Eutanazija neužtikrina žmogaus orumo

Vieno žmogaus pasirinkimas gali nulemti daugelio žmonių gyvenimus. Tai iliustruoja ir mokytojo Tomo Mortiero iš Belgijos pavyzdys. Anksčiau jis rėmė liberalius eutanazijos įstatymus, kadangi (kaip ir daugelis jų rėmėjų) tikėjo, jog kiekvienas žmogus turi teisę savarankiškai nuspręsti, kada jam laikas pasitraukti iš šio pasaulio. Tačiau vieno žmogaus tragiškas sprendimas kardinaliai pakeitė T. Mortiero nuomonę.

T. Mortiero mama turėjo sunkių psichologinių problemų. „Ji daugelį metų kovojo su depresija. Mūsų santykiai niekada nebuvo paprasti. Psichiatrai gydė ją metai iš metų, ir dėl to mūsų tarpusavio ryšys dar labiau nukentėjo. O po metų ji sulaukė mirtinos injekcijos.“ Nei injekciją išrašęs onkologas, nei klinika, kurioje buvo suleista injekcija, nepranešė T. Mortierui ar jo broliams, kad mama svarsto apie eutanaziją.

„Kitą dieną su manimi susisiekė ligoninė ir paprašė sutvarkyti praktinius reikalus, susijusius su mano motinos eutanazija“, – teigė pykčio ir liūdesio nuslėpti negalintis T. Mortieras. „Šis neteisingumas jį ir jo gyvenimą paveikė labai stipriai“, – kalba Robertas Clarke‘as, T. Mortiero advokatas Europos Žmogaus Teisių Teisme, taip pat užimantis European advocacy for ADF International direktoriaus pareigas.

„Didžiausia mūsų visuomenės problema ta, kad mes praradome rūpesčio vieni kitais prasmės jausmą“, – sako T. Mortieras.

Kai Belgijoje įsigaliojo eutanazija arba mirtis su gydytojo pagalba, daugelis žmonių ją suprato kaip priemonę padėti nepakenčiamą fizinį skausmą išgyvenantiems žmonėms, sergantiems mirtina liga. Valdžia prižadėjo, kad eutanazija bus griežtai reguliuojama ir galima atlikti tik atitikus būtinus kriterijus. Tačiau šiandien, praėjus penkiolikai metų nuo eutanazijos įteisinimo, paklausa eutanazijai padidėjo šimteriopai. Dabar silpstantis regėjimas, klausa ir judėjimo ribotumas – rodikliai, kuriuos visi įprastai priskiriame senėjimui – gali būti laikomi „nepakeliama kančia“ (angl. unbearable suffering), dėl kurios galima atlikti eutanaziją. Jei to atrodo negana, 2014 metais Belgija įteisino eutanaziją vaikams, kuri neturi amžiaus apribojimų.

Teisės aktų rengėjai pasiūlė nutildyti medikus, kurie nesutinka su eutanazijos procedūra (ir taip apriboti jų sąžinės laisvę), o Nyderlanduose pasiūlytas įstatymo projektas, kuriuo siekiama įteisinti eutanaziją asmenims, kurie jaučiasi „pavargę nuo gyvenimo“.

Eutanazija greitai tampa norma, o ne išimtimi. „Todėl yra svarbu parodyti, kad eutanazijos neįmanoma logiškai sustabdyti, kai yra einama šiuo keliu“, – konstatuoja R. Clarke‘as.

Šios niūrios kultūrinės permainos kontekste, ADF International pradėjo kampaniją „Orumui užtikrinti“ (angl. Affirming Dignity). Tomas Mortieras, praradęs savo mamą eutanazijos dėka, taip pat dalinasi savo dokumentika, prie kurios prisidėjo etikos, medicinos, psichoterapijos , paliatyviosios priežiūros ekspertai. Tiesiogiai su eutanazija susidūrusių žmonių vaizdo liudijimai turėtų nušviesti tikrąją eutanazijos įstatymų realybę Nyderlanduose ir Belgijoje. „Norime sukelti diskusiją ir taip įspėjant kitas šalis, koks slidus gali būti eutanazijos įstatymų praktinis pritaikymas“, sako R. Clarke‘as.

„Didžiojoje Britanijoje atrodo, jog parlamentas bet kuriuo metu gali įteisinti eutanaziją. Šis įstatymo stūmimas yra pavojingas, todėl norime suteikti žmonėms galimybę pasimokyti iš tų kelių šalių, kuriose eutanazija yra legali, praktikos. Mums reikia būti matomiems, girdimiems ir aiškiai pasakyti, kad tarptautinėje teisėje neegzistuoja teisė mirti ir eutanazija nėra išeitis“, – teigia R. Clarke‘as.

ADF International tikisi, jog kampanija ir toliau augs ir plėsis. Ji suteikia galimybę kalbėti silpnos sveikatos, senyvo amžiaus ir kitaip pažeidžiamų žmonių – t.y. tų, kurie labiausiai paveikiami eutanazijos įstatymų – balsu.

Norėdami pažiūrėti vaizdo įrašus ir kitą kampanijos informaciją, apsilankykite AffirmingDignity.org.

Versta iš freedomofthought.blogactiv.eu