Marius Markuckas. Radžviliada, arba kas liko iš politikos mokslų Lietuvoje?

Dar vasarą pasklidusi žinia, kad Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėstančio profesoriaus Vytauto...

Dar vasarą pasklidusi žinia, kad Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėstančio profesoriaus Vytauto Radžvilo kursas apie Europos idėją magistrantams iš privalomo yra daromas pasirenkamuoju susilaukė didelio atgarsio visuomenėje. Šis sprendimas priimtas po to, kai dalis Europos studijų magistro programos studentų kreipėsi į Instituto direktorių Ramūną Vilpišauską su prašymu pakeisti kurso statusą. Prašymą pateikę studentai jį grindė ideologiniais motyvais: nurodoma, kad dėstytojas pateikia subjektyvų požiūrį į Europos Sąjungą ir taip neva neleidžia susipažinti su platesniu akademiniu diskursu, maža to, teigiama, kad dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie ES. Įsitikinti, kad tai grynai ideologiniai motyvai yra labai paprasta – tereikėtų paklausti, o koks gi būtų tas „objektyvus“ požiūris į ES ir ką apskritai reiškia „iškreiptas ES supratimas“? Šių paprastų klausimų, be abejo, būtų pilnai pakakę atmesti ideologiškai angažuotą studentų skundą dėstytoju ir jo dėstomais dalykais, tačiau to padaryta nebuvo – kurso statuso iš privalomo į pasirenkamą keitimas, kad ir kaip jį dabar traktuosi, šiuo atveju yra ne kas kita kaip nuobauda ideologiškai „neteisingam“ dėstytojui. 

Tas faktas, jog šios nuobaudos tikrai negalima nurašyti vien vasaros karščiams (nepaisant visų išdėstytų argumentų, sprendimas keisti kurso statusą lieka galioti ir naujaisiais mokslo metais), verčia garsiai kalbėti apie tai, kad šitoks pažiūrų skirstymas į ideologiškai „teisingas“ ir „neteisingas“ yra didelis pavojus ne tik universitetinei dvasiai, bet ir demokratijai. Be to, tai leidžia kelti pagrįstą klausimą, ar praktiškai nuo pat įkūrimo laikų prestižine mokymo įstaiga laikytas Institutas galiausiai netapo ideologiškai angažuota mokykla, kurios pagrindinė misija būtų ne ugdyti valstybiškai orientuotą elitą, siekiantį įtvirtinti nepriklausomos Lietuvos egzistavimą politiniame pasaulio žemėlapyje, o tik ruošti besąlygiškai eurointegracijos procesus palaikančius ir įgyvendinančius „kadrus“. Apie tokį Instituto misijos pasikeitimą bylotų ir tai, kad Instituto direktoriumi tapus Ramūnui Vilpišauskui visai netrukus Vytautas Radžvilas neteko strategiškai ypač svarbių Europos studijų katedros vedėjo pareigų. Kuo dabartinei Instituto vadovybei galėjo neįtikti neabejotinai vienas iškiliausių Lietuvos filosofų, kurio kompetencija nedrįsta abejoti ne tik kolegos, bet ir garbingi idėjiniai priešininkai, mokslininkas apie kurio minties laisvę liudija kad ir sovietmečiu parengta disertacija apie Vakarų filosofiją (Prancūzų personalizmo istorijos filosofija)? Turbūt tik tuo, kad tvirtai palaikydamas Europos vienijimosi idėją visgi taip pat tvirtai pasisakė už tai, kad ES turi būti lygių ir laisvų tautų bei valstybių sąjunga ir tikrai nesimpatizavo eurofederalizmui – ES integracijos strategijai, kuri Lietuvą faktiškai verčia šios sąjungos provincija. 

