Romualdas Ozolas. Politikos etika, arba ar Lietuva gali turėti savo politiką?

Gerai atsimenu, su kokiu pasitikėjimu 1988 metais rašiau programinį straipsnį pirmajam „Atgimimo“ numeriui apie svarbiausius Sąjūdžio žod...

Gerai atsimenu, su kokiu pasitikėjimu 1988 metais rašiau programinį straipsnį pirmajam „Atgimimo“ numeriui apie svarbiausius Sąjūdžio žodžius – dorą, protą, darbą.

Dabar gi kaskart prarasdavau nuotaiką, kai tik pagalvodavau apie šiam pranešimui pasiūlytą temą. Apie ką kalbėti? Apie dorą šiandien nebeužsimenama – tai pasidarė beveik nepadoru. Protą gal ir pernelyg idealizavau, bet dabar jį visiškai pakeitė gudrumas, dažnai – klasta. Darbas? Darbas kaip vertybė išliko, bet ne visiems ir ne savo kuriamąja prasme. Ir apskritai – ar galima pasakyti, kad Lietuva po savo dainuojančios revoliucijos jau pradėjo dirbti? Nebent švęsti taip, tarsi tai ir būtų svarbiausias darbas.

Mūsų politinio elgesio tikrumo pamatas prieš dešimtmetį buvo elementarus: moralu tai, kas etiška Sąjūdžio požiūriu. Kas Sąjūdžio požiūriu moralu, aptarinėta nebuvo. Ir negalėjo: Sąjūdis buvo laikinas subjektas, be to, subjektas neigiantis – valstybinė nepriklausomybė, kaip kuriamasis tikslas liko beveik neapmąstytas, jis aiškus buvo tik kaip negacija, kaip atsiskyrimas, atsiplėšimas nuo Maskvos, išsivadavimas iš okupacijos. Doro elgesio kriterijų nebuvimas Sąjūdžio elgesį leido labai nesunkiai personalizuoti primetant bet kurio lyderiauti norinčio asmens nuostatas. Kad to neįvyktų, buvo bandoma saugotis: sutarta, kad Sąjūdis neturės renkamo pirmininko, kad Iniciatyvinėje grupėje visi bus lygūs, o Sąjūdžio tarybai pirmininkaus kas pusmetį vis kitas asmuo. Be to, sutarta, jog Sąjūdžio politika yra morali iš principo, skirtingai nuo amoralios komunistinio režimo politikos.

Aiškių kriterijų neformulavimas leido įvairiuose išsivadavimo etapuose pakankamai lanksčiai elgtis. Tačiau tai buvo prielaida ir tam subjektyvizmui, kuris ėmė plėtotis ir įsigalėti, kai Sąjūdžio vadovybė ėmė personalizuotis, prielaida tam gudravimui, kai jau reikėjo ne griauti, o kurti, prielaida tam idėjiniam eklektizmui, kuris Lietuvoje viešpatauja šiandien, kai moralios politikos terminas nebenaudojamas ne tik valstybės politikos gairėms žymėti, bet ir Sąjūdžio (net jo praeities) veiklai apibūdinti.

Kodėl įvyko tokie pokyčiai?

Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne. Parlamentas rusų kariuomenės puolimo atveju buvo numatytas susprogdinti padegus benzino bakus, tuo pat metu pro barikadas ir spygliuotas vielas kai kam žinant pabėgimo landas. Nežinia ir kas bei kur būtų bėgęs ženklo skristi laukiančiu lėktuvu, bet būtų. Deja, tą sausio 13-osios naktį buvo jau ir emigravusių – į Lenkiją, Švediją.

Jau žinant, kad bus laikomasi restitucijos principo, ir bet kas, jei tik turėjo žemės iki 1940 metų okupacijos, galės ją atgauti, buvo padarytas sprendimas skirti 2–3 ha žemės tiems, kurie jos anksčiau neturėjo arba naudojo kaip kolūkio skirtą priesodybinį sklypą. Taip buvo dar labiau suveltas jau iki tol įvairių statybų supainiotas restitucinių žemių grąžinimo klausimas. Ar etiškas, ar moralus buvo šis AT sprendimas restitucininkų atžvilgiu?

Analogiškas buvo Antrosios vyriausybės kreipimasis į piliečius savo santaupas laikyti bankuose. Bankų sistema ir jų veikimo tvarka buvo sukonstruota tokia, kad jų griūčių bangos būtinai turėjo nuvilnyti. Tačiau bankų bankrotai buvo puiki kapitalo koncentravimo spekuliantų rankose priemonė, ir ja buvo be didesnių ceremonijų pasinaudota. Kaip didžiausias moralumo pavyzdys dabar nurodinėjamas nuvertintų rublinių indėlių kompensavimas, visiškai neužsimenant, kad tai tik anos pačios voliuntaristinės ir spekuliatyvinės finansinės veiklos tęsinio epizodas, kurio tikslas – anaiptol ne piliečių gerovė, o indėlininkų papirkimas kitų valstybės žmonių sąskaita. Nekalbu apie kompensacijoms skirtų lėšų tikslingesnį – ilgalaikiškesnį – panaudojimą, kuris visos visuomenės atžvilgiu būtų tiktai moralesnis.

