Kun. Robertas Urbonavičius. Palaiminti džiaugsmingieji

Visuomet džiaukitės Viešpatyje!

Ir vėl kartoju: džiaukitės!

Viešpats yra arti!

(introitas)

Lotyniškoje Romos rito liturgijoje viduriniai advento ir gavėnios laikotarpių sekmadieniai (III advento ir IV gavėnios) yra išskirtiniai: jie pertraukia susikaupimo bei atgailos laiką, pakviesdami išgyventi džiaugsmą dėl artėjančių svarbiausių mūsų Išganymo įvykių: Viešpaties Įsikūnijimo ir Prisikėlimo. Šie sekmadieniai vadinami džiaugsmingaisiais (lot. Gaudete ir Laetare – lietuviškai reiškia tą patį). Vietoj violetinės liturginės spalvos, kuri simbolizuoja atgailą, auką ir pasirengimą, naudojama rožinė spalva (tik šiuos du sekmadienius!), kuri išreiškia džiaugsmą bei laukimą. Leidžiama groti vargonais ir puošti altorius gėlėmis. 

Šis Adventinis raginimas Gaudete (Džiaukitės!) atsispindi visuose šio sekmadienio Mišių liturgijos tekstuose ir ypač skaitiniuose.  Pagrindinis raginimas atsispindi Mišių introite: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Viešpats yra arti!“ Pranašas Izaijas pirmame skaitinyje paskelbia Džiaugsmo Evangeliją, kalbėdamas apie Mesijo misiją: „Jisai mane pasiuntė nešti džiugiosios naujienos vargdieniams, gydyti tų, kuriems skauda širdį, skelbti belaisvių išvadavimo, kalinių paleidimo, pagarsinti Viešpaties malonės metų.“ Galiausiai tą patį įsakmiai pakartoja ir apaštalas Pauliaus: „Broliai! Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje.“ 

„Ir kas iš to?“, – paklausite. Kuo čia džiaugtis? Kiekvienas iš mūsų sugebėtume pateikti mažiausiai dešimties punktų sąrašą, kodėl jis negalėtų džiaugtis. Vieniems tai būtų mažos algos, pensijos, dideli mokesčiai, blogas darbas ar nedarbas; kitiems – liga, vienatvė, negalia, tretiems – gal krizė Bažnyčioje ar reformų nevykdymas. Galiausiai lietuviškas būdas nelinkęs nei džiūgaut nei krykštaut... Tačiau ne apie tokį džiaugsmą kalba šis sekmadienis. Džiaugsmas, kuris apima tada, kai išpildomi mūsų reikalavimai bei norai, yra laikinas ir priklausomas nuo daugybės faktorių. Evangelinis džiaugsmas, į kurį esame kviečiami, kyla ne iš žmogiškų aplinkybių, kurios greitai kinta ir praeina, bet iš Viešpaties. Jis yra tas, kuris mus myli, kuris mumis rūpinasi ir kuris visada su mumis. Štai tikrasis džiaugsmas! Viešpats yra su mumis! Ne kažkur aukštai, toli, bet čia, su mumis, mūsų kasdienybės varguose ir rūpesčiuose. Labai dažnai mūsų nuodėmės ar pasaulio rūpesčiai užtemdo mūsų sielos žvilgsnį ir mes Jo neatpažįstame. „Jūsų tarpe stovi tas, kurio jūs nepažįstate,“ – šis Jono Krikštytojo priekaištas, skirtas fariziejams, dažnai tinka ir mums. Mes turime būti su Dievu, turime įsileisti Jį į savo gyvenimą, atsisakyti nuodėmės ir neteisingo gyvenimo būdo, nes nuodėmėje džiaugsmo niekada nėra ir nebus. Prašykime Viešpatį malonės ištiesinti savo gyvenimo takus. 

Sakykite mažadvasiams: 

„Būkite tvirti, nebijokite! 

Pats Dievas ateis ir mus išgelbės.

(Komunijos antifona)