Alvydas Jokubaitis. „Lietuvoje daugėja keistų troškimų turinčių žmonių, bet mažėja troškimus apribojančių“

Propatria.lt nuotr. Šiemet Lietuvoje pasirodžiusi filosofo prof. Alvydo Jokubaičio knyga „Liberalizmas kaip pilietinė religija“ paskati...

Propatria.lt nuotr.
Šiemet Lietuvoje pasirodžiusi filosofo prof. Alvydo Jokubaičio knyga „Liberalizmas kaip pilietinė religija“ paskatino iš naujo įvertinti liberaliosios minties atžvilgiu nukreiptą kritiką. Mąstant apie liberalių idėjų reikšmę politikai, atkreipiamas ypatingas dėmesys į liberalizmo vaidmenį politinės teologijos kontekste bei sąsajas su tikėjimu. Apie tai, kokie yra esminiai liberaliosios minties ir jos taikymo praktikoje prieštaravimai, moralinės įtampos ir santykis su krikščionybe, knygos autoriaus Alvydo Jokubaičio klausė Monika Morkūnaitė ir Rokas Gasparaitis. 

***

- Naujausioje savo knygoje „Liberalizmas kaip pilietinė religija“ tvirtinate, jog liberalizmas nėra filosofija ir netikslu šią politinę kryptį apibūdinti kaip ideologiją. Vietoj to siūlote liberalizmą vadinti pilietinės religijos forma. Kodėl tai tiksliausias apibūdinimas?

- Filosofija neprasideda nuo tiesos žinojimo. Kai sakai esąs liberalas, jau žinai tiesą. Filosofija tampa nereikalinga. Liberalams labiau rūpi išsigalvoti ideologiniai principai, o ne tikrovė. Ideologijos terminas kalba tik apie loginiais ryšiais surištas idėjas, bet nekalba apie jų išpažintojų veiksmus. Liberalai veikia kaip krikščionybę pakeisti norinčios politinės religijos išpažintojai. Dėl savo atitrūkimo nuo tikrovės jie yra ne šio pasaulio tiesą pažįstantys žmonės. Jie žino kelis gana primityvius poterius ir vaikšto iš vienos vietos į kitą juos skleisdami. Liberalizmas yra politinė religija, norinti pakeisti tikrąją religiją, kas Lietuvoje reiškia katalikybę. Lietuvoje kai kuriuos katalikus tiesiog traukte traukia liberalios laisvosios rinkos idėjos. Jie mano, kad jų išpažįstamas tikėjimas Dievu geriausiai dera su liberalų laisva rinka. 

- Liberalo svarstymų pradinis taškas – totali abejonė. Kaip liberalas gali kažką teigti, nenusižengdamas totalios metodinės abejonės dogmai?

- Liberalai patenka į dogmatizmo spąstus. Jie sako galį viską laisvai peržiūrėti ir atmesti, bet šis jų įsitikinimas yra dogma. Liberalai skepticizmą ir ironiją paverčią dogma ir šiuo požiūriu nėra laisvai mąstantys žmonės. Kai viskuo abejoji, turi abejoti ir savo paties abejone. Liberalai nesunkiai vakare gali paneigti tai, ką sakė ryte, ir nežinia kodėl, kalbėdami apie savo abejonę, vaizduoja žinantys tiesą. Tarp lygių atsiranda lygesnis. Liberalai skelbia laisvę, bet tai darydami yra fanatikai. Jie dažnai iš skeptikų nesunkiai tampa ironikais, cinikais, veidmainiais ir nihilistais.

- Pabrėžiate problemišką liberalizmo santykį su tiesa. Viena vertus, liberalai sako, jog nesama vienos vienintelės tiesos, kita vertus, centruoja tokį savo pačių nusistatymą. Žiūrint grynai analitiškai, tai yra klaidinga. Bet jei atsisakome vadinti liberalizmą filosofija, galbūt reiktų manyti, jog teigdami tiesos reliatyvumą liberalai turi omenyje ką kita – tiesą ne metafiziniu ar ontologiniu požiūriu, o tiesą kaip praktinio veikimo orientyrą, kuriame neturėtų būti sekimo vienu vieninteliu autoritetu ar tarnavimo vienam vieninteliam interesui?  