Tačiau pačiu amoraliausiu mūsų naujosios – išsivadavusios Lietuvos – politikos faktu reikia laikyti tai, kad žmonės po kelių dešimtmečių totalitarinės tvarkos buvo iš karto palikti kas sau – kaip kas išmano, te save gano. Nors ir argumentuojant naujos santvarkos tvarka, tas piliečių socialinis atstūmimas nebuvo būtinas nei laisvos rinkos principo įgyvendinimui, nei gyvenimo liberalizavimo spartinimui. Senųjų socialinių ryšių negailestingas naikinimas buvo aiški protekcija visų pirma tiems, kurie tebebuvo prie valstybės vardu valdomo turto, prie jo pervedinėjimo į privačią nuosavybę kanalų, kurie galėjo tuos kanalus formuoti, kurie galėjo juos tvarkyti ir panaudoti. Tai buvo didžiulės ir itin sparčios vienų praturtinimo ir kitų nuskurdinimo veiksenos legalizavimas ir įtvirtinimas, veiksenos, kuri ir šiandien egzistuoja Lietuvoje kaip brutalaus kapitalizmo metas su visa jo neteisėtumo ir beteisiškumo, žudynių ir savižudybių, degradacijos ir depresijos tikrove pačiomis neįtikimiausiomis jos formomis.

Žinoma, Lietuva nėra išimtis – panašūs procesai vyko ir vyksta visame pokomunistiniame pasaulyje, rekonstruojančiame kapitalizmo veikimą.

Ar tai gali pateisinti mūsų tikrovę ir paguosti mus bent kaip žmones? Tokių tendencijų ir bandymų esama. Bandymų ir pateisinti, ir pasiguosti. Sakoma, kad socialinė atstumtis ir supriešinimas buvo kovos su komunistine sistema ir komunistine sąmone būtinumo sąlygoti. Sakoma, kad kolūkių išardymo reikalavo spartesnis ūkininkų sistemos įvedimas. Sakoma, kad valstybės turto totalinis privatizavimas reikalingas spartesniam ūkio efektyvinimui – mat, tik privačiose rankose esantis turtas duoda didžiausius pelnus.

Kiekvienas šitas pateisinimas gali būti atmestas tiek spekuliatyviai, tiek praktiškai. Antikomunistinės ir komunistinės priešpriešos ideologija – ar tai nėra ta pati iš komunizmo ateinanti žmogaus itin spartaus, staigaus perdirbimo metodologija, su tuo skirtumu, kad tada, anais laikais, ideologijon netelpančius žudė valstybė, o dabar tai palikta padaryti kiekvienam personaliai – nužudyti arba nusižudyti pačiam? Pats laikas būtų suvesti šitokią statistiką. Taip pat ir emigracijos statistiką. Vokietija neišdraskė savo rytinių žemių fermų, ir šiandien jos veikia kaip stambūs ūkiai, garantuodami juose likusiems ir dirbti ten norėjusiems žmonėms ir atlyginimus, ir būtiniausią socialinę saugą. Daugybės šalių pavyzdžiai rodo, kad valstybės turtas yra nepakeičiama visuomenės stabilaus gyvenimo forma ir norma, nes ne tik pelnas, bet ir kiti turto parametrai turi vertę šiame pasaulyje, ir pelno kriterijaus absoliutinimas galimas traktuoti kaip to paties komunistinio mąstymo vienmatiškumo arba, iš kitos pusės, laukinio kapitalizmo agresyvumo pavyzdys.

Iš to, kas pasakyta, jau galima gal kokia išvada?

Manau, taip. Ir ji galėtų būti tokia: dviejų didžiųjų naujausių laikų idėjų – kapitalizmo ir komunizmo – laikas yra pasibaigęs ar baigiasi. Komunizmo pabaigą žymi Rusijos komunistinės sistemos suirimas ir TSRS žlugimas. Kapitalizmo pabaigą žymi Europos Sąjungos sukūrimas ir jos tolesnis plėtojimas.

ES kūrimas labai panašus į Sąjūdžio veikimą: iš pradžių tik tarsi pasipriešinti Maskvos komunizmo poveikiui sukurta, ES pamažu tampa su bendra valiuta, bendra gynyba, be vizų ir sienų veikiančiu milžinišku Europos valstybiniu dariniu, valstybe, vienijančia sunkiai suvienijamus tiek vertybinius, idėjinius, intelektinius, tiek ūkinius, gamybinius, gynybinius resursus, poreikius, siekius. Europos Sąjunga šiandieninio politinio elito ir Lietuvoje yra pateikiama kaip alternatyvos neturinti politinė koncepcija ir praktinio veikimo projektas. Dėl buvimo toje Europos Sąjungoje prasmės net nekalbama – tai laikoma nekorektiškumu. Dėl ES paprasčiausiai apsisprendžiama, ir ES kaip koncepcija arba priimama, ir tada reikia stengtis į Vakarų Europos valstybių bendriją įstoti, patekti ten, arba ji atmetama pasmerkiant save patį pasmerkimui, atmetimui.