Tačiau dar svarbesnis šioje istorijoje yra klausimas apie šiandieninę politikos mokslų būklę Lietuvoje. Jei anksčiau Institutas galėjo pagrįstai didžiuotis faktiškai bekonkurencine lyderyste, o jame buvo sutinkami tik aukščiausios kvalifikacijos dėstytojai, sakytume, savotiškas politologijos „žvaigždynas“, tai šiandien taip jau tikrai nebėra. Ignoruojant ideologinius motyvus tampa tikrai nelengva suprasti, pavyzdžiui, kokiu pagrindu jame kritinę teoriją – neabejotinai ypatingai stiprių filosofinių kompetencijų reikalaujantį kursą – dėsto rusų poezijos tyrinėtoja. Juoba kad išties kompetetingų šios filosofinės krypties žinovų Lietuvoje galima rasti. Tiesą sakant, net ieškoti toli nereikėtų: vienas iš jų – o ironija! – yra tas pats profesorius Radžvilas, kurio kompetenciją čia liudija dar visai neseniai jo parengta ir VU išleista mokslinė studija apie Herberto Marcuse’ės, kritinės teorijos korifėjaus, filosofinę mintį. Tik pradėjęs dirbti Institute profesorius dėstė socialinę teoriją. Tai, be jokios abejonės, puikiai žinoma šios mokymo įstaigos vadovams, kurie vis dėlto, panašu, mano, kad universitete filosofinį kursą gali sėkmingai dėstyti žmonės, neturintys jokio filosofinio išsilavinimo. Plačiau žvelgiant, tai yra apskritai požiūrio į profesionalumą klausimas, kuriuo dabartinės Instituto vadovybės pozicija, tenka pripažinti, yra visiškai neprofesionali. Kam naudingas toks požiūris, kurį grindžia idėja „tegul bet kas dėsto bet ką“ – tebūnie atviras klausimas, bet yra visiškai aišku, kad jis nėra naudingas nei studentams, nei Institutui. Juk klausyti stipriausių savo sričių žinovų paskaitų ir iš jų semtis žinių yra kiekvieno sąmoningo studento interesas, o gebėti tokias paskaitas organizuoti ir siūlyti – kiekvienos solidžios, pirmiausia teoriniams dalykams pasišventusios, mokymo įstaigos misija.  

Tai, kad su šia misija Institutui šiandien sunkiai sekasi tvarkytis leidžia įtarti ne tik abejotinos kompetencijos mokslo darbuotojų įdarbinimo faktas, bet ir kai kurių absolventų pasisakymai. Pastaruoju atžvilgiu ypač iškalbingas yra skundo prieš V. Radžvilo dėstomo kurso iniciatorės interviu (duotas vienam iš didžiųjų internetinių naujienų portalų), kuriame kone su pasibaisėjimu kalbama apie tai, kad profesorius savo paskaitose ES apibūdino kaip „biopolitikos projektą, skirtą valdyti nemąstančių individų kūnus“. Nežinia, ar tai yra tiksli paskaitos metu išgirstos minties citata, bet net jeigu ir taip, joje nieko teoriškai neprasmingo ar juo labiau klaidingo nesakoma: biopolitikos terminas, kurį išpopuliarino garsusis Michelis Foucault, yra puikiai žinomas ir plačiai vartojamas humanitariniuose ir socialiniuose moksluose (įskaitant, žinoma, ir politikos mokslus), jis glaudžiai siejasi su politinėmis kūno valdysenos praktikomis (anatomopolitika), tad pasitelkti šį terminą teorinei ES analizei ir interpretacijai yra visiškai pateisinama ir netgi skatintina, moksliškai originali praktika, ypač turint omenyje tą faktą, kad neofunkcionalistinei ES strategijai, kurios pagrindiniu įkvėpėju galima laikyti Jean’ą Monnet, yra iš tiesų būdingas ryškus biopolitinis krūvis. Taigi pagrįsta teigti, kad tokio tipo skundai yra lakmuso popierėlis, parodantis ne tik Instituto ideologinę būklę, bet ir akademinį lygį: sunku suprasti, kaip politikos mokslų magistrantūrą (!) baigęs asmuo galėtų nežinoti biopolitikos termino, bet dar sunkiau suprasti yra tai, kaip šį nežinojimą yra visiškai nesigėdijama demonstruoti viešai.

