Vytautas Sinica. Per toli, per vėlai

D. Pipo (DELFI) nuotrauka  Sekite autorių Facebook Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo naujausias viešųjų ryšių išpuolis – stebukli...

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 

Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo naujausias viešųjų ryšių išpuolis – stebuklinė pasaka apie žydšaudį ir KGB agentą Adolfą Ramanauską-Vanagą – atsisuko prieš pačius autorius. Eilinį kartą pasirodant naujai knygai keliamas skandalas vietoje pardavimų atnešė platų visuomenės pasmerkimą. Dar daugiau, „Alma littera“ ir „Maxima“ paskelbė nutraukiančios prekybą R. Vanagaitės knygomis dėl nesuderinamų vertybių. Dar prieš tai Andrius Tapinas pareiškė, kad su šia leidykla dirbs arba jis, arba R. Vanagaitė. Net liberalūs politikai suskubo ginti apšmeižtą partizanų vadą. „Riba peržengta!” – skelbė jie. Internetai nusidažė raudonais užrašais „AšEsuVanagas“. Nepritariantys šiai reakcijai joje įžvelgė cenzūrą, pritariantys – džiaugėsi savo istoriją gerbiančios visuomenės branda. 

Anapus raudonos linijos

Žinoma, tik jeigu nepaklausė savęs, kur visa ši reakcija buvo prieš pusantrų metų. Jei kas nepamena, prieš pusantrų metų ta pati R. Vanagaitė išleido knygą „Mūsiškiai“. Visa knyga ir jos reklamai sukelta diskusija buvo dedikuota nacių okupacijos laikotarpio (ypač tragiškos 1941-ųjų vasaros) istorijos perrašymui ir to meto rezistentų „nuvainikavimui“.  Knygoje ginama tezė, jog lietuviai buvo aktyviai ir savanoriškai žydų žudynes vykdžiusi tauta, o to priešakyje buvo valstybę atkurti bandžiusi Laikinoji Vyriausybė ir LAF`as. Savo esme pati knyga ir ją lydėję vieši pareiškimai niekuo nesiskyrė nuo dabartinio išpuolio prieš Ramanauską-Vanagą. Joje dėstomi kaltinimai rėmėsi nekritiškai naudojamais okupaciniais šaltiniais, faktams prieštaraujančiais liudijimais, ignoruojant kontekstą daromomis interpretacijomis ir pritempinėjimais, taip pat ir atviromis klastotėmis. Knyga buvo viešai išnarstyta ir pagrįstai sukritikuota aptariamo laikotarpio specialistų (ypatingo dėmesio vertos Vidmanto Valiušaičio analizės ir kritika). Tai nebuvo šiaip klaida ar „kita nuomonė“. Knyga siekta to paties kaip ir dabar – paniekinti Lietuvos laisvės kovotojų atminimą melagingais kaltinimais. Tai buvo spjūvis į visas tas pačias vertybes, kurias įžeidė šiandieniniai melagingi R. Vanagaitės kaltinimai Ramanauskui-Vanagui.

Tačiau tada nieko neatsitiko. Diskusija buvo normali ir sveikinama. Knygos autorė keliavo po Rusiją ir dalino interviu apie žydšaudžius lietuvius, o Lietuvoje niekas nekėlė antivalstybinės veiklos klausimo. Populiariausi apžvalgininkai gyrė autorės drąsą ir pilietiškumą. Vertybiškasis „Alma Littera“ mėgavosi pardavimais ir nematė jokio reikalo nutraukti sutarties nei dėl knygos turinio, nei dėl ją lydėjusių skandalingų pasisakymų. Vertybiškoji „Maxima“ knyga prekiavo iki pat išpuolio prieš Vanagą. Vertybiškasis A. Tapinas rengė bendrus „Mūsiškių“ pristatymus ir „sveikino diskusiją“. Liberaliai atsinaujinę konservatoriai tylėjo lyg prisisėmę burnas, o ginti birželio sukilėlių ir Laikinosios Vyriausybės atminimą buvo palikta „talibams“ krikdemams ir profesoriui Landsbergiui. Jo garbei reikia paminėti, kad Atkuriamojo Seimo pirmininkas niekada nevengė šios temos. Šiandien akis žibinančio pilietiškumo ir vertybiškumo visuomenėje nebuvo nė kvapo. 

Nacių medžioklė

Nedrąsu net klausti, kodėl taip nutiko. Kodėl vienodus atvejus – melagingus ir istoriškai neprofesionalius kaltinimus Lietuvos didvyriams – traktuojame taip skirtingai? Kodėl galima rašyti alternatyvią istoriją apie 1941-ųjų sukilėlius ir Laikinąją vyriausybę, bet negalima apie partizanų vadus? Kodėl „riba peržengta“ tik dabar?