Vardan ko gi taip besąlygiškai priimtina ta Europos Sąjungos idėja ir tikrovė? Sakoma – tai pokomunistinio pasaulio modelis, pasaulio „trečiasis kelias“, kurį vėl mesianistiškai siūlo Europa.

Reikia pripažinti: Europa daro didelį bandymą. Kai komunizmas šiandien mutuoja tik nedideliais raudonrudžiais fašizmais, kai pasaulio finansininkai ir ekonomistai išdrįsta prabilti apie būtinumą kurti naujus apsaugos nuo finansų ir ūkio krizių netgi stipriausiose pasaulio kapitalistinėse valstybėse instrumentus ir mechanizmus, Europos užsimojimas kurti viršnacionalinę socialiai saugią visuomenę yra iš tiesų kažkas daugiau, negu bandymas sukurti socialdemokratinę Europą – europeizuotą TSRS transkripciją. Tas naujoviškumas – tai apsisprendimo Vakarų ūkio modelio naudai laisvavališkumas, bandomas garantuoti ir politinių elitų, ir nacijų lygmenimis.

Tačiau negalima nekreipti dėmesio ir į tuos, kurie sako, kad šiandien ES tėra Europa, kurią tvarko niekam neatskaitingi Europos Centrinio banko, Liuksemburgo Teisingumo rūmų ir Briuselio Komisijos valdininkai technokratai. Verta atkreipti dėmesį taip pat į mintis, ar toje susivienijusioje Europoje bus iš tiesų kas nors nauja ar naujesnio, negu šiandieninėse Europos valstybėse jau egzistuojanti ir socialinė atstumtis, ir nesaugumas bei nepatikimumas, ir gerovės plėtros stagnavimas, nors kai kuriose valstybėse ji tikrai storu klodu dengia visuomenes.

Itin problemiškai Europos Sąjungos ateitis iškilo po to, kai nacijų Europos koncepcija buvo pakeista Europos nacijos koncepcija. Apie tai, kad ES bus griežta federacija, pastaruoju metu prabilta labai aiškiai. Ar ne dėl federaciškai centralizuotos tvarkos ir sudegė rusų komunizmo idėja? Jeigu Briuselio koridoriuose tikrai įsitvirtins federalizmo idėja, Europos Sąjungos projektą kada nors – aš drąsiai drįstu taip teigti – turėsime įvertinti kaip labiausiai nevykusį pokomunistinio pasaulio politikos paieškos projektą.

Kodėl ES inovacijas iš anksto galima vertinti labiau skeptiškai ir kritiškai negu optimistiškai?

Todėl, kad ES idėja naikina tą ideologiją, kurion sunkiai, bet kantriai Europos ir kitų pasaulio tautų artėta visą XX amžiaus antrą ją pusę, tolydžio vis aiškiau suvokiant, kad posttotalitarinis humanizmas turi remtis ne tik žmogaus, bet ir gyvasties apskritai vertybėmis. Tai labai svarbus globalinis supratimas. Ši kryptis siūlė įdomius Vakarų ir Rytų pasaulių integravimosi paieškų kelius, nuo kurių Europos technokratinio vienmatiškumo dabar vienodai ryžtingai atkertamos Europos Sąjungos tautos. Taip pat ir mes Lietuvoje. Jau pats stojimas į Europos Są jungą mums yra politika be politikos (netgi nediskutuojant atsisakoma svarbiausios mums 1988–1990 metais Nepriklausomybės idėjos), o buvimas Europos Sąjungoje bus nacijos buvimas be savo politikos supervalstybėje be politikos. Iš tiesų – ar tolydus gerovės produkavimas, paskirstymas ir vartojimas gali būti laikomas politika? Kuo tada ji skiriasi nuo tos, kuri mums buvo skirta anoje – komunistinėje – Sąjungoje? Juk rusiškasis komunizmas būtent ir buvo gerovės spartaus ir tolygaus paskirstymo gelmėn ir platumon modelis, modelis, kuris jau nebegali būti politikos objektu.

Šie mano samprotavimai dar nėra politiniai teiginiai. Šiandien aš neteigiu, kad Lietuvai nereikia stoti į Europos Sąjungą. O jeigu taip, jeigu stoti reikėtų, tai stoti galima būtų jau vien dėl to, kad jeigu Europos Sąjungai ir bus lemta bankrutuoti, tai kad ir mes bankrutuotume su tuo patyrimu, kurį gaus bankrutuojančios ES tautos, kad – pagaliau – bankrutuotume kaip Vakarų civilizacijos dalis, o ne koks nors Eurazijos gabaliūkštis, kurį dabar nė viena pusė nežino kur dėti. Sala gi negalėsim tapti, jei ir labai norėtume.

Antra vertus, aš neteigiu ir to, kad Vakarų Europa yra tiek išsekusi, jog nebepajėgia surasti jokios kitos bent kiek gyvybiškesnės idėjos, negu socialistinė visuotinės gerovės idėja, Briuselio modifikuota į tolydžios gerovės idėją. Ne tik Europai – visam pasauliui yra atėjęs idėjų krizės metas. Pakankamai dramatiškas naujų, iš tiesų fundamentalių buvimo idėjų paieškos metas.

