Laisvūnas Šopauskas. Ledkalnio viršūnė, arba Rūtos Vanagaitės ir viešųjų intelektualų dvasinė giminystė (IV)

Propatria.lt nuotr. Ankstesnę straipsnio dalį rasite ČIA Donato Puslio programinės nuostatos (tęsinys) Trečia D. Puslio dekonstru...

Propatria.lt nuotr.
Ankstesnę straipsnio dalį rasite ČIA

Donato Puslio programinės nuostatos (tęsinys)

Trečia D. Puslio dekonstrukcinių pastangų istorijos baruose kryptis – perdaryti nacionalinę istoriją į „daugiatautę“, „daugiakultūrę“ ir „tolerantišką“. Pristatydamas tobulos „daugiasluoksnės“ tapatybės charakteristikas intelektualas priešina netikusį tapatybės kūrimą, kuris „virsta savęs apsibrėžimu per kovą su kažkuo, kas dažniausiai yra susiaurinama tik iki ideologinės fikcijos ar istorinės karikatūros“ ir tinkamą tapatybės kūrimą, kuris vyksta kaip „dialogišk[as] santyk[is] su esančiaisiais šalia“. Apie tinkamą tapatybės kūrimą D. Puslys rašo:

[T]apatybė gimsta bendraujant, o ne kokio nors ideologo dramblio kaulo bokšte. Tapatybę kuriame per santykį su kitu, ir tas santykis turi galią keisti visas jame dalyvaujančias puses. Taip tapatybė tampa dialogiška bei įtraukianti, ir tai jokiu būdu nereiškia tapatybių niveliacijos.

Ką reiškia tapatybės „dialogiškumas“ ir „įtrauktumas“ bei kas tie dialogo svarbos nesuprantantys, „dramblio kaulo bokštuose“ tūnantys „ideologai“ galime nesunkiai išsiaiškinti paskaitinėję intelektualo rašinius ir pasisakymus. D. Puslys savo nuopelnus, dėl kurių buvo paskelbtas 2014 metų Tolerancijos žmogumi, apibūdino taip:

Manau, kad įvertinimą man suteikė avansu, kad tęsčiau darbus, kurių užuomazgas ir matė žmonės, kurie vertino.

Tai – kalbėjimas, bandymas puoselėti įvairialypę Lietuvos atmintį, kuri nėra tokia siaura kaip „Lietuva – lietuviams“. Tai Lietuvos lenkų, žydų priėmimas kaip integralios valstybės dalies, kuri labai prisidėjo, kad turėtume tokią valstybę, kokią turime. Be jų neįsivaizduoju mūsų šalies ir tautos.

Amžinas ginčas yra tai, apie ką Lenkijoje diskutavo Juzefas Pilsudskis su endekais – ar svarbesnė valstybė, ar tauta. Jei tauta, tai valstybę stengiamasi paversti vienoda, kad visi kalbėtų viena kalba, turėtų vieną tikėjimą ir pan. Jei valstybė, tai tauta gali susitaikyti su tuo, kad šalyje gyvena ir kito tikėjimo, kitos kalbos žmonės. Pastaruoju atveju svarbi šalis, kuri traktuojama kaip namai, žmonės turi pilietines teises, kurios įgalina rūpintis ir puoselėti šalį.

Pasaulėžiūrinę situaciją, kurioje tenka veikti G. Soroso finansuojamam Atviros Lietuvos fondui, šio fondo ekspertas D. Puslys charakterizuoja taip:

Sovietinis mentalitetas, su kuriuo vis dar galynėjamės, paremtas priešų apsuptos tvirtovės vaizdiniu: esą visur aplink – priešai, besikėsinantys nusiaubti mus fiziškai ir dvasiškai, tad atverti sienas tolygu leisti įsisiautėti kosmopolitiniam vajui. Tokia pati mentalinė schema gali veikti ir radikalaus nacionalizmo terpėje. Lenkų disidentas ir redaktorius Adamas Michnikas veikiausiai teisingai teigė, kad nacionalizmas yra paskutinioji komunizmo stadija: paskutinioji, nes veikia pagal tą patį apsuptos tvirtovės vaizdinį.

