Jūratė Laučiūtė. Mes atsiprašėme. O jūs?

Lietuva vėl išprovokuota, vėl kalama ant antisemitizmo kryžiaus. Senas, nusibodęs, bet dėl to ne mažiau skausmingas siužetas: įžūli ar/ir...

Lietuva vėl išprovokuota, vėl kalama ant antisemitizmo kryžiaus. Senas, nusibodęs, bet dėl to ne mažiau skausmingas siužetas: įžūli ar/ir infantili ypata netikėtai, išdavikiškai smūgiuoja į paširdžius, tačiau gavusi grąžos, visa gerkle piktinasi, kokie nekultūringi, netolerantiški tie, kurie išdrįso duoti grąžos.

Jei panašūs apsižodžiavimai, apsistumdymai vyktų šalyje, kur visi konflikto dalyviai išpažįsta Kristaus mokymą ir juo seka, panašūs priekaištai turėtų realų pagrindą, nes daugelis dar prisimename Kristaus raginimą gavus į vieną žandą, šiukštu, neduoti grąžos, bet dar atsukti ir kitą žandą.

Tačiau  yra du „bet“. 

Vienas: konfliktuojama ne kur kitur, o šiandieninėje Lietuvoje, kuri yra ES narė, o ES, kaip žinia, atsisakė krikščionybės, kaip sudedamo ir privalomo ES šalims kultūros dėmens. Tad ko piktintis, jei mūsų  tautiečiai stengiasi būti modernūs ir  nebesigręžioja į Kristų, kad neįžeistų Mahometo...

Antras: ne tik šiandien, bet ir praeityje, kai dar lietuviai nesigėdijo viešai išpažinti krikščionybę, antrasis konflikto dalyvis ne tik nepripažino Kristaus mokymo, bet ir dabar, kaip ir prieš kelis tūkstančius metų, tebesivadovauja visai kita, su krikščionybe nesuderinama nuostata – keršto nuostata, ir keršto ne tik asmeniškai tam, kuris žudė, bet ir jo palikuonių palikuonims, ir net visai tautai. 

Ar tai priimtina Europos visuomenei, kuri kaip vieną didžiausių savo vertybių įvardija toleranciją net ir tada, kai „kitas“ nei gerbia, nei toleruoja? Juolab, kai mėginama primesti kolektyvinę atsakomybę tautai, kuri ne tik nepagimdė tautinę neapykantą skatinančios neva filosofijos, neišprovokavo XX a. didžiausių taikių piliečių žudynių nacionaliniu (hitlerizmas) ar ideologiniu (stalinizmas) pagrindu, bet ir pati skaudžiai nukentėjo tiek nuo vieno, tiek nuo kito –izmo!

Gyvenimas – geriausias mokytojas. Ir šį kartą jis pirštu prikišamai parodė, kas yra kas ir ko yra vertas žmogus, pilantis pamazgas ant savo tautos, savo valstybės toje šalyje, kuri niekada nepasižymėjo draugiškumu ir pagarba Lietuvai. 

Maža to, ir intelektu nešvytintis siuvėjas, ir, manykime, iš meilės pakvaišusi moteriškė netgi pasiūlė atvirai priešiškos šalies lyderiui  imtis auklėti tą, jų nuomone, niekam tikusią Lietuvos valstybę. Ir  abu pasisakymai yra provokatyviai susiję „laike ir erdvėje“, nes įgarsinti buvo vos ne tuo pačiu metu ir iš tos pačios tribūnos. 

Su provokatoriais visur elgiamasi be tolerantiškų įmantrybių. Tiesa, Lietuva ilgą laiką buvo lyg ir savotiška išimtis, nes čia buvo garbinami Tomo Venclovos tipo „susipratę“ lietuviai, kurie laikė geru tonu kritikuoti Lietuvą būtent tose šalyse, su kuriomis Lietuvai iki šiol vis dar keblu megzti  normalius, abipusiai pagarbius santykius. Bet juk sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Statkevičiaus ir Vanagaitės  „duetas“ bus  perpildęs lietuvių kantrybės ir saviniekos taurę, ir  Lietuvos šmeižikai pagaliau sulaukė itin vieningo pasmerkimo, kas liudija atgimstantį tautinį orumą. 