Ir tai nenuostabu. Visiškai nenuostabu: užsibaigė du tūkstančius metų Vakarų žmogaus dvasią maitinusios anapusinės Absoliutaus Gėrio (Dievo) idėjos transformavimosi į šiapusinės Absoliučios Gerovės (arba komunizmo) pasaulį. Pasibaigė tas veikimas, pagimdydamas ir visam likusiam pasauliui primesdamas vakarietišką technologinę kultūrą, tolydžio virstančią prieš gyvastį nukreipta kultūra, arba susinaikinimo kultūra. Žinoma, tokioj situacijoj rasti ką nors išties reikšminga, kuo galima būtų pasiremti ieškant pasaulio išlikimo ir tolesnio gyvavimo prielaidų, nėra labai lengva.

Tačiau visiškan pesimizman kristi neleidžia tai šen, tai ten sužibantys naujo mąstymo proveržiai. Ypač ryškiai įstrigo neseniai mano aptikto Amartijos Seno, 1998 m. ekonomikos Nobelio premijos laureato, mintys. Indas pagal kilmę, jis dabar vadovauja vienam iš Kembridžo koledžų. Jo sukurtas „ekonomikos su žmogaus veidu“ modelis atmeta BVP kaip vienintelį šalių gyvenimo lygio rodiklį, siūlydamas sintetinį žmogiškojo išsivystymo rodiklį, kuris nustatomas pagal vaikų mirtingumo procentą, gyvenimo trukmę, galimybę įsigyti išsilavinimą, raštingumo lygį ir netgi gydytojų skaičių tam tikram gyventojų skaičiui. Dabar šita metodika naudojama ir Jungtinių Tautų tyrimuose. A. Seno ir BTV metodai duoda dažnai netapačius rezultatus, ir žemo BVP lygmuo nebūtinai reiškia tautos katastrofišką būklę. Pas mus BVP kol kas yra vienintelis atskaitos taškas, naudojamas dažnai visiškai ignoruojant visuomenės humaniškos plėtotės išmatavimus. A. Senas savo metodą sukūrė, sukrėstas baisaus Bengalijos bado vaizdų ir išsiaiškinęs, kad badą sukėlė ne maisto produktų trūkumas, o dėl britų kareivių atvykimo šoktelėjusios kainos. Po Indijos išsivadavimo tokių baisių badmečių Senas nebekonstatuoja. Jis sako: kad nebūtų bado, turi būti demokratija (valstybės tvarka), kad būtų demokratija, turi būti laisvė. Viskas tarsi ir žinoma, bet ne visai. Kaip ir BVP bei sintetinio visuomenės išsivystymo modelio atvejais.

Vakarų kultūra daugiau kaip du tūkstančius metų artėjo prie žmogaus, tolydžio aktualizuodama šią amžinąją krikščionybės idėją. Bet tiktai dabar Vakarai prie žmogaus priartėjo pakankamai esmingai: žmogų galima suprasti kaip šiapusinį reiškinį, kurio kontekstas yra visas gyvasties fenomenas, gyvybė kaip visatis. Žmogus matomas ne kaip nuleistas žemėn iš dangaus, o kaip iškilęs iš žemės, visos jos trapios gyvasties ir šiandien palaikomas bei keliamas. Ar tai nėra naujų fundamentalių idėjų ir jomis paremtų politikų galimybė? Tai gal ir mes čia turim ką pasakyti? Ir ką veikti, ko gero, turim – kurdami adekvataus sau patiems elgesio etiką – mūsų politiką? Mūsų pačių politiką.

Per naują žmogaus prigimties supratimą Vakarai šiandien pakankamai esmingai priartėjo prie žmogaus kaip gyvasties prado žmogėjimo vietos ir erdvės – prie tautos supratimo. Žmogus kaip atskirybė ir visuomenė kaip tų atskirybių suma ima užleisti vietą žmogui kaip tapsmo momentui ir tautai kaip realiam subjektui. Tačiau technokratinis ekspansionizmas, stipriai pakėlęs galvą Europos Sąjungoje ir tebeviešpataujantis Jungtinėse Valstijose, dar labai nenoriai gilinasi į žmonių kaip tautų atstovų poreikius bei reikalus, klimpdamas į tokias problemas, kaip Kosovo, kaip Šiaurės Airijos, kaip baskų, kurdų, tibetiečių, čečėnų ir daugybę kitų šiandienos problemų, tikrai neišsprendžiamų pagal šiandieninę sąmonę ir teisę. Ar Lietuva šiais klausimais neturi savo nuomonės?

Neabejotina, kad Jungtinės Tautos netolimoj ateity tautų teisėmis galės ir privalės rūpintis taip pat, kaip dabar rūpinasi žmogaus teisėmis.

