalies jaunimo viešieji Lietuvos reikalai visai nedomina? Žinoma, galima ironizuoti ir prikaišioti – nedomina, nes to, kas šiandien vyksta Lietuvoje, politika vadinti tiesiog neapsiverčia liežuvis. Galbūt toks pastebėjimas nebūtų visiškai pro šalį, tačiau į jį galima atsakyti sveiko proto padiktuotu teiginiu, jog norint išspręsti kurią nors problemą, pirmiausia reikia ją pripažinti egzistuojant, antra – ją gerai pažinti ir įsigilinti. Lygiai tas pats ir su politinėmis problemomis. Jos nedings gyvenant rezignacijoje ar jomis visiškai nesidomint. Greičiausiai įvyks priešingai – nesprendžiamos jos gali tik gilėti.

Visgi, viltis, kad jaunimas gali pakeisti Lietuvą nebus apgaulinga tuo atveju, jei aiškiai apsibrėšime koks turėtų būti tas valstybę keisiantis jaunimas. Mūsų čia prikirstos geriausios charakterio ir kitokios ugdytinos žmogiškosios savybės turėtų tapti mokyklinio auklėjimo programų pagrindu visoje Lietuvoje. Nes juk tik tėvai ir mokykla (o kadangi tėvai šiandien vis labiau dirba, tai tik mokykla) sugebės išugdyti tokius jaunuolius ir jaunuoles, kuriems meilę Lietuvai norėtųsi demonstruoti daugiau darbais, o ne kalbomis. Darbais, nukreiptas į modernios demokratijos stiprinimą, plečiant piliečių politines teises dalyvauti valstybės valdyme, ryžtingą šalies socioekonominių problemų sprendimą, nepasiduodant siaurių interesų grupių spaudimui, viešojo valdymo reformas bei sąlygų kūrimą šalies mokslinei ir technologinei pažangai.

Šie darbai – politiniai darbai. Kad juos sėkmingai įgyventų, jaunimas privalo jais domėtis. Kad pradėtų domėtis, turi būti nuo pat mažens skatinamas ir ugdomas tai daryti. Nes suaugusiam žmogui išugdyti polinkį domėtis viešais reikalais (domėtis tikrąją to žodžio prasme, gilinantis, o ne patogiai sėdint prieš televizorių ir garsiai keiksnojant pasisakančius Seimo ar Vyriausybės narius) yra daug didesnių pastangų reikalaujantis darbas. Bet jam, atrodo, niekas nebeturi laiko. 

Šitaip mūsuose plečiasi sąlygos klestėti buitinei politikos sampratai. Ji persiduoda ir jaunimui. Prieš keletą metų darytos moksleivių apklausos parodė, kad jie itin siaurai supranta viešuosius reikalus, o pilietiškumas nemažai daliai jaunimo apsiriboja sudalyvavimu savanorystės akcijoje ar aplinkos švarinimo talkoje. Tokia pilietiškumo samprata buvo būdinga ir sovietmečiui, bet panašu, kad nuo jos nenutolome. 

Regis, kol kas niekas nėra geriau apibendrinęs tokios buitinės politikos sampratos plitimo pasekmių mūsų visuomenėje, kaip tai padarė politologas Vladimiras Laučius. Jis rašė: „Vienas madingiausių dalykų šių dienų Lietuvos politikoje – pabrėžti, kad neturite tvirtų pažiūrų, tokių, dėl kurių žmonės anksčiau aukodavosi, o jei kažką panašaus ir turite, tai tos pažiūros jūsų per daug neįpareigoja. Taip mūsų vieši asmenys bando rodyti, kad yra modernūs, lankstūs, madingi ir visapusiškai atviri. [...] Įsiklausykite, kaip dalis jaunimo šiandien piktinasi kuriais nors politikos ar moralės dalykais, nuomonėmis, su kuriomis nesutinka, bet kurių prigimties nemoka dorai paaiškinti ir sunkiai randa kontrargumentų. Apie problemos galimą ilgametę istoriją jie greičiausiai išvis nebus nei girdėję, nei juolab skaitę ir mąstę, bet drąsiai ir autoritetingai tars: „Juk XXI amžius už lango, kaip galima šitaip galvoti ir kalbėti!”.

Patriotiškumo, klasikinių dorybių ugdymu bei išsilavinusiam ir atsakingam piliečiui būtiniausių žinių  perteikimu nepasižymi ir mokymo programos. Jos vis dar formuojamos ir vykdomos vadovaujantis mistinėmis abstraktaus kosmopolitiškumo ir globalaus ugdymo ideologijomis, kurių rezultatai atsispindi EBPO paviešintoje statistikoje. 

Atrodo, kad Lietuvos mokyklinio ugdymo ir aukštojo mokslo sistema yra atsidūrusi panašioje situacijoje, kokią yra aprašiusi politikos teoretikė Hannah Arend. Apie auklėjimo krizės priežastis ji rašė: „Buvo sąmoningai siekiama ne mokyti žinojimo, o įdiegti įgūdžius, ir dėl to mokymo institutai virto savotiškais profesiniais institutais, kuriuose buvo sėkmingai mokoma, kaip vairuoti automobilį, kaip naudotis rašomąja mašinėle ar, kas dar svarbiau, gyvenimo „meno“, kaip bendrauti su kitais žmonėmis ir būti populiariam; bet tie institutai nepajėgė padėti vaikams įsisavinti normalių standartinės mokyklos dalykų“.

Mokykla yra ta vieta, nuo kurios turi prasidėti teigiami Lietuvos pokyčiai. Jei jie neįvyks ugdymo programose, neįvyks ir jaunimo galvoje. Tad mūsų viltis, kad jaunimas pakeis Lietuvą liks apgaulinga. Nes kosmopolitiškomis abstraktybėmis apsvaiginto jaunuolio Lietuva ir jos problemos paprasčiausiai niekada nedomins.