Kun. Robertas Urbonavičius. Kieno klausome?

Šitas yra mano mylimasis Sūnus,  kuriuo labai gėriuosi;  jo klausykite! (Evangelijos antifona) Vakarų Bažnyčios tradicija Viešp...

Šitas yra mano mylimasis Sūnus, 
kuriuo labai gėriuosi; 
jo klausykite!
(Evangelijos antifona)

Vakarų Bažnyčios tradicija Viešpaties Atsimainymo slėpinį liturgiškai pamini du kartus: antrą gavėnios sekmadienį ir rugpjūčio 6 d. (keturiasdešimt dienų iki Kryžiaus Išaukštinimo šventės rugsėjo 14 d.). Pati šventė gimė Rytų Bažnyčioje apie IV-V a., o Vakaruose ėmė plisti nuo IX a. Visuotiniame Romos kalendoriuje ji atsidūrė viena svarbia proga: 1456 m. rugpjūčio 6 d. įvyko mūšis ties Belgradu, kuomet krikščionių kariuomenė sustabdė Osmanų imperijos ekspansiją. Dėkodamas Viešpačiui už pergalę, popiežius Kalikstas III 1457 m. ir įvedė šią šventę visame katalikiškame pasaulyje.

Bažnyčia šiandien apmąsto Viešpaties Atsimainymo ant Taboro kalno slėpinį, kuomet keliems mokiniams buvo leista išvysti Mokytojo Šlovę: „Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti.“ Šis palaimingas Viešpaties dievystės regėjimas, pasak Tradicijos, įvyko keturiasdešimt dienų iki kito Atsimainymo ant Golgotos kalno. Regėdami Viešpatį ant kryžiaus, apaštalai ir mes kviečiami suprasti jog tas, kuris parodė savo dievybės spindesį ant Taboro kalno, yra tas pats, kuris kybo ant kryžiaus skersinio kaip niekingiausias iš žmonių. Jis nebuvo neteisingų aplinkybių auka, bet tas, kuris „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.“ Tai, kas atrodė pralaimėjimas, buvo pergalė. Štai tikrasis atsimainymas – Viešpats prisiėmė mūsų tamsą, kad mumyse nušvistų Jo šviesa.

Kartu su apaštalu Petru norisi kartoti: „Gera mums čia būti, Viešpatie“, nes buvimas su Jėzumi visada suteikia tai, ko negali suteikti niekas kitas – širdies ramybę. Tačiau kartu neturime likti ant dvasinės ekstazės kalno, besivaikydami psichologinio komforto bei emocinio pasitenkinimo. Tikėjimas nėra tam, kad mums būtų gera ir patogu, bet tam, kad būtume perkeisti ir išganyti, taip padėdami perkeisti ir išganyti pasaulį. Taip, yra gera būti ant Taboro kalno ir gėrėtis Viešpaties palaima. Tačiau tai mūsų laukia ateityje – amžinybėje galėsime paskęsti Viešpaties grožyje. O dabar esame kviečiami lipti žemyn ir kopti į kitą kalną, kur vyksta mūsų ir viso pasaulio išganymo darbas. Pasaulis trokšta Bažnyčios, kuri liktų ant Taboro kalno, užsidariusi savo dvasingume. Bažnyčios, kuri nesikištų į pasaulio reikalus, kuri rūpintųsi vien „dvasiniais“ reikalais. Bažnyčios, kuri klausytųsi šio pasaulio kunigaikščio nurodymų ir pamokymų. Tačiau mes žinome, kieno turime klausytis: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite“. Kas nesiklauso Kristaus balso, tas klaidžioja nežinojimo tamsoje, tas yra pakliuvęs į apgaulingas pinkles. Likime ištikimi Viešpaties Šviesai, kuri sklinda iš Evangelijos ir Bažnyčios Mokymo Šaltinių.

O Kristau Dieve,
Tu atsimainei ant Taboro kalno,
Atidengdamas mokiniams Savo Garbę,
tiek, kiek jie įstengė suprasti.
Lai Tavo amžinoji Šviesa, 
šviečia mums nusidėjėliams.
Garbė Tau, o Šviesos Davėjau,
tebus per Dievo Gimdytojos maldas.
(Bizantiškoji liturgija, kontakion)


Susiję

Robertas Urbonavičius 8119762592126065032

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item