Kas kas, o buvusios tarybinės tautos kaip niekas kitas gerai žino, ką reiškia ilgametė okupacija ir priklausomybė be galimybės turėti savo politiką. Žino, ką reiškia būti negirdimoms. Tai ar ne jų, taigi ir Lietuvos, priedermė būtų ne tiktai klebenti ES duris, bet ir kalbėti apie ten besirenkančių netapatumus jau šiandien, apie gal net visiems laikams turėsimą netapatų kitoms tautoms gyvenimo būdą? Ar ne laikas mums užuot vien daužius ES duris pagalvoti ir pakalbėti taip pat ir apie sutarties dėl narystės ES kitokį pobūdį?

Esu įsitikinęs – tik tokia politika šiandien galėtų būti vadinama moralia, tik toks susiorientavimas galėtų būti mūsų politinės etikos ištakos ir kryptys. Mūsų apsisprendimas dalyvauti pasaulio politikoje neatsisakant savo politikos – štai kas turėtų būti mūsų politikos esmė ir prasmė, tos politikos moralumo ir etiškumo rodiklis. Tikras, kaip tikras yra moralinis imperatyvas.

Lietuva turi resursų tokiai pozicijai ir tokiam elgesiui realizuoti: turi stiprų intelektinį potencialą, turi pakankamai aktyvią visuomenę, turi gėdos nedarančių politinių ir visuomeninių organizacijų, turi nelengvai, bet ilgam kuriamus valstybės institutus.

Bet turi ji ir vieną didelę bėdą – ilgalaikio skurdo išugdytą žmonių begalinį godumą. Tą godumą, kuris žemesniuose visuomenės sluoksniuose reiškiasi niekuo neribota turtėjimui pajungta veikla imtinai iki žmogžudysčių, aukštesniuosiuose – korupcija, vagystėmis ir – baisiausia – konformizmu. Gerovės pasaulis nesunkiai įtraukia vergovėn bet ką, jeigu tik jis nors sekundei pamiršta, jog yra, kas nenuperkama už jokius pinigus, o prarandama gali būti netgi už labai mažus ir akimirksniu: tai dvasios rimtis, dvasios skaidrumas. Kad taip neatsitiktų, kiekvienas politikas privalės ir ateity atsiminti, ką sakė Kantas: kitas niekada negali būti priemonė, o gali būti tik tikslas. Kiekviena politika yra subjekto – atskiro politiko, grupės, tautos, Sąjungos – elgesio visuma ir sistema, bet morali ji gali būti tiktai tada, kada jos tikslas bus už to subjekto – už asmens, už tautos. Tad Europos Sąjunga kaip paieškos kryptis turi prasmę. Tik su sąlyga: jeigu ji nelaiko priemone to, kuris joje tikslo ieško.

Iš tiesų, nėra lengvas mūsų buvimas. Bet ar tai nėra jo tikrumo paliudijimas? Neseniai aptikau vieną tekstą, be autoriaus vardo rastą 1692 metais Baltimorės bažnyčioje. Vadinasi jis „Troškimai“. Leiskite perskaityti jį pabaigai.

***

TROŠKIMAI

Būkite ramūs kasdienio triukšmo ir lėkimo sūkuryje ir prisiminkite, kad tik tyloje galite rasti ramybę.

Kiek tai įmanoma be priešiškumo sutarkite su visais žmonėmis.

Savo tiesą sakykite ramiai ir aiškiai, išklausykite kitus, net dvasiškai silpną ar nemokšą – jie irgi turi savo gyvenimo istorijas.

Venkite triukšmingų ir agresyvių žmonių – jie užgauna sielą.

Nelyginkite savęs su niekuo: antraip rizikuosite būti tuščiu ir garbėtroška. Visada yra žmonių, kurie yra ir bus aukščiau už jus arba žemiau.

Džiaukitės savo sumanymais taip pat, kaip džiaugiatės jų išsipildymu.

Visada domėkitės savo karjera, kokia kukli ji bebūtų – tai tikras bėgančio laiko sėkmingumo paliudijimas.

Būkite atsargus, dirbdamas savo darbus, nes pasaulis pilnas klastos.

Nebūkite aklas, ypač dorybės atžvilgiu – daugybė individų ieško didelių idealų, ir aplink mus, gyvenime, yra daug didvyriškumo.

Būkite pačiu savimi. Ypač neapsimetinėkite draugystėje. Nebūkite ciniškas meilėje, nes meilė yra prieš bet kokį menkumą ir bet kokį nusivylimą, ji amžina, kaip žolė. Geranoriškai priimkite amžių, maloniai atsisveikindami su jaunyste.

Stiprinkite savo dvasią, kad galėtumėte apsisaugoti staigios nelaimės atveju.
Nesikrimskite dėl neįvykdomų svajonių.

Daug baimių kyla iš nuovargio ir vienatvės. Būkite švelnus sau, būkite aukščiau įprastos disciplinos.

Jūs esate visatos vaikas, kaip medžiai, žvaigždės, jūs turite teisę būti čia.

Ir tegul tai bus aišku ar ne, bet pasaulis eina į priekį be abejonės taip, kaip privalėtų. Būkite santarvėje su Dievu, kokia bebūtų jūsų pažiūra į jį ir kokie bebūtų jūsų darbai ir jūsų svajonės, išsaugokite šiame triukšmingame gyvenimo sūkuryje savo dvasios ramybę.