Beje, šį kartą savo nuomonę-nepritarimą provokatoriams viešai išsakė ne tik eiliniai piliečiai, bet ir kai kurie valdžios atstovai. LR Seimo nario Lauryno Kasčiūno nuomone, „su V. Putino režimu susijusio oligarcho V. Kantoro vadovaujamos organizacijos pareiškimas – dar vienas tvirtas įrodymas, kad Dušanskienės ataka prieš mūsų partizanų vadą jokiu būdu nebuvo sensacijos paieškos, noras išsiskirti ar tik pasipelnyti, atvirkščiai – tai klientelistinės Kremliaus struktūros jau dešimtmetį besitęsiantis sistemingas anti-lietuviškas veikimas, kurio tikslas – susieti Lietuvos laisvės kovas su didžiausia žmonijos tragedija, diskredituoti mūsų valstybingumo idėją, paversti mus parijais Vakarų erdvėje. Todėl diskusija turi vykti ne apie žodžio laisvę, liečiamas ar neliečiamas temas, leidyklų sprendimus, o apie geopolitinius šių sistemingų atakų tikslus“.

Tiesa, kai kuriems interneto komentatoriams pristigo takto ir santūrumo, ir užuot diskutavę argumentais, jie nuslydo į plikas emocijas.  Nemėginant jų  pateisinti, visgi galima suprasti:  įvairių tautybių ir lyčių provokatoriai jau ne pirmą kartą dergia mūsų tautą, primesdami jai kolektyvinę atsakomybę, bet mūsų valdžios  atstovai ne tik vengdavo duoti jiems orų atsaką, bet ir plačiai atverdavo jiems vartus į aukščiausias mūsų šalies tribūnas. Matyt, vadovavosi liūdna tautine patirtimi: nekliudyk..., nes smirdės. Todėl „duoti grąžos“ griebdavosi paprasti lietuviai, nors ir būdavo graudenami, kad „grąža“ – ne ta priemonė, kuri gali padaryti mus laisvus nuo provokacijų ir šmeižto.

„Kiek supjudytų žmonių. Kiek nemeilės ir neapykantos išlieta ir liejasi. Kiek prasivardžiavimo, asmeninės ir tautinės neapykantos kurstymo. Kiek priklijuota etikečių. Kaip tai neigiamai atsiliepia ne tiems gražiems ir kilniems jausmams, kuriais lietuviai pastaraisiais metais pradėjo dalytis su žydais, o žydai su lietuviais,“ – sielojasi Sergejus Kanovičius dėl to triukšmo, kuris kilo dėl Vanagaitės ir Zurofo „benefiso“ Maskvoje. Būtų galima sielotis kartu su juo, jei autorius būtų pamėginęs paieškoti šio incidento pradinės priežasties ir įvardinęs ją kaip iš anksto kažkieno suplanuotą, o R. Vanagaitės uoliai įvykdytą  provokaciją. Būtent jai ir jos mylimajam, o ne kolektyviniam  skaitytojui S.Kanovičius, siekdamas objektyvios tiesos, privalėjo adresuoti savo klausimą: „Kieno vardu ir vardan ko įžeidinėjami padorūs žmonės?“ Deja, to jis nepadarė... 

Kažin, kam ir kokius klausimus uždavinės ponas Kanovičius dabar, po to, kai Vanagaitė  prisipažino apgailestaujanti dėl savo nepagrįstų kaltinimų partizanų vadui?

Nesupratau, į ką, ar į lietuvius, ar žydus kreipėsi S.Kanovičius, ragindamas: „Apkabinkime savo istoriją ir nebijokime. Palikime mūsų kvailus ego ir ambicijas, piktdžiugą. Supraskime – darome klaidas, už kurias ir vėl mokės mūsų vaikai. Dešimtmečiais. Pagalvokime apie juos. Jei dar galime galvoti apie ką nors, išskyrus save. Nustokime vartoję pusiau-tiesą“. Dėl visa ko priimu jo žodžius  kaip kvietimą lietuviams nustoti kalbėti pusiau-tiesą,  o žydams – raginimą išgirsti visą tiesą, be ambicijų, be senų žaizdų aitrinimo... O visa tiesa ta, kad tiek šiandieninė lietuvių karta, tiek mūsų tėvai ir seneliai, kurie anaiptol ne visi buvo žydšaudžiai, kaip ir ne visi buvo pasaulio teisuoliai, iki šiol nesulaukė atsakymo į nuolat juos kankinantį klausimą: kodėl tiek šimtmečių ramiai gyvenę Lietuvoje, taikingai sugyvenę su lietuviais, nepatyrę nė vieno pogromo, Lietuvos  žydai (žinau, kad tik kai kurie iš jų, bet mane sugundė pono Zurofo pavyzdys panaudoti jo taip mėgstamą kolektyvinio kaltinimo figūrą), rusams okupavus Lietuvą, šoko uoliai tarnauti okupantams,  ir ne tik padėjo jiems vykdyti politinį – ideologinį perversmą, bet ir fiziškai naikino okupantams neįtikusius vakarykščius kaimynus, draugus, kolegas?

