Vytautas Sinica. „Vyčio paminklas turi steigti valstybingumą“

D. Pipo (DELFI) nuotrauka  www.bernardinai.lt - Kokią pagrindinę idėją mūsų visuomenei bei svečiams iš užsienio turėtų skleisti Vy...

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 

- Kokią pagrindinę idėją mūsų visuomenei bei svečiams iš užsienio turėtų skleisti Vyčio paminklas Lukiškių aikštėje?

- Pamatinė idėja, kuria remiasi pats sprendimas Lukiškių aikštę paversti reprezentacine valstybes aikšte ir joje statyti memorialą žuvusiems už Lietuvos laisvę, yra teigti tautos valstybingumą. Tai reiškia kelis dalykus. Pirma, Vyčio paminklas skelbia, kad esame tauta, kuri pati kuria savo istoriją, pati save valdo, yra pasiruošusi gintis ir mirti, kad tą laisvę išsaugotų. Taip nėra tik šiandien, taip buvo per amžius, kiek mena mūsų istorija. Tokia žinia.  

Paskutinis tęstinumo aspektas svarbus, nes tiek paveldo, tiek paminklų viena pagrindinių funkcijų yra liudyti politinės bendruomenės buvimą laike ir erdvėje, konkrečiai, kad šioje vietoje „mes“ egzistuojame seniai ir esame jos šeimininkai. Teisingai parinktas paminklas padeda apibrėžti šį „mes“, neteisingai parinktas apskritai negali to padaryti, nes į jį bet kas gali susidėti kokią tik nori prasmę. Meno ekspertai šį bruožą pavadinino „talpumu prasmėms“. Lukiškių aikštei iškeltam tikslui (reprezentacinė valstybės aikštė ir žuvusių už Lietuvos laisvę įamžinimas) tai būtų labai blogas bruožas. Talpų prasmėms paminklą tikslinga statyti, jeigu norime pašalinti politinės bendruomenės ribas, pasakyti, kad Lietuva yra lygiai visų ir kartu niekieno išskirtinai. Tokią žinią siųstų paminklas, kurį būtų galima interpretuoti ir kaip nebūtinai Lietuvos, o abstrakčią ar individo laisvės kovą. 

Tuo tarpu steigti tautos valstybingumą teoriškai galėtų nebūtinai vien tik Vytis, tačiau kito tokio visuotinai suprantamo, telkiančio, lengvai sušiuolaikinamo (ką įrodė B. Vanago logotipo populiarumas) simbolio paprasčiausiai nėra arba niekas jo nepasiūlė. Vytis yra vienintelis simbolis, turėjęs svarbą ir reikšmę tiek senojoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), tiek modernioje Vasario 16-osios Lietuvoje. Žmonės jį ne tik žino kaip faktą, bet jis jiems turi reikšmę, sukelia asociacijas, didesnius ar mažesnius emocinius išgyvenimus, turi nedviprasmišką ryšį su Lietuvos valstybe ir – drįsčiau teigti – didžiavimusi ja. 

Lietuvos piliečiams ir užsienio svečiams paminklas turėtų byloti skirtingus šios pagrindinės žinios aspektus. Lietuvos piliečiams sėkmingai išpildytas paminklas turėtų kelti pasididžiavimą savo šalimi, jos istorija ir laisvės kova, o kartu ir būti įkvėpimu ar įpareigojimu, padėti pajausti, kad visi esame ne kiekvienas už save, o dalis politinės bendrijos – gyvų, mirusiųjų ir dar ateisiančių – kurie visi neša atsakomybę už tai, kokią Lietuvą pavyks sukurti. Mintis, kad žmonės žuvo už Lietuvos laisvę nėra nei liūdna, nei banali. Ji reikalinga susimąstymui, kad buvo žmonių, kuriems Lietuvos valstybingumas buvo vertesnis už gyvybę, kad tai idealas, kad jeigu jie rinkosi mirtį, kad išsaugotų Lietuvą mums, tai ir mes, ją gavę iš prieš mus buvusiųjų, turime ją kurti ir puoselėti, po savęs palikti geresnę, klestinčią, tokią, kurioje norėtųsi gyventi. Lietuvos visuomenės pamatinė problema yra savęs kaip bendruomenės, kaip tautos, nesuvokimas. Lietuvoje klesti ideologija „kiekvienas už save“, įstatymai ir socialiniai santykiai, ypač atskirtis tai nuolatos skatina, o emigracijos mastai liudija, kad šis mąstymas yra įsigalėjęs. Prikelti suvokimą, kad esame bendra tauta su bendru tikslu žmonijos istorijoje, todėl po vieną savo užduoties niekada neatliksime, yra skubiausias valstybės uždavinys. Žinoma, joks paminklas vienas pats to nepadarys, o svarbiausias darbas šiuo klausimu turėtų būti daromas mokyklose iš esmės keičiant pilietinį ugdymą. Tačiau Vyčio paminklas šioje reikšmingoje vietoje gali prisidėti prie valstybinės sąmonės formavimosi.

