Asta Lapinskienė. Kur dingsta valstybės pinigai? Kodėl jų nuolat trūksta aukštajam mokslui?

Esminė grandis, užtikrinanti šalies ekonominį, socialinį ir kultūrinį konkurencingumą bei darnią visuomenės raidą, yra aukštasis mokslas....

Esminė grandis, užtikrinanti šalies ekonominį, socialinį ir kultūrinį konkurencingumą bei darnią visuomenės raidą, yra aukštasis mokslas. Netinkamai investuodama į išsilavinimą, tokia valstybė globaliame pasaulyje save pasmerkia vegetavimui bei atsilikimui ir akivaizdžiai prieštarauja ilgalaikio ekonominio augimo poreikiui. Tad kaip yra Lietuvoje?

Iš biudžeto formavimo matome, kad 40 proc. savo biudžeto valstybinės Lietuvos aukštosios mokyklos gauna iš struktūrinių ES fondų, o valstybės finansavimas aukštajam mokslui 2009–2016 m. sumažėjo 35 proc. Tai leidžia manyti, kad tokiu būdu aukštųjų mokyklų finansavimo naštą valstybė galimai sąmoningai permetė ant Europos Sąjungos. Maža to, paramą gavusios aukštosios mokyklos dalį jos skiria tyrėjų darbo užmokesčiui padengti, iš kurių, atsižvelgiant į tyrėjo darbo užmokesčio dydį, nuo 30 iki 40 proc. paramos grįžta atgal į Lietuvos biudžetą per mokamus mokesčius. 

Atkreipkime dėmesį į tai, kokia reali padėtis yra Lietuvos universitetuose. Valstybės biudžeto paskirtas maksimalus 2017 m. finansavimas visų universitetų studijoms iš viso yra 95 mln. 588 tūkst. Eur. Taigi, jeigu pridėsime ūkiui ir administravimui skirtas išlaidas – 23 mln. 698 tūkst. Eur, tai susidarys 119 mln. 256 tūkst. Eur. Padalinę šiuos pinigus, skirtus studijoms, iš darbuotojų skaičiaus, gausime, kad finansavimo pajamos vienam darbuotojui bus 7,5 tūkst. Eur ,o vienam dėstytojui, (apytikriais skaičiavimais, laikant, kad 70 proc. gaunamų pajamų nukeliauja akademiniam personalui), tai sudarys 9,02 tūkst. Eur. Taigi deklaruodami, kad siekiame kokybės, įsidėmėkime, jog skiriame 74 kartus mažiau vienam dėstytojui ir 88 kartus mažiau vienam darbuotojui nei geriausių aukštųjų mokyklų 200-uke, tačiau teigiame, kad norime kokybės ir mokslo lygio kaip Kembridžo universitete. Gal tikrai pertvarkos kūrėjai labai gerai apskaičiavo, kad, sumažinę mažuosius universitetus, sugebėsime generuoti lėšas likusiesiems? Pasielgsime, kaip siūlė pertvarkos strategai: atleisime darbuotojus, kurie dirba ASU, LSU, KU, ŠU, MRU, LEU, taigi sumažės 3 704 darbuotojais, tokiu atveju vienam darbuotojui teks 9,78 tūkst. Eur skiriamo bendro finansavimo. Gal galime rungtyniauti mokslui skiriamomis lėšomis, kurių 2017 m. biudžete yra skirta 33 mln. 92 tūkst. Eur. Tikslių duomenų, kiek yra įdarbinta tyrėjų, statistika nepateikia, todėl tarkime, kad 30 proc. yra tyrėjai, nes ir dėstytojas 30 proc. savo darbo privalo skirti moksliniams tyrimams. Vienam tyrėjui Lietuva skiria 6,94 tūkst. Eur, ir tai yra 30 kartų mažiau negu JAV. Skaičiavimus pateikėme pagal BBC 2014 m. paskelbto teksto „What makes a global TOP 10 university?“ („Ko reikia, kad universitetas patektų į pasaulio geriausiųjų 10-uką?“) ekspertų padarytas išvadas, kokio finansavimo reikia, kad universitetas patektų į pasaulio geriausiųjų 200-uką.

Šioje analizėje parodytas mokslo ir studijų finansavimas Lietuvoje buvo skiriamas paskutinius 5-erius metus, o jeigu stebėtume bendrą finansavimą švietimo sistemai, tai jis tik mažėjo. Taigi, realiai žiūrėdami į situaciją, galime matyti, kad sau keliame per aukštus reikalavimus, nes neturime ir neturėsime tokio lygio finansavimo, o ir ar tikrai to reikia. Pateikti duomenys nurodyti šiuose šaltiniuose (ČIA, ČIA ir ČIA).

