Danutė Kurmilavičiūtė. Vilniaus senamiesčio „saugotojai“ nesaugo sąmoningai

2009 m. visą pasaulį apskriejo žinia, kad iš Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašo tapo išbrauktas Vokietijoje plytintis Elbės istor...

2009 m. visą pasaulį apskriejo žinia, kad iš Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašo tapo išbrauktas Vokietijoje plytintis Elbės istorinis slėnis. Vietos savivaldybei prireikė galingo transporto tilto ir ji numojo ranka į Pasaulinio paveldo komiteto perspėjimą: jei bus imtasi šio tilto statybos, slėnis neteks savo garbingo vardo. Mat bus sumenkintas jo autentiškumas, jis praras vertes, dėl kurių ir laikomas pasauline vertybe. Vokiečiai nepaklausė, ir bausmės neišvengė.

Per paskutinę Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo komiteto sesiją į Pavojaus sąrašą buvo įtraukta Austrijos sostinė Viena. Mat netoli garsiosios šv. Stepono katedros planuojama aukštybinių namų statyba. Jau sykį Viena dėl panašių statybos planų buvo įspėta, dabar perspėjimas vėl pakartotas.

Aišku, gyvenimas daro savo, visi miestai neišvengiamai keičiasi, tačiau visi pertvarkymai privalo turėti ribas. Jokiu būdu neturi būti pažeistas vietovės vientisumas, ji negali būti suskaidyta į atskirus „teritorinius vienetus“.

Vyksta laipsniška miesto „erozija“

Kitokio epiteto nesurastume dabar Vilniuje vykstantiems procesams apibūdinti. Dingsta arba užstatomi senųjų miesto kvartalų kiemai. Namai vis labiau paaukštinami. Restauruojant istorinius statinius, vietoj būtinų naudoti „anų laikų“ statybinių medžiagų griebiamasi naujų. Autentiškumas tiesiog akyse nyksta!

O Venecijoje ką tik įvyko referendumas, uždraudęs Venecijos įlankoje stovėti dideliems kruiziniams laivams. Gyventojai visai nenori žvelgti į penkių – šešių aukštų jūrinius gigantus, savo prisišvartavimu įlankoje gadinančius visą barokinės aplinkos grožį. „Laineriai gali atsistoti ir toliau, visai nebūtina jiems atsidurti vos ne priešais šv. Morkaus aikštę“, – verdiktas buvo griežtas.

Turėtų būti gerokai griežtesni draudimai, reglamentuojantys namų tvarkymą istorinėje Vilniaus dalyje. Pavyzdžiui, dabar tiesiog barbariškai elgiamasi su senamiesčio namų pirmaisiais aukštais, priglaudusiais kavines, restoranus, prekybos įstaigas. Iškertami didžiausi langai, įrengiamos plačiausios vitrinos, įstatomos visiškai prie bendros architektūrinės visumos nederančios durys. Taip, teoriškai yra nustatyti reikalavimai, draudžiantys panašų savivaliavimą, bet kas gi jų paiso! Nuomojamų patalpų šeimininkai neretai keičiasi, ir kiekvienas stengiasi pasitvarkyti savaip. Su vitrinomis dabar apskritai elgiamasi, kaip carinės Rusijos okupacijos laikais. XIX a. pab. – XX a. pradžioje Lietuvoje intensyviai pradėjus vystytis rinkos santykiams, pradėjo didėti prekyviečių poreikis, tad senamiesčio namų pirmieji aukštai būdavo tiesiog niokote niokojami. Vilnius – Rusijos imperijos pakraščio miestas, valdžia – nelietuviška, argi jai rūpėjo kažką saugoti?!

Vėliau, lenkmečiu, vitrinos imtos mažinti, stengtasi atkurti buvusį tikrąjį namų vaizdą. Riboti savivaliavimai ir sovietmečiu. Užtat dabar – pilnutinė laisvė tvarkytojų fantazijai! Patvirtinti statybos darbų reglamentai yra migloti, nurodantys, tik kokius restauravimo, renovavimo, konservavimo darbus atskiruose namuose galima atlikti, tačiau nefiksuojantys, ko daryti jokiu būdu negalima. O jeigu pastato tvarkymo darbai galimi, visada galima rasti landą savavališkiems veiksmams.

Nesitvarkai – bauda

Žmonės pagrįstai priekaištauja miesto valdžiai, jog dar niekada Lietuvos sostinė nebuvo tokia apleista. Priešais reformatų bažnyčią esančiame skverelyje riogso kažkokių statinių griuvėsiai, aplinkos prie pačiame centre stovinčio Operos ir baleto teatro negražina apsilaupiusios plytelės, kerojančios piktžolės ir aplūžę buvusio fontanėlio įrenginiai, jau nekalbant apie pastatus – vaiduoklius…

