Gintaras Karosas. Interesas – Lietuva: dvispalvė magija

Lietuvos padangėje dominuoja dvi spalvos: juoda ir balta. Nesutinkate? Deja, taip yra. Tiesa, kalbu apie politinę plotmę. Nors per amžius...

Lietuvos padangėje dominuoja dvi spalvos: juoda ir balta. Nesutinkate? Deja, taip yra. Tiesa, kalbu apie politinę plotmę. Nors per amžius žmonių patirti dėsniai įvairūs, daugiaspalviai ir paprastai pasiteisina įvairiose srityse, dažnai požiūrio į Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykius  politinis vertinimas apsiriboja primityvia mažaspalvyste. Kodėl?

Ne paslaptis, kad didelei visuomenės daliai Lietuvos valstybės tapatybės tirpsmas Europos Sąjungoje, o ypač nuolaidžiaujant kaimyninės Varšuvos politikieriams, yra nepriimtinas. Pasisakantiesiems už Lietuvos interesus išsaugoti savo šalies tapatybę paprastai klijuojama Rusijai naudingų asmenų etiketė. Daugelį metų visuomenei siunčiama tokia žinia: jei silpnindamas Lietuvą pataikauji Lenkijai, viskas tarsi suprantama, o jei gini Lietuvos interesus, tada neva esi kažkaip susijęs su Kremliumi. Viešame vertinime dominuoja iš esmės tik dvi spalvos, kiek primenančios dvispalvės vėliavos kompoziciją. Visuotinas tokio mūsų piliečių sąmonę apdorojančio principo, nuslopinančio norą veikti savo valstybės naudai, įsigalėjimas, manau, labai pavojingas Lietuvai. Pagal kaimynų primestą gudrią mašineriją nebelieka vietos svarbiausiam tikslui – Lietuvos tautos interesui kurti Savo ir Savitą, t. y. stiprią, valstybę.

Akivaizdu, kad Lenkija neleistinai kišasi į mūsų šalies vidaus reikalus, neva padėdama čia gyvenantiems lenkams. Neseniai mūsų Seime nuskambėjo Lenkijos Seimo maršalkos Mareko Kuchcinskio raginimas atsižvelgti į lenkų kilmės piliečių reikalavimus, kurį jis susiejo su geopolitiniais interesais. Tai neleistinas kišimasis į mūsų šalies vidaus reikalus, panašus į šantažą Lietuvos įstatymų leidėjams.

Puikus pretekstas lenkų kultūros sklaidai, nors dauguma pietryčių Lietuvos gyventojų yra sulenkėję lietuviai ir gudai. Asmens dokumentuose norima įteisinti „originalias“ pavardes. Kaip matome iš tyrimų (akad. Z. Zinkevičiaus), pietryčių Lietuvos gyventojų originalios pavardės daugiausia yra lietuviškos, o užrašymo forma suslavinta (sulenkinta). Tarpukariu Lenkijos okupuotoje pietryčių Lietuvoje raštvedyba vykdyta lenkų kalba, tęsiant Žečpospolitos tradicijas, dar labiau ir uoliau lenkinant kraštą. O dabar, spaudžiami Varšuvos, mūsų politikai siekia de jure įteisinti vadinamąsias originalias (!) pavardes. Iš dalies tęsiama kontroversiškojo Lenkijos maršalo J. Pilsudskio vizija. Ar tai naudinga Lietuvai? Suprantama, jokiai šaliai nenaudinga ar net pragaištinga daliai savo piliečių „padėti“ tapti kitų šalių kultūrinių ir politinių sumanymų įrankiu. Ta pačia proga suduodamas smūgis ir visam Lietuvos valstybingumui: kalbinei sistemai reikalingas stabilumas, garantuojantis valstybės pamato stiprumą.