- Liberalai nepažįsta tiesos, bet tik susitaria dėl ja vadinamų normų. Gali būti, kad jie sutaria dėl klaidingų normų. Jų įsitikinimu, susitarimas reiškia tiesą. Tai akivaizdus nesusipratimas. Dalykas netampa teisingas vien todėl, kad dėl jo susitariama. Praktinio intereso turėjimas nereiškia tiesos. Dabartinės Lietuvos liberalų sąjungos korupcija rodo, kad jie surado daugiau baudžiamų interesų, negu tiesos. Sovietiniai komunistai taip pat tarnavo partijos interesams. Kai liberalai tiesą pajungia praktiniams interesams, jie tampa panašūs į komunistus. Jaunasis Stalinas komunistų partijos iždą papildydavo plėšdamas traukinius.

- Remdamasis XX a. filosofo I. Berlino negatyviosios ir pozityviosios laisvės perskyra, akcentuojate, jog liberalai dažnai kalba apie laisvę ją suvokdami tik negatyviai. Todėl ir valstybė, gerbdama individo laisvę, politiškai negali siūlyti jokių pozityvių standartų. Ar tokia liberalų prielaida praktiškai reali?

- Tai viską naikinanti laisvės samprata, nes žmogui laisvė nėra pagrindinis dalykas. Turėdamas laisvę, žmogus klausia: „kam ta laisvė?“ Jis nori žinoti: kokia yra laisvės prasmė? Liberalai negali atsakyti į šį klausimą ir tik nesustodami kartoja, kad laisvės reikia vardan laisvės, nei žodžio nepasakydami apie jos prasmę. Jų nuomone, žmonės turi teisę gyventi net beprasmišką gyvenimą. Padorūs žmonės taip nemąsto. Jie kalba ne tik apie laisvę, bet ir žmogaus ugdymą. Visi dabartinės Liberalų sąjungos žlugimo operos dalyviai buvo laisvi išsivaduoti nuo dabartinių ydų. Tačiau jie pasirinko netinkamą laisvės įprasminimą, t.y. laisvę supainiojo su gerove, valdžia, puikybe, egoizmu ir tuštybe.

- Ar pačiame liberalizme numatomi motyvai nuolatinei individo negatyviosios laisvės gynybai? Kokia tokios laisvės prasmė?

- Liberalų pagrindinis motyvas – nevaržyti kitų žmonių troškimų. Moralė jiems yra vienas iš laisvės suvaržymų. Liberalai nori, kad niekas niekam neprimestų laisvės sampratos. Jie save suvokia kaip moralės įstatymų leidėjus. Liberalas pats sau kunigas ir nuodėmių atleidėjas. Kai žmonės pradeda sau atleidinėti nuodėmes, pastaroji sąvoka netenka prasmės. Liberalai negali paaiškinti, kaip nuo troškimų tvarkos pereiti prie moralės tvarkos. Jau trisdešimt metų Lietuvoje atsiranda vis daugiau keistų troškimų turinčių žmonių, tačiau vis mažiau troškimus apribojančių.

- Liberalizme nuolat pabrėžiama individo teisių, laisvių, galimybių ar negatyviosios laisvės svarba. Nekalbama apie žmogų ar jo prigimtį, o individu įprasta vadinti ir skruzdę ar gegutę. Ar liberalų postuluojamas individas turi prigimtį? Kuo homo sapiens kaip individas skiriasi nuo skruzdės?

- Liberalus žmogus jau tarytum nėra žmogus. Jis neturi prigimties. Tik laisvę. Viskas priklauso nuo jo vertinimų. Laisvė pakeičia žmogaus prigimtį. Liberalas kuria naują pasaulį ir visuomenę, nepažindamas žmogaus prigimties ir Dievo. Jis yra totalinis neapibrėžtumas, iš savęs galintis padaryti bet ką, ko tik įsigeidžia jo buržuazinės vaizduotės suformuota širdis. Liberalų pilietinis rojus – didelis prekybos centras, kuriame viskas perkama. „Individo“ sąvoka apibūdina ir žmones, ir gyvulius. Žmogus yra ne individas, o asmenybė.