Būtų už aplinkos nepriežiūrą imamos rimtos baudos – vargu ar tokia netvarka akis badytų. Labiausiai šiuo požiūriu man patinka Anglijos pavyzdys, nors ir kitose valstybėse panašiai tvarkomasi… Tai va, turi žmogus savo dispozicijoje pastatą ir jo neprižiūri. Ateina valstybinė tarnyba, objektą deramai sutvarko ir atsiunčia jo savininkui sąskaitą. Nemokėsi jos – delspinigiai augs taip sparčiai, kad teks sumokėti dvigubai. Žinoma, pastato šeimininkas gali paduoti paveldosaugines institucijas į teismą, bet tik norėdamas įrodyti, kad šios atiko kažkokius perteklinius darbus. Pavyzdžiui, restauravo senąją tapybą, plytėjusią po tinko sluoksniu. Bet jei buvo atlikti tik pagrindiniai darbai, kad pastatas stovėtų ir toliau, į jokius priekaištus atsižvelgta nebus. Štai kodėl ten namai-vaiduokliai su išdaužytais langais niekam nebado akių. Palangos mieste, pavyzdžiui, nieko panašaus nesama. Kurortas gyvena iš turizmo, apleistoj vietoj niekas nenorėtų gyventi. Štai tau ir stimulas tvarkytis!

Galiotų pas mus baudų sistema – nebūtų šitiek laiko riogsojęs apleistas „Lietuvos“ kino teatras. Tik įsigiję jį naujieji šeimininkai specialiai išdraskė visą vidų ( o juk pastatas neseniai buvo renovuotas, turėjo puikią techninę įrangą!). Pastatas tyčia buvo paverstas vaiduokliu, kad būtų galima pasakyti: pasižiūrėkit, koks baisus, būtina nedelsiant nugriauti!

Trūksta akylos šeimininko akies!

Kai Vilniaus senamiestis buvo įtraukinėjamas į Pasaulio paveldo sąrašą, jo autentiškumo tikrinti atvykę specialistai pastebėjo, jog mes neturime nuolatinės pastatų priežiūros tradicijų. Namai netvarkomi dešimtmečiais, o kai pagaliau susigriebiama juos restauruoti, sąskaitos susidaro tiesiog gigantiškos. Jeigu pastatai būtų tvarkingai prižiūrimi, nei brangiai kainuojančių projektų prireiktų, nei didelių investicijų. Tačiau tam būtinas ūkiškas požiūris, o Vilnius jo stokoja! Saugomi pavieniai jo pastatai, o ne visuma, ne visa teritorija! Nesant strateginės senamiesčio tvarkymo vizijos, ir apima „erozija“. O žmonės į netvarką reaguoja alergiškai: jie verčiau linkę sutikti su naujomis statybomis, negu regėti priešais savo akis metų metais stūksančius šabakštynus. Kas gi neleidžia savivaldybei sutvarkyti beviltiškai apleistų vietų?

Vilnius neturi šeimininko. Juo negalima laikyti miesto savivaldybės, kuri dažnai elgiasi neapgalvotai. Pavyzdžiui, dabar ėmėsi medžių kirtimo vajaus, kurio rezultatas – smarkiai padidėjusi miesto oro tarša. O kad nešvarumus nuplautų gatvių plovimo mašinos, niekam nerūpi. Į visuomenės balsą sostinės valdininkai nelinkę įsiklausyti.

Jūs šnekėkit, o mes darysime savo…

Kiekvienoje demokratinėje visuomenėje visi vienokiu ar kitokiu būdu aplinką paveikiantys projektai aptarinėjami viešai. Pas mus tuo tarpu daugiausia apsiribojama tik teritorijų planavimo ir statybų klausimais. Už borto lieka žemėtvarka, želdynai, vandenys, kiti svarbūs gamtiniai objektai. Kaip čia tvarkomasi, gyventojai sužino tik paskutiniu momentu. O juk su visuomene privalu tartis prieš imantis kardinalių sprendimų. Jeigu būtume sulaukę viešų diskusijų dėl Misionierių ansamblio, jei svarų žodį laiku būtų tarę specialistai, dabartinės keblios situacijos tikrai būtume išvengę.

Lietuvoje visiškai nesilaikoma Orhuso konvencijos reikalavimo su aplinka susijusius sprendimus priimti tik visuomenei dalyvaujant. Todėl šiai ir prisieina vėliau kovoti ir prieš naikinamą augmeniją, ir prieš neteisėtai kylančius statinius. Viešo svarstymo pasigendama, netgi vykstant saugomų teritorijų planavimui. Valdžia šventai įsitikinusi, jog visuomenei visiškai pakanka padalyvauti „supaprastinta tvarka“: tai yra – pasiklausyti, kaip pristatomas planas ir išsakyti savo pastabas, į kurias, deja, net neketinama atsižvelgti…

Ar išsaugosime Pasaulio paveldo objektus – tik nuo mūsų pačių priklauso. Nusileisime didelių pinigų galiai, paminsime po kojomis viešąjį interesą, numosime ranka į tai, kuo esame unikalūs – nesitikėkime, kad ir toliau išliksime įdomūs mus supančiam pasauliui. Ir nesistebėkime, kodėl mus aplenkia ir investicijos, ir turistai, ir visi, kam bent kiek buvome patrauklūs…

„Jeigu ir toliau taip nepaisysime pagrindinių šiuolaikinės paveldo apsaugos principų, rizikuojame, kad UNESCO pasaulio paveldo vietovė – Vilniaus istorinis centras (Senamiestis) atsidurs Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąraše, į kurį gali būti įrašytos tos paveldo vertybės, kurioms yra rimti ir konkretūs pavojai, tarp kurių yra ne vien stichinės nelaimės bei ginkluoti konfliktai, bet ir išnykimas, gresiantis dėl sparčiai blogėjančios būklės, didelio masto viešųjų ar privačių projektų arba sparčios miestų ar turizmo plėtros projektų“, – įsitikinusi tarptautinė kultūros paveldo ekspertė – ICOMOS narė, architektūrologė Jūratė Markevičienė.

