Vytautas Sinica. Sąrašai šaudymui

D. Pipo (DELFI) nuotrauka  Sekite autorių Facebook „O tai čia jau sušaudymui sąrašas renkamas? Bliamba , tiek to, jeigu rikiuos, Ingr...

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 
Sekite autorių Facebook

„O tai čia jau sušaudymui sąrašas renkamas? Bliamba, tiek to, jeigu rikiuos, Ingrida, atsistosiu greta Tavęs, nors susilaikiau balsuodamas. Jeigu jau taip, geriau numirti už kokią nors idėją, nei šiaip, lovoje ir dar už nieką...“.

„Bus dar progų, Broniau, į kokį sąračą patekt. Kokių nors vaiko teisių ar atvirkščiai. Teisybės ministerija, kaip žinote iš Orvelo kūrybingumo nestokoja“.

„Sąrašai sudaryti, darbo stovyklos laukia“.

„Šituos kars pirmus. Muravjovo aikštėj“.

Šaudymai ir kartuvės

Tai vis citatos iš viešo pokalbio tarp Lietuvos Respublikos Seimo narių. Ne kokių užsigavusių paauglių, o piliečių balsais išrinktų politikų. Pirmoji citata – Seimo mišrios grupės nario Broniaus Matelio, antroji – „konservatorės“ Ingridos Šimonytės, trečioji – liberalės Aušrinės Armonaitės, ketvirtoji – paties Gabrieliaus Landsbergio. Visos vienoje vietoje, parašytos kaip reakcija į nevyriausybinės jaunimo organizacijos kvietimą rinkėjams įsiminti politikus, kurie balsavime palaikė vienalyčių partnerysčių įteisinimą. 

Žinoma, šie komentarai ironiški. Žinoma, organizacija, į kurios skelbimą reaguojama, yra „Pro Patria“, pagrįstai kelianti ypatingai nemalonius jausmus liberalių ir marksistinių pažiūrų politikams. Žinoma, galima turėti pačias įvairiausias nuomones dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo. Tačiau svarbu ne tai. Svarbus čia yra požiūris į politinę atskaitomybę, kurį nedviprasmiškai atskleidžia šie komentarai ir pati ironiška reakcija. 

Kvietimas rinkėjams įsiminti jų pavardes šiems ir kitiems politikams visai neatrodo natūralus grįžtamasis ryšys tarp piliečių ir juos atstovaujančių politikų. Būtinybė, kad rinkėjai žinotų, kas ir kaip balsuoja visuomenėje aistras keliančiais klausimais, jiems neatrodo akivaizdi. Priešingai, nevyriausybinės organizacijos bandymas savo sekėjams parodyti „sukramtytą“ parlamentarų balsavimo rezultatą jiems kelia pasipiktinimą, ironiją ir fizinio susidorojimo asociacijas. Mintis, kad balsavusiųjų sąrašas paviešintas ir siūlomas įsiminti jiems primena ne artėjančius rinkimus, o egzekucijas. Kam šaudymą, kam kartuves.

Pavyzdžių galėtų būti daugybė, tačiau šis yra koncentruotas ir iliustratyvus. Jame veikiantys politikai – ne sovietmečio CK posėdžius menantys nomenklatūros atstovai. Ne senosios kartos socdemai ar tvarkiečiai, siejami su sovietmečio nostalgija ir regresyviu mąstymu. Priešingai, visi jie daugiau ar mažiau yra vadinamosios „pirmosios Lietuvos“ atstovai ar bent norėtų save tokiais laikyti. Jauni savo amžiumi ar bent naujokai politikoje. Provakarietiški ir proeuropietiški, o svarbiausia, itin demokratiški. Pastarasis bruožas dažnai primenamas.

Demokratinė kontrolė

Tačiau demokratija XXI a. neįsivaizduojama be pilietinės išrinktų politikų kontrolės. Seniai pastebėta, kad piliečiai negali tiesiog išrinkti atstovų ir palikti valstybės likimo jų rankose. Nekontroliuojami atstovai savivaliauja: ar tai būtų korupcija, ar deklaruotų pažiūrų nesilaikymas. Lietuvos politika akivaizdžiai kenčia nuo abiejų ligų. Bandymas kontroliuoti politikus (bendriausia prasme vadinamas kontrademokratija) reikalauja tam tikros politinio dalyvavimo kultūros, kuri nėra lengvai išugdoma. Niekas ir nesistengia jos ugdyti, nors ir labai daug apie tai kalbama. Politikai nebijo laužyti rinkiminių pažadų, partijų programų ir ideologinių rėmų, nes jiems nėra ko bijoti. Nėra pilietinės valdžios kontrolės – stebėsenos, protestų, baudimo per rinkimus – ir kol kas nematyti viso to prielaidų.

