Vytautas Radžvilas. Mankurtizmo spąstai

propatria.lt nuotrauka  Sekite autorių Facebook Praėjusią savaitę prof. Jūratė Laučiūtė paskelbė straipsnį   „Pirmyn! Į praeitį?“ , k...

propatria.lt nuotrauka 
Sekite autorių Facebook

Praėjusią savaitę prof. Jūratė Laučiūtė paskelbė straipsnį  „Pirmyn! Į praeitį?“, kuriame atkreipė dėmesį į panašumą tarp VU TSPMI studentų piktinimosi mano „euroskeptiškomis“ pažiūromis ir okupacinio režimo entuziastų skundų dėl „nacionalizmo dvasios“ pokario VU filologijos profesorių paskaitose. Pastarąjį mėnesį tai toli gražu ne pirmas šiuos ir kitus dabartinių ir sovietinių mėginimų įtvirtinti „vieną tiesą“ panašumus primenantis tekstas, išskirtinis savo atvirumu ir neatsitiktinai sulaukęs atitinkamo jį skelbusios redakcijos įvertinimo – su ištisus trejus metus kas savaitę komentarus leidiniui rašiusia autore skubiai nutraukta sutartis.  

Šis straipsnis aktualus visai Lietuvos visuomenei. Atmintis – tik ji neleidžia žmogui tapti nežinančiu, kas jis buvo, yra ir privalo būti, mankurtu ir apsaugo nuo pavojaus tapti „laimingu”, tai yra net nepajėgiančiu aiškiai suvokti savo apgailėtinos padėties vergu. Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių  šeimininkų paliepimą. Kad ir kokia svarbi ir maloni man gerbiamos profesorės išsakyta moralinė parama, sutartis su šio teksto autore nutraukta dėl kitos priežasties. Toji priežastis yra kur kas gilesnė: savo straipsniu ji pataikė į patį Lietuvoje vyraujančios  ideologinio ir politinio valdymo sistemos nervą. Straipsnis „žalingas” ir „pavojingas” pirmiausia todėl, kad gaivina daugelio žmonių prisiminimus apie sovietmečiu vykusias „neteisingai mąstančių“ asmenų moralinio ir psichologinio spaudimo bei žlugdymo kampanijas. 

Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes  turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta. Grobikams sunaikinus ir nutildžius sąmoningiausius ir patriotiškiausius Lietuvos visuomenės sluoksnius, o slenkant metams natūraliai keičiantis kartoms ir vykstant nuožmiam visuomenės ideologiniam indoktrinavimui bei „perauklėjimui”, okupuotoje šalyje mankurtėjimas plito vis lengviau bei sparčiau. Sąjūdžio išvakarėse Lietuvoje buvo likę kur kas mažiau istorinę atmintį ir tautinę bei valstybinę sąmonę išsaugojusių piliečių, nei melagingai skelbia tris dešimtmečius skleidžiamas „visuotinio tautos prabudimo” mitas. 

 Mažiausiai prabudusiųjų buvo labiausiai „perauklėtoje” – iš pradžių prievarta atplėštoje, o vėliau vis savanoriškiau atitrūkinėjusioje nuo dvasinių, moralinių ir politinių Lietuvos Respublikos ištakų ir idealų kamjaunuolių kartoje. Smarkiai sumankurtinta – nukrikščioninta, ištautinta ir išvalstybinta – Sąjūdžio išvakarėse ji buvo parengta ir pasiruošusi užbaigti Tautos naikinimo darbą. Kadangi nebuvo spėjusi tiek pasireikšti šiame bare kaip labiau pasižymėję „partijos draugai”, ji nesunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – okupantų įskiepytas sovietines „pažangias” pažiūras greitai ir gana meistriškai padengė išoriniu „europinių vertybių” lako sluoksneliu. Netruko paaiškėti, kad ji ne tik lengvai perėmė naują politinį žodyną ir retoriką, bet „pažangumu”, o kartu ir abejingumu Tautos ir valstybės likimui pranoko savo mokytojus.