Bėda ta, jog „Mūsiškiai“ į lietuvišką sceną įjojo ant šventos karvės. Beveik dešimtmetį Holokausto Lietuvoje klausimas yra tapęs tiesiog nacių medžiokle. Visi žino, kaip pasisakyti šia tema, kad būtum teisingoje istorijos pusėje. Lėtai ir sunkiai, bet galiausiai įtvirtintas sutarimas, kad Lietuva ir lietuviai dėl žydų bendrapiliečių likimo mūsų šalyje atgailavo per mažai, per trumpai, o gal net nenuoširdžiai. Ne tik blogai gailėjomės, bet ir blogai rašėme savo istoriją. Toks sutarimas neegzistuoja visuomenėje, tačiau viešoji erdvė savo taisykles nusistato be visuomenės pagalbos. 

Aštuntajame dešimtmetyje nusiritusi JAV ir terorizavusi išeivijos lietuvius, o Lietuvoje prasidėjusi nuo puolimo prieš Lietuvoje 2012 metais iškilmingai perlaidotą Laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Brazaitį, nacių medžioklė vėliau tik įgavo pagreitį. Vis dažnesniais jos taikiniais tapo Laikinoji Vyriausybė, turėjusi apsaugoti žydus nuo nacių šalyje, kurioje neturėjo jokios faktinės kontrolės. Tapo LAF`o vadas, kariuomenės savanoris, diplomatas ir rezistentas Kazys Škirpa, žydų nežudęs, bet galbūt laiminęs LAF`o leidinius, kuriais galbūt kviesta susidoroti su Lietuvos žydais. Tapo ir J. Noreika-Vėtra, nacių kalintas Štuthofe, grįžęs kovoti į Lietuvą ir nukankintas sovietų, bet pagal vienus kaltinimus neva žudęs žydus Plungėje, o pagal kitus kaltinimus tuo pačiu metu vadovavęs geto steigimui Šiauliuose. Kelių metų teprireikė, kad surasti tarp rezistentų žydšaudį taptų ne tik intelektualia pramoga, bet ir gero skonio, kolektyvinės sąžinės ir aukštų moralės standartų ženklu. 

Tokia atmosfera lietuviškoje viešojoje erdvėje buvo sukurta siūnant baltais siūlais, tačiau puikiai veikė. Tam tobulai pasitarnavo tragiškas žinių apie Birželio sukilimą žinių lygis. Istorijos vadovėliuose sukilimui skiriama pora skurdžių pastraipų, kurių niekas neakcentuoja. Mokslo darbai visuomenės nepasiekia. Kas žino, kad per kelias sukilimo dienas už Lietuvos laisvę žuvo pora tūkstančių žmonių? Viešųjų ryšių specialistė R. Vanagaitė negalėjo nematyti, kad tokioje dirvoje „Mūsiškiams“ lemta suvešėti ir pasinaudojo proga. Kritikuoti jos „pilietinę drąsą“ 2016 metais rizikavo tik tie, kurių žiniasklaidos liberalai ir taip nesibodėjo vadinti radikalais ir fašistais. 

Nors visi supranta, kad ši nacių medžioklė yra slapčiausių Kremliaus svajonių išsipildymas ir Šaltojo karo laikų politikos bei sovietinės istoriografijos tęsinys, jos entuziastams liautis nesinori. Visi nejaukiai suprato, kad skandalas dėl Ramanausko-Vanago juodinimo grasina šiam ilgai kurtam naratyvui. Puolimas prieš Ramanauską-Vanagą buvo nesėkmingas dėl eilės priežasčių: per daug didinga jo kankinystė, per daug gerai žinoma asmenybė, per daug absurdiški argumentai, per mažai kaltinimų žydšaudyste (!). Seime penktadienį apsilankęs E. Zuroffas, tikras savo darbo profesionalas, desperatiškai aiškino, kad A. Vanagas – Druskininkų žydšaudžių būrio vadas, jokios KGB narystės ar išdavysčių net nemėgino kelti. Gal kas ir būtų užkibę, kaip užkibo šmeižiant kitus, tačiau pavėlavo lemtingai. Jam kalbant Seime, „Mūsiškius“ pernai sveikinę ekspertai internete vienas per kitą dalinosi apgailestavimais, kad gėdingas išpuolis prieš Vanagą pakenks „tų tikrųjų“ nacių medžioklei. XX amžiaus Lietuvos istorijos perrašinėtojai tik atsitraukia, paspringę nuo per didelio kasnio. 