Lietuvos valstybė 2014 m. padengė tiktai 54 proc. kolegijų ir 61 proc. valstybinių universitetų biudžeto. Tai ženkliai mažiau nei ES vidurkis – 72 proc. Daugelyje ES valstybių beveik 90 proc. universitetų biudžetų yra skiriami iš valstybės biudžeto. Jeigu ne savo lėšomis studijuojantys Lietuvos ir užsienio studentai, Lietuvos aukštąsias mokyklas šiandien ištiktų bankrotas. Tačiau kitas rodiklis – studentų ir dėstytojų santykis – yra panašus kaip ir ES universitetuose – 11,7 studento vienam dėstytojui (pažangiausiuose universitetuose nuo 3 (Kembridže) iki 12 (vidutiniškai) studentų vienam dėstytojui).

Lietuvos studentas gauna mažiausią studijų krepšelį visoje Europoje. Lietuvoje aukštosios mokyklos vienam studentui per metus gauna vidutiniškai 2,09 tūkst. Eur. Beje, ši suma netgi Lietuvoje savo dydžiu yra artima darželinuko krepšeliui. Tai – daug ką pasakantis skaičius apie Lietuvos aukštojo mokslo finansavimo (nefinansavimo) būklę ir sistemos gebėjimą aprūpinti studentą būtiniausiomis ugdymo priemonėmis (pvz., aukšto lygio technologine įranga). Estijoje valstybė į kiekvieną studentą investuoja tris kartus daugiau lėšų, ir jų aukštosios mokyklos vis dar nepatenka į geriausiųjų 100-uką.

Tikrai galime susidaryti iškreiptą vaizdą, kad valstybė neišgali išlaikyti „tokios armijos“ dėstytojų ir mokslininkų, nors ir tai būtų visa Lietuvos ateitis, šalies ekonominis, socialinis ir kultūrinis konkurencingumas. Ar tikrai? O gal nemoka ir nenori skaičiuoti bei suprasti, kur yra tikrieji prioritetai? Yra patvirtintas dokumentas, atskleidžiantis, kad ŠMM ne tik negali, bet ir nenori matyti realios situacijos, kam skiriami biudžeto pinigai, numatyti eksperimentinei, studijų, mokslinių tyrimų veiklai.

Pagal šį dokumentą, kuris rodo ir kasmetinį biudžetą, skiriamą mokslui bei studijoms (kartu su kolegijomis), skiriama 200 mln. 812 tūkst. Eur. Kitiems tikslams, kurie įvardyti gražiais pavadinimais ir vykdomi SKVC, LMT, MOSTA, MITA bei kitų mokslą administruojančių institucijų, skiriama iš viso 98 mln. 101 tūkst. Eur, o tai sudaro 48,8 proc. papildomo švietimo ir mokslo biudžetinio finansavimo. Pažvelkime į šių organizacijų finansines atskaitas, gal tam tikrai reikalingi jų veiklai pinigai.

Pagal SODRA duomenis, universitetuose dirba 15 896 darbuotojai, o aukštąsias mokyklas administruojančiose ir taip gausiai valstybės lėšomis finansuojamose įstaigose – 319 darbuotojų. Kai kurių administruojančių įstaigų biudžetai įspūdingi – siekia 18 mln. Eur per metus. Tai tiek, kiek gauna VGTU, turintis 1 378 darbuotojus. Kyla labai aiškūs klausimai: kodėl neperžiūrimas toks neracionalus finansavimas ir kodėl nefinansuojamos tos sritys, kurioms labiausiai reikia. Jeigu bent pusė šių lėšų būtų skiriama mokslui, tikrai galėtume nuveikti kažką prasminga. Administruoti yra būtina, tik reikėtų administravimą peržiūrėti, tuomet ir universitetuose sumažėtų administravimui skiriamų lėšų poreikis, nes sumažėtų darbuotojų, pildančių ataskaitas, skaičius. Taip pat į šias administravimo lėšas reikėtų įskaičiuoti ir išvaistytus milijonus visoms toms keistais pavadinimais įvardytoms rėmimo programoms kurti bei jų poreikiui pagrįsti, kartu ir lėšas, kurios galėjo būti tikslingai skirtos mokslo darbuotojų vykdomų tyrimų tiesioginiam finansavimui per pačias aukštąsias mokyklas. 

