Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ar laisvoje visuomenėje reikalingi draudimai? Atsakymas A. Tereškinui

Delfi portale paskelbtame interviu Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Artūras Tereškinas Laisvos visuomenės institutą pavadi...

Delfi portale paskelbtame interviu Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Artūras Tereškinas Laisvos visuomenės institutą pavadino „ciniška organizacija”, kuri groja „fanatizmo kupiną dainą apie laisvę narvuose“. Susipažinus su tokiu įvertinimu, natūraliai kyla pareiga atsakyti šių teiginių autoriui ir trumpai paaiškinti, kas yra ir kokią laisvę gina Laisvos visuomenės institutas (LVI).

LVI pavadinime neįsivėlė klaida. Institutas tikrai siekia kurti laisvą visuomenę, tačiau neapsiriboja siaura „darau, ką noriu, kol tai niekam nekenkia“ laisvės samprata, kuri yra nukreipta į „ribų naikinimą”. 

Šiandien dažnai susiduriame su liberalia laisvės samprata, pagrįsta neribotu žmogaus troškimų tenkinimu. Nepaisant žmogaus norų žalingumo ar vertingumo visuomenei, jiems reikalaujama valstybės apsaugos. „Žmogaus teisėmis“ tapo įprasta vadinti tiesiog „legalizuotus” troškimus. Tačiau visais laikais – nuo Sokrato iki XIX amžiaus - Vakarų civilizacija skelbė visai kitokią laisvę. Laisvas buvo tas, kuris laisvai nuo savo troškimų, pagundų ir instinktų sugeba priimti objektyviai gerus sprendimus. Laisvos visuomenės institutas kviečia prisiminti šią laisvę. Tai būtina, dėl to, kad naujoji liberalų siūloma laisvė samprata ardo ir skurdina mūsų visuomenę. 

Kaip atrodo laisvė be ribų, vaizdžiai aprašė dar Hobsas. Galėjimas daryti viską, ko tik nori, galiausiai priveda prie visų karo prieš visus būklės. To pasekmėje gyvenimas tampa bjaurus, brutalus ir trumpas. Todėl laisva visuomenė be ribų nėra įmanoma. Sakyti, kad tie, kurie pritaria tam tikrų būtinų ribų egzistavimui visuomenėje, prieštarauja laisvei, yra arba visiškas nesusipratimas, arba cinizmas. Visuomene laisva padaro ne ribų nebuvimas, bet visuomenės gebėjimas nusistatyti teisingas ir protingas ribas ir gėrio supratimu grįstus vienijančius tikslus. Laisvos Lietuvos valstybės ir visuomenės kūrimo klausimas šiandien yra ne apie laisvės ribų panaikinimą. Tai klausimas, kokios laisvės ribos mūsų valstybėje yra protingos bei teisingos. Laisvės ribos nėra savitikslės. Jos skirtos apsaugoti kokiam nors gėriui, kuris yra svarbus žmogaus klestėjimui visuomenėje ir pačios visuomenės išlikimui. 

Vienas iš tokių gėrių (bet anaiptol ne vienintelis) yra šeima. Nors autorius viešoje erdvėje kaltina LVI diskriminacija ir neapykanta LGBT asmenų atžvilgiu, šios pozicijos niekaip nepagrindžia. Savo ruožtu galime pasakyti, kad kalbėdami apie lytiškumą, santuoką ir šeimą remiamės žmogaus prigimtinio orumo samprata, kuris įpareigoja visus žmones, nepaisant jų amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, rasės ar kitų savybių, traktuoti kaip lygiaverčius asmenis. Neabejojame, kad LGBT asmenys lygiaverčiai heteroseksualams prigimtinių teisių ir laisvių požiūriu. 

Iš tiesų mums aktualus klausimas - kas yra „šeima”. Ką ši sąvoka reiškia, kokia jos esmė? Tik atsakius į tai, galima atsakyti, kokie ryšiai kuria šeimą (santuokos, giminystės, o gal jai užtenka tik gražių jausmų, seksualinio potraukio ar bendro gyvenimo) ir kas gali ją sudaryti (tos pačios ar skirtingų lyčių asmenys)? LVI pozicija kyla ne iš neapykantos LGBT žmonėms ar jų baimės, bet iš siekio apsaugoti prigimtinės šeimos sampratą ir ja besivadovaujančių žmonių sąžinės ir įsitikinimų laisvę.