Apie šias realias grėsmes Vilniaus senamiesčiui su ja pakalbėjome plačiau.

D.K.: Senamiestyje viskas nyksta akyse. Kodėl?

J.M.: Prarasdamas autentiškumą, Senamiestis netenka ir išskirtinės visuotinės vertės.Verta prisiminti, kad į Pasaulio paveldo sąrašą UNESCO neįtraukinėja „prievarta“. Paraiškas savo noru ir iniciatyva teikia valstybės UNESCO narės, jei mano, kad konkretus jų kultūros arba gamtos paveldas yra reikšmingas ne vien pačiai šaliai ir tautai, bet ir visai žmonijai. Tačiau Pasaulio kultūros ir gamtos apsaugos konvencija nustato kriterijus, pagal kuriuos įvairių šalių ir tautų paveldas gali būti pripažintas pasaulio paveldu. Šiuos kriterijus detalizuoja Pasaulio paveldo komiteto priimamos Konvencijos įgyvendinimo gairės. Pagal šiuos kriterijus apibrėžiama pasaulio paveldo išskirtinė visuotinė vertė, kuri gali būti priskirta tik savo autentiškumą ir vientisumą išsaugojusiam paveldui. Šiais požiūriais valstybių paraiškas vertina UNESCO patariamosios organizacijos – ICOMOS ir IUCN.

Lietuvos valstybei pateikus paraišką dėl Vilniaus senamiesčio, į Vilnių 1994 m. atvyko ICOMOS ekspertas iš Suomijos Panu Kaila, apie Vilniaus autentiškumą savo ataskaitoje parašęs: „Pastebima tam tikra tendencija atkurti prarastą praeitį, atstatant ir stilistiškai restauruojant. Tačiau šimtuose istorinių namų, bažnyčių, vienuolynų, visuomeninių pastatų ir gatvių, sudarančių istorinį Vilniaus centrą […], apstu ir žavesio bei autentiškumo. Daugybė pastatų dar stovi nepaliesti (nerestauruoti) […]. Gyvo istorinio miesto žavesys ir turtingumas labai ryškūs daugelyje mažųjų gatvelių. Ypač gyvą įvairių mažų namų samplaiką sudaro kiemai – tikra istorinių formų, nuo gotikos iki mūsų amžiaus, kolekcija. Kiekvienas iš jų, nepaisant senumo, turėtų būti tvarkomas labai atsargiai, pagerbiant nuoširdų ir tikrą istorijos atvaizdą bei gyvenimo būdą, kuriam atstovauja. Visa tai tinka ir istoriniam Užupio priemiesčiui, kuris yra turtingas ir visiškai autentiškas […]. Esu įsitikinęs, kad istorinis Vilniaus centras turi išskirtinę visuotinę vertę, atitinka autentiškumo reikalavimus ir nusipelno būti įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą“.

Vilniaus senamiestis (Pasaulio paveldo sąraše – Vilniaus istorinis centras) įtrauktas pagal (ii) ir (iv) kriterijus – kaip „išskirtinis viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, kelis šimtmečius turėjęs didelę įtaką architektūros ir kultūros tendencijoms didelėje Rytų Europos dalyje ir kaip „dėl išsaugoto miestovaizdžio ir turtingos pastatų įvairovės išskirtinė Centrines Europos miesto, organiškai išsivysčiusio per penkis šimtmečius, iliustracija“.

Svarbu atkreipti dėmesį į tuos „penkis šimtmečius“ ir į išskirtinės visuotinės vertės apraše nurodomus konkrečius Senamiestį formuojančios architektūros stilius – gotiką, renesansą, baroką bei klasicizmą (t.y., nuo viduramžių iki XIX a. pirmųjų dešimtmečių). Taigi pasaulio paveldo vietovės išskirtinė visuotinė vertė priskirta LDK laikų Vilniui, neapimant visų vėlesnių jo raidos laikotarpių: istorizmo ir moderno (Rusijos aneksijos metu), modernizmo (Lenkijos aneksijos metu) ir viso sovietinio laikotarpio urbanistikos ir architektūros. Tai nereiškia, kad po LDK žūties Vilniaus senamiestyje nebuvo sukurta nieko vertinga. Tiesiog, šie vėlesni dariniai tik kaip Lietuvos, bet ne pasaulio paveldas, taigi jie nėra etalonas, į kurį reikia atsižvelgti saugant Vilniaus istorinio centro išskirtinę visuotinę vertę, autentiškumą ir vientisumą. Svarbu ir tai, kad pasaulio paveldo autentiškumas ir vientisumas nustatomi pagal būklę tuo metu, kai buvo atliekamas vertinimas. Juk nėra absoliučiai autentiško kultūros paveldo, todėl vertinimo tikslas pasverti, kas vyrauja: autentiškas miesto charakteris ir pavidalas, su kur ne kur įsiterpiančiais palyginti menkais ir nereikšmingais naujadarais, ar atvirkščiai. Sykį patvirtinus autentiškumą, būklė įtraukimo metu ir yra tas etalonas, pagal kurį vėliau tikrinamas pasaulio paveldo išsaugojimas.