Sienų atvėrimas esą blogai, nes gresia mūsų tapatybei; Europos integracija esą blogai, nes ES grobia mūsų suverenitetą; daugiatautės, daugiakultūrės atminties stiprinimas esą blogai, nes praskiedžia ir gadina mūsų grynai lietuviškas vertybes. Suprask, verčiau būsime vienui vieni ir įtariai žvelgsime į visą pasaulį aplink: nuo Maskvos iki Berlyno, nuo Pekino iki Vašingtono.

Vaizdžiai tariant, dažnai svyruojame tarp dviejų kraštutinumų, tarp dviejų karikatūrų: apsuptos tvirtovės ir pakelės stotelės, kurioje it lauki autobuso. Patriotizmas kaip meilė savo Tėvynei, kurioje vietos užtenka visiems tos Tėvynės piliečiams, sukarikatūrinamas iki lietuviškos kraujo grupės paieškų. Taip pat ir atviros visuomenės idėja sukarikatūrinama iki bešaknių kosmopolitų stereotipo.

Šie du pasažai labai iškalbingi. Paaiškėja, kaip ir galima buvo numanyti, kad dialogo svarbos nesuprantantys „ideologai“ yra nacionalistai, kurie „valstybę stengia[si] paversti vienoda, kad visi kalbėtų viena kalba, turėtų vieną tikėjimą ir pan.“, kurie „veikia pagal [...] apsuptos tvirtovės vaizdinį“, „įtariai žvelg[ia] į visą pasaulį aplink“ ir t.t. Visa tai yra politikos mokslų absolvento, kuris kaip profesionalas puikiai žino, kas yra nacionalizmas, sąmoningai skleidžiamas ideologinis melas, jau išanalizuotas ankstesniame mūsų straipsnyje. Dabar atliekamai analizei svarbesnis yra D. Puslio pageidaujamas tapatybės „dialogiškumas“ ir „įtrauktumas“. Kaip paaiškėja iš šių pasažų, „dialogiška tapatybė“ kuriama „puoselė[jant] įvairialypę Lietuvos atmintį“, o tiksliau, jai sukurti reikalingas „daugiatautės, daugiakultūrės atminties stiprinimas“. Tai reiškia, kad D. Puslio požiūriu tautinis-patriotinis istorijos naratyvas turėtų būti pakeistas daugiataučiu ir daugiakultūriu naratyvu. Kadangi koks nors vieningas daugiatautis ir daugiakultūris naratyvas vargu ar realizuojamas, faktiškai tai reiškia, kad katalikų intelektualas pageidauja, jog viešojoje erdvėje tautinio-patriotinio naratyvo vietą užimtų marga daugiatautė ir daugiakultūrė naratyvų vaivorykštė, o tai yra ne kas kita, kaip siūlymas privatizuoti istorinę atmintį.

Pacituotuose fragmentuose randame įvardintas nuostatas, kurias turėtų ugdyti daugiatautė ir daugiakultūrė naratyvų įvairovė. Šios nuostatos yra tautinių mažumų, visų pirma „lenkų, žydų priėmimas kaip integralios valstybės dalies“, „[p]atriotizmas kaip meilė savo Tėvynei, kurioje vietos užtenka visiems tos Tėvynės piliečiams“, nuostata, kad „tauta gali susitaikyti su tuo, kad šalyje gyvena ir kito tikėjimo, kitos kalbos žmonės“, nuostata, kad Lietuva yra „šalis, kuri traktuojama kaip namai, žmonės turi pilietines teises, kurios įgalina rūpintis ir puoselėti šalį“, nuostata, kad svarbesnė yra ne tauta, o valstybė, nuostata, kad Lietuva turėtų būti „atvira visuomenė“. Dauguma šių formuluočių, suprastos pažodžiui, skamba kaip raginimai spręsti pseudoproblemas: kas rimtai teigia, kad kažkokie piliečiai nelaikomi tikrais piliečiais, neturi pilietinių teisių, negali laikyti Lietuvos savo šalimi, negali ja rūpintis ir puoselėti, nelaikomi integralia valstybės dalimi, jiems nėra Tėvynėje vietos ir pan.? Taip apie save mano nebent tie, kurie dėl šalyje vykdomos ekonominės ir socialinės politikos nuskurdo tiek, kad, nebegalėdami pragyventi, apsisprendžia emigruoti. Be abejo, ne bedarbiai ir emigrantai rūpi katalikų intelektualui, ir ne pseudoproblemos. Ką intelektualas turi omenyje, paaiškėja pasigilinus į jo sugestijas, kad svarbesne turėtų būti laikoma ne tauta, o valstybė, ir kad Lietuva turėtų būti „atvira visuomenė“. 