LR Konstitucijos 38 straipsnis nustato: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Banali tiesa, kad kartų kaita yra būtina kiekvienos visuomenės egzistavimo sąlyga, leidžianti jai išlikti ir išsaugoti savo tapatumą. Todėl racionalu visuomenės ir valstybės pagrindu laikyti sąjungas, galinčias gimdyti, auginti, ugdyti naujus visuomenės narius ir valstybės piliečius. Tos pačios lyties asmenų sąjunga šiuo požiūriu niekada nebus tapati vyro ir moters šeimai, kuriai iš prigimties būdingas gyvybę kuriantis ryšys. Visuomenė natūraliai yra suinteresuota išskirti ir puoselėti vaikui palankiausią motinystės ir tėvystės ryšiais grįstą prigimtinę šeimą. Todėl būtent lyčių papildomumas, kylantis iš objektyvių ir į gyvybės pratęsimą nukreiptų lyčių skirtumų (kuriuos, beje, patvirtina biomedicinos ir psichologijos mokslai), yra vienas esminių šeimos principų. Be to, objektyvių mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad pagal įvairius kriterijus vaikai geriausiai vystosi stabilioje savo biologinių tėvų šeimoje (kad dėsniai turi išimčių – savaime aišku). Tuo tarpu, tos pačios lyties porose augančių vaikų (ypač gimusių, naudojant dirbtinio apvaisinimo technikas) prigimtinis poreikis turėti mamą ir tėtį yra paneigiamas ir tai atsispindi jų tolesniuose gyvenimuose. 

Lyčių papildomumas ne atmeta, bet įtvirtina lyčių lygybės principą, nes išreiškia objektyvią tiesą, kad moteris ir vyras yra vienas kitam reikalingi ir kartu gali pradėti bei atvesti į pasaulį naujus žmones. Lygybę suvokiame ne kaip skirtumų tarp lyčių nebuvimą, o kaip moters ir vyro lygiateisiškumą bei vienodą orumą. Todėl autoriaus teiginys apie instituto propaguojamą moterų antraeilį vaidmenį yra visiškai neteisingas.

LVI pozicija šeimos klausimu, nesuponuoja, kad kitokios nei vyro ir moters bendro gyvenimo formos turėtų būti uždraustos ar ignoruojamos. Priešingai – siekiame, kad būtų sureguliuoti visų kartu gyvenančių asmenų (ir homoseksualių porų) teisiniai santykiai, dėl kurių kyla praktinės problemos (paveldėjimo, informacijos ligos atveju, turto dalybų asmenims skiriantis ir kt.). Tačiau šioms problemos spręsti nėra būtinas šeimos statusas. Užtektų susitarimo dėl bendro gyvenimo instituto, kurį įteisinantis projektas yra LR Seimo darbotvarkėje. Tai pat siūlome ieškoti veiksmingų ir tinkamų būdų padėti nevaisingoms šeimoms susilaukti vaikų bei gerbiame pasirinkimą tų, kurie vaikų išvis nenori turėti. Tačiau tokių šeimų egzistavimas nepaneigia į gyvybės pradėjimą nukreiptos šeimos paskirties. Kaip ir faktas, kad egzistuoja regos sutrikimai, arba galimybė būti užsimerkus, nepaneigia, jog akių paskirtis yra matyti.

Sutinkame su autoriaus teiginiu, kad mūsų kritikuojama sąvoka „socialinė lytis“ (angl. „gender”) yra penkis dešimtmečius vartojama socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Būtent maždaug nuo tada, kai prasidėjo seksualinė revoliucija. Ir jau šiandien galime matyti, kaip šio koncepto dėka įvairių šalių moksleiviai lytinio švietimo pamokose mokomi apie gausybę lyčių ir lytinių orientacijų, o kai kur be tėvų žinios netgi gali „tapti“ kitos lyties asmeniu arba pasikeisti lytį į „neutralią”. Prigimtine lyties samprata besivadovaujantys jų tėvai rizikuoja būti apkaltinti „neapykantos nusikaltimais“. Ir tai jau ne teoriniai pasvarstymai, o kitų valstybių realybė. Šalyse, įteisinusiose lyties keitimą ir „lyties tapatybės“ pripažinimą, priimami teisės aktai, įpareigojantys leisti „buvusiems“ vyrams naudotis moterims skirtais viešaisiais dušais, rūbinėmis ir tualetais (JAV), numatomos baudos už neteisingos lyties įvardžių vartojimą (Kanada). Tai yra atsakymas šiandien klausiantiems, kaip kažkieno noras keistis lytį gali pakenkti visuomenės laisvei. Tikrovės neigimas ir visuotinė pareiga pritarti žmogaus iliuzijai yra reali žala. 