- Liberalams labai svarbus žmogaus teisių diskursas, atsaistytas nuo prigimtinės teisės teorijos ir nesiremiantis dieviškuoju įstatymu kaip teisių šaltiniu. Manoma, kad vis platesnis teisių spektras leis emancipuoti engiamus visuomenės segmentus ir apsaugoti jų laisvę. Ar daugindami tokias teises liberalai paradoksaliai nekuria dar didesnės žmonių priklausomybės nuo valdžios autoriteto?

- Teisės ne tik gina žmonių laisvę, bet pripratina būti veltėdžiais. Šiandien lietuviai teises turi nepriklausomai nuo to, ar jų siekia, ar ne. Dvasinio tobulėjimo visada reikia siekti, o teisių – ne. Apsiribojus teisėmis sunaikinami moraliniai siekiai. Kai žmonės turi garantuotas teises, jie neklausia apie gėrį. Manoma, kad geram gyvenimui užtenka nepažeidinėti kitų žmonių teisų. Daugindama socialines teises Lietuvos valstybė didina veltėdžių gretas. XIX a. Lietuvos valstiečiai taip stipriai nepriklausė nuo valstybės, kaip dabartiniai liberalios visuomenės piliečiai, laukiantys valstybės socialinių išmokų ir pašalpų. 

- Tvirtinate, jog liberalizmas nenumato jokio moralės kodekso. Veikiausiai būtų nemažai liberalų, kurie tam nepritartų ir sakytų, jog jie turi tam tikrus moralinius principus, kurie suformuojami remiantis individų tarpusavio supratimu ir racionalumu.

- Liberalai parazituoja. Jie neturi savo liberalaus moralės kodekso ir tik remiasi neliberaliais kodeksais. Be neliberalų jie nieko negalėtų pasakyti apie moralę. Jūs savo klausimu per daug gerai galvojate apie liberalus, tarytum jie ką nors reikšmingo galėtų pasakyti apie moralę. Jie sako „taip“ ir „ne“ vienu metu. Liberalas yra už abortų legalizavimą, tačiau asmeniškai gali nepritarti abortams. Tokios kvailystės nežinojo moralinis mąstymas. Liberalai nori įrodyti, kad jie moralės požiūriu yra tokie pat žmonės kaip ir jų bendrapiliečiai. Tai tiesa. Tik jie nemato, kad jų moralė yra neliberalios kilmės dalykas.

- Liberalai nuo seno priekaištavo katalikams: katalikiškomis normatyvinėmis nuostatomis besiremianti valstybės politika negeba užtikrinti tvarkos. Atmesdami katalikybę, liberalai kaip politinės tvarkos garantą siūlo moralinio spontaniškumo, imituojančio laisvos rinkos principus, idėją. Ar įmanoma tvari, bet ir moraliniu spontaniškumu besiremianti valstybė?

- Katalikiškos nuostatos sugebėjo užtikrinti tvarką dar tada, kai niekas nežinojo to keisto žodžio „liberalas“. Liberalai iš tikrųjų dažnai atmeta katalikybę, tačiau jie šitaip atmeta tai, be ko nebūtų liberalizmo. Žmonės kartais elgiasi spontaniškai. Tačiau asmenybė nėra vien tik spontaniškumas. Asmenybė privalo turėti laike išliekantį ir besitęsiantį moralinį tapatumą. Netikiu, kad liberalai spontaniškai, tarytum paveikti narkotikų, siūlė Lietuvai stoti į Europos Sąjungą. Taip pat netikiu, kad jie vaikų auklėjimą palieka laisvos rinkos tvarkai.

- Vis tik dabar Vakarų pasaulyje stebime tam tikrą valstybinio auklėjimo formą: augantį politinio korektiškumo pritaikymą Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Švedijoje – valstybėse, kuriose dabar dominuoja laicizmo ar tam tikros formos liberalizmo idealai. Ar tokiu būdu, per praktinį veikimą, kuriamas liberalizmo pilietinės religijos pozityvus turinys?