O jei kažkas nuoširdžiai  nori visos istorinės tiesos, tai ji tokia: chronologiškai lietuvių žemaičių žudynės Rainiuose įvyko anksčiau, nei žydų žudynės Paneriuose. Bet iki šiol nė vienas Izraelio valdžios atstovas neatsiprašė taikios, draugiškos lietuvių tautos, kuri šimtmečiais dalijosi su žydais ta pačia žeme, tuo pačiu dangumi, tačiau jų skaudžiai išduotos, vos tik pasigirdo okupantų komanda griebti ir žudyti vakarykščius bendros duonos valgytojus! Ne tik neatsiprašė, bet ir slėpė, globojo žudiką/žudikus... O juk lietuviai atsiprašė, ir ne kartą, tiek valdžios atstovai, tiek eiliniai piliečiai, nors pirmąjį kraują praliejo ne lietuviai...

Taigi, gerbiamieji, išgirskime jei ne savo sąžinės balsą, tai bent S.Kanovičiaus raginimą ir pagaliau , „pagalvokime apie tiesą, kuri, skirtingai nuo į tamsą mus skandinančio melo (tuo pačiu ir  nuo Vanagaitės nuolat  atnaujinamo šmeižto – J.L.), mus dar gali apšviesti“.


Susiję

Politika 584680083902856296

Rašyti komentarą

  1. Šaunuolė autorė - puikiai to padaro (priminsiu, kad tai - antifa.lt “galva”, rašantis kaco ir zūhofo kloakoje “defending history”, dergiantis Laikinąją vyriausybę ir LAF, juodinęs Jono Noreikos-Generolo Vėtros bei Kazio Škirpos atminimą) demagogiją sugrūdo jam "atgal snukin". Pagarba!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-11-07 17:06

    Na va, Glavlito Kanovičiaus sūnus aiškina kaip teisingai cenzūruotai galvoti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-11-07 17:28

    Joo.Na,man Juozuko pasisakymai labai neužkliuvo.O štai vanagaitė su žydu zurofu,visai kas kita.Vienas turėtų būti paskelbtas persona non grata,kita teisiama už Lietuvos didvyrių šmeižtą.O šiaip,tai kas tie žydai per tauta-visur ,viskas jiems negerai-tai jų neatsiprašo,tai per mažai atsiprašo,tai atsiprašo,bet ne visi.O tuo tarpu savo klaidų nepripažysta ir savo nusukaltėlių neišduoda.Kuo toliau,tuo labiau,man jie panašūs į musulmonus,tiems vis irgi kas nors neįtinka.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, arabai su žydais (tais "tikraisiais") yra pusbroliai-semitai - užtat visada šypseną kelia antraštės apie kokį nors "antisemitizmo aktą", kai semitas-arabas kokį semitą-žydą nušauna. :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-11-07 19:40

      Korane rašoma, apie kerštą ir žudymą kitatikų. Ten kraujas liejasi upeliais. O kas Senąjame Testamente? Tas pat - kraujo upės, kaip ir Korane - kitatikų ir kitataučių žudynės, apgaudinėjimas, genocidas. Naujasis Testamentas nuo anų dviejų knygų skiriasi, kap dangus nuo žemės. Internete yra vieno judėjų rabino paskaita, kurioje aiškiai ir atviru tekstu sakoma - jei judėjui reikėtų pasirinkti vieną maldos vieta iš dviejų - krikščionių bažnyčią ar musulmonų mečetę, tai jis turi rinktis - MEČETĘ, nes jų tikėjimo pagrindai yra artimesni ir daugiau bendrybių, negu su krikščionimis. Tai laisvai prieinama informacija,neužslaptinta. Iš čia aiškėja perbėgelių į Europą režisieriai ir scenaristai. Du braliukai - urėdai!