Brandi ir pilietiška visuomenė?

Tačiau besididžiuojantys tuo ir griežta visuomenės reakcija be reikalo suskubo džiaugtis. Atsirado ir nemažai besipiktinančių tokia R. Vanagaitės „cenzūra“ kaip nederama vakarietiškai visuomenei. Šiandieninė reakcija į skandalingąją autorę yra kaip tik vakarietiškos visuomenės bruožas. Brandžios demokratijos šalys žino, kad žodžio laisvė nėra ir negali būti absoliuti, kad kiekviena visuomenė turi savo ribas. Žino, kokio melo nebetoleruoja net ir vardan žodžio laisvės. Lietuvoje nėra žodžio laisvės šmeižtui, valstybės simbolių niekinimui, neapykantos kurstymui, okupacijų ir jų nusikaltimų neigimui. R. Vanagaitės istorinis šmeižtas seniai laviravo ties okupacinių ir totalitarinių režimų nusikaltimų neigimą draudžiančio baudžiamojo kodekso straipsnio 170(2) riba. Jos istorinis šmeižtas visada pasitelkiamas knygų reklamai, taigi ne tiesos paieškos, o reklamos tikslais. Tokį elgesį pagrįstai paniekino ne valdžia (kaip mėgstama sakyti), o pati visuomenė, tiksliau jos istoriškai sąmoninga dalis. Griežtai kalbant, nebuvo jokios cenzūros, nes valstybė nieko neuždraudė, o verslas sureagavo į vartotojų nuotaikas.

Šiandien Lietuvoje suprasta, kad negali būti nuomonių apie istorinį faktą. Jeigu pagal KGB medžiagą sukuriama alternatyvi „nuomonė“ apie Vanago likimą, tai elgtis su ja kaip su nuomone reiškia taip pat dalyvauti mele apie savo istoriją. Tai melas apie valstybės kūrėjus, gynėjus ir pagrindus. Apie visuomenės brandą lygiai byloja ne tik jos žodžio laisvės ribos, bet ir tolerancija valstybės niekinimui. O kai kurie žmonės, būtent, priėmusieji pasirinkimą atiduoti tėvynei, ką privalai, susitapatina su ja. Šia prasme ir istoriniu žvilgsniu yra su ja tapatintini. Pasityčiojimas iš jų atminimo yra pasityčiojimas iš valstybės, kurios išsaugojimui buvo lemtingai pasirinkta paaukoti viską. Kiek šiandieninė visuomenė suvokia šių veiksmų sakralumą, į šmeižtą ji reaguoja panieka ir priešiškumu. Ši panieka ir priešiškumas – natūralūs ir pagrįsti jausmai – yra mūsų brandos veidas, mūsų savimonės egzaminas. 

Ir visgi visi ženklai rodo, kad šių dienų egzaminą visuomenė išlaikė tik todėl, kad jis buvo labai lengvas. Didvyris buvo pats ryškiausias, melas – akivaizdus, kontroversija – minimali. Ne pirmus metus laikome sunkesnį istorinės savimonės ir pilietinės brandos egzaminą, klausydami melagingų kaltinimų Birželio sukilėliams, Laikinajai Vyriausybei, eiliniams partizaninės rezistencijos dalyviams. Niekaip nesugebame jo išlaikyti. Dėl A. Ramanausko-Vanago skambiai ir išdidžiai nubrėžta raudona linija, už kurios daugiau melo nebepakęsime, nubrėžta gerokai per toli ir gerokai per vėlai. Ją nubrėžti turėjome seniai, tikriausiai, prieš J. Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimą. Brandi, solidari, išdidi ir istorinę savimonę išsaugojusi visuomenė šiomis dienomis mums pasirodė kaip miražas, užuomina į tai, kas galėtų būti. 

Ne tik partizanų vadus, bet visas laisvės aukas apginti galinčios ir norinčios visuomenės ugdymas turėtų prasidėti mokyklose. Turėjo prasidėti 1991-aisiais, bet geriau vėliau nei niekada. Per toli ir per vėlai nubrėžę raudonas linijas, neturime daug pagrindo džiaugtis. Bet patys nustebę dėl savo reto susitelkimo, galime suprasti, kaip apsileidome per tuos beveik trisdešimt laisvės metų ir kokie galėtume būti.