Viskas nyksta akyse…

Jeigu Vilniaus senamiestis į pasaulio paveldo sąrašą būtų siūlomas dabar, o ne prieš 23 metus, labai abejoju, ar jis būtų pripažintas unikaliu žmonijos paveldu… Mat per beveik ketvirtį amžiaus įvyko itin daug ir gilių pakitimų, pažeidusių šimtmečiais susiformavusią senosios istorinės miesto dalies struktūrą, jos unikalumą. Tiesiog akyse nyksta architektūros ir visos gamtinės aplinkos darna: naujosios statybos ropščiasi ant kalvų, užstodamos gražiausias panoramas, senąsias simbolines LDK laikų dominantes vis labiau užgožia aukštybiniai pastatai, naikinamas Senamiesčio ir apsaugos zonos žaliasis rūbas: intensyviai urbanizuojamos Vilnios pakrantės, į istorinius sodus žvelgiama kaip į dykras, ypač tinkamas naujoms statyboms, keičiama istorinių pastatų architektūra – virš jų kyla keistos formos stogai, neturintys nieko bendra su pastatų stiliumi, tačiau leidžiantys gerokai padidinti pastatų plotą, iš gatvės pusės kapojamos virtinos ir naujos durys, visur apstu plastikinių rėmų arba jų formas nežinia kodėl imituojančių medinių, neatpažįstamai keičiami kiemai, kuriuose beveik neliko 1994 m. Panu Kailą sužavėjusio autentiškumo, užuot konservavus senąsias fasadų architektūros detales, apdailos medžiagas, jos tiesiog nukapojamos, nuskutamos ir keičiamos naujomis – „euroremontinėmis“… Apie tai ypač išsamiai pasisakyta Valstybinės kultūros paveldo komisijos 2010 m. vasario 26 d. sprendime Nr. S-2(156) „Dėl pasaulio paveldo vietovės – Vilniaus istorinio centro (senamiesčio) esamos būklės bei autentiškumo“ bei jo priede – aiškinamajame rašte ir 2015 m. spalio 16 d. sprendime Nr. S-8(6.2.-198) „Dėl pasaulio paveldo vietovės – Vilniaus istorinio centro (senamiesčio) ir jo aplinkos pokyčių“, kuriame konstatuojama: „pastaruoju metu vėl pastebimi intensyvūs istoriškai susiformavusios Senamiesčio branduolio ir istorinių priemiesčių urbanistinės struktūros bei vertingų gamtinių elementų keitimo ir žalojimo procesai“. Tačiau Senamiesčio autentiškumo erozija tik spartėja. Apie nepatenkinamą sostinės senamiesčio išsaugojimo būklę Pasaulio paveldo komitetas nuo 2006 m. jau beveik sistemingai įspėja Lietuvą. Pasaulio paveldo centras kasmet nustatinėja grėsmių intensyvumo koeficientą visoms pasaulio paveldo vertybėms. Vilniaus senamiesčio koeficientas ėmė didėti nuo pat įtraukimo, 1997–2017 metais jis sistemingai svyruoja nuo 30 iki beveik 70 procentų, tiesa jį lenkia 2000 m. įtrauktoji Kuršių nerija, grėsmių kuriai koeficientas kartais siekia iki 80 procentų. O šit trečioji pasaulio paveldo vietovė – 2004 m. įtraukta Kernavė – išdidžiai išlaiko nulinį koeficientą.

Nors koeficientas apima visas grėsmės, tačiau greta stichinių nelaimių, karinių konfliktų, esama ir naujos plėtros, kurios spaudimą patiria daugelis pasaulio paveldo sąraše esančių gyvųjų miestų – juk juose ne vien grožimasi paveldu, bet ir gyvenama, Kartais valstybėms tenka rinktis, kas joms svarbiau – būti pasaulio paveldo sąraše ar naujos statybos. Prieš keletą metų dėl Drezdeno sprendimo statyti naują tiltą per pasaulio paveldo vietovę – Elbės istorinį slėnį – pastarasis 2009 m. buvo išbrauktas iš pasaulio paveldo sąrašo. Šiemet dėl planuojamų naujų statybų į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Vienos istorinis centras.

Visgi nemažai tokių, kur pasaulio paveldo vietovėse gebama gyventi jas saugant (pvz., itin mažas grėsmės koeficientas Strasbūre, Paryžiaus Senos pakrantėse, Bamberge, Regensburge, Romos istoriniame centre (plotas 1431 ha), Krokuvoje ir t.t.