Vienas galimas paaiškinimas, be abejo, būtų tas, kad gėdos stygius dažniausiai eina išvien su įžūlumo pertekliumi. Tačiau ieškant gilesnių šitokį reiškinį paaiškinančių priežasčių peršasi vienintelė – smukęs bendras aptariamos mokymo įstaigos teorinis ir kultūrinis lygis. Tenka pripažinti, kad šiuo metu Institute fundamentalų teorinį pagrindą apie politikos esmę praktiškai teikia tik profesorių Jokubaičio ir Radžvilo dėstomi kursai, kurie ypatingai išsiskiria kitų siaurų techninių disciplinų kontekste. Šie savo turiniu neabejotinai unikalūs kursai, savyje talpinantys ištisas mąstymo apie politiką tradicijas, tampa iš tikrųjų rimta problema tiems studentams ir dėstytojams, kurie yra „pažangiai“ įtikėję, kad politika yra ne idėjinis mokslas, o tiesiog skirtingų politinių režimų ar politinių rinkimų sistemų mechanika. Panašu, kad indoktrinacija tokia „pažangia“ politikos samprata yra tokia stipri, kad, išgirdus nors kiek neįprastą ir tą siaurą politikos supratimo akiratį peržengiančią mintį (čia puikiai tinka tas pats biopolitikos pavyzdys), ši yra ne tik nesuvokiama, bet ir sukelia iracionalią neapykantą tokią mintį išsakančiam asmeniui. 

Vis tik sunku, o gal net ir neįmanoma, įsivaizduoti rimtų universitetinių politikos studijų be šios idėjinės politikos perspektyvos. Taip yra paprasčiausiai todėl, kad šiuolaikinė politika dažniausiai reiškiasi ne atvirais, bet paslėptais galios mechanizmais. Kalbant kiek perfrazuotomis to paties Foucault ištaromis, mūsų mąstymas apie politiką nebegali sekti karaliaus įvaizdžiu – karaliaus galva nukertama. Ši pamatinė įžvalga ne tik grindžia šiuolaikinę socialinę ir politinę teoriją, bet ir struktūruoja ištisus humanitarinius ir socialinius mokslus. Ją ignoruoti – reiškia vadovautis iki XIX a. vyravusia politikos samprata. Dar kitaip sakant, tai būtų iš esmės tas pats, kas šiuolaikiniam fizikos fakultetui savo tyrinėjimus grįsti tik ikiniutoninėmis žiniomis. Kad tai, kas čia teigiama, anaiptol nėra tik teoriniai išvedžiojimai, o praktiškai veikia politinę tikrovę, akivaizdu, liudija ir kai kurių garsių politikų pasisakymai – antai buvęs Europos komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barosso ES yra atvirai įvardinęs kaip imperiją be imperatoriaus. Visa tai, be abejo, žinoma tokio rango profesoriams kaip Alvydas Jokubaitis ar Vytautas Radžvilas, kurie puikiai išmano klasikinę ir šiuolaikinę politinę mintį, turi milžinišką bendrą erudiciją, ir todėl savo paskaitomis peržengia Institute dominuojančią siaurą politikos supratimo paradigmą. Pridėkime dar nelygstamą šių dėstytojų charizmą (paklausę bet kurio VU TSPMI studento, kieno paskaitos palieka didžiausia įspūdį, labai tikėtina, išgirsite vieno arba kito pavardę) ir suprasite pagrindines priežastis, kodėl šie dėstytojai galėtų būti nemėgiami kai kurių savo kolegų. Kalbant trumpai, po šių profesorių paskaitų mažiau teoriškai pasikausčiusiems dėstytojams dirbti tampa tikrai nelengva. 

Profesoriui Radžvilui šiuo atveju „nepasisekė“ dar dėl vieno dalyko – jam teko dėstyti kursą, kuris yra ne tik teoriškai sudėtingas, bet ir ideologiškai jautrus. Būdamas puikus Europos klausimo žinovas, be to, vadovaudamasis aukščiausiais akademinio sąžiningumo principais, šis profesorius, tikėtina, prasilenkė su Instituto propaguojama „oficialia“ Europos Sąjungos vertinimo linija ir už tai užsitraukė žinomą „nemalonę“. Tai yra didelė ne tik Instituto, Vilniaus universiteto, bet ir Lietuvos problema, kadangi turėti stiprų akademinį politikos studijų ir tyrimų centrą, savo veiklą grindžiantį giliomis teorinėmis įžvalgomis, o ne kažkieno nuleistomis „teisingomis“ idėjomis, tokioje neramioje geopolitinėje situacijoje esančiai valstybei kaip Lietuva yra tiesiog egzistenciškai būtina. Tolimesni šios istorijos vingiai parodys, ar dar galime tikėtis turėti analitiškai stiprų politikos mokslą, ar ir toliau judėsime idėjiškai angažuoto pseudomokslo keliu, kur su šiuo keliu nesutinkančiais žengti yra ir bus nuožmiai dorojamasi.   