Augę nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ar bent girdėję joje gyvenusių tėvų pasakojimus, vyresnieji Lietuvos vedliai į šviesų komunizmo rytojų tai valstybei ir pačiai jos idėjai vis dėlto jautė tam tikrų sentimentų ir šiokią tokią pagarbą. Netrūksta liudijimų, kad ne vieną išdaviką ir kolaborantą vis dėlto retkartais pristabdydavo  ir priversdavo pasijausti nejaukiai ar net susigėdus nerangiai teisintis dėl savo niekšiškų veiksmų būtent anos laisvos Lietuvos vaizdinys, ne visiškai išblukusi joje patirto žmoniškesnio gyvenimo ir auklėjimo įtaka. Prof. B. Genzelis pasakojo, kad, pvz., liūdnos atminties LKP CK sekretorius drg. P. Griškevičius neretai būdavo gana sukalbamas lietuviškojo kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panašiais klausimais, išskyrus, žinoma, atvejus, kai būdavo aiškios ką nors daryti draudžiančios Maskvos direktyvos. Pakakdavo trumpų aptemusios istorinės atminties prašviesėjimų, kad staiga prabudusi uolaus okupantų tarno tautinė savigarba akimirkai pažadintų sąžinę, kuri padiktuodavo ne betaučio ,,sovietinio žmogaus”, bet tik akimirkai atsikvošėjusio lietuvio dvasioje galėdavusius kilti sprendimus ir veiksmus.

Čia ir išryškėja didysis šių dienų paradoksas. Kitaip nei nepriklausomos Lietuvos atmintį turėję komunistai, tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitė jau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu. Palyginimui, Lietuvos komunistų vadas, „liepsningas revoliucionierius ir internacionalistas” V. Mickevičius-Kapsukas iš pagarbos V. Kudirkai manė esant būtina rinktis mažybinę jo slapyvardžio – Vincas Kapsas – formą. Ne atsitiktinumas, kad šeimininkaudama Vilniuje marionetinė V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė vis dėlto pagarbiai elgėsi su J. Basanavičiumi ir kitais iškiliais moderniąją lietuvių tautą kūrusiais to meto šviesuoliais. Juos mėginta palenkti savo pusėn ir paskatinti bendradarbiauti. Šitaip buvo elgiamasi toli gražu ne vien dėl grynai politinių arba, kaip mėgstama sakyti,  pragmatinių paskatų. Daugelis aršių komunistų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos atkaklių priešininkų vis dėlto iš tiesų vertino ir gerbė V. Kudirką ir kitus iškilius XIX a. pabaigos inteligentus – tautinio atgimimo veikėjus – kaip lietuvių tautos tėvus kūrėjus. Sovietmečiu buvo neigiamai vertinama jų politinė veikla, pastangos kurti „buržuazinę” Lietuvos valstybę laikytos „istorine klaida”, bet tokio pobūdžio patyčios, kokias sau leidžia dabartiniai vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės sąlygomis subrandinti eurokomjaunuoliai, buvo neįsivaizduojamos. 

V. Kudirkos pasakojimas, kaip jis iš užkietėjusio lenkomano atvirto į lietuvybę, buvo privalomas lietuvių literatūros kurso skaitinys. Tuo tarpu šių dienų „laisvoje” Lietuvoje mokiniai ne tik „jautriai” apsaugoti nuo kenksmingos tokių skaitinių įtakos, bet mėginimas įtraukti šį pasakojimą į mokymosi programą būtų įvertintas kaip neleistina ir griežtai smerktina „atavistinio” nacionalizmo apraiška. Visa tai savaip logiška, nes J. Basanavičiaus įkvėptas ir su bendražygiais įgyvendintas Lietuvos projektas de facto ir net pusiau oficialiai laikomas nebereikalinga ir beprasmiška atgyvena – net akivaizdžiai augančių geopolitinių grėsmių akivaizdoje, kai ugdyti sveiką patriotizmą darosi gyvybiškai svarbu. 