      Panaikinti
  4. labai gera parašytas straipsnis.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Puiku. Tarpukario Lietuvoje sugyvenome taikiai, o II pasaulino karo metu, kai Lietuva praranda suverenitetą staiga Lietuva tampa savo piliečių naikintoja. Kas negerai su tais piliečiais, kurie jaučiasi kalti. Nė žmogaus ir tautos (istorijos raidoje) ,kurie būtu tik balti arba tik juodi. Aš netikiu žydų tauta, kaip išrinktąją ir nelinkiu jiem taip jaustis, nes žinom kokia tragedija ištiko vokiečių tautą. Tad, kai pradėsi vertinti istorijos pamokas ir suvoksi, kad kiekviena tauta yra išrinkta, tada bus lengva atsikratyti nepilnavertiškumo kopleksų. O toks atsverimas pažadins užrsmbėjusį saukudulių randa ir tada žydas pirmą kartą pravirks pajutęs pajutęs lietuvio skausmą ir širdgėlą. Lietuvis gi apkabins žydą ir verks kartu su juo.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2017-11-09 16:12

    Teisybę rašo. Žydai dar skolingi Lietuvai, už jų turto saugojimą, išlaikymą tiek metų.(Kaip už sulaikytų automobilių laikymą aikštelėj būna...) Jie turėtų norėti atsidėkavoti, kad dar gali bent akį paganyt į protėvių statinius ...

    AtsakytiPanaikinti
  7. Zeppelinus įrašas specialiai kvailiams, kurie jaučiasi didžiai skolingi žydams ir laukia-nesulaukia progos dar kokią "kompensaciją" godiems reketininkams išmokėti: https://plus.google.com/118198014712853689988/posts/61kxPKfs5MQ

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2017-11-10 09:29

    O kada jie padėkos, kad juos, varomus kone iš visos Europos, priglaudė LDK?

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2017-11-12 18:53

    Izraelis neišmintingai, fanatiškai pataikauja, dangsto raudonuosius žydų tautybės nacius.
    Zurofo - Vanagaitės „sexy tandemo" tikslas – paslėpti žydų tautybės NKVD,KGB kremlinius nusikaltimus. Baudžiamoji atsakomybė. Kas „šaudė žydus”, juk Lietuva buvo okupuota? Atsakymas gludi šiuose faktuose. 1.Kai karo nusikaltimo HOLODOMOR metu, 1932-1933 m., Ukrainoje sąmoningai, planingai buvo numarinta badu 11 milijonų ukrainiečių, Kremliuje tuo metu darbavosi net 80 procentų žydų tautybės Rusijos vadovų; 2.Po 1945 metų NKVD-KGB Lietuvoje sunaikino milijoną lietuvių. NKVD-KGB – 50 proc. žydų tautybės „raudonųjų nacių”. 3.Melagingi kaltinimai „antisemitizmu“, nutylint žydų tautybės „raudonųjų nacių“ vykdytą lietuvių ir kitų tautų genocidą, yra nusikaltimas, baudžiamosios teisės objektas. Iki šiol lietuvių tautos genocidas, neįvardintas teisme. Holokausto industrijos (N.Finkelstein) aferistai žino apie šį gėdingą faktą, todėl drąsiai toliau klastoja istoriją, kabina lengvatikiams „makaronus“, šmeižia lietuvius, kurie aukodamiesi, nuo rudųjų nacių slėpė žydus savo namuose. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Žydai patys yra (kaip savo laiku vokiečiai) savo žydų - nacių, tokių kaip Zurofas, įkaitai. Juk tai tų žydų - nacių, pasivadinusių komunistais, su rusų ir lietuvių komunistais, surengtų, iki tol nematytu žiaurumu Lietuvos įstorijoje, masinių žudynių paleista gniūžtė ir sukėlė ta didžiulę žudynių laviną, palaidojusią žydus Lietuvoje. Jei ne Rainių žudynės ir tūkstančių lietuvių masinis išvežimas į mirtį, tai Lietuvoje žydų būtu išgelbėta dešimtimis kartų daugiau.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item