Autorius yra VU TSPMI alumnas: politikos mokslų bakalauras, lyginamosios politikos magistras. Šiuo metu Vilniaus universiteto filosofijos doktorantas. 


Susiję

Vytautas Radžvilas 1367450501082769421

Rašyti komentarą

  1. Ne šunys, kurie puola ir kanda - kalčiausi. Ne su šunimis derėtis reikia. Reikalų sutvarkyti neįmanoma neliečiant tų, kurie slapta šunis lakina.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-09-08 20:42

      Taip, pritariu. Tačiau pradžiai reikia bent jau nuo šunų atsiginti...

      Panaikinti
    2. Tai neįmanoma. Galo tam nebus. Šunis siundo ir siundys, kad nuolatos kariautume su šunimis, bet ne sau jais. Ir kol mes manysime, jo čia šunys ką nors reiškia, tol jie tik tyčiosis iš mūsų.

      Panaikinti
    3. Stebėtojas2017-09-11 16:28

      Kalbant apie šunišką lojimą, prof. Radžvilas šioje srityje neatsiliko nuo savo oponentų. Kad ir kas teisus šioje istorijoje, negalima nepripažinti, kad profesorius su savo paskutiniais viešais pasisakymais, kolegų apkalbinėjimu, žeminimu, tiesos iškraipymu (Arlauskaitė niekada nerašė disertacijos apie Jeseniną) ir egomaniakišku savęs aukštinimu (" be mano paskaitų tas institutas liktų proftechninės mokyklos lygio aukštąja partine mokykla") pažemino ir ilgam diskreditavo save. Tokie vieši pasisakymai rodo žmogaus dvasinės ir psichinės pusiausvyros praradimą. Kaip pro patria gali taip aklais ir besąlygiškai pasitikėti žmogumi praradusiu elementarią žmogišką pagarbą šalia esantiems, žmogumi, kuris viešais pasisakymais akademinę kultūrą nuleidžią iki kanalizacijos ar kaimo bobų lygio?

      Panaikinti
    4. Stebėtojas2017-09-11 16:42

      Beje, ar prof. Jokubaičio paskaitos ir seminarai taip pat proftecho lygio? K. Girniaus? R. Švedo? Remiantis Radžvilu - taip.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-09-08 22:14

    Šitai beprotybei tikrai ateina galas. Netikite? Kai pamačiau šį straipsnį Delfyje, iškart supratau, kad laikai pamažu keičiasi į gerą pusę.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Mindaugas Kazlauskas2017-09-09 12:54

    "tereikėtų paklausti, o koks gi būtų tas „objektyvus“ požiūris į ES ir ką apskritai reiškia „iškreiptas ES supratimas“?"

    Labai paprasta atsakyti į šį klausimą objektyviai, t.y. grynai skaičiais, o tiksliau mirusių žmonių skaičiais. Europos Sąjungos pirminis variantas gimė 1957 metais Romoje. Nuo to laiko Europa suprato, kad labiau apsimoka bendradarbiauti, nei kovoti dėl resursų. Per praėjusius 60 metų šiame kontinento kampe neįvyko nei vienas karinis konfliktas, kuris savo dydžiu būtų panašus į I ar II pasaulinius karus.