Su visomis apgaulėmis, nuobodžiais rūpesčiais ir sudužusiomis svajonėmis – pasaulis vis dėlto yra gražus.

Mylėkite save, rūpinkitės, stenkitės būti LAIMINGAS.

***

Tai tikrai vakarietiškas tekstas. Nors už jo daug Amerikos ryto garsų (taip ir girdim, kaip jie skverbiasi į tekstą), čia mintijamos gyvenimo mačiusio europiečio mintys. To europiečio, kurio vaikams lemta sutverti Ameriką, kokią ją matom šiandien. Ko gero, būtent todėl tas tekstas ir traukia. Ir kaskart, kai aš jį skaitau, viltis, kad ir mes rasim savo kelią, tvirtėja.

***

KLAUSIMAS: Europos Sąjunga yra dar vieną kartą į imperiją susijungti bandančios Europos valstybės. Visos imperijos anksčiau ar vėliau sugriūva. Ar nemanot, kad Europos Sąjungos tas laukia gana greit, nes ji neturi gyvybinės idėjos?

ATSAKYMAS: Aš nenorėjau pasakyti taip kategoriškai. Tačiau tikrai manau, kad ilgą gyvenimą garantuoti galinčios gyvybingos idėjos ji neturi. Europos Sąjunga gali būti laikinas pereinamojo etapo, Vakarų Europos bandymo išsigelbėti ir pereiti į ateitį įrankis, tiltas. Kaip bus su jos tautomis – nežinau. Matyt, kiekvienas ateitį turėsim pirkti ir savo asmeninių likimų, ir tautų likimų kaina. Žavi nebent tai, kad europiečiai vis dėlto ieško išeities. Ir ieško, bandydami nekartoti visų iki šiol buvusių imperijų svarbiausios klaidos – nevartoti jėgos, prievartos. Jungiantis represijos esama, bet ta represija yra daugiau intelektinė, negu fizinė. Gal šiek tiek ir moralinė represija.

KLAUSIMAS: Ar moralinė represija nėra baisesnė už fizinę? Tai kodėl mes pasiduodame jai ir skubame? Ar Lietuva, suprasdama pavojų, negalėtų atsisakyti ten stoti ir parodyti kelią kitiems?

ATSAKYMAS: Mesijo vaidmens Lietuva tikrai neatliks – per maža jėgų būtų atsigauti po tokio bandymo. Ir didesnės šalys po bandymo vesti pasaulį ar rodyti kelią ilgai gaivelėjasi. Lietuvai šiandien tik vienas klausimas: įėjus išlikti taip, kad sugebėtų išeiti tada, kai jinai to panorės, kai jau bus įmanoma. Jeigu kuo nors gali Lietuva praturtinti pasaulį šiandien, tai gali visų pirma proto šviesa. Kaip ji tai galėtų daryti – atskiras klausimas, bet kaip tik tas, kaip ji turėtų gyventi Europos Sąjungoje.

Ar reikia skubėti ten eiti? Manau, kad nereikia skubėti. Nes kol nesam patys išsprendę savo reikalų taip, kad mus panūstų pakviesti, mes turėsime ten daug bėdų ir būsim pastumdėliai, o ne gerbtini partneriai. Kaip tik dėl to, kad labai skubinamės, mums galima kelti itin didelius, netgi nepagrįstus reikalavimus – uždaryti Ignalinos elektrinę, sparčiai privatizuotis ir pan. Nors privatizavimą, tiesą pasakius, skubina mūsų pačių valdžia – ir pinigų visuomenės reikmėms taip lengvai prasimano, ir komisinius iki dešimčių milijonų gauna.

Dabar dėl moralinės represijos. Moralinis spaudimas jau ir šiandien yra, o dar stipresnis jis bus ryt. Okupacijos atveju žinojai, kad ateiviai ir jų bendrininkai yra priešai. Dabar kaip gi pasakysi, kad priešas yra štai šitas žavus jaunas subjektas iš Briuselio ar Berlyno, nors jis tyliai, o tai ir garsiai juokiasi iš tavo tautos gyvenimo būdo, kultūros vadindamas tai atsilikimu. Tačiau priešintis ir gintis išmokti teks. Aš nekalbu apie Vakarų kultūrinę ekspansiją, kuri jau yra tikra represija. Ir kuriai taip pat teks išmokt pasipriešinti.
KLAUSIMAS: Susidaro įspūdis, kad jūs Europą laikote itin technokratizuota ir neturinčia savų filosofinių ir vertybinių pagrindų. Suvienytos Europos idėja per porą tūkstančių metų buvo iškilus daugelį kartų. Ir Karolis Didysis, ir Šventoji Romos imperija, ir Trečiasis Reichas, net iš dalies ir Rusija bandė Europą suvienyti, kad ji iškiltų kaip tam tikras svorio centras. Kodėl jūs sakot, mes labai morališkai spaudžiami? Negi Europos vertybės jau taip nuvertėjusios?