- Politinis korektiškumas neskiria žodžių ir veiksmų. Liberalams pradeda atrodyti, kad žodis yra veiksmas. Politinis korektiškumas atsiranda iš nesugebėjimo apginti savo poziciją. Anksčiau žmonėms užtekdavo padorumo. Dabar jį keičia politinis korektiškumas. Sociologiniai tyrimai rodo, kad susiduriame su neregėto masto pornografijos išplitimu, tačiau viešumoje netyčia ar dėl ilgai galiojusio įpročio pasakytas žodis tapo blogesnis už pornografiją.

- Ar galėtume politinį korektiškumą laikyti neišvengiama dalimi to, kas vadinama rawlsiškuoju politinio liberalizmo projektu? 

- Rawlsas nėra už politinį korektiškumą. Tačiau jis balansuoja ties jo pripažinimo riba. Vien todėl, kad liberalai savo tiesą gali įrodyti remdamiesi ne ja pačia, bet galia. Šią galią jiems turi suteikti partijos propagandai surinkti pinigai, televizijos reklamos, kasdienis vartojimas ir Holivudo filmai. Rawlsas bando rasti nešališką liberalizmo pagrindą, tačiau iš tikrųjų jis gina amerikietišką kultūrą. Kai jis konstruoja savo pirminę poziciją, pirmiau jos stovi Amerika. 

- Garsiojoje 1983-ųjų kovo „Blogio imperijos“ kalboje R. Reaganas, remdamasis buvusiu komunistu W. Chambersu, teigė, kad marksizmas-leninizmas yra antra seniausia pasaulio religija, pirmąkart paskelbta Edeno sode, kuomet gundant žadėta – „<...> būsite kaip Dievas <...>“. Ar šiuo atžvilgiu liberalizmas nėra tik kita tos pačios antrosios seniausios pasaulio religijos versija?

- Pagrindinis liberalo charakterio bruožas – puikybė. Yra nedaug puikybę nugalėjusių ir įveikusių liberalų. Liberalai savo doktrina nori užimti krikščioniško Dievo vietą. Iš to išeina karikatūra. Iš individo idėjos galima išvesti bet ką, net patį juodžiausią liberalizmo neigimą. Puikybė yra didžiausia nuodėmė, nes žmogus sau priskiria tai, kas jam nepriklauso. Velnias į žmonių galvas įgrūda paiką mintį, kad jie gali būti „kaip dievai“.

- 1983 m. R. Reaganas matė aiškią pasaulinę grėsmę – marksizmą-leninizmą. Atkūrę nepriklausomybę Lietuvoje atradome liberalizmą, kuris matytas kaip trokštama laisvės alternatyva komunistiniams tramdomiesiems marškiniams. Jūs teigiate, kad reikia išmušti laisvės klausimo svarstymo monopolį iš liberalizmo pilietinės religijos rankų. Ar tai reiškia, jog 2017 m. vertėtų pripažinti, kad dabar Lietuvoje vyraujantis liberalizmas turėtų būti traktuojamas kaip aiški grėsmė?

- Liberalizmas yra grėsmė žmonių sieloms. Būti laisvu žmogumi nereiškia būti liberalu. Liberalai su laisve dažnai turi tokį pat ryšį, kaip pakaruoklis su virve. Reikia puoselėti laisvę, bet nereikia ieškoti neegzistuojančios liberalizmo bažnyčios. Liberalai pokomunistiniu laikotarpiu neleido bent kiek rimčiau pradėti diskutuoti apie laisvės prasmę. Jeigu laisvė yra tik individo pasirinkimas, tai ji neturi prasmės, nes rimtas pasirinkimas numato prasmės supratimą. Liberalams prasmingas pasidarė pats pasirinkimas. Krikščionys mano, kad kai kuriuos svarbius dalykus verta palikti Dievo valiai.

- Sakote, kad dabar krikščionys dažnai kalba apie jų filosofijos suderinamumą su politiniu liberalizmu, nes neva „papildyta politiniu liberalizmu krikščionybė tampa krikščioniškesnė, geriau apgina asmenybės orumą, laiduoja piliečių laisvę ir lygybę, padeda sukurti ekonominę ir socialinę gerovę.“  Kodėl tai vadinate krikščionių savęs apgaudinėjimo forma?