„Atvira visuomenė“ yra visuomenė, kuriai būdingi du bruožai. Pirma, „atviros visuomenės“ nariai yra moraliniai individualistai, t.y. individai, laikantys, kad juos įpareigoja tik asmeninis gėrio supratimas, o pakankamas veiksmo motyvas yra subjektyvios preferencijos. Antra, „atviroje visuomenėje“ yra politiškai įtvirtinta jos narių maksimali laisvė kalbėti ir veikti pagal asmeninį gėrio supratimą ir subjektyvias preferencijas. Valstybės ir politinės tautos santykis su „atviros visuomenės“ projektu yra visiškai skirtingas. Valstybė tam tikra prasme gali būti „atvira“, t.y. gali egzistuoti valstybė, kurios vyriausybė kuria „atvirąją visuomenę“ arba bando valdyti taip, tarsi „atvira visuomenė“ jau egzistuotų. Tačiau iš principo negali egzistuoti „atvira“ politinė tauta, t.y. politinė tauta, sudaryta iš moralinių individualistų – tai būtų contradictio in adjecto. Kalbant tiksliai, „atviros visuomenės“ projektas reikalauja politinę tautą sunaikinti, nes politinės tautos narys, patriotas niekuomet netaps moraliniu individualistu. Būtent todėl D. Puslys savo auditorijai nori įpiršti, kad svarbesne turėtų būti laikoma ne tauta, o valstybė. Juzefas Pilsudskis ir endekai čia niekuo dėti; istorines nuorodas katalikų intelektualas pasitelkia auditorijos klaidinimui.

„Bernardinų“ redaktorius yra pakankamai aiškiai suformulavęs, kokį požiūrį į lietuvių tautą jis siekia įtvirtinti. Lietuviai susiduria su „daugiakultūriškumo iššūkiu“:

Vakarų pasaulyje labai dažnai kalbama apie daugiakultūriškumo iššūkį – kaip užtikrinti sugyvenimą. Man atrodo, kad Lietuva susiduria su kitu iššūkiu – homogeniškumo iššūkiu. Iš noro būti tvirta dauguma, stengiamės nuleisti monolitinį pasakojimą ir nepamatyti esančio šalia. Ne homogeniškumas yra natūrali būsena, o daugiakultūriškumas.

Kitoje vietoje tas pats „iššūkis“ pavadintas tiksliau – „hegemoniškumo iššūkiu“:

Mums ne multi-kulti, mums dabar hegemoniškumo, tokios hegemonijos iššūkis kyla, kad mes nebematom iš to, kad mūsų labai daug ir mes čia norim šeimininkais būt, mes nebematom, kad ir tos mažumos nori kažkokias teises, kažkokią autonomiją kultūrinę galbūt turėt.

Šie pasažai geriausiai atskleidžia, kokioms nuostatoms ugdyti yra skirta „monolitinį“ tautinį-patriotinį naratyvą turinti pakeisti daugiakultūrė ir daugiatautė naratyvų vaivorykštė,  ką tiksliai reiškia katalikų intelektualo noras, kad svarbesne turėtų būti laikoma ne tauta, o valstybė. Pagal D. Puslį, lietuvių problema esąs „hegemoniškumo iššūkis“, t. y. tai, kad lietuviai savo krašte yra ir nori likti dauguma, be to, dar ir nori būti savo krašto šeimininkais. Reikia suprasti, jog tai, kad lietuviai save laiko krašto šeimininkais, yra netolerantiška ir diskriminacinė nuostata.  Daugiakultūrė ir daugiatautė naratyvų vaivorykštė yra skirta atliepti šį „hegemoniškumo iššūkį“ ir atvesti lietuvius į daugiakultūrinę „natūralią būseną“, t. y. pakeisti lietuvių sąmonę taip, kad jie taptų abejingi tam, ar jų dauguma, nebelaikytų savęs savo šalies šeimininkais, būtų abejingi lietuviškam naratyvui. Tai reiškia, kad katalikų intelektualas numato, jog daugiakultūrė ir daugiatautė naratyvų vaivorykštė įskiepys lietuviams tautinės mažumos sąmonę.