- Dar pavasarį Seimas beveik vienbalsiai nubalsavo už Vyčio paminklo atsiradimą Lukiškių aikštėje. Dėl kokių priežasčių buvo suabejota šiuo sprendimu ir imtasi kūrybinių dirbtuvių naujiems projektams aikštėje įgyvendinti?

- Egzistuoja ideologinės priežastys, apie kurias šnekėti vengiama, ir pragmatiški pretekstai. Pagrindinė ideologinė priežastis yra postmoderniai mąstančios meno bendruomenės nuostata, kad pats monumento žanras yra pasenęs, dvokia pelėsiais ir tinka tik XIX, o ne XXI amžiui. Kaip suprantu, tokios nuostatos diegiamos dailės akademijoje kaip tariamas meno istorijos faktas. Kita šio mito versija teigia, kad realistinė skulptūra būdinga tik sovietmečiui, o ne laisviesiems Vakarams. Pastarąjį aiškinimą tenka išgirsti itin dažnai, nors į jį rimtai negali žiūrėti niekas, lankęsis Romoje, Vienoje, Paryžiuje ar bet kuriame reikšmingesniame Europos didmiestyje. Šiandien JAV vykstantis „karas“ dėl konfederatų paminklų nebūtų įmanomas, jei JAV – vakarietiškumo įsikūnijimas – nebūtų nusėta realistiniais monumentais istorinėms asmenybėms pagerbti. Tuo tarpu pirmasis mitas yra save pildanti pranašystė – kai meno bendruomenė save įtikina, kad kas nors nebetinkama, tai ir tampa „nebetinkama“. Lietuvoje šiandien sudėtingą situaciją su viešaisiais monumentais turime iš dalies ir todėl, kad beveik nebėra galinčių juos išpildyti skulptorių monumentalistų. Senoji karta (G. Karalius ir kiti) arba išmirė, arba yra itin garbaus amžiaus, naujoji tiesiog nebuvo ugdoma. Tačiau ideologinė nuostata ir sukūrė tokią tikrovę. Tokioje situacijoje nieko keista, jog liberalas meras ir faktinė liberalė Kultūros ministrė bei jų aplinka nenori „atgyvenusio“ ar net „agresyvaus“ Vyčio paminklo. Tai, kas tautai būtų pasididžiavimas, šiuolaikinio meno ekspertų teigimu būtų gėda. 

Visa ši problema patogiai pasinaudojo pretekstu – jau po Seimo balsavimo Kultūros komitetas kvietė Vyčio paramos fondą pristatyti paminklo liejimo darbų situaciją, surinktą finansinę paramą. Surinktų lėšų, politikų teigimu, buvo mažiau nei gyrėsi fondo atstovai, kurie dar ir negalėjo atvykti į posėdį. Galimas dalykas, kad politikai iš tiesų pasijuto apgauti, nes anksčiau ne kartą susidurta su situacijomis, kai visuomeninės iniciatyvos surenka dalį lėšų ir galiausiai palieka viską finansuoti Vyriausybei. Fondas tuo tarpu motyvuoja, kad negali masiškai rinkti lėšų, kai nėra žalios šviesos paminklo statyboms ir surinktos lėšos galimai nebus panaudotos. Abi pusės turi argumentų. Pinigai, žinoma, problema, tačiau ji niekinga ir juokinga svarbiausios valstybės aikštės sutvarkymo fone. Jeigu visuomeninkai sugebės surinkti lėšas – puiku. Jeigu ne, valstybės garbės reikalas finansuoti tai biudžeto lėšomis. Bet kuriuo atveju tai gana kvaila situacija, kuria tobulai naudojasi idėjiniai monumento priešininkai. 

- Kultūros ministerija kartu su Šiuolaikinio meno centru (ŠMC) pristatė penkis kūrybinius projektus, skirtus Lukiškių aikštės memorialui įkurti. Tik viename iš jų yra įtrauktas Vyčio paminklas, o kituose – tik Vyčio simbolika. Kodėl svarbu aikštėje statyti Vytį būtent paminklo forma?

