Liudvikas Jakimavičius. Idėjų bus

Bernardinai.lt nuotr. Žmogus nustojo domėtis prasmės problema , – XX amžiaus pabaigoje kalbėjo semiotikas Algirdas Julius Greimas. Ties...

Bernardinai.lt nuotr.
Žmogus nustojo domėtis prasmės problema, – XX amžiaus pabaigoje kalbėjo semiotikas Algirdas Julius Greimas. Tiesiog netelpa galvoje, kokia netikėta įžvalga amžiuje, kuriame prasmės ir beprasmybės dilema buvo kertinė. Ar tai reiškia, kad jau ano amžiaus pabaigoje prasmės idėja buvo nustumta į paraštę kaip nebereikalinga, tuščia ir beprasmiška? Ką tada galėtume pasakyti apie šiandieną, ar prasmė palaidota amžiams, o gal kada aprėpiamoje ateityje bus ekshumuojama ir patalpinta kokiame nors muziejuje šalia vertingų archeologinių radinių, greta faraonų mumijų ir sarkofagų?

XX amžiaus stotis pasiutusiai greitai nutolo, XXI amžius įjungė šeštąją pavarą ir nesvietišku greičiu lekia fatališkon nežinomybėn. Ar šis laivas, ši laiko mašina yra valdoma žmogaus, ar kažkokios programos, kas programuoja ir instaliuoja žmonių ir valstybių maršrutus ir likimus? – klausimas retorinis, bet sykį, jei tuo laivu plaukiame, žmogui turėtų knietėti, kur jis plaukia ir kokia yra galutinė maršruto stotelė, jei tokia iš viso yra?

Pastarosiomis dienomis Lietuvos žmonėms buvo pasiūlyta pasidalinti mintimis apie Lietuvos idėją. Kiekvienas juk vienokią ar kitokią turi. Pasipylė siūlymai. Kažkas tas idėjas registruos, segs į aplankus. Paskui gal bus sudaryta kokia išminčių ar ekspertų komisija, kuri tuos aplankus peržiūrės ir spręs, kuri idėja utopinė, kuri realistiška ir gal įgyvendinama. Pats sumanymas visai įdomus, linksmas ir savotiškai įtraukiantis. Kažkuo panašus į vaikišką stalo žaidimą, kai vaikai, susėdę ratu prie žaidimo lentos, ridena kaladėlę ir iškeliauja kliūčių maršrutu į pažadėtąjį, spindintį finiše Eldoradą. Protas sufleruoja, kad žaidimas visiškai beprasmiškas, pergalės spindesys – tik naivi iliuzija, bet žaisti smagu. Žaidimas juk apie Lietuvos ateitį, apie svajonę ir viziją, kurioje norėtume apsigyventi.

Ir vos tik pradėjom svajoti, išgirdome ir kitą viziją, kurią išdėstė Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris, sakydamas kasmetinę kalbą Europos Parlamente Strasbūre. Kalbėtojas savo vizijoje pavartojo laivo metaforą – burlaivio, pasigavusio gerą, palankų vėją. Prieš metus įvaizdžiai ir intonacijos buvo kiek kitokios. Buvo baimintasi, kad laivas neišlaviruos tarp Scilės ir Charibdės, mat laukė nenuspėjamas rinkiminių kliūčių ruožas. Rinkimai eurofederalistams sėkmingai baigėsi Olandijoje ir Prancūzijoje, pabėgėlių problemą pavyko užšaldyti Turkijos laikinojo gyvenimo stovyklose, Brexitas įklimpo pato situacijoje, bet prasmės problema niekur nepasitraukė. Kur plaukia šis laivas?

Bene iškalbingiausiai šią metaforą buvo išplėtojęs F. Felinis viename iš paskutiniųjų savo filmų „O laivas plaukia“. Finalinėje scenoje, kai į scenovaizdį kamera pasisuka iš už kulisų, pasirodo, kad ir laivas, ir jo plaukimas yra tik fikcija, jūrininkai – aktoriai ir samdyti statistai, laivas – pigi fanerinė butaforija, o jūra – tik juosta celofano, tinkanti dengti šiltadaržiams. Gryniausias groteskas visas tas Europos plaukimas ir denis, pilnas karo pabėgėlių, susėdusių grupelėmis atskirai, kalbančių ir nesusikalbančių skirtingomis kalbomis. Aiškiai taikyta į Europos metaforą. Ir pataikyta. Tikrų tikriausias Babelis. Vienintelis pagrindas, kodėl tos žmonių grupės atsidūrė ant vieno denio, yra išgyvenimo instinktas. Fizinis, nes jokios aukštesnės juos vienijančios idėjos nebėra ir neatsiranda. Niekas nepasiūlo prasmės. Kaip ir mūsų atveju Europos komisaras, kurdamas unitarinės Europos viziją, kur žmogus yra tik ekonominis resursas, galintis kurti pridėtinę vertę. Jei prievartaujant tikrovę, kažką panašaus ir pavyktų sukurti iki to 2025-ųjų metų riboženklio, apie kurį kalba Junckeras. Ten mes jau esame buvę. Jo utopijoje trūksta esminio dalyko – meilės ir gailestingumo, bet kalbama apie jėgą, galią ir naudą. Tokiu diskursu vieno dalyko sukurti tikrai nepavyks. Žmonės toje valstybėje laimingesni nebus, jų gyvenime neatsiras daugiau prasmės, nežiūrint į tai, kokių turtų ta ateities Europa jam beprigamintų ir pažadėtų. Aišku dera dar pasibelsti į medį tris kartus, kad neužgriūtų karas, kuris apskritai visas vizijas akimoju paverstų niekais.

Taigi, jei jau esame įsivaizduojami Komisaro pateikto scenarijaus įgyvendintojai, pasvajokime, kaip mūsų vizijos į tą scenarijų įsikomponuoja ar priešinasi?

Galime pamėginti įsivaizduoti psichinę ir emocinę žemyno būklę, kokia bus po aštuonerių metų. Beprasmybė jau bus padariusi savo juodą darbą, ir ta keliaujanti paskui pinigų maišus betautė darbo jėga, kaip ir visa bendruomenė turės labai rimtų psichikos ir kitų sveikatos problemų. Tai valstybei, jei tokia bus sukurta, reikės, metaforiškai tariant, didelės sanatorijos. Gydyklos, kurioje būtų atstatytos ne tik fizinės visuomenės galios, bet ir prasmė, ar bent patikima prasmės iliuzija – priešnuodis susinaikinimui, piliulė nuo savižudybės.

Lietuva ir galėtų būti tokia didelė gydykla. Švari, ekologiška, protinga ir rami valstybė, gydanti pavargusius, nelaimingus Europos žmones. Jei galva galvotume, nesiveltume į pirmo ar antro greičio lenktynių scenarijus, lenktynių, kur nieko nepasivysime ir nieko nelaimėsime aplenkę kokius nors rumunus ar bulgarus.

Sanatorijos idėjai įgyvendinti mes turime tai, kuo negalės pasigirti pavargusi Europa, – švarią ir gražią gamtą, tyrą vandenį, jūrą ir ežerus, puikius jautrius žmones, daktarus, seseles ir slauges, kurių tūkstančiai sugrįš iš Norvegijų, Vokietijų, Prancūzijų ir Amerikų. O svarbiausia ir būtiniausia, ką turime saugot ir puoselėti, tai – meilę ir prasmės jausmą.


Susiję

Politika 2747381945493650567

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item