ATSAKYMAS: Europa pagimdė daug didžių idėjų, ir jos liks vertybėmis visiems laikams. Tačiau idėjų, kurios galėtų būti šiandieninės Europos atspirties taškai, teikiantys jai pakankamą buvimo tikrumo jausmą, iš tiesų nėra. Po to, kai baigėsi egzistencialistų ir pozityvistų epocha, įvairios fenomenologijos ir sociologijos dirbo tik smulkius darbelius, užsiiminėjo mokslu, o ne filosofija. Deja, kol kas nėra naujos per mūsų laiką tiltą į ateitį kaip nors tiesiančios idėjos. Europa bando renovuoti socializmo ir krikščionybės vertybes kaip naujo humanizmo idėją. Gal jos ką nors ir duos. Aš nežinau. Tačiau tai, kas XIX–XX amžiais kilo kaip didžiausias porenesansinių laikų kalnagūbris, – griuvo, perėjo į keistą plynaukštę. Mes nebegalime galvoti nei apie socializmą, arba komunizmą, kaip buvo bandoma galvoti anksčiau, nei apie kapitalizmą, kaip labai ryžtingas kuriamąsias jėgas. Europa puikiai suvokia, kad tam tikras gerovės išplėtojimas būtinai suponuoja ir tam tikrą stagnaciją – tik taip pasiekiamas visuomenės stabilumas. Kūrybiškumo tokiu atveju nebereikia. Štai čia iškyla technokratijos, taip pat ir valstybinės valdžios biurokratijos vaidmuo. Jie niekada nebus suinteresuoti, kad socialinė situacija pasikeistų. Belgas sako: gerai, su viskuo sutinkam, jeigu tiktai mums nereikės mokėti nė vieno franko. O mes ten norim nueiti, kad gautume lėšų savo plėtotei. Štai jie ir gali daryti ką nori. Todėl aš ir sakau, kad mus spaudžia. Mus iš tiesų spaudžia.

KLAUSIMAS: Aš supratau. Bet atrodo, kad mes per daug prašom.

ATSAKYMAS: Su tuo visiškai sutinku – ir per daug lendam, ir per daug prašom.

KLAUSIMAS: Prašot, kad Vakarai ir gintų, ir plėtotų. Jeigu atsistojot ant savo kojų, tai turit vaikščioti. Jeigu negalit vaikščioti, tai kuriems galams atsistojot?

ATSAKYMAS: Tai aš ir dėsčiau savo pranešime. Ir galiu pakartoti dar kartą. Mes privalėjome atsistoti, bet atsistoję pamiršome prasikrapštyti akis ir apsidairyti aplinkui, kur esame ir ką privalome su savimi padaryti. O tada gal ir sakyti: bičiuliai, gal norėtumėt draugauti ir su mumis? Jeigu nenori – tegul ir būna jie sau. Negi mes nemokam gyventi? Mokam gyventi, kai aplinkybės priverčia. Bet atsakomybę už tautos likimą imtis savo noru – labai sunku. Kur kas geriau padaryti ES įstatymų transkripciją, adaptuoti juos sau. Užsienio reikalų ministras taip ir sako: kokia problema, jokios problemos dėl Lietuvos ateities vizijos, nes Lietuvos vizija – tai Europos Sąjunga. Man atrodo, kad tai ne problemos sprendimas, o atsisakymas spręsti problemas, nes joks Briuselis neišspręs Lietuvos problemų. Arba jeigu jisai bandys jas spręsti, tai darys šitai lygiai taip pat, kaip darė maskvėnai, ateidavę čia mums nurodinėti. Tuo nenoriu nieko įžeidinėti, noriu tiktai priminti apie savigarbą ir bandymą gyventi savarankiškai, kam mes ir pakilom 1988–1990 metais. O kartu noriu pasakyti ir tai, kad tik šitaip gyvendami žmonės dažniausiai, žiūrėk, ima ir sugyvena kokių nors vertingų idėjų. Vertingų gal ne tik sau. Ir kaip bet kuri Europos tauta gali rasti tą visų dėmesio vertą gyvenimo branduolį, lygiai taip pat jį gali rasti ir lietuviai. Ir tai gal galėtų būti kažkas, kas galėtų būti pavadinta mesianistine idėja, bet jos radimas nepriklauso nuo noro būti mesijais, jis priklauso nuo to, ar sugebama gyventi tikrai būtent šitame, tau teskirtame pasaulyje nelakstant po kokius nors pasaulio pakampius, tikintis, kad būtent ten gyvenimas yra tikras. Tiktai šitokia politika man atrodo yra priimtina ir garantuojanti mums tam tikrą buvimą. Tai – kartu ir individui morali politinė pozicija.
KLAUSIMAS: Gal į Europą veržiamės iš baimės? Juk esama baimės, kad visa šita nepriklausomybė ir visas šitas laisvumas gali vėl staigiai pasibaigti dėl Rytų kaltės, jei neišbėgsim į Vakarą Europą? Štai ateina lietus ir reikia bėgt į užuovėją.