Paaiškinsime šią išvadą išsamiau. Intelektualas savo rašiniuose ir jo redaguojamas „Bernardinų“ portalas nesustodamas kartoja, kad šalis  yra visų joje gyvenančių tautinių, religinių ir kitokių kultūrinių bendrijų namai ir Tėvynė. Ši mintis atrodo triviali: kas sakys, kad kažkokios piliečių grupės turėtų jaustis svetimos savai valstybei? Be to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pakantumo, santarvės, taikos, humanizmo ir vienybės skatinimą. Dėl prima facie trivialumo ir moralinio nepriekaištingumo toks diskursas gali būti plėtojamas dešimtmečiais niekam nesukeldamas nė menkiausio įtarimo. Ilgainiui toks diskursas paverčiamas ritualu, kuris atliekamas visomis įmanomomis progomis. Nuolatinis minties apie šalį, kaip apie visų joje gyvenančių bendrijų Tėvynę, kartojimas ilgainiui nustumia į antrą planą, o vėliau – ir išstumia iš žmonių sąmonės esminę nacionalistinės pasaulėžiūros poziciją, jog tarp Lietuvos valstybės, Lietuvos žemės ir lietuvių tautos egzistuoja ypatingas, egzistencinis santykis, kad valstybė ir jos žemė yra vienos politinės tautos namai ir Tėvynė, kad viena politinė tauta yra valstybės ir jos žemės šeimininkė, atsakinga už jų likimą. Praradusi tokią savimonę tauta tampa egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės, t. y. išvietinta arba deteritorizuota ir išvalstybinta. Tapusi egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės tauta save ima suvokti kaip viso labo vieną iš toje teritorijoje įsikūrusių tautinių bendrijų, t. y. tauta įgyja tautinės mažumos (nors ir gausiausios) savimonę. Šio pokyčio padariniai yra fundamentalūs: politinei tautai įpiršta tautinės mažumos savimonė padaro politinį mąstymą beviltiškai ribotą, sugriauna efektyvios politinės saviorganizacijos, valdžios kontrolės ir demokratijos prielaidas.

Pastebėtina, kad intelektualas visiškai skirtingai traktuoja europietišką ir lietuvišką naratyvus: vieningas europietiškas naratyvas esąs labai reikalingas ir naudingas, nes skatinąs vienybę ir demokratiją, tačiau vieningas lietuviškas naratyvas esąs žalingas, nesuderinamas nei su demokratija, nei su vienybės ugdymu; Lietuvos atveju demokratiją ir vienybę ugdo daugiatautė ir daugiakultūrė naratyvų vaivorykštė.

Ketvirta D. Puslio dekonstrukcinių pastangų istorijos baruose kryptis – tautinio-patriotinio naratyvo niekinimas, idėjų ir asmenybių dergimas, įvairiausių kalčių priskyrimas patriotams. 

Katalikų intelektualas apie tautinį-patriotinį naratyvą visada kalba negailėdamas emociškai įkrautų žodžių ir išsireiškimų. Štai straipsnyje „Apie stereotipų ir mitų iškreiptą kaimynų suvokimą“ D. Puslys tautinio-patriotinio naratyvo nevadina kitaip, tik „tautiniu mitu“ arba „tarpukario mitais ir stereotipais“; patriotinę nuostatą, kad Vilnius buvo ir privalo visada būti Lietuvos valstybės sostinė, vadina „Vilniaus mitu“. „Tautinis fundamentalizmas“, „tautinis fanatizmas“, „nacionalistinė mitologija“, „nacionalistinė stabmeldystė“, „Tėvynės stabmeldystė“ yra toli gražu ne pilnas sąrašas etikečių, kurias D. Puslys klijuoja siekdamas diskredituoti tautinį-patriotinį naratyvą ir patriotus. Auditorija turi suprasti, kad nacionalistai yra idiotai, kurie mąsto mitais ir visur sukelia konfliktus. 

