Vytautas Vyšniauskas. Postmodernizmas baigėsi – laikas įveikti imunitetą kritikai

Postmodernizmas atleido save nuo prievolės įsiklausyti į kritiką. Galima sakyti, kad jo įgautas tokio pobūdžio imunitetas yra daugybinis,...

Postmodernizmas atleido save nuo prievolės įsiklausyti į kritiką. Galima sakyti, kad jo įgautas tokio pobūdžio imunitetas yra daugybinis, nes bet koks supratimas, ką postmodernizmas reiškia kaip reiškinys, mąstysena ar būvis, turi savą imunitetą, o šis leidžia bet kokią kritiką laikyti to postmodernizmo tipo, kuris yra kritikuojamas, apraiška.

Viena iš svarbiausių postmodernizmo ypatybių yra perėjimas nuo didžiųjų pasakojimų prie mažųjų. Jeano-François Lyotard’o teigimu, bet kokia žinojimo forma privalo save legitimuoti, jeigu siekia delegitimuoti kitas žinojimo formas, neatitinkančias nustatytų kriterijų ar taisyklių. Tokia legitimacija neišvengiamai remdavosi metadiskursu, kuriame veikia didieji pasakojimai, arba metapasakojimai. Tai buvo modernaus mokslo ypatumas. Būtent nepasitikėjimas metapasakojimais, sutampantis su metafizikos ir universitetų krize, laikytinas postmoderniu[1]. Metapasakojimu nebeįmanoma nieko legitimuoti, postmodernus žinojimas bet kokias tokio pobūdžio pastangas paverčia niekais, nes šiuolaikinio mokslo pavyzdžiu leidžia daug ką nurašyti kaip tam tikrą mitą, o jis negali turėti jokių išskirtinių pretenzijų į tiesą. Kartu suyra ir viena bendramatė sistema, atsiveria erdvė nebendramatiškumo toleravimui.[2] Tokia situacija suteikia neįveikiamą imunitetą bet kokiai kritikai. Juk su tokiu požiūriu nesutinkanti kritika neišvengiamai remsis kokiu nors metapasakojimu, sukonstruotu pagal tokius kriterijus, kurių postmodernistinė žiūra nepripažįsta. Todėl šią nebendramatę kritiką ji integruos į postmodernistinę mažųjų pasakojimų aibę ir toleruos kaip nieko daugiau nereiškiančią kitų pasakojimų atžvilgiu.

Tokiomis aplinkybėmis reikėtų kalbėti ne tiek apie postmodernistinį diskursą, kiek apie postmodernizmo būvį anapus diskurso. Visa tai, kas nebendramatiška postmodernizmui, integruojama kaip toleruotinas objektas, todėl savotiškai subendravardiklinama – nebendramatiškumas tampa bendru matu, užtikrinančiu skirtingų dalykų bendrabūvį. Taigi, viskas tampa bendramatiška tokiam supratimui, todėl pagal apibrėžimą yra postmodernu. Tai reiškia, kad išėjimo iš postmodernizmo nėra. Maža to, postmodernistinę žiūrą galima retrospektyviai taikyti visai praeičiai. Bet koks didysis pasakojimas yra tik politinės galios įkaitas, netenkantis savo reikšmės, jei nėra primetamas per prievartą, nes joks metapasakojimas nėra absoliutus, jam visada galima priešpriešinti kitą metapasakojimą, tokiu būdu jie nusmukdomi iki paprastų pasakojimų, nes vienintelis meta čia yra būvis virš metapasakojimų.

Paradoksalu, nes toks nepasitikėjimas metapasakojimais verčia pakilti virš jų, o bet kokia kritika integruojama į atskirų toleruojamų pasakojimų bendrabūvį. Tačiau tai, ko neįmanoma sukritikuoti, turi pretenzijų į absoliutizmą. Abi šios aplinkybės patį postmodernizmo principą, kad egzistuoja tik mažieji pasakojimai, verčia traktuoti kaip didįjį pasakojimą. Postmodernistams didelių problemų tas nekelia, nes ir šį principą galima kuo puikiausiai apginti teigiant, esą jo pagrįstumą patvirtina tai, kad jis irgi yra tik vienas iš pasakojimų. Akivaizdus prieštaravimas: viena vertus, teigiama, kad yra tik mažieji pasakojimai, o metapasakojimas nebegali nieko legitimuoti, antra vertus, tokia situacija nusakoma iš metapasakojimo apie metapasakojimų sunykimą ir jų redukciją į paskirus pasakojimus perspektyvos. Taigi, toks metapasakojimas, legitimuodamas, kad metapasakojimais neįmanoma legitimuoti, paneigia pats save. Postmodernistas tokį „požiūrį“ gali nurašyti kaip tam tikrą nebendramatį pasakojimą, kuris toleruotinas, tačiau jokios ypatingos reikšmės ar privilegijos kitų pasakojimų atžvilgiu neturi. Pasak tokios postmodernizmo „logikos“, pati logika yra tik vienas iš požiūrių, o bet kokios loginės pretenzijos kitų požiūrių atžvilgiu traktuotinos kaip apeliacija į metapasakojimus, kuriems logika yra viršesnė už bet ką.