Suprantama, tik dviejų spalvų matymas ir pateikimas visuomenei kaip panacėja naudingas ir mūsų vietos politikams. Dažnai jie, patys stokodami stiprios Lietuvos vizijos, dėl savo nesėkmių kaltina didįjį kaimyną. Galimo Rusijos pavojaus ar daromos įtakos mūsų valstybei neneigiu, ji akivaizdi. Tačiau tenka pripažinti, kad Rusija nereikalauja rašyti Lietuvos gyventojų pavardžių asmens dokumentuose „originalo“ kalba ar išlaikyti rusų kalba dėstomas švietimo įstaigas. Rusijai, manau, naudingas Lietuvos politikų nuolaidžiavimas Varšuvai, nes atsiveria potenciali galimybė ateityje pasinaudoti mūsų netoliaregiškos pataikavimo kaimynei politikos vaisiais. Konfliktų siekti, be jokių abejonių, nereikėtų, tačiau jaustis lygiateisiais ir oriais, nepasiduoti spaudimams ir apginti Lietuvos savastį – privalu. 

Žmonės, kurie myli Lietuvą, supranta žalą valstybei ir nori apriboti mums daromą kitų šalių primestą įtaką, pirmiausia yra savo šalies patriotai. Tai kiekvieno piliečio priedermė. Ypač pavojinga, manau, primesta mums dviejų spalvų samprata – arba nuolaidžiauji Lenkijai, arba pataikauji Rusijai. Panašu, kad ši genialiai sąmonę nuo rūpesčio savo valstybe išvalanti strategija buvo įdiegta Lenkijos įtakos „minkštųjų galių“ architektų ir puikiai veikia Lietuvoje. Įgyvendinimui pasitelkiami kai kurie mūsų autoritetingi intelektualai, ypač istorikai, politikai. Draugaukime su kaimynais, tačiau būkime budrūs ir sugebėkime įžvelgti tikruosius strateginius strateginių partnerių tikslus.

Pasaulyje yra daug spalvų ir atspalvių. Lietuvoje jų irgi gali ir turi būti. Mūsų interesas – teisinga, moderni ir stipri Lietuva. Atminkite, kad orūs piliečiai neprivalo tarnauti kitoms valstybėms ir kad mylėdami savo Tėvynę netapsime prorusiški. Lygiai vienodai oriai bendraukime su lenkais, gudais, rusais ar bet kurios kitos šalies piliečiais, – ir mus gerbs. Rinkimės savą Lietuvos kelią ir saugokime, įtvirtinkime bei skleiskime jos tapatybę – pirmiausia lietuvių kalbą. Lietuvių kalba yra neįkainuojama ir fundamentali vertybė mums, Lietuvos piliečiams, šalies stabilumui ir saugumui, neprekiaukime ir nemainykime jos į tariamas Lenkijos paramas, tai nevalstybišką, o ir gėdinga. Lietuvių kalba Lietuvai – tai tarsi gruntas po valstybės pamatais, kol jis nekapstomas, tol stabilus ir pats valstybės rūmas. Kaip tinkamai rūpintis savo šalies interesais, manau, galėtume pasimokyti ir iš pietvakarių kaimynės, neleistinai besikišančios į mūsų vidaus reikalus. Ar dar nesubrendome apginti Savos valstybės interesus? Ar ne laikas patikėti, kad mūsų Tėvynės vėliava ne dviejų, o trijų spalvų ir mylintys Lietuvą žmonės siekia jai gero? Kitaip – liksime pavieniais svetimų interesų tarnais.

Straipsnio autorius yra nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, asociacijos „TALKA už kalbą ir tautą“ pirmininkas, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, Nacionalinės pažangos premijos laureatas, skulptorius.


Susiję

Užsienio politika 563438208878223282

Rašyti komentarą

  1. Velnio advokatas2017-10-10 12:14

    Hm. Autorius tarsi suponuoja, jog šie "dvispalviai" kaltina Lietuvos tautiškumo ir savarankiškumo gynėjus pataikavimu Rusijai vien iš blogos valios. Įprastai sutikčiau, daugelis jų tikrai yra visiški mulkiai, arba tarnauja jėgoms, kurių reikšmės patys nesuvokia.

    Bet.