Jau prieš metus teko rašyti, kad sovietmetis nukirto daugelį prielaidų valdžios kontrolės atsirasti. Jai reikia kolektyvinio veiksmo, susibūrimo neatlygintinai veiklai, pasitikėjimo svetimais žmonėmis. Sovietmetis it kirviu sukapojo nuasmenintus ryšius, sukūrė nuolatinio nepasitikėjimo svetimaisiais atmosferą. Tautos pilietiškumui formuotis tai pati blogiausia aplinka. Iš pažiūros paradoksalu, jog dešimtmečius girdime raginimus kurti pilietinę visuomenę, „stiprinama“ ir matuojama visuomenės pilietinė galia, tačiau neatsiranda jokių valdžios pilietinės kontrolės vykdytojų. Politiškai prasmingo pilietiškumo niekaip nedaugėja. Jo tuštumą užpildo ir šį vaidmenį fasadiškai atlieka įvairių tarptautinių organizacijų padaliniai, teikiantys vertinimus ir rekomendacijas, tačiau organiškai nekylantys iš visuomenės ir nekeliantys jokios baimės šalies politikams. 

Pilietinės valdžios kontrolės iniciatyvos, o vėliau ir įpročiai bei normos turi ir gali kilti tik iš pačios visuomenės. Virtuvėse valdžią keikiantys ir niekada tiksliai nežinantys, už ką tai daro, žmonės negali patys inicijuoti valdžios stebėsenos, taikių, bet masinių protestų, įstatymų iniciatyvos akcijų (kurias dabar dažniausiai inicijuoja pačios partijos įvaizdžio gerinimo tikslais). Vidutinis darbą, šeimą ir kitų rūpesčių turintis pilietis niekada negalės savęs aprūpinti išsamia informacija apie politikų sprendimus, juo labiau organizuoti kažkokių visuomenės susibūrimų. Šis pilietis negali apžvelgti įstatymų, bet gali perskaityti jam parengtą, „sukramtytą“ atmintinę apie svarbiausius balsavimus. Jis negali suorganizuoti savo miestelio žmonių kelionės į demonstraciją, tačiau gali nuvažiuoti pakviestas. 

Už jį šiuos darbus turi padaryti nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios konkrečias pažiūras ir sekančios, kas ir kiek jų laikosi leidžiant įstatymus. Skirtingiems klausimams ir politikos sritims sekti bei skirtingoms pažiūroms atstovauti turi atsirasti nemažas organizacijų tinklas. Atsakingi politikai joms už neatlygintiną pilietinę veiklą turėtų padėkoti. Lietuvoje kol kas egzistuoja tik tokios stebėsenos daigai. Pavieniai nuskambėję balsavimai ir „sąrašai šaudymui“ pastaraisiais metais buvo dėl medžiotojų naktinių taikiklių ir vaiko teisių sampratos, nuoseklesne veikla šioje srityje pasižymėjo nebent Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir Šeimos institutas. Nieko keista, jog Lietuvos politikai dar nepripratę prie tokios stebėsenos. 

Turės priprasti. Būdami provakarietiški ir pažangūs jie galėtų skaityti užsienio naujienas ir pastebėti, pavyzdžiui, tai kaip kruopščiai JAV senatoriai savo apygardose buvo stebimi prieš balsavimą dėl naujo Aukščiausiojo teismo teisėjo kandidatūros, koks reikšmingas faktorius valstijų lygmens ir konkrečiomis problemomis pagrįstos (issue based) nevyriausybinės organizacijos yra visiems JAV politiniams balsavimams. Visiems Seimo nariams šiuo klausimu galima parekomentuodi skaityti politico.com – liberalų, tačiau rimta procesų analize užsiimantį politinių naujienų portalą.

Pamoka?

Akivaizdu, kad Lietuvoje politinės stebėsenos ir atskaitomybės vakuumas sukūrė situaciją, kai politikai ne tik prekiauja sprendimais (kaltinimai korupcija pareikšti bent trims parlamentinėms partijoms), bet ir nuolatos išdavinėja savo rinkiminius pažadus. Šio teksto centre atsidūręs balsavimas dėl partnerysčių įteisinimo tai tobulai iliustruoja. 2016 m. nacionalinės porinkiminės apklausos duomenimis su vienalyčių partneryščių įteisinimu sutinka 13 procentų TS-LKD rinkėjų (palyginimui – 9 proc. valstiečių, 10 proc. socdemų arba 25 proc. liberalų rinkėjų). Tačiau konservatoriai tai ignoruoja ir už tokį įteisinimą balsuoja net 9 jų frakcijos nariai – daugiausia iš visų frakcijų (tam pačiam palyginimui – 0 valstiečių, 9 socdemai, 8 liberalai). Šiuo klausimu savo rinkėjų masiškai neišdavinėjo tik valstiečių frakcija. Žiniasklaida apie tai nerašė. Ar piliečiai neturėjo žinoti, kad buvo apgauti? Atitinkamai jau valstiečiai kartu su kitomis, „tradicinėmis“ partijomis masiškai apgavo savo rinkėjus dėl liberalaus darbo kodekso įteisinimo. Laužomų rinkiminių pažadų ar tiesiog deklaruojamų principų sąrašas ilgas ir ne kartą aptartas.