- Krikščionis supranta, kad į viską reikia žiūrėti ne iš Rawlso pirminės, bet iš paskutinės pozicijos perspektyvos. Krikščionis niekada negalvoja, kad Dievas yra kultūra. Jam juokingai skamba pasakymas, kad tikėjimas Dievu turi būti išstumtas į asmeninių pasirinkimų sritį. Žmonės gali patraukti automobilį kelyje ar kėdę auditorijoje, tačiau ne Dievą. Tai liberalų puikybės simptomas. Jie jaučiasi tokie įtakingi, kad bando nurodyti vietą Dievui. Krikščionis gali pasirašyti po Rawlso „politinio liberalizmo“ principais, bet negali manyti, kad tai išsemia jo kaip krikščionio moralines ir dvasines pareigas. Krikščioniui teisingumas yra susietas su asmenybe, o ne su už jos esančiais politiniais institutais. 

- Lietuvos visuomenėje nemaža tų, kurie privačioje sferoje vadovaujasi tradicinėmis dorybėmis ir dalis tokių žmonių save identifikuoja kaip krikščionis. Tuo tarpu viešojoje, arba politinėje, sferoje tokie žmonės neretai veikia pagal politinio liberalizmo pavyzdį. Remiantis Jūsų liberalizmo apibūdinimu galima klausti: ar nuoseklu išpažinti dvi religijas, viešoje sferoje – pilietinę liberalizmo, o privačioje – krikščionybę?

- Krikščionis negali turėti kitų dievų. Liberalas yra politeistas, turi daug dievų. Krikščionybė leidžia pripažinti politinio liberalizmo principus, tačiau neleidžia užmiršti Kristaus. Atiduodami duoklę ciesoriui, krikščionys neatsisako Dievo. Liberalai yra „taip“ ir „ne“ žmonės. Jie sako esantys krikščionys, tačiau nenori būti krikščionių bendruomenėje, kuri jiems atrodo pernelyg atsilikusi, fanatiška, ir per mažai besižavinti naujovėmis.

- Teigiate, jog liberalizmo kilmė susijusi su krikščionybe, bet XVIII a. viduryje, kartu su Prancūzijos apšvieta ir revoliucija, liberalizmas tapo krikščionybei priešiška jėga. Kaip tuomet paaiškinti mėginimus sutaikyti krikščionių tikėjimą su modernybe – tai tikėjimo netekusių katalikų ar savotiškai „įtikėjusių“ liberalų bandymas? 

- Jeigu lietuviai drįsta religija vadinti krepšinį, tai taip pat nesunku Dievo neigimą pavadinti religija be Dievo. Būtent tai savo paskutinėje knygoje daro lietuviškų šaknų turintis amerikiečių politikos filosofas Ronaldas Dworkinas. Tai viena iš didesnių liberalizmo kvailysčių. Save su krikščionybe siejantys liberalai mano, kad jie lieka krikščionimis net viešnamyje. Atseit, „štai toks aš Dievo kūrinys“. Iš bandymų suderinti liberalizmą ir krikščionybę kartais randasi kvailų dalykų. Krikščionys gyveno pagoniškoje Romos imperijoje. Jiems nėra neįveikiamo iššūkio gyventi moderniame pasaulyje. 

- Akivaizdu, jog Bažnyčios santykis su liberalizmu istoriškai kito. Jeigu XIX a. popiežiai liberalius moralės ir politikos principus regėjo kaip neatitaisomą blogį, XX a. retorika pradėjo pamažu švelnėti, požiūris į katalikybės ir liberalizmo santykį gerokai išsiplėtė. Ar galima teigti, kad jei Bažnyčia transformuojasi taikydamasi prie politinių projektų, iš esmės paneigiamas krikščionybės transistoriškumas ir transpolitiškumas? 