Artimas emociškai įkrautų žodžių vartojimui yra kitas propagandinis triukas – norimos diskredituoti pasaulėžiūros tapatinimas su jau diskredituotomis pasaulėžiūromis. Šį propagandos metodą D. Puslys taiko itin dažnai – norimą diskredituoti nacionalizmą jis tapatina su ksenofobija, šovinizmu, fašizmu, komunizmu ir totalitarizmu. Ties šiomis sovietinės ir liberaliosios propagandos klišėmis neapsistosime, nes jų panaudojimas intelektualo rašiniuose jau yra išanalizuotas ankstesniame straipsnyje.

Portalas „Bernardinai.lt“ ir jo redaktorius D. Puslys, tęsdamas ankstesnio redaktoriaus Andriaus Navicko liniją, dalyvauja kone visose iškilių Lietuvos istorijos veikėjų ir įvykių niekinimo, šmeižimo ir istorijos klastojimo kampanijose. Aktyviai sudalyvauta pulkininko Kazio Škirpos diskreditacijos kampanijoje (publikacijos ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA), Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio, laikinosios vyriausybės ir Birželio sukilimo diskreditacijos kampanijoje (publikacijos  ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA), rezistento Jono Noreikos-Generolo Vėtros diskreditacijos kampanijoje (publikacijos ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA), tautinio atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus diskreditacijos kampanijoje (publikacijos ČIA, ČIA, ČIA). Savaime suprantama, kad esant tokiam įdirbiui, Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pasirodymą D. Puslio redaguojamas portalas „Bernardinai.lt“ sutiko entuziastingai ir aktyviai ją viešino (publikacijos ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA); visus kritiškus atsiliepimus apie R. Vanagaitės knygą „Bernardinai“ nutylėjo. Atkreipus į visa tai dėmesį tampa suprantama, kodėl D. Puslys tuojau pat atskubėjo R. Vanagaitei į pagalbą kai pastaroji susimovė šmeiždama Adolfą Ramanauską-Vanagą (žr. pirmą šio straipsnio dalį). Dalyvavimą tokiose kampanijose atitinka „Bernardinų“ portalo nutylėjimai. Neabejingas istorijai ankstesnis „Bernardinų“ redaktorius A. Navickas kurtinančia tyla pasitiko Vlado Terlecko knygą „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“; dar daugiau dėmesio istorijai skiriantis dabartinis portalo redaktorius D. Puslys tokia pat tyla pasitinka šio autoriaus knygą „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė“. Toks „nepastebėjimas“, be abejo, dėsningas: Vladas Terleckas ne tik istoriją traktuoja iš tautinių-patriotinių pozicijų, bet ir daug dėmesio skiria iškilių asmenybių šmeižimui ir istorijos klastotojimui.

Rašėme, kad istorijos privatizavimo siekis reiškia dekonstruktoriaus siekį veikti pagal principą Jūs (patriotai) privačiai gerbkite, o mes (dekonstruktoriai) viešai dergsime! Aukščiau išvardinti pavyzdžiai parodo „Bernardinų“ portalo ir jo redaktoriaus D. Puslio įsitraukimo į istorinių asmenybių, įvykių ir idėjų viešą dergimą mastą. 

Penkta D. Puslio dekonstrukcinių pastangų istorijos baruose kryptis – liberalus ir „šiuolaikiškas“ tautinio-patriotinio naratyvo įvykių ir idėjų perinterpretavimas, liberalios prasmės suteikimas taip ir tokiu mastu, kad nebeliktų įvykio ar idėjos pradinės prasmės ir reikšmės. 

Straipsnyje „Atsakymas D. Pusliui. Kam patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje?“ esame išanalizavę kaip intelektualas „šiuolaikiškai“ perinterpretuoja patriotizmą padarydamas šią sampratą sunkiai atskiriamą nuo pozityviosios tolerancijos ir multikultūralizmo sampratų.

O štai kaip „Bernardinų“ redaktorius nusako partizanų aukos atminimo prasmę:

Man pačiam partizanų atminimas yra labai svarbus tuo aspektu, kad primena svarbų dalyką: niekas net ir pačiomis kritiškiausiomis akimirkomis negali atimti iš mūsų laisvės apsispręsti, ar gyventi tiesoje, ar mele; ar pasiaukoti, ar paaukoti kitą. Tai nėra manichėjiškas mąstymas, akcentuojantis tik juoda ir balta. Tai veikiau yra priminimas man pačiam, kad prie bet kokių išorės aplinkybių apsisprendimas priklauso ne kam kitam, o tik man pačiam. 

