Linas V. Medelis. „...turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“

propatria.lt nuotrauka  Kalba, pasakyta Lietuvių konferencijos šimtmečio proga  sodinant atminimo ąžuolą prie istorinio teatro pastato ...

propatria.lt nuotrauka 
Kalba, pasakyta Lietuvių konferencijos šimtmečio proga  sodinant atminimo ąžuolą prie istorinio teatro pastato Basanavičiaus gatvėje, Vilniuje

1915 metais kaizerinė Vokietijos kariuomenė iš Lietuvos išstūmė kitą kariuomenę - carinės Rusijos. 

Tų dviejų okupantų priešprieša teikė vilties jauniems bundančios mūsų tautos inteligentams, kad dviem pešantis trečiajam – Lietuvai – gali nušvisti laisvė. Nepriklausomybė. Nepaisant iltis rodančių Vokietijos, Rusijos, Lenkijos, nepaisant Prancūzijos, Britanijos, Jungtinių Valstijų savanaudiško abejingumo. 

17 metų vasarą kelios dešimtys žinomiausių Lietuvos inteligentų važinėjo po miestus, kaimus, parapijas, kviesdami organizuotis suvažiavimui Vilniuje. Tą reikalą garsino ir parėmė lietuviški laikraščiai, o iš sakyklų – lietuvių kunigai. 

Okupantų karinė valdžia demokratiškų rinkimų neleido. Tad suvažiavimas tapo kviestinis, ir šiandien žinomas kaip Vilniaus arba Lietuvių konferencija. Jos dalyviais tapo aktyvūs, patriotiški lietuviai. Todėl tik lietuviai, kad buvo organizuojama tautinė valstybė, tačiau įsipareigojant nekliudyti  ir remti kultūrinę autonomiją  tautinėms  bendrijoms,  joms lygiai prisidedant prie tos valstybės statybos. 

Išgirdus, kad šis, čia pasodintas ąžuoliukas, bus nešamas nuo pat Gedimino kalno papėdės, supratau, kad  jaunuoliams nebus lengva su juo rankose nueiti tokį kelią. Ir kilo man keista mintis:  juk paprasčiau būtų nešti šaknis atskirai, o kamieną atskirai.

Jeigu tikslas būtų tik toks – atnešti.

Tačiau visi suprantam, kad ir šaknys be kamieno, ir kamienas be šaknų džiūva ir  pražūva. Taip yra ir su gyvenimiškais dalykais, kurių bent vieno atsisakius, kiti sunyks ir numirs. Turiu galvoje sąvokas, slypinčias žodžiuose tėvynė, žemė, kalba, laisvė... O šiandien, praėjus šimtui metų nuo lietuvių forumo, šias sąvokas reikia ginti nuo anuomet neįsivaizduojamų iškraipymų ir melo. Arba iš naujo aiškintis, net kas yra tauta, kas yra šeima, arba kas tai tautai yra savas raštas arba ką reiškia žodžiai „vyras“ ir „moteris“. 

Lygiai prieš šimtą metų čia, šiuose rūmuose susirinkusiems dviem šimtams  dvidešimt dviem vyrams nė minčių nekilo, kad tas sąvokas būtų įmanoma suprasti kitaip, nei jų pirminė reikšmė.

Taigi 222. Tik  vyrai. Moterys nebuvo kviečiamos, suprantant, kad prieš suvažiavimo dalyvius karinė valdžia gali panaudoti smurtą ir įkalinimą,

Kas gi buvo tie 222 čia susirinkę ir, kaip nedažnai lietuviams,  vieningai žengę žingsnį Lietuvos, nepriklausomos, laisvos valstybės, link. 

Iš tų poros šimtų inteligentais save užrašė 136, daugiau kaip pusė -  tai kunigai, teisininkai, gydytojai, dailininkai, mokytojai, inžinieriai. Ūkininkų atvyko 67,  verslais besiverčiančių - 19.

Daug  įdomesni kilmės skaičiai, ta dirva, kurioje tie tautos apsisprendimo liudytojai išaugo. Iš kokio socialinio sluoksnio konferencijos dalyviai kilę? Kas buvo jų tėvai? Žiūrėkim: iš bajorų – 34, iš miestiečių – 8, kilmės nenurodę - 6, savo kilmę užrašęs kaip „garbės pilietis“ – tik 1, o jis pasirodo, buvo dailininkas Justinas Vienožinskis.  Štai kas svarbu– daugiau nei pusė – 173, kilę iš valstiečių.

Todėl galime sakyti: mes, lietuviai, visi esame iš valstiečių. Galiu  ir pridurti:  kas kaimo žmogų šiais laikais krikštija runkeliu, bulvių lauke tėra matęs arklio uodegą. Nė nereikia pagyrų – kas bent kiek žino istoriją, kas atidžiau yra pažvelgęs į kaimo, t.y. gamtos apgobtą žmogaus sielą, tas įvertins lietuvių tautos grožį ir didybę.  Šiandien gi pastebėkim ir tai, kad – atrodo - tas ne lietuvis, kuris nesirengia emigruoti ar savos valdžios nekeikia. Ir piktinasi pavieniui. O vienijo mus visada -  vargas, narsa ir laisvės viltis. 