Atrodytų, jokio prieštaravimo savaime čia nėra, jeigu nepriimamos tam tikros taisyklės, kurias diktuoja logika, tačiau tuo atveju apskritai nėra apie ką kalbėti. Žmogus gali sakyti, kad įsivaizduoja save neegzistuojantį arba kad įsivaizduoja nebūtį, tačiau toks pasakymas vertas lygiai tiek, kiek teiginys apie įsivaizduojamą trikampį kvadratą. Žmogus gali įsivaizduoti pasaulį, kuriame jo paties nėra, jis gali suprasti, kad nebūtis reiškia viso to, kas dabar yra, praradimą, tačiau pozityviai apčiuopti tokio supratimo jis negali, kaip negali įsivaizduoti trikampio kvadrato, nors teoriškai lyg ir supranta, ką jis galėtų reikšti, nes jeigu nesuprastų, tai nesakytų, kad šį sąvoka prieštaringa. Tokią prieštaravimų netoleruojančią logiką toleruojant kaip neprivilegijuotą pasakojimą, prasmingas kalbėjimas tampa apskritai neįmanomas. Paradoksalu – nors Jacques’as Derrida kalba apie nepaliaujamoje signifikacijų grandinėje atsirandantį prasmės perteklių, tačiau toks kalbėjimas liudija vien prasmės stoką. O jeigu atskiros įžvalgos perteikiamos sakiniais, turinčiais loginę struktūrą, nes be jos raštas apskritai nebūtų perskaitomas, vadinasi, vis tiek remiamasi tam tikru metapasakojimu, kurį numato pati kalbos logika.

Pasak Lyotard’o, žinojimas ir valdžia yra dvi to paties klausimo pusės: „Teisė spręsti apie tai, kas yra tiesa, nėra nepriklausoma nuo teisės spręsti apie tai, kas yra teisinga, [...] todėl, kad šie du kalbos tipai – mokslo kalba ir etikos bei politikos kalba – yra giminingi.“[3] Tačiau tokia struktūra kur kas būdingesnė ne postmoderniam ir nebūtinai vien moderniam mąstymui – būtent metapasakojimai, įteisindami save, remiasi galios struktūromis, o primesdami žaidimo taisykles, kartu legitimuoja daugybę kitų dalykų. „Postmodernus žinojimas nėra vien valdžios įrankis,“[4]  – pabrėžia Lyotard’as. Tačiau nesunku pastebėti, kad yra kaip tik atvirkščiai! Kai bet kokia kritika eliminuojama, ją absorbuojant, kai bet kokie nebendramatiškumai integruojami, panaikinant net menkiausią jų atmetimo galimybę, kai bet koks prieštaravimas tampa tik dar viena „nuomone“, o logika kaip tokia atmetama apskritai, tada nebelieka jokio diskursyvumo, net įžvalgumo, nes bet kokia įžvalga remiasi vidine logika. Sakyti, kad atsiriboji nuo logikos kaip pasakojimo, ir tą argumentuoti teiginiais, turinčiais vienokią ar kitokią loginę struktūrą, yra be galo veidmainiška, jei prieštaringumo sąvoka jau nebetaikoma. Būtent tai ir lemia, kad lieka vien politinė galia, įtaka, įtaiga ir dominavimas. Būtent taip sukuriamas didžiausias iš kada nors egzistavusių mitų ir metapasakojimų.

Panašu, kad postmodernizmas yra labiau politinė negu kokia nors kitokia teorija, Tobulai tą išreiškia Lyotard’o tezė, kad „ribos nusistovi tik tada, kai dėl jų liaujamasi kovoti“.[5]  Ši teorija politinė ne todėl, kad būtų sutelkta į politiką, o todėl, kad jos struktūra yra grynai politinė, nes čia, kaip ir didžiojoje politikoje, įsivyrauja agono laukas, kuriame svarbiausia tampa kova dėl žmogaus ir jo likimo. Postmodernizmas yra kova. Tik tol, kol kovoja, jis neturi jokių ribų, todėl bet kokia postmodernizmo kritika prasmenga, tiesiog sunyksta, papuolusi į nulinių taškų dimensiją, tarsi patekusi į juodąją skylę, į kurią įtraukiama viskas, kas prie jos priartėja. Neturėdama aiškiai apibrėžtų ribų, ji veikia kaip tam tikras energ(et)inis laukas. Postmodernizmas daugiau bendro turi su ezoterika negu su filosofija, ir tai socialinė jo stiprybė, todėl jis toks atsparus kritikai, o kartu turi tokią didelę politinę galią.

