Kun. Robertas Urbonavičius. Sekti iš paskos

Tu mano rėmėjas, aš krykštauju sparnų tavo pavėsy. Glaudžias prie tavęs mano siela, Tavo dešinė mane laiko. (atliepiamoji psalmė)...

Tu mano rėmėjas,
aš krykštauju sparnų tavo pavėsy.
Glaudžias prie tavęs mano siela,
Tavo dešinė mane laiko.
(atliepiamoji psalmė)

Vienas ironiškas posakis labai tinka atskleidžiant šio sekmadienio Evangeliją: „Viešpatie, aš seksiu Tavimi, bet kelią, kur eiti, Tau rodysiu irgi aš.“ 

Petras, ką tik Dvasios įkvėptas, paliudijo tikėjimą, kad Jėzus yra Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus. Šiam prabilus, kokia yra Jo kaip Mesijo pasiuntinybė – būti atmestam, kentėti ir mirti bei prisikelti – pirmasis popiežius tuoj bando pataisyti Mokytoją: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“. Atrodytų, Petras bičiuliškai rūpinasi savo Mokytoju ir draugu. Kuris iš mūsų nenorime apsaugoti savo artimųjų nuo nelaimės? Tačiau Viešpats mano kitaip: „O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik iš mano akių, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“. Tiksliau verčiant būtų: „stok man už nugaros, priešgyna“, tai yra: būk mano mokinys, o ne mokytojas. Kad ir kaip žmogiškai keista ir šiurpu atrodo, tačiau Viešpats tam ir tapo žmogumi, kad prisimintų mūsų nuodėmes ir savo kančia bei mirtimi mus atpirktų. Visos kitos teorijos, kurias turėjo apaštalai, svajoję apie Naująjį Izraelį be romėnų; ar teorijos, kurias pateikia visokiausios egzegetinės bei teologinės srovės, stengiančios sumenkinti Viešpaties kančios būtinumą, yra tik žmonių mintys. 

Kryžius, kančia stovi kiekvieno tikinčiojo kelyje. Galima nuo to bėgti, tačiau galima ir priimti, ir per tai būti perkeistiems patiems ir padėti perkeisti kitus. Mes esame pašaukti būti Kristaus sekėjais, mokiniais, einančiais iš paskos, atsisakančiais troškimo patiems sudarinėti kelionės maršrutą. Kelias dažniausiai bus nežinomas, neretai jis bus ir mūsų nenorimas. Tačiau šis sekimas Viešpačiu yra palaimintas ir lengvas tada, kuomet sekama iš meilės, ne iš išskaičiavimo. Pranašas Jeremijas tai puikiai išreiškia kone dramatišku šūksniu: „Tu mane suvedžiojai, VIEŠPATIE, – aš leidausi suvedžiojamas. Tu buvai stipresnis už mane, – tu nugalėjai. Bet kai sakau: „Užmiršiu jį! Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ – tada jis yra kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu“ (Jer 20, 7.9). Apaštalas Paulius pritaria: „aš jau esu Jėzaus pagautas“. Neturime kito pasirinkimo: arba keliauti paskui Viešpatį, arba keliauti į pražūtį.

Galybių Dieve, iš kurio kyla visa, kas tobula! Įkvėpk mums savo meilės dvasios, sustiprink tikėjimą, ugdyk mumyse gėrio daigus ir išugdytus rūpestingai globok.
(kolekta)



Susiję

Robertas Urbonavičius 8140483671524160303

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item