V. Kudirka vaizdžiai aprašo, kaip jį, gimnazijoje besimokantį lietuvių valstiečių sūnų, aplankius tėvams, jis vesdavosi šiuos į tolimiausią sodo kertelę, kad bendramoksliai nenugirstų, jog šeima kalbasi „mužikiška” lietuviška šnekta, ir šitaip išvengtų jų pašaipų ir gėdos. O baigiamas prisiminimas jaudinančiomis eilutėmis, kaip, paėmęs į rankas J. Basanavičiaus išleistą „Aušrą”, V. Kudirka apsiverkė iš kartėlio ir jau iš kitokios gėdos. Gėdos, kad taip ilgai buvo išsižadėjęs savo kilmės ir tautos. Nusakant šią skausmingą tapatybės paieškų trajektoriją madinga postmodernia kalba, jis suvokė ir įsisąmonino savąjį tapatumą ir tvirtai apsisprendė jį teigti ir valingai ginti. Tačiau dabartinėje Lietuvoje šis pasakojimas kažkodėl laikomas „politiškai nekorektišku“ ir „neaktualiu” – kliūtimi besimokančiam jaunimui išsiugdyti  „šiuolaikiškesnę”, „tikru XXI a. žmogumi ir europiečiu”, o ne kažkokia XIX a. pabaigos atgyvena leidžiančią asmeniui save laikyti kultūrinę ir politinę tapatybę.

Viskas būtų sklandu ir gražu, tik bėda ta, kad šią J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos pastangomis išskleistą ir vėliau išpuoselėtą lietuvybės sampratą taip pat „atgyvena” laikė ir mokė jos  gėdytis bei ragino kuo greičiau išsižadėti ir Lietuvos žemę trypęs sovietinis okupantas. Ir galiausiai, koks sutapimas: ta „pasenusi” ir „nebeaktuali” lietuviškoji tapatybė yra ne krislas, o dideliausias rąstas putiniškos Rusijos revanšistų akyse.

Jų neapykantos „pribaltikoje” tariamai klestinčiam nacionalizmui ir aršios kovos su juo motyvą suprasti nesunku. Tiems „nacionalistams” būdingas vienas itin „nepatogus” bruožas: iškilus reikalui jie visada pirmieji ir nedvejodami stoja ginti savo tautos ir šalies. Ilgiausiai pokarinėje Europoje trukęs lietuvių partizaninis karas –  J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos „nacionalistinėmis” idėjomis tikėjusių ir jų tikrumą savo gyvybės kaina liudijusių tarpukario Lietuvoje užaugusių ir jos išugdytų jaunų pasišventėlių ir drąsuolių žygdarbis.  Visai neseniai, kai Ukraina tapo agresoriaus auka, pakrikusi ir demoralizuota armija nepajėgė priešintis, nes karininkai nedrįsdavo įsakyti savo valdiniams kautis su priešu, baimindamiesi, kad sumankurtėję kareiviai šaudys jiems į nugaras. Ir vėl šalį išgelbėjo ne saldžiakalbiai „ėjimo į Europą” šaukliai, bet tų pačių „nacionalistų” suformuoti kone beginklių savanorių batalionai, kurie ir atlaikė pirmąjį priešo smūgį. Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai  ir valingai ginti savo valstybės.  Neatsitiktinai  trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi  kova su  „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.  Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį.



Susiję

Vytautas Radžvilas 5593030465073967602

Rašyti komentarą

  1. Sekite autorių Facebook2017-08-01 10:37

    Tai gerb.Radžvilo straipsnius rašo kažkoks(kažkokia?) Facebook?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-08-01 20:47

      O jūs sekate ? Na kaip jaunieji dzeržinskiečiai sekdavo seniau ?