Pagal katalikų intelektualą, ne Tautos ir valstybės politinę Nepriklausomybės svarbą turėtų priminti partizanų auka, ir ne pasiryžimą Nepriklausomybę ginti turėtų ugdyti, bet turėtų skatinti suvokti, koks svarbus dalykas esąs... individualisto radikalioji valios laisvė. Partizanų auka, anot D. Puslio, turėtų skatinti galvoti apie tą nuostatą, kurią lietuviškųjų liberaliųjų intelektualų patriarchas Vytautas Kavolis skelbė esant didžiausia dorybe – individo siekį „visose žmogaus egzistencijos srityse plėtoti kiekvieno individo pajėgumą gyventi savo paties sąžinės ir sąmonės reikalavimais“ (V. Kavolis Žmogus istorijoje. V. Vaga. 1994., p. 310).  Trumpai tariant, partizanų atminimo prasmė esanti ta, kad individualistas yra paskatinamas susimąstyti, kaip svarbu gyventi pagal moralinį individualizmą. 

O jei partizanų atminimas turėtų skatinti mąstyti apie individualistinę laisvę, tai reiškia, kad partizanai būtent už tokią laisvę ir kovojo? Tokia partizanų aukos interpretacija išties „šiuolaikiška“ ir puikiai dera su liberalmarksizmu, tik neturi nieko bendra su partizanų kovos tikslais ir patiems laisvės kovotojams sukeltų vien pasidygėjimą. Nutylėti, kad partizanai kovojo už Tautos ir valstybės politinę laisvę ir ją pakeisti individualistine laisve yra šiurkšti istorijos falsifikacija ir partizanų atminimo paniekinimas. Partizanų kovos ir atminimo liberalaus perinterpretavimo bare D. Puslys seka kito liberalaus viešojo intelektualo – Bernardo Gailiaus – pėdomis. Pastarasis straipsnyje „Respublikos kaina. Kodėl mums svarbu prisiminti partizanų karą?“ taip rašo apie partizanų kovos atminimą: 

[T]arpukario „lietuvių tauta“ sklandžiai peraugo į šiuolaikinę „Lietuvos tautą“, o tarpukario tautininkai virto šiuolaikiniais liberalais.

[...]

Partizanų atminimas ir pareiga juos prisiminti šiandien priklauso tiems, kas mano, kad dabartinė Lietuvos valstybė – geriausia, ką mums iki šiol pavyko sukurti. Tiems, kam patinka tikra laisvė ir patogus vakarietiškas gyvenimas.

Ir jei mes kartais suabejojame, jog patys pajėgtume taip brangiai už visas šiuolaikinės Lietuvos teikiamas galimybes sumokėti, tai turėtume tik dar labiau džiaugtis, kad už mus tai padarė kiti.

Anot B. Gailiaus, liberalios pasaulėžiūros asmenys esą tikrieji šiandienos patriotai, perėmę patriotizmo estafetę iš Nepriklausomos Lietuvos patriotų, ir šiems  „Lietuvos tautos“ nariams, atitenka partizanų atminimas, o partizanai neva kovoję už ištautinto ir išvalstybinto liberalo individualistinę „tikrąją laisvę“ ir jo „patogų vakarietišką gyvenimą“. Kad tai gryniausias blefas atskleidžia paskutinis citatos sakinys: be jokios abejonės, individualistas už individualistinę laisvę nesutiks mokėti taip brangiai, kaip patriotas už Tautos ir Tėvynės laisvę. Matome, kad D. Puslio ir B. Gailiaus vykdomi patriotizmo partizanų kovų tikslo ir partizanų atminimo prasmės perdirbimai kone pilnai sutampa. 