Susiję

Vytautas Sinica 4593317541408951674

Rašyti komentarą

  1. Puikiai sudėlioti akcentai. Šiandien uždegiau žvakutė Alytaus kapinėse prie A. Ramanauko-Vanago antkapio. Mane labai stebino eilės prie 'Mūsiškių'knygų mugėle. Bjaurėjausi net paimti į rankas tą knygiūkštę. Mano tėvas buvo Vanago kolega Alytaus mokytojų seminarijoje,o mama seminarijos moksleivė. Vanago vardas śeimoje buvo minimas labai pagarbiai.
    P.s. vanagaitė savotiškai pasitarnavo,brėžiant tą raudoną liniją. Gal šmeižikai liausis,gavę deramą atkirtį?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-10-29 02:19

    Teisingos įžvalgos. Iškart prisiminiau M.Ivaškevičiaus knygą ,,Žali'' - visuomenės reakcija buvo aktyvi, ir pagrįstai. Kad Lietuvoje nėra žodžio laisvės okupacjos neigimui - su tu nesutinku; yra ne tik laisvė okupacijos neigimui, bet ir okupacijos propaganda, ir tai vyksta nebaudžiamai: turiu omeny taip vadinamajį Grūto ,,parką'', kuris netgi pretenduoja į turistines atrakcijas. Jeigu Lietuvoje būtų tikras įstatymų vykdymas ir tikras okupacijos neigimas, ši sovietinių stabų saugykla- net neklausiu, kas finansuoja jos išlaikymą, tai yra aišku savaime - jau seniai būtų uždaryta, sovietiniai stabai sunaikinti, o šio dalyko iniciatoriai, vykdytojai ir finansuotojai pūtų kalėjime.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-10-29 10:04

      Tai tik musu praeitis ir istorinis palikimas nereikia visko supolitizuoti it sureiksminti , tai begalo kvaila . Nematau nieko blogo tame parke. Nors jame ir nebuvau jis man neidomus.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-10-29 09:39

    Apie paskutinį lašą. Nesu tyrėja, bet atyviai domiuosi savo Tėvynės istorija. Tarpukaris, pokaris Lietuvoje sudėtingas ir labai persipynes. Ir tai įvertinti labai trūko tyrimais pagrystų straipsnių ir knygų, nes manipuliuojama labai skaudžiomis temomis, kurios priešpastatomos viena kitai. Tai tautos laisvės kovos su žydšaudšaudšių tautoa stigma. Iš savo vyro mamos ir mano mamos tėvyškės, žinau pasakojimus,kaip yra vertinami partizanai. Nieks anuomet nesuprato, o kas suprato buvo išvežti arba nutildyti.Vieni partizanai buvo kovotojai už Lietuvos laisvę, kiti už sovietų Lietuvą, treti dezertyrų bei musikaltelių buriai. Tad atskirti kas yra kas buvo sunku išgasdintiems pokario gyventojams. Tad visai dėsninga, kad ilgai gniaužiama tiesa sovietmečiu, turėjo buti paskelbta ir ištirta bei paremta faktais, o šia niša labai sėkmingai naudojosi istoriją falsifikuoti pratę Rusijos propogandinė mašina ir jiem atstovaujantys piliečiai kaip R. Vanagaitė. Tad suprantama, kad buvo atsargiai laukiama ką pasakys specialistai tiriantia faktus. Šis atsargumas ir delsimas, ši patriotinė pazicija ir įrodo, kad Lietuvos piliečiai nėra agresivi bendruomenė ir mažu mažiausiai linkusi būti žudikų tauta. Lašas perpildyta, ir savo tiesas ginsim. Ir didelis dėkui A. Anušauskui šiuo metu aktyviai ginusiam mūsų istoriją.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-10-29 10:41