D.K.: Kodėl Vilniaus senamiestyje taip stringa išsaugojimas? Ką galima atsakyti į šį vis stipriau nerimu dvelkiantį mūsų sostinės gyventojų klausimą?

J.M.: Apie Senamiestį galėtume pasakyti: niekieno nevaldomas, vadinasi, niekieno kaip reikiant nesaugomas. Dvi iš trijų Lietuvoje esančių Pasaulio kultūros paveldo vietovių – Kernavę ir Kuršių neriją – sergsti Saugomų teritorijų įstatymas. Pirmoji yra valstybinis rezervatas, antroji – nacionalinis parkas. O šit Vilniaus senamiestis, nežinia kodėl, apskritai nepaskelbtas saugoma teritorija, todėl yra saugomas vien pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą (jei ignoruotume Pasaulio paveldo konvenciją, kuri pagal Konstituciją yra Lietuvos Respublikos įstatymas) – kaip „kultūros paveldo vietovė“.

Saugomų teritorijų įstatymas „reglamentuoja saugomų teritorijų sistemą ir su ja susijusius visuomeninius santykius, saugomų teritorijų nustatymo ir steigimo, ribų keitimo, statuso pakeitimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, reglamentuoja veiklą jose“, o saugomos teritorijos yra „sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka)“. O Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo kompetencija kur kas labiau ribota – jis: „nustato nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi, priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus ir saugo nematerialųjį kultūros paveldą, nustatydamas su juo susijusių vietų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų apsaugą“. Pagal šį įstatymą „saugojimo režimus“ leidžiama nustatyti tik „kultūros paveldo objektams“ (t. y., „pavieniams, kompleksiniams ar į kompleksą įeinantiems objektams, registruotiems kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantiems statiniams ar kitiems nekilnojamiesiems daiktams, kurie /…/ kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti“). Vietovės nėra nei „statiniai“, nei „nekilnojamieji daiktai“, nei „atskiri daiktinės teisės objektai“. Todėl režimų kultūros paveldo vietovėms pagal šį įstatymą nustatyti negalima. Dar daugiau, ne visi vietovėje esantys statiniai ir pan. yra registruojami kaip atskiros kultūros vertybės, nes daugeliu atveju jie formuoja visumos charakterį, tačiau nėra tiek unikalūs, kad juos reikėtų saugoti ne kaip vietovės elementus, o kaip atskirus kūrinius.

Taigi Vilniaus senamiestis nėra saugoma vietovė, todėl apsaugos ir naudojimo režimų jai nenustatysi. O knebinėjant po vieną pastatėlį, tarsi nepastebima, kad pastatėlis stovi gatvėje, gatvės erdvei būdinga tam tikra sklypų, užstatymo ir gatvės fasadų formavimo tvarka, ta gatvė driekiasi miestu, todėl iš jos matyti ne vien nameliai panosėje, bet ir tolimi vaizdai…

Visai šiai sistemai pažinti, valdyti ir prižiūrėti būtinas specialus reglamentavimas. Jį turi Kuršių nerija ir Kernavė, turi Trakai, bet Vilniaus senamiestis kažkodėl taip ir nesulaukia… Šią Vilniaus problemą dar 2004 m. taikliai nustatė su UNESCO misija (atsiųsta visuomenei masiškai protestuojant prieš tuomet parengtą Vilniaus senamiesčio detalųjį planą; projekto vadovė I. Kliobavičiūtė) į Vilnių atvykęs ICOMOS pasaulio paveldo ekspertas Ray Bondinas: „vienas didžiausių mano susirūpinimų yra tai, kad šiuo metu net keletas skirtingų valstybinių institucijų ir agentūrų yra atsakingos už paveldo išsaugojimą. Nėra tiksliai apibrėžtos teisinės atsakomybės. Valstybės ir savivaldybės teisės aktai prieštarauja vienas kitam“. Visuomenei protestuojant planas nebuvo patvirtintas. Tačiau eksperto įvardytos problemos iki šiol neišnyko.

Asmeninė nuomonė svarbesnė

Dabartinę Vilniaus senamiesčio teisinę apsaugą teisingiausiai apibūdintų žodis „drebutiena“ – sistemos nėra, teisės aktai vienas kitam prieštarauja, o lemia ne įstatymas, bet asmeninės pasirašančiųjų valstybės tarnautojų nuomonės. Kur sprigtelės, ten drebučio gabaliukas ir lėks, nelygu kas sprigteli. O tinkamo valdymo vis vengiama.