Tiesa pati savaime politikai nerūpi, pirminė jos intencija yra kovoti ir primesti savo taisykles. Tačiau politiniai veikėjai turi tam tikras pažiūras, susiklostančias nebūtinai dėl vienokios ar kitokios politinės įtakos. Postmodernizmas dekonstruoja tiesą kaip dalyką, pagrįstą metapasakojimu. Tai nereiškia, kad tiesos nėra, tačiau tiesa nebelaikoma siektinu, juo labiau įmanomu pasiekti dalyku. Kas liaujasi kovoti, tampa ribotas, nes nusistovi ribos. Kai liaujamasi kovoti, tenka susidurti su kritika, o gal net su tiesa. Kova menkai prisideda prie supratimo ar net jam kliudo. Ji leidžia ką nors įtvirtinti arba išardyti. Štai politinė struktūra, kurioje įstrigęs postmodernizmas.

Deklaruodamas atvirumą, kurį priešpriešina modernistiniam uždarumui, postmodernizmas iš tikrųjų turi daug daugiau autizmo bruožų negu modernizmas. Jis atviras tuo atžvilgiu, kad atsiveria bet kokiai kritikai, kurią visą, kaip ir bet ką kitą, absorbuoja į save. Tačiau jis uždaras, nes niekas negali nieko jame pakeisti – tai stagnuojantis mąstymas, leidžiantis nedarnių dalykų samplaiką, tačiau neįgalus nei keisti, nei pagrįsti, nei išlaikyti struktūros, kuri visa tai užtikrintų. Postmodernus būvis yra politinis būvis.

Jau vien tai, kad universitetų krizė sutampa su metafizikos krize, o visa tai lydi ir nepasitikėjimas metapasakojimais, verčia manyti, kad metafizika jokios krizės nepatiria, veikiau atvirkščiai – visuomenė, nusigręžusi nuo metafizikos, klimpsta į krizę, kurioje nėra nieko, kas būtų anapus politikos ar, Derrida žodžiais tariant, anapus teksto.[6] Bet kokia kritika, argumentai, faktai – tai tik viena iš nuomonių, pasakojimas, kurį galima paskandinti bergždžiose diskusijose, sukeliančiose migreną, o ją įveikia tik politinis smūgis. Vienintelis būdas, kaip iš tokio viską persmelkiančio postmodernaus būvio sugrįžti į tikrovę, kurioje yra ne vien kova, bet ir kažkas daugiau, – tai atsisakyti kovoti pagal primestas „taisykles“ ir būtent politiškai reabilituoti metapasakojimą. Tik taip įmanoma susigrąžinti susikalbėjimo galimybę, taigi ir diskursą, kai ne vien veikiama ir tiesiogine prasme nusišnekama, neįgaliai neigiant metapsakojimą, bet kartu ir mąstoma, ir veikiama apmąstytai.

Nėra jokio postmodernaus diskurso, yra tik postmodernus būvis anapus diskurso. Su visais savo meta, post (ar postpost arba antianti) ir bereikšmiu sąvokų dauginimu, orientuojantis vien į originalumą ir seniai žinomų dalykų persakymą naujomis sąvokomis, tarsi tai turėtų ką nors reikšti. Postmodernizmas kyla iš žmogaus tingumo ir intelektualinio lepumo: tai, apie ką kiekvienas žmogus vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu mąsto, dėl savo nebrandumo pasidavęs laikmečio nuotaikoms ar madoms, bet galiausiai atmeta kaip visiškai nerentabilų, intelektualiai ir moraliai tuščią dalyką, mūsų epocha kruopščiausiai nublizgino ir pastatė ant aukščiausios pakylos.

Lyotard’as teisus, kalbėdamas ne apie postmodernizmo epochą, bet apie būvį – tai yra toks pat būvis, kaip spuogai, hormonų siautėjimai paauglystėje ar menopauzė. Albino Plėšnio žodžiais tariant, „su postmodernizmu yra panašiai kaip su vėjaraupiais – įspūdingai atrodo, bet greitai ir be pasekmių praeina, sukurdami nuolatinį organizmo imunitetą“.[7] Deja, vyresnio amžiaus žmonėms vėjaraupiai gerokai pavojingesni – jeigu jais nepersirgta vaikystėje, kartais pasitaiko net mirčių. Tokiu būviu tapusi mūsų epocha artėja į pabaigą, tačiau išlieka rizika, kad imunitetą kritikai turinti infekcija tuos, kurie ja nepersirgo, kamuos dar ilgai – sveikimo procesas gali gerokai užsitęsti, o lokalinės apraiškos gal apskritai niekada neišnyks.

