Artūras Judžentis. Lituanistika yra neatsiejama nuo pačios tautos

Spaudoje paskelbus viešą inteligentijos kreipimąsi į Vilniaus universiteto vadovus dėl Filologijos fakultete vykstančios pertvarkos , uni...

Spaudoje paskelbus viešą inteligentijos kreipimąsi į Vilniaus universiteto vadovus dėl Filologijos fakultete vykstančios pertvarkos, universiteto rektorius A. Žukauskas paskelbė interviu, kuriame jautė pareigą nuraminti visuomenę. Tačiau šis interviu sukėlė daugiau klausimų, nei pateikė atsakymų.

Pasirodo, kad universitete steigti institutus buvo sumanyta Senato. Kas lėmė tokį Senato sprendimą, galima tik spėlioti. Vykdant pertvarką Vilniaus universiteto Filologijos fakultete šiemet įkurtas Literatūros ir kultūros tyrimų institutas. Tačiau Lietuvoje jau nuo seno veikia du valstybės mokslo institutai, nagrinėjantys panašią tematiką: Lietuvos kultūros tyrimų bei Lietuvių literatūros ir tautosakos. Kaip klostysis šių trijų institutų tarpusavio santykiai?

Rektoriaus nuomone, „lituanistikos terminas yra per platus, kad jį naudotume vieno padalinio pavadinime“. Jo teigimu, „visas VU savo esme yra lituanistinis ir tai atsispindi ne tik Filologijos fakulteto, bet ir visų jo padalinių mokslo ir studijų veikloje“. Lituanistikos terminu žymima dvasinė lietuvių kultūra. Lituanistika Filologijos fakultete – tai lietuvių kalba, literatūra ir tautosaka; Istorijos fakultete – Lietuvos istorija ir lietuvių etnografija (dabar – etnologija arba antropologija); Filosofijos fakultete – Lietuvos filosofija. Tai turbūt ir viskas, ką universitete galėtume pavadinti lituanistika. Visas universitetas galėtų būti lituanistinis nebent ta prasme, kad yra Lietuvoje. Taip išplėsti termino sampratą yra netikslinga. Nebent norima, kad jo būtų atsisakyta dėl perdėm plačios, netermininės reikšmės.

Lituanistikos magistro studijos, rektoriaus teigimu, universitete neorganizuojamos dėl per menko susidomėjusiųjų skaičiaus. Kaip tik todėl fakultete „buvo įkurtos naujos, šiuolaikiškos studijų programos“. Tuo netiesiogiai pasakoma, kad lituanistikos studijos esančios nešiuolaikiškos. Taip kartu su radikaliaisiais liberalais bandoma vienu ypu nurašyti visa tai, kas yra tautiška ir patriotiška. Lituanistika negali būti nei moderni, nei pasenusi. Kaip tautos dvasinė kultūra ji yra neatsiejama nuo pačios tautos. Vienais laikotarpiais ji gali klestėti, kitais – priešingai, sumenkti. Pasenęs, nešiuolaikiškas tegali būti požiūris į tautos kultūrą, jos perteikimas arba interpretacija. Tad pakeiskime tą požiūrį, atnaujinkime, sustiprinkime lituanistikos mokslą ir studijas Vilniaus universitete, padarykime jas strategine universiteto veiklos kryptimi!

„Be to, – džiaugiasi rektorius, – lietuvių kalbą ir literatūrą tyrinėja net iš užsienio atvykę mokslininkai“. Tai, kad lietuvių kalba ir kultūra domisi užsieniečiai, yra savaime suprantama: tai daryti juos skatina įvairiausi kultūros, politikos ir verslo motyvai ar paprasčiausias smalsumas. Tačiau jomis bus domimasi tuo labiau, kuo stipresnės ir savitesnės jos bus. Todėl nereikėtų šio domėjimosi dirbtinai skatinti – verčiau puoselėti ir stiprinti savo kalbą ir kultūrą. Nes jos priklauso nuo to, kiek ir kaip jas vartoja, tiria, kuria patys lietuviai. Štai pirmoje XIX a. pusėje lietuvių kalba ir tautosaka labai domėjosi, ją rinko ir tyrė lyginamosios kalbotyros kūrėjai (Bopas, Potas, Raskas, Šleicheris ir kiti), tačiau pati lietuvių kalba ir jos pagrindu kuriama kultūra tuo metu skurdo ir nyko. Vienas iš susidomėjimo jomis motyvų kaip tik ir buvo tai, kad buvo manoma, jog ši tauta, jos kalba ir kultūra greitai išnyks… Ir tik prasidėjus tautiniam atgimimui ėmė atsigauti ir lietuvių kalba, suklestėjo lietuvių kultūra. Panašiai ir šiandienos užsieniečių atliekami tipologiniai bei lyginamieji lietuvių kalbos tyrimai turbūt yra svarbesni bendrajai kalbotyrai, nei lituanistikai. Juo labiau, kad dažniausiai jie vykdomi užsienio kalbomis. Lietuvių kalba tokiuose tyrimuose tėra įdomi, kai kuriais atvejais – vertinga tiriamoji medžiaga. Ir tik patiems lietuviams ėmus daugiau ją tirti (atsižvelgiant ir į tipologinių bei lyginamųjų tyrimų rezultatus), lietuvių kalbotyra galėtų vėl atsigauti ir sustiprėti, kaip kad buvo 7–9 praėjusio amžiaus dešimtmečiais.

Kai rektorius žada „padidinti administravimo paslaugų prieinamumą akademinei bendruomenei, sumažinti akademiniam personalui tenkančią administracinę naštą“, tai reiškia, kad fakultete randasi dar viena mokslinio darbo ir studijų administravimo grandis. Užuot pasitikėjus mokslininkais ir dėstytojais (nes kas gi geriau už juos šiuos dalykus išmano?), iš jų atimama teisė spręsti mokslo bei studijų klausimus. Tokiu būdu vykdomi struktūriniai pokyčiai ne „suteiks daugiau laisvės“, o padarys juos dar labiau priklausomus nuo kelių lygių valdininkų, pavers priklausomais, dar mažiau teisių turinčiais pedagoginio ir mokslinio darbo ištekliais.

Filologijos fakulteto vadovybė turi įsiklausyti į jau daugiau kaip 1000 inteligentijos parašų surinkusį kreipimąsi dėl lituanistikos būklės fakultete ir išplėsti lituanistikos bakalauro studijų apimtį, vėl įsteigti lituanistines magistrantūros studijas, įkurti struktūrinį padalinį, kuris rūpintųsi lituanistikos puoselėjimu bei lituanistų rengimu ir jo pavadinime išsaugoti nuorodą į lietuvių kalbą ir literatūrą. Nes lituanistikos mokslas ir studijos Vilniaus universitete turi nacionalinę svarbą.

Autorius yra kalbininkas, Vilniaus dailės akademijos docentas, daktaras

Susiję

Ugdymo politika 8415637668324288905

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item