Vilniaus senamiestį dar sovietiniais laikais siūlyta skelbti draustiniu. Nepaskelbta, o siūlytojai prarado savo postus. Nepriklausomybės pradžioje siūlyta įsteigti Vilniaus senamiesčio istorinį nacionalinį parką. Teko drauge su kolegomis rengti Vilniaus senamiesčio istorinio nacionalinio parko projektą ir jo įsteigimo projektą. Idėją palaikė dalis visuomenės ir ICOMOS narių, Vilniaus m. savivaldybės taryba, Seimo mokslo, švietimo ir kultūros komitetas, tačiau po Komiteto pritarimo projektas Seime kažkur įstrigo ir vėliau visai prašapo. Būta ir prieštaravimų, nes esą „mieste nacionalinio parko būti negali“. Iš tiesų pasaulyje yra nemažai priešingų pavyzdžių, kad ir Jungtinėse Valstijose. Juk pagal Saugomų teritorijų įstatymą nacionalinis parkas nėra būtent gamtinė ar su gamta susijusi vietovė, bet ypatinga valdymo forma, būtina teritorijai išsaugoti ją naudojantis: „valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai – didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu“. Juolab, kad pagal šį įstatymą „istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai“. Kyla klausimas, kodėl saugant du valstybingumo centrus – Kernavę ir Trakus, per beveik trisdešimt Nepriklausomybės metų vis dar neatsiranda politinės valios saugoti ir trečiąjį, svarbiausiąjį – Vilnių?

Pagaliau, pagal Saugomų teritorijų įstatymą „Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos nustatyta tvarka vertingiausioms Lietuvos teritorijoms gali būti suteikiamas išskirtinės pasaulio paveldo vietovės statusas“. Kodėl ir šio statuso Vilniaus senamiestis vis dar neturi, nors netrukus sukaks ketvirtis amžiaus nuo jo įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą?

Pasaulio paveldo komitetas jau bene dešimtmetį nesėkmingai reikalauja, kad Lietuva pateiktų Vilniaus istorinio centro valdymo planą. O kaip jį pateiksi, jei ši pasaulio kultūros paveldo vietovė Lietuvoje neturi jokio nacionalinio teisinio statuso, kuris leistų tokį planą įteisinti, o po to vykdyti?

Kitas saugomai teritorijai gyvybiškai būtinas, o pasaulio paveldo vietovei privalomas dalykas – valdytojas. Pagal Saugomų teritorijų įstatymą saugomas teritorijas valdo direkcijos – biudžetinės įstaigos, įsteigtos apsaugos ir tvarkymo priemonėms įgyvendinti, stebėsenai vykdyti valstybiniame rezervate, valstybiniame parke /…/, jai priskirtuose rezervatuose, valstybiniuose draustiniuose, paveldo objektuose. Pasaulio paveldo komitetui primygtinai reikalaujant nurodyti pasaulio paveldo vietovės valdytoją, juo simboliškai paskirta Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra – savivaldybės įsteigta viešoji įstaiga, kuri pagal savo teisinį statusą neturi jokių juridinių galių Senamiesčio vietovei valdyti.

Daugelį metų kultūrinius draustinius buvo galima steigti ir pagal Nekilnojamojoje kultūros paveldo apsaugos įstatymą. Tačiau Kultūros ministerija nė vieno neįsteigė, o pati teisė steigti vėliau ir iš įstatymo pašalinta.

Iš to, kas vyksta ir leidžiama vykti Vilniaus senamiestyje akivaizdu, kad neužtenka paskelbti miesto dalį kultūros paveldo vietove ar net pasaulio paveldo vietove, juk „vietovė“ – tik teritorija, ir daugiau nieko. Kas gi, pagaliau, realiai saugos ir gins šį pasaulio paveldą?

Paradoksali ir vadinamosios „Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės priežiūros komisijos“, patvirtintos Kultūros ministro 2016 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-892, sudėtis. Šios Komisijos paskirtis – „siekti išsaugoti ir tausojamai naudoti Vilniaus istorinio centro, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išskirtinės visuotinės vertės požymius, užtikrinti jų tausojamą naudojimą bei skatinti harmoningą saugomos vietovės pritaikymą šiuolaikiniam gyvenimui moderniame mieste“. Tačiau ją sudaro 15 narių – iš Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto tarybos, Valstybinės kultūros paveldo komisijos, Aplinkos ministerijos, – Švietimo ir mokslo ministerijos, Susisiekimo ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos UNESCO nacionalinės komisijos sekretoriato, Lietuvos ICOMOS nacionalinio komiteto, Valstybinio turizmo departamento prie LR ūkio ministerijos, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros ir Vilniaus bendruomenių asociacijos. Mokslui, akademinei bendruomenei, restauratorių asociacijoms ir patiems restauratoriams, visuomeninėms paveldo apsaugos organizacijoms vietos nėra. Absoliučiai dominuoja vykdomosios valdžios atstovai, nors jie turėtų užsiimti vykdymu, o ne savo pačių darbo kontrole. O štai Krokuva turi Prezidento dekretu įsteigtą Visuomeninį Krokuvos paveldo atnaujinimo komitetą, kurį sudaro ne administratoriai, bet žinomi humanitarinių, gamtos ir techninių mokslo sričių mokslininkai (dailės ir architektūros istorikai, kultūros ir kitų sričių istorikai, archeologai), muziejininkai, restauratoriai. menininkai ir architektai, dvasininkai, teisininkai, žinomi visuomenės veikėjai, publicistai, politikai, tarp jų Senato nariai, Krokuvos miesto prezidentas ir pan.).

Jeigu tokią Komisiją turėtų Vilniaus senamiestis, daugumos suniokojimų gal būtų pavykę išvengti. Tikėkimės, kad ji atsiras.