[1] Jean-François Lyotard. Postmodernus būvis: šiuolaikinį žinojimą aptariant. Iš prancūzų k. vertė Marius Daškus. Vilnius: Baltos lankos. 1993, p. 6–7.
[2] Ten pat, p. 8.
[3] Ten pat, p. 24.
[4] Ten pat, p. 8.
[5] Ten pat, p. 48.
[6] Jacques Derrida. Apie gramatologiją. Iš prancūzų k. vertė Nijolė Keršytė. Vilnius: Baltos lankos. 2006, p. 210.
[7] Albinas Plėšnys. Pozityvų protą pavarčius: pastabos paraštėse. In: Problemos nr. 79. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 2011, p. 192. 


Susiję

Vytautas Vyšniauskas 7448842154826969380

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-09-23 10:44

    Pasirodo, ir propatrijoje gali būti puikių tekstų. Tiesa, perspausdinta iš kitur, bet vis ne kasdieniai kliedesiai. Intelektinis nerentabilumas ir nepraeinantys paauglystes spuogai, kaip sako autorius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Intelektinis nerentabilumas ir nepraeinantys paauglystes spuogai" - skiriamasis liberast-neomarksistų bruožas. Bandymai tai prikergti diametraliai priešingam Pro Patria sambūriui - to paties "spuoguotumo" požymis. ;)

      Panaikinti
  2. Puiku. Štai filosofinės politinės sumaišties ir pinklių (kuomet, kad ir kokia rimta ir argumentuota būna politinė vieno ar kito apgailėtino reiškinio kritika, ji tėra nurašoma "vienai iš traktavimo perpektyvų") prielaidos.

    "Toks būvis būtent yra absoliučiai stagnuojantis, nes nebegali nieko daryti. Juk jeigu nebėra logikos, tai eianant į parduotuvę tave gali suvalgyti dinozauras. Tačiau ta stagnacija įveikiama žiauriu veidmainiškumu, nes vistiek eisi į parduotuvę ir pirksi maisto (nes valgyti juk norisi) ir priimsi savo alkį kaip objektyvią duotybę ir netgi neišsigąsi dinozauro, kuris tave gali suvalgyti, nes logiškai mąstant, jo kaip ir neturėtum sutikti kelyje.

    Taigi, taigi, ponia tikrovė pasirodė ne tokia jau ir silpna varžovė. Laimėjusi nemažą pergalę sugriuvus sovietų sąjungai, neatlaikiusiai tikrovės smūgių krušos, ji dabar turėtų atrodyti itin grėsminga ir postmodernizmui.

    Vienintelis būdas, kaip iš tokio viską persmelkiančio postmodernaus būvio sugrįžti į tikrovę, kurioje yra ne vien kova, bet ir kažkas daugiau, – tai atsisakyti kovoti pagal primestas „taisykles“ ir būtent politiškai reabilituoti metapasakojimą. Tik taip įmanoma susigrąžinti susikalbėjimo galimybę, taigi ir diskursą, kai ne vien veikiama ir tiesiogine prasme nusišnekama, neįgaliai neigiant metapsakojimą, bet kartu ir mąstoma, ir veikiama apmąstytai."

    Tikiuosi, kad tokia optimistinė autoriaus nuostata pasiteisins, bet iki to veikiausiai dar teks daug kentėti.

    Dievas yra tikrovė.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Uoj, ne ten citatos kabutes padėjau, atsargiai.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Dar pagalvojau, kad gal geriau sakyti: "Dievas tikrovės autorius", bet nesu tikras.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Manau, nėra teisinga šį straipsnį paslėpti po nuobodžių pilstymų iš tuščio į kiaurą rubrika "Skaitiniai". Juk tai pirmas kartas, kai žmogaus protas sugebėjo aiškiai įžvelgti ir aiškiai išreikšti, kuo gi "galingas" siauro-dalinio požiūrio suabsoliutinimas, nuvertinant/suniveliuojant visuminį/sisteminį suvokimą iki tik atskirų elementų jutimo lygio.
    Labai prašau moderatorių iškelti jį į pirmą puslapį, kad būtų vusiems matomas.

    AtsakytiPanaikinti
  7. paskolų pasiūlymas ir projektų finansavimas

    Geras draugas (-ai)
    Mes esame privačių investuotojų asociacija; Mes esame
    prieinama visiems, maksimali trukmė grąžinama 15 metų ir daugiau, mūsų metinė palūkanų norma yra 3%. Kreditas suteikiamas kiekvienam, kas uždirba fiksuotą mėnesio pajamų. Norėdami gauti daugiau informacijos apie paskolos pasiūlymą, prašau parašyti adresu Émail:
    celyalegria007@gmail.com

    NB: rimtai susilaikyti

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item