    Gal kai kurie - kai kurie - šių "dvispalvių" yra kiek labiau... na, pateisinami? Keliu klausimą: kas paskatina žmogų apsiimti tokią "dvispalvę" poziciją? Ar nėra taip, kad tokie "dvispalviai" giliai širdyje taip pat nori stiprios, klestinčios Lietuvos, bet nors mielai matytų ją savarankišką ir niekam nepataikaujančią, yra paprasčiausiai praradę viltį, jog mūsų dabartinė (ar būsimoji) valdžia tiesiog stokoja elementarios kompetencijos vesti Lietuvą be užsienio valstybių globos/užtarimo? Lenkija, tenka pripažinti, daugelyje valstybingumo frontų tvarkosi pavydėtinai geriau, nei Lietuva. Vedu prie to, jog "dvispalviams" Lenkijos protektorato idėja gali atrodyti daug patrauklesnė ir net racionalesnė, nei savarankiškos, bet nekompetentingai valdomos Lietuvos perspektyva. Lokio rytuose bijo visi, ir galbūt - galbūt - pataikūniškas šliejimasis prie Lenkijos, net jei tai ne pati oriausia išgyvenimo strategija, yra vienintelė protinga išeitis, kurią kai kurie šių "dvispalvių" mato?

    Pataikavimas Lenkijai man tikrai nėra priimtinas, bet, pagalvojus, ar tikrai galime teigti, kad "dvispalvių" argumentas neturi visiškai jokios racijos? Savarankiška Lietuva, vedama mūsų nekompetentingos, korumpuotos valdžios, tikrai būtų lengvas taikinys Rusijos įtakai.

    Be abejo, nėra jokių garantijų, kad Lenkija už tokį pataikavimą atsakytų atitinkamai gera valia (greičiausiai ne), bet dalis "dvispalvių" iš tiesų gali reprezentuoti tą desperatiškąją, viltį praradusią ir savo išlikimu bet kokia kaina susirūpinusią Lietuvos piliečių dalį.

    Matote, dienos pabaigoje, tautiškas gražbyliavimas lieka tuščiais, net jei įkvepiančiais, žodžiais. Kai kuriems piliečiams nusibodo tuščiai viltis "gelbėtojų" atėjimo. Juos įtikinti priešingai gali tik darbai, ne pažadai.

    O būtent darbų jums ir linkiu. Dedu daug vilčių į gerb. Karoso pirmininkaujamą Talkos judėjimą, bet bijau, kad trijų raidelių klausimas šiuo metu jau nebėra prioritetinis. Turite žvelgti plačiau. Polinkis tokiomis priemonėmis pelnyti Lenkijos palankumą viso labo tėra gilesnės mūsų valstybinės problemos išdava.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Įdomus argumentavimas, ir tikėtina, kad jis netgi teisingas dalies Lietuvos "liankų" atžvilgiu - jie tikrai mato tą Lietuvos ir Lenkijos valdžių savigarbos kontrastą.
      BET.
      Straipsnis ne apie juos, o apie lietuvius - ir būtent valdžią turinčius ir prie jos prieinančius (t.y. tuos pačius nekompetentingai valdančius). Juk šitas "dvispalvystės" ("arba lendi lenkams tolerantiškon vieton, arba esi rusū agentas") marazmas yra agresyviai primetamas "iš viršaus", o ne atsiradęs "iš apačios", o jam pritariantys tikrai nėra rūpestį mūsų valstybės gerove jaučiantys žmonės - tai tiesiog, fauna, kuri "jaučia, iš kur vėjas pučia", t.y. šliejasi prie valdžią turinčių, nes juk antrinti iš aukštų tribūnų kalbantiems ir naudingiau ("gal ką gausiu?"), ir saugiau ("garantuotai niekaip nenukentėsiu"), ir smagiau ("aš irgi prie valdžios - o jūs tai runkelei!").

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-10-10 21:40

    Gerai būtų, kad taip būtų. tačiau mūsų Seime Lenkijos Maršalka atvirai lenkų interesus sieja su geopolitiniais ryšiais ir viskas gerai, ir tylu, lyg Seime sėdėtų Lenkijos tarnai, o ne laisvos valstyvės Seimo nariai. Tai ką mes begalime pakeisti. Juk nemokame, kaip Barselonoje, išeiti tūkstančiais į gatves ir pasakyti, kad turime savo Konstituciją ir nevykdysim Varšuvos nurodymų. Bet deja, deja - neturime tokių politikų ir reikalauti iš jų nemokame.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item