Esama dar vienos įstatymų sankirtos, tikro Lietuvos paveldo apsaugos teisės paradokso.
Pasaulio paveldui privalo būti taikoma aukščiausio lygmens apsauga, juk už šį paveldą pasauliui tiesiogiai atsako valstybė.

Tačiau Lietuvoje jis gali būti saugomas tik tiesiogiai pagal Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją. Remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymu, už kultūros paveldo apsaugą Lietuvoje betarpiškai atsako pats kultūros ministras. Tačiau šiame įstatyme nekalbama apie Pasaulinio kultūros ir paveldo objektus! Atvirkščiai – šio įstatymo sąvokos nesutampa su Konvencijos nuostatomis: skiriasi autentiškumo, kultūrinio kraštovaizdžio, paveldo vertės ir kitos esminės apibrėžtys. Taigi pagal Konvenciją objektus reikia saugoti vienaip, o pagal mūsiškį įstatymą – kitaip.

Tarkim, Kuršių nerija į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta kaip kultūrinis kraštovaizdis, o Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymas kultūrinių kraštovaizdžių iš viso nesaugo. Ilgametis ir nuoseklus Kultūros paveldo departamento pasiryžimas saugoti paveldą tik pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymą, nepaisant Konvencijos, tik labiau patvirtina, kad nepaskelbę Vilniaus senamiesčio saugoma teritorija, šio pasaulio paveldo, matyt, neišsaugosime.

D.K.: Tarptautinėse konvencijose ir Lietuvos paveldo apsaugos įstatymuose ypač pabrėžiama mokslinių tyrimų svarba. Juk būtent tyrimai suteikia žinių paveldui suprasti ir įvertinti. Ar netinkami moksliniai tyrimai nėra didelė paveldo apsaugos spraga?

J.M.: Kultūros paveldo apsauga privalo būti grindžiama moksliniais tyrimais. Be šių žinių neįmanoma parengti išsaugojimo projekto. Neištyrus arba netinkamai ištyrus projektuojama tiesiog nauja statyba. Kilęs triukšmas dėl istorinio Misionierių ansamblio pirmiausia susijęs ir su tuo, kad į Misionierių ansamblį nepažvelgta kaip į istorinę ir meninę visumą, Todėl raidos istorija tinkamai neištirta, tyrimų duomenys padriki, fragmentiški, nors privalėjo būti integruoti, kai kurių būtinų tyrimų, pavyzdžiui, istorinių morfologinių, ypač istorinio kraštovaizdžio, apskritai nėra. Apie šiuos trūkumus daug rašyta žiniasklaidoje, akademinės bendruomenės ir plačiosios visuomenės pareiškimuose.

Taip atsitiko todėl, kad mūsų nekilnojamojo paveldo apsaugoje apkritai nekontroliuojama tyrimų kokybė (dalinė išimtis – archeologiniai tyrimai). Parengus tvarkybos projektą būtina atlikti jo specialiąją ekspertizę. Tačiau kodėl nereikalaujama projekto pagrindo – tyrimų – ekspertizės? Juk menki, paviršutiniški, klaidingi tyrimai, į visumą nesuvesti skirtingų mokslo sričių duomenys – tiesiausias kelias naikinti paveldą. Panašiai kaip medicinoje – negalima gydyti, kol nėra diagnozės, o klaidinga diagnozė gali tapti mirties priežastimi.

Kita susijusi problema – iš paveldo tvarkybos projektavimo seniai išnyko projekto mokslinio vadovo pareigybė. Todėl net ir gerai atliktų tyrimų nėra kam suprasti, suvesti, paversti paveldo konservavimo ir restauravimo sprendiniais. Nebėra mokslinės priežiūros vykdant projektus, nebereikalaujama mokslinių ataskaitų (išimtis vėlgi tik archeologija). Nebeliko net… architektūros restauratorių. Vietoje jų pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą atestuojami kažkokie „nekilnojamojo paveldo apsaugos specialistai“, kurių nerengia nei viena Lietuvos aukštoji mokykla, neapibrėžia nei šis įstatymas, nei Lietuvos profesijų klasifikatorius.

Trečioji blogybė – nesistemiški ir nevientisi moksliniai tyrimai. Kitokių ir negali būti tyrinėjant vien fragmentiškai, pagal suplanuotų statybų vietas. Šie tyrimai paprastai finansuojami iš užsakovų kišenės, taigi ir jų rezultatai neretai būna tokie, kokių nori tie, kurie moka pinigus. Galbūt todėl šie tyrimai yra slepiami: tyrėjų nepublikuojami, viešinant projektus visuomenei dažniausiai nerodomi arba rodomi tik fragmentiškai (dalinė išimtis – vėlgi archeologija), Kultūros paveldo departamente neprieinami. O juk Nekilnojamųjų vertybių įstatymas numato kompensacijas savininkams už atliktus tyrimus. Tikrai vertėtų papildyti įstatymą nuostata, kad tyrimų bylos privalo būti perduotos saugomi viešame archyve bei būti prieinamos visuomenei ir kitiems tyrėjams kaip svarbus žinių apie paveldą šaltinis.