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-08-01 12:14

    Tautiškumo trynimas – tik vienas iš "daugybės Trynimų" aspektų.
    Jei „Didžioji Transformacija“ siekia tokio žmogaus sąmonės „lankstumo“, kad jis negalvodamas vykdytų nurodymus, galvotų taip, kaip reikia, būtina sunaikinti pagrindinius bei stipriausius Vakarų kultūros elementus - moralines-krikščioniškas vertybes, refleksiją ir valią. Tam reikia pereinamojo etapo, sunaikinančio moralinius, tautinius-valstybinius sentimentus, pajėgumą kritiškai mąstyti ir veikti. Marksistinės seksualinės revoliucijos vis naujesni variantai išmuša moralines atramas, nacionalinių idėjų ir valstybingumo naikinimas leidžia pasiekti reikiamą politinio nemąstymo ir abejingumo lygį, „ politkorektiška liberali juridinė prievarta“ leidžia pasiekti reikiamą prisitaikymo iš baimės lygį, kai valdžios bijoma vien dėl baimės būti įskųstam, o skundžiama dėl karjeros ar šiaip dėl „Pavliko Morozovo“ nuostatos. Toks žmogus nemurmėdamas sutiks vykti į kitą nurodytą darbo vietą kitame pasaulio krašte arba sutiks tapti skundiku.

    Įdomiausia geopolitinė pasekmė – tokie žmonės yra visiškai niekiniai ir niekingi kitų civilizacijų atžvilgiu – islamo, Kinijos, Rusijos. Tai darosi tiesiog pavojinga. Darosi ar daroma?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-08-02 01:04

      Aišku, kad daroma.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-08-02 11:45

      Tai jei daroma, neužtenka apsiriboti filosofiniu ar sociologiniu diskursu - būtina kalbėti ir apie geopolitiką, apie Vakarams SSSR padovanotą paketą "seksas + pacifizmas", apie užprogramuotą kelią iki atviro kultūrinio marksizmo triumfo, iki atviro siekio iš vidaus išformuoti NATO, iki tiksinčios dešimčių milijonų musulmonų Vakaruose bombos (kas hipotetiškai dėtųsi Vokietijos miestuose po ekonomiškai neišvengiamo pašalpų musulmonams apkarpymo, jei negausi Vokietijos kariuomenė dalyvautų tuo metu karinėse operacijose prieš Turkiją Kipre ir Graikijoje).

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-08-02 09:39

    Klausimelis yra toks - kodel N. Putinaite iki siol uzima pareigas, kuriu ji neatitinka? Kaltininkas yra tas, kas ja tokia ten paskyre ir ten laiko. Gal zinote, kas uz jos stovi? Spekite is triju kartu. O gal ji kaip tik atitinka tas pareigas toje institucijoje? Gal taip turi buti? Gal taip reikia Putinui? Ar galetu ji taip elgtis Sajudzio laikais? Ka veikia musu akademine visuomene? Gal agurkus soduose augina? Kiek daug uzaugo tokiu putinaiciu - Putino vaikaiciu?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-08-04 22:35

      Girdėti kalbos, kad Putinaitė - Adomėno statytinė

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2017-08-02 12:31

    Pagarba profesoriui. Eilinį kartą aukso žodžiai. Atrodo viskas taip aišku ir natūralu, bet globalistų kliedesiai atėmė protą daliai žmonių ir blogiausia, kad tie žmonės turi didesnę įtaką tautos ir šalies dabarčiai ir ateičiai negu sveiko proto piliečiai. Juk ir arkliui turėtų būti aišku, kad žmogus be tautybės, be Dievo, be prisirišimo gimtajam kraštui, be meilės šeimai tikrai neaukos savo paskutinės vertybės - gyvybės. Ir jis bus teisus.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-08-02 14:29

    Siūlau adminams rubriką „Pažangos ideologija“ keisti į „Vakarų naikinimas“. Joje galėtų būti nuolatinė (papildoma) pradinė siena su nuorodomis tiek į „Propatria“ publikuotus straipsnius, tiek į kitą informaciją (užsienio portalų straipsniai, atskiri internete prieinami nemokami straipsniai ir monografijos). Stambiausi rubrikos skyriai galėtų būti šie:
    1. Seksualinė laisvė (revoliucija) ir pacifizmas kaip pirmas geopolitinis Vakarų (kultūrinio) naikinimo įrankis (galima įtraukti naikinimo priešistorę).
    2. Konkretūs Vakarų naikinimo būdai.
    3. Naikintojai ir jų koalicijos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2017-08-02 19:32