    Paimkite 60 metų laikotarpį ir pamatuokite kiek žmonių paaukojo savo gyvybę prieš 1957 metus ir po jų. Labai paprasta ir objektyvu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ura, tavarišči! I da zdrastvujert sajūz nerušymy respublik svabodnych! O juk sovietų sajūzas irgi "sutvarkė" konfliktus tarp anksčiau tarpusavyje kariavusių šalių. Ir ekonomiką pakėlė, viską. Ir kokias galimybes keliauti atvėrė sajūzo viduje! Vienžo, gryna nauda. Kas gali būti objektyviau, negu "razinų rankiojimas iš pyrago"? Svarbiausia - pabrėžti teigiamas puses ir neminėti neigiamų. Ir jokiu būdų nekritikuoti iškrypėl... oi, pardon - progresyviosios ideologijos. Tada viskas bus "labai paprasta ir objektyvu". :)

      Panaikinti
    2. Mindaugas Kazlauskas2017-09-09 16:50

      Jūs pakankamai gerai esate iškalęs tarybinius šūkius, tad turėtūmėte žinote ir aukų skaičių, kurį tarybų sąjunga nusinešė su savimi. Paimkite tą patį objektyvų, skaičiais paremtą, matavimo būdą ir įsitikinsite, kad ES net negali būt lyginama su TS.

      Kas liečia razinkų rankiojimą, tai, mano nuomone, žmogaus gyvybė yra pati svarbiausia razinka visame pyrage. Nes be gyvų žmonių nebūtų nei piliečių, kurie kuria tautą, nei tautos, kuri kuria valstybę.

      Štai paskaitykite Pro Patria samūrio principus:
      Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos gyvastingumas bei išlikimas šiuolaikiniame pasaulyje turi būti grindžiamas tautiniu savitumu, klasikinės-krikščioniškos tradicijos perteikta žmogaus samprata ir dorybių etikos principais;
      Lietuvos valstybės veiklos pagrindu turi tapti pagarba prigimtinėms žmogaus teisėms ir vadovavimasis bendrojo gėrio bei teisingumo principais;
      Lietuvos valstybę kuria tauta, suverenitetas priklauso tautai – ši Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata privalo išlikti nekvestionuojamu ir nepajudinamu laisvos ir savivaldžios tautos bei nepriklausomos demokratinės valstybės egzistavimo pagrindu;
      Išsaugoti Lietuvos Respublikos demokratišką konstitucinę santvarką gali tik savivaldi tauta - sąmoningi piliečiai, aktyviai ir atsakingai dalyvaujantys svarstant ir tvarkant bendrus valstybės, savivaldos ir visuomenės gyvenimo reikalus;
      Lietuvos valstybės išlikimas bei klestėjimas priklauso nuo kiekvieno piliečio sugebėjimo asmeniškai įsipareigoti ir veikti bendrojo tautos gėrio labui.

      Panaikinti
    3. Nežiniukas2017-09-09 21:33

      Tas pats klausimas ir dėl Tarybų sąjungos:

      Kiek žmonių gyvybę paaukojo per 60 metų laikotarpį po 1957 metų ir prieš juos.

      Taigi, ir komunistai pagrįstai tuo gali didžiuotis, tik klausimas, kodėl bėgome iš komunistinio rojaus.

      Ir klausimas - kam reikia persekioti V. Radžvilą ir panašius, jei Eurosąjūzo rojuje taip viskas gerai? Matyt - yra kas ir blogai, bet to negali būti kaip ir Tarybų sąjungoje, kur nepatenkinti ja buvo visokie marginalai ir nepritapėliai prie gyvenimo. Normalūs žmonės buvo patenkinti ir su entuziazmu kūrė komunistinį rytojų.

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2017-09-09 23:05

      Karo šiame žemyne nebuvo ne dėl ES, o dėl NATO. O šių dienų vadukai tautas ir valstybes tik supriešino. Negali būti geros sąjungos, jei ji padaryta prieš tautų valią. Nė vienas vadukas neturi teisės daryti ko prieš tautų, valstybių valią. O dabar tas vyksta. Jei kuri valstybė su kuo nesutinka, ne Centro politbiurui ją priversti.