- Bažnyčiai liberalizmas yra išbandymas. Krikščionys moka gerbti ir ginti laisvę. Tačiau liberali laisvė nuo krikščioniškos laisvės skiriasi taip pat, kaip prekės pirkimas turguje skiriasi nuo sąmoningo partizano pasiaukojimo už tėvynę ir ištikimybės santuokoje. Kaip ir kiekvienas didelis melas, dabartinis liberalizmas yra pastatytas ant tiesos, kuri iš tikrųjų yra tik pusiau tiesa. Bažnyčia turi išryškinti skirtumą tarp savo tiesos ir liberalų pusiau tiesos.









Susiję

Skaitiniai 791799413528151590

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-10-30 11:15

    Islamo valstybėse religija nėra atskirta nuo valstybės valdymo. Ar interviu pašnekovas nori Lietuvą paversti į atsilikusią valstybę? Iš kur ištraukėt tą Alvydą, juk dabar 2017 o ne 1517 metai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tiesiog tobula iliustracija autoriaus teiginiui "Pagrindinis liberalo charakterio bruožas – puikybė." ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-10-31 15:35

      Na,Pikcai,šį kartą aš vis tik pritariu Anonimiškam,kad ir kaip gražiai skambėtų krikščioniškos tiesos,džiaugiuosi,kad Lietuva-laicistinė valstybė.Musulmonų šalys to nesugebėjo padaryti ir matome,kaip ten "saldu" gyventi.O šiaip daug teisingų minčių straipsnyje.

      Panaikinti
  2. Pone anonime, ir Lietuvoje religija nėra atskirta nuo valstybės valdymo. Paskaitykite LR KT jurisprudencijoj (berods 2003 m.) nutarimą, kuriame išryškinamas skirtumas tarp atskirumo ir atskirtumo. Taigi, Lietuvoje atskirumo, bet ne atskirtumo principas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-10-30 11:48

    Lietuvoje bažnyčia yra atskirta, nes Lietuvoje oficialiai egzistuoja ir kitos religijos. Jeigu krikščionių katalikų bažnyčia priklausytų valdymo aparatui - bažnyčia privalėtų uždrausti kitas religijas, nes, kaip minėjo Alvydas, Dievas pas krikščionis gali būt tik vienas. Lietuva yra liberali valstybė, kurioje gali egzistuoti daug religijų ir piliečiai priklausantys kitoms religinėms bendruomenėms laisvai gali išpažinti savo Dievą.
    Liberalizmas, kad ir kaip būtų nekenčiamas pono Alvydo, suteikia laisvę visiems Lietuvos piliečiams pasirinkti savo religiją, ją netrukdomai išpažinti ir tuo pačiu būti doru Lietuvos Respublikos piliečiu. Liberalizmas užtikrina visų piliečių vienodas teises ir pareigas, kurios labai aiškiai yra aprašytos ir saugomos Lietuvos Respublikos įstatyminės bazės. Krikščionys sudaro daugumą tikinčiųjų Lietuvoje, bet tai nesuteikia jiems pranašumo prieš kitas religijas.

    Religinės bendrijos, Lietuvoje pripažintos tradicinėmis:

    Romos apeigų katalikų
    Evangelikų liuteronų
    Evangelikų reformatų
    Evangelikų baptistų
    Evangelikų metodistų
    Stačiatikių ortodoksų
    Stačiatikių sentikių
    Musulmonų sunitų
    Judėjų
    Karaimų
    Graikų apeigų katalikų

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-10-30 11:52

    kaip iš relgijų daugio plaukia atskirtumo (ne atskirumo) principas? Matau, kad neskaitėte LR KT nutarimo. O vertėtų, nes šis paaiškina situaciją.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-10-30 12:06

    Paskaitykite LR Konstitucijos 43 straipsnį:

    Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas - jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
    Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises.
    Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.
    Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.
    Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu.
    Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
    Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2017-10-30 15:22

    Nieko nesupratau :(

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2017-10-30 15:54

    Čia pateiktas Konstitucijos straipsnis kaip kontraargumentas? Jei taip, tai nekoks. Nagi, perskaitykite minėtą LR KT nutarimą.