      Nežinau, bet gal nesuklysiu pasakęs, kad rubrikos pavadinime "Pažangos ideologija" yra vos vos juntama pašaipa toms viartybėms. Kaip romėnai sakytų - cum grano salis.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-08-04 04:04

      Aišku, kad ta pašaipa yra, ir ji aiškai matoma. Taip aiškiai, kad netgi žodis ,,pažangos'' neišskiriamas kabutėmis. Tik klausimas, kiek čia tos pašaipos, nes iš tiesų tai yra didžiulės tragedijos, sužaloję milijonų žmonių gyvenimus.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-08-04 11:01

      Ironizuodami "pažangą", mes tarsi žvelgiame į ją kaip į klystkelį ar nevykusį pasirinkimą, kuriam yra geresnė alternatyva. Patenkame į žinomą liberalaus laisvo apsisprendimo situaciją. Požiūris kaip į sąmoningą Vakarų naikinimą kuria egzistencijos ir išlikimo situaciją.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2017-08-02 15:46

    LAIKYKITĖS, PROFESORIAU!

    AtsakytiPanaikinti
  7. prapesarius2017-08-02 15:53

    Galima pagalvoti, jog tik pripaškudijus ruskiams (jie gi tai, jei pats razumėlia sava neturi - sako: blogi labai labai visada buvo ir bus), mes berazumiai tapsime pačiais laimingiausiais...

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2017-08-03 00:32

    Eilinį kartą geras prof. V.Radžvilo straipsnis, tik labai norisi palinkėti Autoriui daugiau optimizmo - taigi jo įdėjos subūrė daugybę teisingai mąstančių žmonių, o ir dabartiniai įvykiai aiškiai įrodo prof. V.Radžvilo įžvalgų teisingumą. Ir tikrai yra ir apie ką kalbėti, ir tvirtai žengti pirmyn.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2017-08-03 09:33

    Mankurtizmas tinka žvelgiantiems veidu į Vakarus, o vietiniams tėvonijų paveldėtojams artimesnis širdžiai kulto ir globalizmo derinys, Putinaitė priklauso hiperkrikščionies ir savo vardo premijos steigėjo Gailiaus klanui, tad turime įvairių patologijų...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, ta fauna ne VEIDU į tuos Vakarus žvelgia, o visai kita kūno dalimi - tokia, kaip čia pasakius, liberaliai-tolerantiška. ;)

      Panaikinti
  10. Na va jau ir Vytautas Radžvilas keičia kryptį iš euroskeptiko į euroentuziastą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir kuo tas "krypties keitimas" pasireiškia?

      Panaikinti
  11. Anonimiškas2017-08-04 04:13

    Žmogus, kuris aiškiai nurodo klaidas, įvardina negeroves ir tuo pačiu skatina pasitaisyti ir grįžti į tiesos kelią, visada yra entuziastas, optimistas ir idealistas. Prof. V. Radžvilas savo įžvalgia kritika kaip tik ir skatina atsisakyti jo įvardinamų negerovių. O tikrieji euroskeptikai savo natūra kaip tik ir yra tie, kurie visai nesistengia pastebėti negatyvių reiškinių ir inertiškai pritaria bet kokioms naujovėms, visiškai nesigilindami į jų kilmę, pobūdį ir galimas pasekmes. Tai kas, kad žodžiais jie atrodo kaip ir ,,euroentuziastai'' - tačiau apie jų darbus to niekaip negalima pasakyti. Paskaitykite Ekleziasto (Koheleto), Siracido, Išminties knygas iš Senojo Testamento - ten daug kas pasakyta ir apie mūsų dienas.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Anonimiškas2017-08-09 14:33

    Labai gaila, kad profesionalumas(?) pasirodė - irgi tendencingas...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item