Konferencija išrinko Tautos Tarybą, vėliau priėmusią Nepriklausomybės aktą. Tai jau kitas istorijos puslapis.  Tik dar  norėčiau priminti Lietuvos didžiavyrio Vinco Kudirkos pranašiškus žodžius. Naumiestyje  jį, jau gulintį mirties patale ir budriai saugomą žandarų, aplankė būrelis jaunimo. Panelė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė užrašė jo žodžius: „Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“. Juk teisingi žodžiai, ar ne? Kudirka turėjo galvoje carinės Rusijos imperinę valdžią. Lemtis pagelbėjo mums išsivaduojant ir nuo carinės, ir nuo sovietinės imperijos.  Tačiau ta sunkesnė kova, atrodo, dar nesibaigė. Savus juoduosius turime įveikti patys...



Susiję

Skaitiniai 8428252580840504838

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-09-20 15:02

    Šita kova patį sunkiausia kiekvienam.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-09-20 16:16

    O kas tie juodieji?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-09-20 16:27

    Kudirka turėjo omeny kunigus.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-09-20 22:32

    Čia apie jus, tamstos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip suprantu, kreipiamasi į savo "chebrantus" homsomolcus? ;)

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2017-09-21 14:07

    Patys juodžiausi yra ne žydai, ne negrai, ne arabai, ne rusai ir ne lenkai, bet "savi" judošiai. Tai ne tik "homsomolcai", bet ir taip vadinamas elitas ir taip vadinami verslininkai. Kalbėdami saldžias kalbas, jie pasiglemžė po savimi visa Lietuvos ekonomiką, sunaikino vidutinį ir smulkujį verslą. Šitie visokių partijų"švonderiai" užgrobė visą Lietuvos politinį gyvenimą, žiniasklaidą ir švietimą. Dabar jie "damušinėja" vidurinijį sluoksnį ir inteligenciją. Laikydami save valstybininkais, vis stipriau ir stipriau stengiasi "užspausti deguonį" Valstybei, įvesdami joje baudžiavinę santvarką.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Taip, Kudirka yra šviesulys - jo žodžiai teisingi. - Reikia nugalėti savus juoduosius...
    Bet štai man iškyla klausimas, ką jis turėjo omeny, sakydamas "savus...". Jei tai iš tikrųjų savi, tai nėra galimybės naikinti savų - tas būtų beprasmiška ir būtų tolygu savos tautos naikinimui. Argi mūsų tikslas susinaikinti?
    Taip, aš mažas Jūsų akyse, broliai, ir nesu nei garsus, nei žinomas plačiai, nei kažkuo nusipelnęs. Bet šį kartą prašau, išgirskite, kas galite... Juk ir Kristus sakė: "Klausykite, kas turite ausis...".
    Kaip tautoje, taip ir kiekviename iš mūsų gausu "juodulių"/nuodėmių. Kaip neturime galimybių sunaikinti dalies savęs, taip negalime turėti iliuzijų, jog įmanoma būtų išnaikinti visus savo "juodulius" tautoje. Protas yra duotas(?) tam, kad kiekvienas turėtų galimybę skleisti savyje šviesą, kurios įtakoje prašviesėtų "mano" "juoduliams", kas gi (ir kodėl) turi prasmę, o kas jokios perspektyvos turėti negali. Lygiai taip elgdamiesi tautoje, turėtume imti ir pradėti skelbti tikslą, kad supratimo šviesoje ir paklydusiuose rastųsi aiškumas, jog tik perorientavę masių nuostatas nuo: kad kiekvienas turi pasirūpinti savimi kitų sąskaita, į: kad tautos (o kartu ir valstybės) pareiga ir prievolė užtikrinti sąlygas pragyventi oriai kiekvienam. Tada neliktų nusivylusių, kurie užėmę atsakingas valdžioje pareigas išdavikiškai sutiktų tarnauti svetimiems "maitintojams" spalvota makulatūra, o mases iliuzijomis apie laisvę; tada liautųsi masinė emigracija. "Ne vien duona gyvi esame". Gyvybiškai būtina žmogui ir jaustis oriai, gyventi tiesoje, be apgavysčių, išdavysčių, be laisvės iliuzijų vietoj tikros laisvės. Būdinkime tautą vienybės dvasia, nusiteikime būti broliais, o ne reikšmingesniais už kitus. Visiems priimtinas vienas Tikslas, viena - vienijanti - Tautos dvasia ir yra vienintelis MŪSŲ Dievas. Kito mes negalime turėti, kaip ir žydai negali turėti/garbinti kitų (tautų) dievų, nes juos vienyti tegali tik jų tautą vienijanti dvasia. - Ir tai yra tik jų dievas. Kodėl gi mes iki šiolei esame neatpažinę SAVO Dievo?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item