Autorius stebisi, kad LVI priešinasi Stambulo konvencijos ratifikavimui. Sutinkame, kad Konvencijos deklaruojamas siekis kovoti su smurto prieš moterį problema yra ypatingai svarbus, tačiau Konvencija peržengia šio kilnaus siekio ribas ir siekia įtvirtinti tam visai nereikalingas teisines kategorijas, kurių nėra Lietuvos Respublikos teisėje. Viena iš jų – kaip tik yra minėta „gender” sąvoka, kuri Stambulo konvencijoje nesiejama su biologine lytimi (angl. „sex“), o reiškia „socialiai susiformavusius vaidmenis“. Pažymėtina, kad skirtingai nei Konvencija Lietuvos teisė remiasi prigimtine (vyriškos ir moteriškos) lyties samprata (LR Konstitucijos 18 str. „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”; 38 str. “Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu” ir kt.). 

Ypatingą susirūpinimą kelia Stambulo konvencijos 14 str. nuostatos, įpareigojančios ją ratifikavusias šalis įtraukti į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie „lyčių vaidmenis be stereotipų“. Stambulo konvencija neapibrėžia, kas yra „nestereotipiniai lyčių vaidmenys“, tačiau aiškinamajame memorandume kalbama apie homoseksualumą, transseksualumą ir kt. Imperatyvus reikalavimas diegti mokymą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ akivaizdžiai paneigia LR Konstitucijos 26 str. įtvirtintą tėvų ir globėjų teisę „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Tai tik keletas priežasčių, kodėl manome, kad Stambulo konvencija neturėtų būti ratifikuota.

LVI oponentai, besipiktinantys instituto siekiu saugoti žmogaus pilnaverčiam gyvenimui bei visuomenės tęstinumui būtinus gėrius, dažnai yra nenuoseklūs. Didžiuodamiesi „įvairove“ jie nenori suprasti, kad kitaip nei jie mąstantieji taip pat yra „įvairovės“ dalis. Skelbdami toleranciją, jie tuo pat metu siekia diskredituoti oponentus. Tai pasakytina ir apie A. Tereškino interviu –   vienoje pastraipoje nerimaujama, kad LGBT asmenys „jau išvadinti visais įmanomais šlykščiausiais vardais”, o kitoje oponentai vadinami sadistais, beširdžiais ir cinikais; interviu pradžioje A.Tapinas kaltinamas teisuoliškumu, piktinamasi jo skundais ir suklydusių asmenų stigmatizacija, o pabaigoje griežtai smerkiami „religiniai fanatikai”, „davatkos” ir su autoriaus pasaulėžiūra nesutinkantis Laisvos visuomenės institutas.

Dėkojame profesoriui už dėmesį mūsų veiklai ir sutinkame diskutuoti bei atsakyti į klausimus. Tačiau manome, kad argumentais nepagrįstas pasipiktinimas nėra tinkamas būdas pradėti dialogą ar pakeisti oponento nuomonę. Nepaisant viešai išsakytų įžeidimų, Laisvos visuomenės institutas išliks ištikimas autentiškai laisvos visuomenės sampratai ir gerbdamas kiekvieną asmenį nuosekliai saugos tai, kas žmogui bei visuomenei yra objektyviai reikšminga, reikalinga ir vertinga.



Susiję

Politika 8617894371955720049

Rašyti komentarą

  1. Ir kas dabar bus? - Daugiavaikė mama motiniškai nušluostė nosį taip vadinamo Vytauto Didžiojo Universiteto Sociologijos katedros profesoriui (Prof. dr. ARTŪRAS TEREŠKINAS Sociologijos katedros profesorius, Socialinių tyrimų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas, Mokslinių interesų kryptys: kultūros sociologija, lyčių sociologija, vyrų studijos, popkultūros studijos, socialinės atskirties ir mažumų grupių studijos) laisvės sampratos klausimu...
    Belieka tikėti, kad ne visi profesoriai Lietuvoje šitaip modernūs...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ir vėl VDU. Š. Liekis, G. Mažeikis, L. Donskis - dabar šitas. POanašu, VDU patapo nemenka kloaka. Ir juk tokie fruktai dar ir studentams dėsto. Kokių iškrypėliškų idėjų tokie gali į jaunas paikas galveles prikišti?
    O autorės kantrybe stebiuosi - mano akimis žiūrint, visokie fanatiški neapykantos pritvinkę kiauri "mokslinio homunizmo profesoriai" nė velnio neverti jokio atsakymo. Juo labiau, kad tas padaras jo ir neskaitys.
    P.S. Manyčiau, neverta perimti neomarksistinį žargoną ir vartoti visokius "LGBT žmones" - šitie lytiniai nuokrypos tėra lytinio potraukio ir (arba) psichinių sutrikimų turinti fauna, ir tiek.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-11-17 11:40

      VDU tai Frankfurto mokyklos deja vu. Sorošo paperėti.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-11-17 01:00

    Ko tas profesorius iš Kauno draskosi lyg jam būtų užmynę ar įmynę, negi gautus pinigus už stūmimą jau išleido, o darbas su Stambulo konvencijos priėmimu Lietuvoje taip ir liko neatliktas ?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item