    Lietuvos Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas "Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, 35 straipsnio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio 2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai"

    Jei taupote laiką, trumpai esmė čia. V. Turonis (2015 m., delfi): "Teisiškai kalbant, Lietuvos Konstitucija įtvirtina Bažnyčios ir valstybės atskirumo principą, kas yra nevisiškai tai, ką LTSR Konstitucijos 50 straipsnis įvardijo nustatydamas, kad Bažnyčia Lietuvos TSR yra atskirta nuo valstybės ir mokykla – nuo Bažnyčios."

    Atskirumas nurodo į tai, kad dalykai nėra tapatūs ir turi skirtingas savybes, bet nedraudžia jų persikirtimo.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Nežiniukas2017-10-30 16:43

    Straipsnis geras, bet norėtųsi šiek tiek pataisyti Autorių:

    Autorius kalba apie teises, kurios ugdo veltėdžius. Ne teisės ugdo veltėdžius, o privilegijos.

    Taigi, siūlau aiškiai skirti, kur yra teisės, o kur privilegijos.

    O koks tarp jų skirtumas? Teisės yra tai, ką gauni už pareigų vykdymą. Privilegija yra tai, ką gauni nepaisant to, ar vykdai pareigas, ar ne.

    Pavyzdys - pinigai. Juos galima gauti kaip darbo užmokestį, t.y. vykdant darbo pareigą ir juos galima gauti kaip dovaną - su darbo pareiga dovana niekaip nesusijusi.

    Sakyti, kad dovanos didina veltėdžių armiją - būtų teisingas pastebėjimas. Tačiau sakyti, kad darbo užmokestis didina veltėdžių armiją...

    Teisingas teisių suvokimas leistų atsisakyti diskusijų, kurios šiandien yra madingos. Pavyzdžiui - mirties bausmė žmogžudžiams. Žmogžudžio gyvybės saugojimas - jo pelnyta teisė, ar tiesiog privilegija, leidžianti nevertinti kito žmogaus gyvybės?

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2017-10-30 17:07

    Taip, aš esu pilnai susipažinęs su LRKT išaiškinimu. Tačiau 43 Konstitucijos straipsnis labai aiškiai pasako, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. O išaisškinimas tik tą ir patvirtina:

    Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Valstybinės
    ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės“ O žodis "pasaulietinės" kol kas dar nėra išaiškintos KT.

    Aišku, čia mes kalabame apie teisę ir nukrypome nuo esmės, nuo interviu pateikiamų krikščioniškų ir liberalių vertybių supriešinimo (kas yra labai keista, nes krikščioniška bažnyčia gali laisvai ir nevaržomai egzistuoti Lietuvoje, t.y. liberalioje valstybėje).
    Paimkime konkretų pvz. kada LR pripažįsta bažnyčią ir net naudoja ją kaip subrangovą. Santuoka galima įtvirtinti bažnyčioje ir ji ateina su tam tikromis moralinėmis pareigomis iš bažnyčios ir teisinėmis pareigomis iš valstybės. Tačiau valstybės įstatymai yra aukščiau už bažnyčios nustatytus moralinius įsipareigojimus. Kas tai įrodo? Skyrybos ir antra, trečia ar net ketvirta santuoka. Bažnyčia nepripažįsta skyrybų, o juo labiau antros santuokos nes tai nusižengia moraliniams įsipareigojimams priimtiems pirmos santuokos metu.