Istorinių didvyrių sampratos dekonstrukcijai katalikų intelektualas pasiūlo išradingą sprendimą – visus didvyrius įsivaizduoti... silpnais ir verkiančiais. O jei didvyrių tokiais įsivaizduoti nesame linkę, reiškia, norime išvengti akistatos su savo trūkumais:

Verkiantis herojus, kaip kad rašiau šio rašinio pavadinime, įkvepia mane veikti, keistis, žengti idealų šviesos link visų pirma pripažįstant ir kovojant su savo paties silpnybėmis. Juk jie irgi buvo tik žmonės, o ne pusdieviai, jiems gyvenimas siuntė begalę išbandymų, į kuriuos jie galėjo atsakyti rinkdamiesi vieną ar kitą kelią. Juk jų sprendimai iš anksto nebuvo determinuoti, kaip kad gali susidaryti įspūdis skaitant istorijos vadovėlius. Jie negimė didūs, o tokie tapo savo pastangų dėka. Silpnas ar verkiantis herojus moko mus daugiau nei idealizuotas istorinis stabas. Tačiau silpnus herojus priima toli gražu ne visi, ir pagrindinė to priežastis čia yra ne noras apsaugoti ne pačios istorinės asmenybės atminimą, o veikiau pačius save, kad tik nereikėtų susidurti su savo pačių silpnybėmis ir nuodėmėmis, kurių kiekvienas turime. Juk verkiantis herojus ir kviečia mus atsigręžti į tas mūsų silpnybes ir kviečia tam, kad galiausiai galėtume jas įveikti ir iš jų pakilti. 

Anot D. Puslio, didvyriai mus įkvėps labiau, jei juos įsivaizduosime kaip eilinius silpnus žmogelius. Be abejo, šiatp nėra. Nors didvyriu tampama ne iš karto, didvyris tik todėl didvyris, kad jis yra stiprus. Silpnas didvyris, be abejo, ne didvyris. Ir jei  atsimintume didvyrius kaip silpnus ir verkiančius, tada mes didvyrius atsimintume nebe kaip didvyrius. 

Apibendrinkime „Bernardinų“ redaktoriaus dekonstrukcinių pastangų istorijos baruose kryptis. Aptikome nuoseklią, gerai apgalvotą tautinio-patriotinio istorinio naratyvo dekonstrukcijos strategiją ir neįtikėtiną gausybę sofistinių triukų, manipuliacijų ir apgavysčių, kurios pasitelkiamos tą strategiją įgyvendinant. Nepaisant D. Puslio programinių nuostatų „turtingumo“ ir išbaigtumo, jos tėra R. Vanagaitės programinių nuostatų labiau išplėtota versija. Esminė tiek intelektualo, tiek viešųjų ryšių specialistės programinė nuostata yra siekis  perimti istorinės sąmonės formavimą iš valstybės. Efektyviausiu būdu tam tikslui pasiekti laikomas istorijos politikos privatizavimas. Kaip ir R. Vanagaitės atveju, privačiai vykdomas istorinės sąmonės formavimas suprantamas kaip visų pirma tautinio-patriotinio naratyvo dekonstrukcija. Ir katalikų intelektualui, ir viešųjų ryšių specialistei esminė tautinio naratyvo dekonstrukcijos priemonė yra iškilių asmenybių ir esminių įvykių niekinimas ir šmeižimas. Pagal iškilių asmenybių ir tautinei atminčiai svarbių įvykių viešo niekinimo ir šmeižimo užmojus katalikų intelektualas ir jo redaguojamas „Bernardinų“ portalas nė kiek neatsilieka nuo viešųjų ryšių specialistės. D. Puslio programinės nuostatos nuo R. Vanagaitės programinių nuostatų iš esmės skiriasi tik tuo, kad jis yra nusistatęs pasitelkti kur kas įvairesnes ir išradingesnes publikos mulkinimo priemones. Kaip ir galima tikėtis iš viešojo intelektualo.

Kitoje dalyje išanalizuosime dar vieno krikščioniškos pakraipos viešojo intelektualo – Nerijos Putinaitės – programines nuostatas.


Susiję

Skaitiniai 6258447331200381698

Rašyti komentarą

  1. Tai kaip čia gali būti, kad Puslys Sorošo fondo ekspertas? Juk Evangelijoje aiškiai parašyta apie tarnavimą dviems...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O kodėl manote, kad jis DVIEMS tarnauja? ;)

      Panaikinti
    2. Taikliai čia :)

      Panaikinti
  2. Man tik indomu, ar tas pats D. Puslys šias analizes skaito? Nes L. Šopauskas jį išpreparuoja negailestingai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Cit.: "Man tik indomu, ar tas pats D. Puslys šias analizes skaito?"

    Tikriausiai skaito, nes kartais ir atrašo į kritiką.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item