Ketvirtoji yda yra tai, architektūros paveldo tvarkybos darbų projektavimo ir vykdymo nekontroliuoja jokia mokslinė komisija. Tik į archeologinius tyrimus gilinasi Mokslinė archeologinė komisija, veikianti prie Kultūros paveldo departamento, pagal tyrimų programas leidžianti atlikti tyrimams, o po to vertinanti atliktą darbą. Nuo šių įvertinimų priklauso, ar archeologas gaus leidimą būsimiems tyrimams.

Architektūros, urbanistikos, želdynų, kraštovaizdžio paveldo tvarkyba tokios kontrolės nesulaukia. Kultūros paveldo departamento jau kelintas dešimtmetis vengia įsteigti Mokslinę architektūros paveldo komisiją, nors net Valstybinė kultūros paveldo komisija ragino tą padaryti.

Taigi architektūros, urbanistikos ir pan. paveldo neardomųjų mokslinių tyrimų programos arba niekieno nevertinamos, arba visai nerengiamos, ataskaitų niekas nereikalauja, o tolesnė tyrėjo galimybė dirbti visiškai nepriklauso nuo jau atliktų darbų kokybės. Palyginti su dailės kūrinių restauravimu, architektūros paveldo atveju labiau susiduriame su paprasčiausiu „statybiniu“ projektavimu, pakeliui kartais prisimenant, bet dažniau pamirštant, kad paveldo objektus reikia gydyti: saugoti autentiškumą, vientisumą, istorijos ženklus, konservuoti ir restauruoti, o ne naujai statyti.

Paveldo mokslinių tyrimų kokybės negina įstatymai

Visa tai vyksta dėl labai paprastos priežasties – Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymas iš esmės nereglamentuoja paveldo tyrimų. Apibrėžti tik ardomieji tyrimai – „fiziniai tyrimai, kuriais negrąžinamai paveikiami objektas, jo dalis ar elementas, esantys ar galintys būti autentiškais medžiaginiais mokslinio pažinimo šaltiniais“. Nežinia kodėl, jie net nepavadinti moksliniais. Kitur tiesiog cituojamas Mokslo ir studijų įstatymas, nors jis niekaip nesisijęs su paveldu. Daugelio šalių paveldo apsaugos įstatymai apibrėžia specifinius mokslinius tyrimus, būtinus paveldui pažinti, tinkamai įvertinti ir išsaugojimo programoms parengti. Jie paprastai vadinami „konservaciniais“ arba „paveldosauginiais“. Deja, Lietuvoje niekaip nepavyksta jų įteisinti. Beveik dešimtmetį šiuos siūlymus sistemingai atmetinėja Kultūros ministerija ir ypač Kultūros paveldo departamentas. 2016 m. vasarą rengtos Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo pataisos. Lietuvos dailės istorikų draugija ir keletas Seimo narių, išnagrinėję atitinkamus UNESCO, ICOMOS teisės aktus ir įvairių šalių įstatymus, pateikė siūlymą įrašyti „paveldosauginius tyrimus – humanitarinių, socialinių, fizinių, biomedicinos, technologijos mokslų sričių atitinkamų krypčių ir šakų taikomuosius mokslinius tyrimus, kuriais siekiama nustatyti konkretaus kultūros paveldo (archeologinio radinio, statinio, kraštovaizdžio vietovės, dailės kūrinio ir pan.) istorinę, meninę ir funkcinę raidą, sukūrimui panaudotas medžiagas bei technologijas, dabartinę būklę ir jos įvertinimą, taip pat tyrimais pagrįstų pradinės apsaugos, priežiūros, konservavimo, pritaikymo, restauravimo ir kitų tvarkybos darbų programų bei projektų, o prireikus ir restauravimo darbų programų parengimą. Paveldosauginiai tyrimai atliekami pagal atskiroms sritims skirtus klausimynus, kuriuos tvirtina kultūros ministras“. Deja, siūlymą atmetė pagrindinis – Aplinkos komitetas.

Tačiau neįteisinę šios apibrėžties ir privalomosios tyrimų kokybės ekspertizės, toliau žengsime per nevisaverčiais moksliniais paveldo tyrimais „užminuotus“ paveldo tvarkybos (jau nekalbant apie statybos) projektus, kuriuos įgyvendinus, neretai nebelieka paties paveldo.

Susiję

Politika 4040047438983948834

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-09-25 22:18

    Širdgėla persunktas specialistės - patriotės straipsnis, gal neliks užmirštas, pažadins kitus specialistus, visuomenę.

    AtsakytiPanaikinti
  2. paskolų pasiūlymas ir projektų finansavimas

    Geras draugas (-ai)
    Mes esame privačių investuotojų asociacija; Mes esame
    prieinama visiems, maksimali trukmė grąžinama 15 metų ir daugiau, mūsų metinė palūkanų norma yra 3%. Kreditas suteikiamas kiekvienam, kas uždirba fiksuotą mėnesio pajamų. Norėdami gauti daugiau informacijos apie paskolos pasiūlymą, prašau parašyti adresu Émail:
    celyalegria007@gmail.com

    NB: rimtai susilaikyti

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item