- Skirtingi skulptūros žanrai ir viešosios erdvės turi skirtingas funkcijas. Ginčas dėl Lukiškių aikštės vizijų vyksta tarp valstybinės aikštės ir skvero šalininkų. Įstatymiškai jis išspręstas 1999 m., kai nutarta, kad tai valstybinė aikšte ir joje turi būti memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Skveras yra iš esmės rekreacinė erdvė, kurioje meninis elementas yra kaip priedas, „tarp kitko“ ir neturi dominuoti pačioje erdvėje. Reprezentacinė aikštė kaip sako pats pavadinimas turi visų pirma skelbti kažkokią žinią. Šiuo atveju, Lietuvos valstybinė reprezentacinė aikštė skelbia lietuvių tautos valstybingumo žinią. Tai jos pagrindinė funkcija. Šią funkciją skirtingai gerai galėtų atlikti įvairios meninės raiškos formos, tačiau kritiški balsai meno bendruomenėje niekaip nenori suprasti, kad viešieji monumentai yra skirti ne rafinuotam eksperto skoniui, o visai visuomenei. Suprasti jų skelbiamą žinią neturi būti joks iššūkis, neturi būti abejonių, kad kas nors jos nesupras. Neatsitiktinai monumentus net palydi informaciniai užrašai. Monumentas nėra galvosūkis, jo tikslas, kitaip nei vamzdžio, nėra kelti klausimus ir diskusijas visuomenėje. Priešingai, visuomenę jis turi telkti. Visiško sutarimo tarp skirtingų pažiūrų ir profesinių grupių žmonių šiuo klausimu niekada nebus, bet aiškiausia, visose visuomenėse, kultūrose ir laikotarpiuose išbandyta žinią perduodančio viešojo monumento forma yra realistinis paminklas. Ne instaliacijos, performansai, fluxus dėžutės ar vandens čiurlenimo garsai. Po kuo daugiau simbolikos sluoksnių pasislepiame, tuo labiau nutolstame nuo sėkmingo tikslinės žinios perdavimo visuomenei ir miesto svečiams. 

Beje, nemažai žmonių be pagrindo supriešina monumento idėją su galimybe aikšteje sėdėti ant suoliukų, žaisti vaikams, piknikauti ir t.t. Šis prieštaravimas dirbtinis. Labai mėgstu jį paneigdamas rodyti Vienos Herojų aikštėje (Heldenplatz) esantį paminklą erhercogui Karoliui. Jį supa žaliuojanti pieva, o joje renkasi įvairaus amžiaus žmonės ir niekas nebijo paminklo šešėlio. Savo dydžiu, objektu (raitelis), plastika ir sugyvenimu su aplinka, mano akimis, tai yra tobulas pavyzdys, ką turėtume mėginti pasiekti Lukiškių aikštėje. 

- Vienas iš kūrybinio konkurso dalyvių, skulptorius ir dizaineris Andrius Labašauskas, teigia, jog laisvės vaizdinį geriausiai kuria patys piliečiai, kasdieną leidžiantys aikštėje. Ką manote apie tokį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę įprasminimą? 

- Tai tipiškas politiškai nemąstančio žmogaus pavyzdys. Spėčiau, kad čia yra pasiklysta tarp laisvės sampratų. Kasdieną aikštėje leidžiantys piliečiai savo buvimu gali liudyti nebent tik individo arba vartotojo laisvę. Laisvę laisvai judėti, priimti privataus gyvenimo sprendimus, pasirinkti vartojimo prekes, gyvenimo stilių ir taip toliau. Tačiau aikštė skirta Lietuvos laisvės aukoms. Tai ypač reikšmingas skirtumas. Jis reikalauja klausti, už ką būtent žuvo savanoriai, partizanai, 1941-ųjų sukilėliai, Sausio 13-osios aukos. Už Lietuvos kaip valstybės nepriklausomybę ir tautos suverenumą ar už savo, kaip individų laisves? Kiekvienam, skaičiusiam partizanų dienoraščius, savanorių ar sukilėlių atsiminimus, atsakymas yra visiškai aiškus. Tos mirtys yra dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės. 

Iš kasdienio laiko leidimo aikštėje ši konkreti žinia niekaip neplaukia ir negali išplaukti. Aikštėje gali vaikščioti bet kokie žmonės, jų galvose gali nebūti jokio ryšio su Lietuvos valstybe, jie gali būti absoliučiai abejingi jos nepriklausomybei ir suverenumui. Jų vaikščiojimas liudys tik hobsišką fizinio judėjimo laisvę, tačiau niekada nieko nepasakys apie jų politinį subjektiškumą. Kai šioje aikštėje stovėjo Leninas, o dar anksčiau – kartuvės, joje irgi fiziškai laisvai vaikščiojo žmonės – sovietinės ir carinės imperijos subjektai. Tačiau jie nebuvo laisvi ir pats jų kasdienis laiko leidimas šioje ar kitose aikštėse, sekant p. Labašausku, buvo paminklas nelaisvei. 