Sąrašai šaudymui yra ir liks tik liguistos politikų vaizduotės vaisius. Tačiau daug kalbėdami ir vaidindami paramą brandžiai vakarietiškai demokratijai turėtume pradėti nuo savęs, pagal galimybes ir pareigas: kas domėtis, kas viešinti, o kas pritarti ir skatinti tokią stebėseną. Nes be jos negali būti atskaitomybės ir veikiančios demokratijos, tik azijietiško tipo valdžios savivalė, nuo kurios vaizduojamės ištrūkę. Šaudymas vyks prie balsadėžių, o aukų po rinkimų netruks pamiršti. 








Susiję

Vytautas Sinica 981668511881921763

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-10-03 21:17

    Chebra, išsitaisykit gramatines klaidas..

    AtsakytiPanaikinti
  2. "Ne kokių užsigavusių paauglių, o piliečių balsais išrinktų politikų." - na, iš kitos pusės, liberastinė ideologija savo "viartibėmis" yra nemenka dalimi "paaugliška" ("velniop tradicijas!", "duokit man teisiū ir laisviū!" ir pan.), tad ir atitinkamu jos apologetų mentalitetu stebėtis nereikėtų. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-10-03 23:10

    Politikams "mirtis" yra "politinė mirtis". Taigi "sušaudymu" jie vadina neišrinkimą. Įsivaizduokite Gabrielių, banketuose pristatomą kaip "Austėjos sutuoktinis".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oi, jau kas kas, bet Anūkas be šiltos kėdės tikrai neliks: gi homjaunuolis, aktyvistas, su "stogu". Jei čia nebus kur - Briuselio broileryne įtaisys. :)

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2017-10-04 01:02

    Kaip atrodytų Lietuva, G.Landsbergiui tapus prezidentu?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-10-04 08:31

    joo,pilietiškumas mūsuose suvokiamas taip-pamatai medyje kačiuką ir skambini gaisrinei,kad jį iš medžio iškrapštytų.O stebėti politikų darbą,uždavinėti jiems nepatogius klausimus,jau yra priekabės ir net fobijos apraiškos. P.s. eilinį kartą ačiū p. Sinicai už gerą straipsnį.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2017-10-04 21:38

    Ačiū Sinicai už gerą straipsnį.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2017-10-04 23:12

    šauniai surašyta. Dėl vienalyčių santuokų įteisinimo konservatoriai pasirodė tikri išdavikai, be vertybių, be doros, nevertindami šeimos tradicijų. Būtų gerai, kad Protaria informuotų dažniau apie balsavimus Seime vertybiniais klausimais. Žmonės neskaito, nemato balsavimų posėdžio salėje, todėl juos labai lengva apgaudinėti. Visokios šimonytės, gabrieliai, liberalai meluoja žmonėms, kad yra už vertybes ir jais patiki. Vargšai mes esame, kad nereikalaujame jokios atsakomybės, jokių atsiskaitymų.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2017-10-05 09:57

    Man jau senokai aišku, kad ten nesėdi jokia "mūsų" valdžia. Iš tų citatų dar aiškiau, kad į rinkėjus jie žiūri kaip į priešus...

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2017-10-09 12:47

    ne viskas taip paprasta. Seimo nario balsas ne visuomet viešas - yra slaptas balsavimas ir jis turi savo prasmę. Užtikrina, kad Seimo narys būtų laisvas nuo partijos poveikio ir balsuotų laisva valia. Taip kuriamas balansas tarp palaidos 141 nuomonių balos, kurioje nebūtų įmanoma susitarti, ir dviejų-trijų partinių požiūrių tironijos. Taip kad Sinica kiek perlenkia, absoliutindamas visuomenės norą ir teisę žinoti kaip balsavo kiekvienas Seimo narys.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nemanau, kad perlenkia: bent jau teoriškai, žmonės už kandidatą balsuoja pagal jo programą, skelbiamus tikslus, trumpai tariant - pažadus, tad visiškai logiška norėti žinoti, ar tie pažadai vykdomi.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item