ATSAKYMAS: Tam tikro nerimo dėl Rytų esama. Bet didesnė veržimosi į Europos Sąjungą paskata yra jos dotacijos. Štai kur, man rodos, tikrasis atsakymas į klausimą, ko gi mes ten taip laužiamės. O dar labiau ten braunamės, kad ir biudžetas vėl smarkiai deficitinis, kad skolinti mums niekas tuoj nebeskolins, kad pusmetis, metai – ir mes tikrai pajusime, ką iš tiesų reiškia gyventi savarankiškai, kada savarankiškai negyveni. Tai yra rimta problema. O Rytų baimės, kaip ją jaučia Vakarai, mes tikrai nejaučiam – mes iš Rusijos išsivadavom visiems laikams.

KLAUSIMAS: Ar ES nėra Vakarų Europos ekspansijos įrankis?

ATSAKYMAS: Kai kas ir sako, kad dabartinė ES yra naujoji Šventoji Romos imperija, bandoma atkurti šiek tiek išplėtojant teritoriją, bet nenoriai. Aš manau, kad jeigu nebūtų buvę Maskvos ekspansijos, ES išvis nebūtų buvę. Esu beveik tikras. Bet dabar europiečiai nuėjo taip toli organizuodamiesi savo bendrą gyvenimą atsilaikymui prieš Maskvą, kad Kolis, tas „didysis europietis“, puikiai suprato, jog ko šiuolaikiniame pasauly negali tankai, tą gali autofurgonai. Aš labai patenkintas į Briuselį važiavęs automobiliu. Naktį labai gerai matosi visa ta naujoji tikrovė – ištisa šviečiančių furgonų srovė. Su kuo? Su prekėmis, kurios užgula Lenkiją, ir visa vakarinė Lenkija jau smagėja, jau gyvena. Gyvena keistai lenkiškai vokiškai, nes gyvena iš vokiško kapitalo, ir yra pakilusi nepalyginamai aukščiau ir tvirčiau negu bet kurie rytiniai rajonai. O vokiečiai džiaugiasi. Jie jau važinėja į buvusius namus, duoda ten gyvenantiems lenkams pinigus – remontuokit. Aš nenoriu pasakyt, kad būtinai ten greitai bus perdalintos sienos. Noriu pasakyti, kad ten vyksta procesai, apie kuriuos niekas oficialiai Briuselio koridoriuose nekalba. Gal tai ir yra tos naujosios idėjos – gyvenimo be sienų idėjos įkūnijimas ir prasmė. Galbūt iš ten gims dar kokios nors naujos idėjos. Aš nežinau. Europa su Kolio radikaliojo jungimosi planu iš tiesų įgijo naujas galimybes, bet visų pirma naujas galimybes įgijo būtent Vokietija. Vokietija praktiškai ir yra visos ES kūrėja. Ne kas nors kitas. Kodėl Prancūzija laikosi taip švelniai, bet tvirtai savarankiškai? Kodėl Britanija laikosi atokiai ir atlašiai? Aš nežinau, kiek ilgai tvers šios tendencijos, bet manau, kad jos vertos dėmesio. Tautos Europos Sąjungoje neišvengiamai bus niveliuojamos. Lietuvai kaip minimum gresia trys – amerikanizacijos, polonizacijos ir germanizacijos – kultūriniai poveikiai. Po kurios iš jų politine įtaka pakliūsim pagaliau – neaišku. Bet aišku, kad, būdami ES, pasipriešinimo priemonių mes neturėsime jokių, – nei administracinių, nei politinių, o kultūrinių vargu bau taipogi surasime, nes neturime kultūrinio imuniteto. Jis šių ir kitų Vakarų valstybių kultūrų ekspansijos atžvilgiu, kaip ir nuo AIDS, nėra išugdytas. Rusijos atžvilgiu mes turime imunitetą, anų – neturime. Visa, kas ateina iš Vakarų, yra mūsų – tokia dabar mūsų nuostata. Todėl problemų tikrai bus. Taigi dėl problemų aš jus tikrai galiu nudžiuginti. Dėl kitko vilčių nedaug galėčiau teduoti.

Ačiū už kantrybę. Ir už labai vertingus klausimus.

Pranešimas skaitytas Mokslų akademijos Mažojoje salėje 1999 m. vasario 10 d. Sutrumpintas variantas spausdintas žurnale „Naujasis židinys–Aidai“, 1999, Nr. 9/10.


Susiję

Skaitiniai 1325621227503571506

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-10-28 20:08

    Propatrijos skaitovams per ilgas tekstas. Čia reikia trumpučių ir kuo aiškesnių, kad būt galima trumpai drūtai palikti komentarą "geras", "taikliai", "teisinga" ar pan. Kaip kad šuo pažymi sau pažįstamą teritoriją.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-10-28 20:17

      Delfiui ar Tapino blogui gal ir per ilgas tekstas. "Pro Patria" paprastai publikuoja išsamius tekstus - mes prie jų pripratę. Jums čia todėl kažkaip nejauku?

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-10-28 22:34

    "Propatrijos skaitovams per ilgas tekstas"

    Kokio portalo "elitiniams" skaitovams "Propatrijos skaitovai" neprilygsta?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Atsakyta "Anonimiškas 2017-10-28 20:17" komentare. :)
      Liberastikas "Anonimiškas 2017-10-28 20:08" pabandė parašyti kažką sarkastiško, bet dėl savo bukumo tiesiog eilinį kartą apsikvailino. Nieko naujo. :)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item