Čia išryškėja dar vienas, tikiuosi, retorinis klausimas. Ar norime po savęs kažką palikti? Jei vieną dieną Lietuva neteks savo laisvės, kas jau ne kartą yra įvykę, okupantams nereikės nieko griauti, kad įtvirtintų savo steigiamą naują tikrovę. Tie, kas susitaikę pasirinks ne mirtį, o gyvenimą be valstybės, jau kitą dieną savo kasdieniu laiko leidimu aikštėje taps paminklais valstybės ir savo nelaisvei. Tai itin trapus ir efemeriškas įamžinimas. Gal būtent tokio ir norisi visuomenės daliai, kuri tiki, kad turime patys save kasdien susikurti iš naujo. 

- Daugelyje pristatytų projektų labai didelis dėmesys skiriamas šviesos bei vandens technologijai, aikštės interaktyvui. Ar šiuolaikinių architektūrinių formų sprendimas neužgožia esminės aikštės idėjos – atminti laisvės kovotojus?

- Kaip galite suprasti iš mano paramos tradiciniam Vyčio monumentui, laikausi nuomonės, kad užgožia. Interaktyvumas yra nuostabi idėja muziejams, edukacinėms priemonėms, senų pastatų atgaivinimui. Tačiau funkciškai jis yra iš esmės nesuderinamas su vietos sakralumu, pagarba, kurią turėtų kelti toks monumentas. Jeigu galiu pažaisti su įamžinimo vieta, nuskaityti kokį kodą ant paminklinės sienelės ir parsisiųsti partizanų nuotraukas ir trumpas biografijas, gal net pažiūrėti kokių kovų vizualizacijas, tai gal ir labai naudinga, bet vargu ar tas pats objektas gali sukelti jausmus, kuriuos turėtų kelti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminties vieta. Iššūkis aikštės ir memorialo kūrėjams yra suderinti patį memorialą, kuris visgi manau, jog turėtų būti pagarbos, rimties, įkvėpimo ir tam tikro susimąstymo objektas, su jo žaliuojančia aplinka, kurioje iš tiesų gali ir turi virti gyvenimas.

- Bendros nuomonės tarp visuomenės ir valdžios atstovų dėl tinkamo memorialo Lukiškių aikštėje nerandama jau keliolika metų. Kaip manote, kas trukdo pasiekti kompromisą?

- Visuotinio pliuralizmo laikais visiško sutarimo apskritai negali būti. Prie paprastos nuomonių ir skonių įvairovės prisideda giliausi ideologiniai nesutarimai dėl pačios aikštės tikslo. Priėmus šį sprendimą, dalis piliečių neišvengiamai lieka nepatenkinti. Tada prasideda skonio dalykai – kaip geriausia įgyvendinti? Gražu ar negražu? Prie labai ilgai besikartojusių konkursų nemažai prisidėjo tai, kad kūrėjų bendruomenėje nuolatos kažkas skundžiama, teikiami jau kituose konkursuose naudoti projektai (tokia buvo anksčiau laimėjusi „Tautos dvasia“), bendraautoriai susipyksta dėl premijų ir taip be galo. Vytis kaip telkianti idėja kelią skynėsi ilgai ir sunkiai, susidūrė su daug kaltinimų agresyvumu ir senoviškumu. Ir visgi šių metų visuomenės apklausos rodo, kad jį palaiko 76 proc. Lietuvos ir 75 proc. Vilniaus respondentų, jaunimo tarpe palaikymas daug didesnis nei senjorų. Sutarimą pasiekti sugebėjo netgi Seimas. Visa tai logiška, nes kaip sakiau pradžioje, nėra kito tokio simbolio – pozityvaus, prasmingo ir suprantamo visoms visuomenės grupėms. Šis progresas suteikia vilties, kad visgi pagaliau susitarsime. 

Kultūros ministerijos bandymai užvilkinti procesą gali tam sutrukdyti, tačiau neliks be atsako. Jau dabar visuomeninės organizacijos siūlo ministrei atsistatydinti ir kviečia į protesto akciją Lukiškių aikštėje lapkričio 17 dieną 14 valandą. Ir pats ten būsiu. Manau, kad tai, kaip ilgai ir sunkiai ieškojome daugumai priimtino sprendimo šiuo klausimu, yra tik papildoma priežastis dabar neleisti sužlugdyti Vyčio projekto. 

Kalbino Gabija Kavaliauskaitė


Susiję

Vytautas Sinica 135124303543009435
item