    Taigi liberali valstybė suteikia žmogui laisvę pasirinkti ir net suteikia laisvę nusižengti bažnyčios dogmoms. Kas ir įrodo, kad bažnyčios "atskirtumas" nuo valstybės yra tik sušvelnintas "atskyrimo" sinonimas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jūs nepilnai susipažinęs su Lietuvos konstitucija, šiome polemikos etape yra svarbus tematinis jos tesinys:"Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos."
      Mažų mažiausiai tai kalbama apie atsižvelgimą į tikinčios visuomenės poreikius. Tai nepanašu į laicistinę skirtį Bažnyčios nuo pasaulietinės visuomenės.
      Greičiau į demokratiškai pagrįstą bendradarbiavimą. Kaip nekalba apie skirtį kapelionai Lietuvos kariuomenėje, trys Lietuvos respublikos sutartys su Šventuoju Sostu ir visų katalikiškų švenčių metu Katedroje neoficialiai-oficialiai nuodėmingai šmėžuojantys, turbūt atgailaujantys stambiai gausūs politinės valdžios atstovai.
      Jūs rašote, kad santuokos valstybės teisiniai įstatymai yra aukščiau už Bažnytinės santuokos moralinius įsipareigojimus.
      Niekas netraukė jūsų už liežuvio, jūs pats valstybinius santuokinius įstatymus pripažinote AMORALIAIS :(
      Beje Lietuvoje, Bažnytinė santuoka pripažystama valstybės. Tai yra jei šliūbą jaunieji pirmiausiai priėmė Bažnyčioje, valstybė tai pripažysta (jūsų terminais) kaip subrangovas. :) :)
      Beje Jūs savavališkai paskelbėte Lietuvą "liberalia valstybe". Gal galėtute kokią nors nuorodą į Lietuvos konstituciją? :) Mat tiek sovietiniai komunistai tiek dabartiniai liberalai svaigsta apie lietuvą ("l" iš mažosios raidės sąmoningai) visiems, apart Lietuvių.
      Tai yra žalinga, nes 2. Lietuvos respublikos Kostitucijos stripsnis teigia: "Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai." nebet jūs įrodysit, kad Lietuvos valstybę kuria rusų, lenkų, žydų ar afrikos ir azijos tautų vinigretas... Ar jūms visiškai tolerant kas gyvens Lietuvoje?(Liudviko XIV pozicija?)
      O kad liberali valstybė suteikia žmogui laisvę nuzižengti bažnyčios dogmoms tai krykštaut iš džiaugsmo nematau prasmės... bet tai liūdna tiesa. Pavyzdžiai:
      5. Krikščionių dogma sako Nežudyk. Liberalai sako: iki pagimdant, kiekviena motina gali legaliai nužudyti savo vaiką, o kai kuriose šalyse savo nusenusius tėvus (vadinasi eutanazija).
      6.Dogma sako Nepaleistuvauk - liberalizmas sako - paleistuvauk, o mokyklose ir darželiuose turi būti skatinamai kaip ir kuo ankščiau tai pradėti (lytinis auklėjimas). Kuo ankščiau, daugiau ir iškreipčiau tuo stiprenė liberali visuomenė atsieit.
      7.- Nevok. Liberalizmas sako JO, - mažais kiekiais ne. Geriau tiesiog Litą keisk į eurą...
      8.-Nekalbėk netiesos. Liberalizmas sako tiesiog turėk tam reikalui savo žiniasklaidos priemones ir reikalingus ekspertus.
      9.- Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters. Čia reikia žiūrėti dogma nr 6.
      10. - Įsakymas Negeisk svetimo turto. reiktų žiūrėti dogma nr 7.
      Tiek apie liberalių ir krikščioniškų vertybių supriešinimą.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-10-30 20:17

      Nuoroda į Lietuvos konstituciją, prašom:
      Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

      Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.

      Žmogaus laisvė neliečiama.

      Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

      Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
      Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

      Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

      Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.

      Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos.

      Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.

      Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

      Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.

      Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

      Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

      Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.

      Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje, reikšdamas įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo, pažymėdamas, kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas…priima… .

      Panaikinti
    3. Manyčiau, kad tai, ką anonimiškas liberalizmo apologetas pristatinėja kaip "liberalios" Lietuvos privalumus, yra ne liberalizmo, o DEMOKRATIJOS (kuri įmanoma tiek, kiek liberalizmas nėra pilnai įsigalėjęs) apraiškos - o liberalizmo "pasiekimai" taikliai surašyti Ainio. ;)

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2017-10-31 01:04

      Pikc, linkiu jums daug sėkmės gyvenime.

      Panaikinti
    5. Ačiū, aš ir taip nesiskundžiu, bet, be abejo, sėkmės kuo daugiau, tuo geriau. :)

      Panaikinti
  10. Tiksliau, autorius kalba apie teises, kurios be pareigų ugdo veltėdžius. Jei atlieki darbą ir gauni atlygį tai nėra teisė be pareigos. O dėl žmogžudžio gyvybės saugojimo iš principo esi teisus: keista situacija - ypač saugoma gyvybė to, kuris ją paniekino.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item