Lapkričio 20 d. - kun. E. Naujokaičio paskaita „Šventosios Mišios: tradicinių apeigų istorija ir simbolika“

„Žmogus, atsidavusiai patarnaudamas šventosiose Mišiose, nusipelno daugiau nei atiduodamas visus savo turtus vargšams ar kaip piligrimas ...

„Žmogus, atsidavusiai patarnaudamas šventosiose Mišiose, nusipelno daugiau nei atiduodamas visus savo turtus vargšams ar kaip piligrimas apkeliaudamas visą pasaulį“, – taip mokė šventasis Bernardas Klervietis.

Perfrazuojant šventąjį, galima teigti, kad ir žmogus, kuris atsidavusiai studijuoja šventąsias Mišias, nusipelno daugiau nei visą savo laiką šios žemės mokslams atiduodąs žmogus. Kas gali būti svarbiau nei stengtis suprasti didžiausią mums Viešpaties Jėzaus paliktą turtą – savo auką šventosiose Mišiose – ir tūkstantmečius Bažnyčios puoselėtą šios aukos ceremoniją?

Pirmaisiais dešimtmečiais po 1969 m. liturginės reformos liturginė problematika dar buvo karštai aptarinėjama pasauliečių tarpe, buvo gana uoliai domimasi katalikiškų apeigų istorija ir simbolika. Katalikai nevengė diskutuoti dėl kiekvienos šventųjų Mišių detalės ir niekam net nekilo minties, kad pernelyg gilinamasi į „nereikšmingas smulkmenas“. Tačiau pastaruoju metu vis labiau įsigali visuotinis abejingumas ir nebesidomėjimas Bažnyčios liturgija bei tradicija. Nebesidomint šventųjų apeigų istorija ir prasme, vis dažniau nebekelia pasipiktinimo ir grubūs šventosios liturgijos pažeidimai ir iššaukiančios improvizacijos.

Dieviškojo kulto kongregacijos prefekto kardinolo Roberto Sarah teigimu, „sunkios, gilios krizės, kuri nuo Antrojo Vatikano susirinkimo krečia ir toliau krės liturgiją ir pačią Bažnyčią, priežastis yra ta, kad jos CENTRAS yra nebe Dievas ir Jo garbinimas, o žmonės ir jų tariama galimybė kažką „daryti“, kad Eucharistijos šventimo metu kažkuo užsiimtų“. Pasak jo, Bažnyčią purto „šventosios liturgijos desakralizacija ir banalizacija“. 

Facebook paskyra „Katalikų Tradicija“ kviečia į kunigo Edmundo Naujokaičio paskaitą „Šventosios Mišios: tradicinių apeigų istorija ir simbolika“, vyksiančią lapkričio 20 dieną, 18 valandą Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto 201 auditorijoje. Tai unikali galimybė labiau įsigilinti į šventųjų Mišių apeigų istorinį vystymąsi bei per amžius išgrynintą simboliką. Būtent stengiantis vis giliau pažinti mums perduotas šventąsias Mišias, o ne improvizuojant ir pridedant kažką nuo savęs, galima tinkamai atsiliepti į kardinolo Sarah kvietimą į centrą grąžinti Dievą ir Jo garbinimą.

Susiję

Religija 5332663438524883490

Rašyti komentarą

  1. Hm... Nesu tikras, ar lefebvrizmo propagavimas yra pati geriausia strategija mano mėgiamai ir palaikomai Pro Patria. Patriotų tarpe yra ne tik lefebvristų, bet ir mainstream katalikų, ir pagonių, ir agnostikų, ir dar ko nors, tikriausiai. Jie visi turėtų būti vieningi dėl svarbiausio dalyko, lietuvių tautos klestėjimo. Be to, lefebvrizmo palaikymas gali ant Pro Patria mesti sektantiškumo šešėlį, o to visai, visai nereikėtų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na mišios pas lefebristus tokios, kokios pas katalikus buvo tūkstantį metų iki II Vatikano susirinkimo. Jeigu jie sektantai, tai ir praeities katalikai buvo sektantai ...
      Šiaip Kristus su dvylika apaštalų savo laiku irgi atrodė sektantiškai...

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-11-13 23:44

    to krivis

    pasižiūrėk į lenkus ir nereikia būti ypatingu proto bokštu, kad suprasti, kur yra lenkų klestėjimo šaknys. (87,5 proc. Lenkijos gyventojų yra katalikai, iš kurių 65 procentai lanko Bažnyčią reguliariai)

    Dėl sektantizmo, tai Lenkijos premjero ministro sūnus šią vasarą buvo įšventintas katalikų kunigu ir jis priklauso Šv. Petro draugijai, kuri aukoja Šv. Mišias lotynų kalba ekstraordinarine forma.

    https://www.catholicnewsagency.com/news/one-of-polands-new-priests-is-the-prime-ministers-son-36415

    Kvailai atrodo, kai neopagonys (tai galima suprasti tamstos Krivio vardo) pradeda mokinti katalikus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nereikėtų tų "klestėjimo šaknų" suvesti VIEN į religiją. Neatmestina, kad ji turi įtakos, tačiau, mano galva, tikrai ne mažiau svarbus (jei ne svarbesnis) yra stiprus lenkų nacionalizmo jausmas (dėl kurio, beje, Lenkijoje gyvenančios tautinės bendrijos linkę "sutirpti", nes paprasčiausiai asimiliuojamos) - t.y. žiūrėjimas į viską "iš SAVO" bokšto, SAVO gerovės siekimas, vadovavimasis SAVO interesais užuot stengusis įtikti "ponams iš centro".

      Panaikinti
    2. Tai "savastis", kad žiūrėti iš "savo" bokšto irgi iš kažkur turi kilti. Jeigu ji nekyla iš Dievo, tai tuomet neaišku iš ko kyla ir tokia savastis anksčiau ar vėliau žlugs.

      O galia neturėtų būti savaiminis tikslas. Daug tautų vienu ar kitu metu buvo galingos dėl tam tikros savasties, kuri nebūtinai buvo gera.

      Panaikinti
  3. Lenkams katalikybė yra patriotizmo (arba „nacionalizmo“, kaip kam labiau patinka) forma. Ir beje, gana ordinarinė :)

    Tai susiformavo 1) XIX amžiuje Rusijos imperijoje, kaip priešprieša stačiatikybei; 2) XX amžiuje, dėka K. Wojtyłos veiklos. Seniau to nebuvo: prieš katalikišką Lenkijos krikštą X amžiuje buvo stačiatikiškas Metodijaus krikštas IX amžiuje (kurį lenkai dabar dažniausiai nutyli), o XVI amžiuje nemažai lenkų buvo entuziastingi protestantai.

    Lietuviai šioje srityje yra šiek tiek pasimetę, o Perkūnas neskuba visiems apšviesti proto; jis tėviškai šypsodamasis laukia, kada jie patys susigaudys :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-11-15 11:04

    Apsilankysiu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item