      Panaikinti
    5. Puikiai pasakyta! Įdomu pastebėti, kad "šviesaus homunistinio rytojaus" entuziastai baisiausiai piktinasi šito sajūzo lyginimu su anuo ir teškia, jog tai nesąmonė, nes šitas sajūzas negalabija žmonių, kaip anas. Bet pala - apie kurį tarpsnį šnekame? Šitas "progresyviųjų" argumentas yra iš esmės ydingas, nes jie lygina dabartinį eurosajūzą su stalininiu sovietų sajūzu. Bet juk lyginti reikia dinamikoje: sovietų sajūzas nestovėjo vietoje - gi buvo esminių skirtumų tarp Lenino iškrypėliško-banditinio sajūzo, Stalino grynai banditiško sajūzo, Chruščiovo, Brežnevo (Černenkos su Andropovu neskaičiuoju) ir Gorbačiovo sajūzo. Akivaizdu, kad vyko vystymasis demokratėjimo link. O dabar pasižiūrime į šito sajūzo dinamiką: nuo Šumano, Adenauerio ir De Gasperi Europos sąjungos iki dabartinio sajūzo. O įvertinus tolesnio jo "vystymosi" tendencijas, nesunku pastebėti, kad vyksta toks pat judėjimas, kaip ir sovietų sajūze - tik priešinga kryptimi.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2017-09-09 23:01

    Lietuvos Respublika jau tiesiog ne valstybė. Nėra žmonių, sugebančių valdyti valstybę. Yra vien tik paklusnūs partorgai ir kumečiai. Šviesaus proto mąstančiam žmogui čia jau nėra ką veikti. Šių dienų mankurtai, ploja imperialistams iš Briuselio, pasišovusiems suvalgyti Europos tautas. Ura, Europos pilietis. O rytoj atsibus su islamu.

    AtsakytiPanaikinti
  5. "Nėra žmonių, sugebančių valdyti valstybę. Yra vien tik paklusnūs partorgai ir kumečiai."

    Iliuzija tai. - Yra žmonių sugebančių valdyti valstybę. Deja... Absurdai tokie gaunasi vien dėl to, kad svetimi sukčiai (vakarų ekspertai-konsultantai)sugebėjo įpiršti nuostaą, neva, ne demokratai yra tie, kurie sugebėtų deramai VALDYTI valstybę. Tokius apspjaudo, o parsiduoti sutinkančius išliaupsina per visas MIP. Tokius ir "išrenkam".

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2017-09-11 13:56

    Raktinis šio straipsnio sakinys(mano subjektyvia nuomone) yra:Gėdos stygius dažniausiai eina su įžūlumo pertekliumi."pažangi"politikos samprata yra daugelio mūsų politikų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų prakeiksmas,nes jų "pažangos" samprata galioja tik iki horizonto,toliau jie neturi jokios vizijos,juos visuomet riboja mąstymas iki horizonto linijos,kurios jų vizijos neperšoka,nes tai yra jų mąstymo riba.Visi kiti(o jų mažuma),kurie yra pajėgūs ir drįsta pažvelgti "už horizonto" ir modeliuoti tai,kas slypi už tos ribos,geriausiu atveju lieka nesuprasti.Idėjines perspektyvas įžvelgiančiųjų,išmanančių tiek klasikinę,tiek ir šiuolaikinę politinę mintį,kaip minėta straipsnyje,turinčių didžiulę erudiciją ir peržengusių tą menamą horizontą,nėra daug,todėl konkurencija su neišmanėliais,geriausiu atveju,vidutiniokais,yra tikrai nelygiPrasilenkimas su su pseudo žinovų "teisingomis idėjomis",tiksliau net ne idėjomis,o jų dogmomis,sukelia tikrai daug problemų.Iš to ir kyla prieštara tarp tikrų politikos žinovų,gebančių įžvelgti tai,kas "už horizonto"ir pseudo žinovų,stumiančių politikos mokslą į angažuotai,stipriai vingiuotą kelią,kurio vingiai labai staigūs ir klaidūs,tiesiog pagal poreikius,pagal esamas aplinkybes,ar konjuktūrą.Nenuostabu,kad dažniausiai studentai renkasikelią,kuris nereikalauja sudėtingos analizės,nei įžvalgų, kas slypi už tų kelio "posūkių"-renkamasi tarp lengvo ir lengvesnio kelio variantų,juolab,kad ir dėstytojų dauguma eina tuo lengvu keliu,nesivargindami įžvalgomis"o kas ten,už horizonto"?Daugumai pakanka čia ir dabar-mąstymas ir įžvalgos ne "feisbukiniams' studentams.

    AtsakytiPanaikinti
  7. kai kalbat, kad sovietai po 60 -ųjų nebežudė žmonių.... O mano bendraamžiai, karstuose iš sovietinės armijos parvežti.?..Ir ne tik Afganistane žuvę..

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item