    Santykiuose su žydais mes, lietuviai, dažnai pasijuntame nejaukiai, nepilnavertiškai. Jaučiame tą Holokausto kuprą, kurią nešame iš kartos į kartą. Ypač tai ryšku iš mūsų vyriausybių, prezidentų elgesio susitikimuose su žydų tautybės žmonėmis. Tautiečių dalyvavimas žydų naikinime mums nepaliko jokios garbės, nors nemažai lietuvių žydus gelbėjo. Bet dabar ne apie tai.
    Žinome iš savo tėvų pasakojimų, iš kankintų partizanų, tremtinių istorijų, kad lietuvių kankinimuose, trėmimuose kartu su KGB dirbusiais rusais, lietuviais, ten darbavosi nemažai ir žydų tautybės žmonių. Apie šiuos žmones labai mažai kalbama arba visai nekalbama. Norėtume sužinoti jų pavardes, biografijas. Šiandien girdime tik Dušanskio, Nachmano pavardes, bet reikia manyti, kad buvo jų ir daugiau. Dušanskis minimas Rainių žiauriose skerdynėse, šiandien apie tai mena Rainių koplyčia, bet visi šitie paminėjimai apie žydus ir KGB struktūras yra lyg tarp kitko. Lyg nesvarbūs, nerimti. Štai apie lietuvius - nusikaltėlius galima knygas rašyti, laidas kurti...Labai norėtųsi iš istorikų, kad jie plačiau pasidomėtų šia lietuvius naikinančia ir KGB struktūrose dirbusių žydų veikla, jų pavardėmis, kur jie dabar gyvena, ką darbuojasi... Mes žinome žydšaudžius, bet privalome žinoti ir žydus - nusikaltėlius. Manau taip būtų pasiektas nors šios toks istorinis teisingumas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai teisingas komentaras, bet vienas pastebėjimas: mes NETURIME jokios "kupros" - mums bandoma ją PRIMESTI. Štai zūhofas (kodėl tą tarakoną apskritai į Lietuvą įleidžia?) aiškino, kad komuniagų naikinimas - irgi halakaustas, nes tarp komuniagų daug žydų buvo. :)
      Apskritai, visus bolševikinės "kolektyvinės atsakomybės" apologetus labai lengva nutildyti jų pačių "argumentais": jeigu VISI lietuviai kalti dėl žydų galabinimo, tai VISI žydai kalti dėl lietuvių trėmimo, kankinimo ir žudymo, o kadangi lietuvius žudyti pradėta anksčiau, reiškia, žydai pirmi pradėjo, ir po to jau lietuviai reagavo - t.y. žydai gavo, ko nusipelnė. Ir tada šita "vysi litofcai - žydostrielaj!" fauna tegu springsta "virškindama" savo pačių ėdalą. :)

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2017-10-29 12:45

    Neapsigaukime ir nenudžiugkime, kad "riba jau peržengta" ir,kad tai jau "paskutinis ląšas" į mūsų kantrybės taurę. Tokie išverstaskūriai (nors ir gabūs) kaip A.Tapinas (arba turtingi), kaip "Maxima" ir kiti, visada pakeis kailį, kai tik jiems bus naudinga arba, kai jiems bus įsakyta "Šefo" pakeisti plokštelę...Tada pamatysime, kad jokių ribų jiems nėra ir jie vėl nuodys eterį ir kvaršins avinėliams galvas.Situacija gali pasikeisti, tik išmetus juos į šiukšlyna. Savo noru jie nepasišalins.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2017-10-29 20:24

    "viens raudonas , kaip šėtonas , kitas rudas -kaip šuva.." neįsivaizduokim , kad iš vienos pusės besąlyginis blogis ateina, o iš kitos pusės - begalinis altruizmas ir meilė be išskaičiavimo. Graikai buvo protingesni ir siūlė nesižavėti danajais dovanas duodančiais...
    Rytai ir vakarai , o mes ant tako ir vieniems ir kitiems...

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2017-10-30 00:49

    Ačiū, Vytautai. Iš tiesų, riba brėžiama pernelyg toli, deja. O matant kas ir kaip vyksta, lieka vis mažiau vilties, jog kada dar galėsime tapti oria ir savo garbę tvirtai ginančia tauta. Teisybė - paskutinė Vanagaitės veiklos pernelyg primityvi šlykštybė šiek tiek sumaišė viešpataujančio elito "tolerancijos" politrukų kortas, bet ne abejojiu jie ras būdų atsigriebti...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-10-30 10:23

      ...jau atsigriebė:Tomas Venclova stojės vanagaitės pusėje

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2017-10-30 19:24

    "„Mūsiškius“ pernai sveikinę ekspertai internete vienas per kitą dalinosi apgailestavimais, kad gėdingas išpuolis prieš Vanagą pakenks „tų tikrųjų“ nacių medžioklei. XX amžiaus Lietuvos istorijos perrašinėtojai tik atsitraukia, paspringę nuo per didelio kasnio." - labai teisinga ir labai drąsu. Bet svarbiausia - įžvelgta reikalo esmė. Nuoširdi pagarba autoriui, kuris nepabijojo priežodinio "Dramblio kambaryje", kurį esant visi jaučia, kurio bijo, tačiau kurio pastebėti ar juo labiau jį įvardyti nedrįsta: iš apgailėtino bailumo, konjunktūrinio parsidavimo, kvailumo, ar šiaip "vardan gardaus duonos šaukšto" ar "šventos" ramybės, kuri juk yra iš tiesų jokia ne šventa, o velniška užhipnotizuotų banderlogų tyla.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item