Taigi tik pusiau sumažinę administruojančių institucijų „apetitą“, nesunkiai rastume apie 49 mln. eurų, kurie neprotingai išvaistomi iš valstybės biudžeto perteklinėms administracinėms procedūroms ir administraciniams etatams. Juk ne veltui sakoma, kad penki darbuotojai uždirba algą šeštam. Tad kas išeina, kai tų šeštų tampa daugiau nei penkių? Tokia sistema tampa neefektyvi. Kaip tik tai ir matome pagal esamą Lietuvos aukštojo mokslo būklę, kur pinigų skirstytojų yra bemaž tiek pat, kiek ir jų gavėjų, t. y. tų, kurie su šių pinigų pagalba kuria tiesioginę pridėtinę vertę. Suprantama, jeigu paliksime tą patį administruojančiųjų skaičių (tiek valstybės mastu, tiek ir aukštosiose mokyklose) ir sumažinsime tik darbuotojų, kurančių pridėtinę vertę, skaičių, finansinę padėtį ne pakeisime, o tik pabloginsime.

Dar vienas labai akivaizdus lėšų švaistymo atvejis – tai mokslo ir studijų įstaigų infrastruktūrai skirtų lėšų programa. 2017 m. Lietuvos edukologijos universiteto valgyklos remontui skirta 500 tūkst. Eur, Nacionalinio vėžio instituto didžiosios salės įrengimui ir kitoms reikmėms – 2 mln. 888 tūkst. Eur. Įdomu, kam renovuoti valgyklą, kurią žadama griauti? Gal čia yra seni susitarimai ir kyšo verslo interesai? Neaišku, kokiais principais remiantis šie milijonai (2017 m. – 9 mln. Eur) dalijami, tačiau peržiūrėjus paskutinius 5-erius metus pagrindinės dotacijos ir buvo skirtos tik VU, VGTU, LSMU ir KTU – universitetų pažangos konferencijos dalyviams, gal todėl ir pažanga tokia didelė. Kiekvienais metais tai sudaro nuo 6 iki 9 mln. Eur. Valstybės kontrolės pateiktoje ataskaitoje nurodyta, kad šios investicijos neefektyvios (2017-06-30, Nr. VA-2017-P-50-4-14), taigi tai panašu į tokią pat veiklos imitaciją kaip ir Mokslo slėnių atveju, kai valstybės auditas nustatė beveik 1 milijardą Eur iššvaistytų lėšų. 

Nominalūs (apskaičiuoti eurais) mokslininkų atlyginimai Lietuvoje siekia apie 20 proc. ES vidurkio, nors Lietuvoje sukuriamas nominalus (eurais) BVP vienam gyventojui siekia 45 proc., o Vilniaus apskrityje – 66 proc. ES vidurkio. Taigi ką galime nuveikti su esamais finansais, kaip privalome elgtis. Būsime tik pasyvūs stebėtojai ar siūlysime savo sprendimus? Aišku, nėra tikimybės, kad atlyginimai augs bent trigubai, tačiau jau iš esamų išteklių, racionaliai tvarkantis, nuo 2018 m. galima padidinti atlyginimus bent 50 proc. kiekvienoje aukštojoje mokykloje. Kokius rezervus mes matome:

1. Sumažinti administravimo naštą aukštosiose mokyklose (MSĮ Nr. XII-2534 punkto 14.2 pakeitimas) ir administruojančiųjų institucijų skaičių, pakeisti jų valdymo funkcijas (kai kurių jų dubliavimą), sumažinti finansavimą administravimui.

2. Pakeisti valdymo funkcijas (senato, akademinės tarybos, tarybos) aukštosiose mokyklose, neleisti verslininkams valdyti universitetų finansinių išteklių, švaistyti ir neefektyviai naudoti ir šiaip mažų lėšų. Įstatymu (MSĮ pakeitimai, pasiūlyti LRS ŠM Komiteto) numatyti, kad universiteto rektoriaus, kolegijos direktoriaus atlyginimas nuo atlyginimų vidurkio institucijoje nesiskirtų daugiau kaip 3 kartus (šiuo metu, kai atlyginimą skiria Taryba aukštosios mokyklos administracijoms, atlyginimai nuo institucijos atlyginimų vidurkio skiriasi iki 10 kartų).

3. Numatyti atsakomybę ir atskaitomybę, pradedant ŠMM, visose AM sistemos grandyse (kolegijose, universitetuose, administruojančiosiose institucijose) už neefektyvų lėšų naudojimą (MSĮ, Vyriausybės nutarimai, statutai).

4. Peržiūrėti atlikto valstybinio audito ataskaitos rekomendacijas įgyvendinimo planui (2017-06-30, Nr. VA-2017-P-50-4-14) ir numatyti jų greitą įgyvendinimą, o ne atidėti kadencijos pabaigai. Dar po trejų ar ketverių metų nebus ką veikti su valstybinių aukštųjų mokyklų nekilnojamuoju turtu, nes dalis jo vertės bus niekinė.

5. Socialinių ir darbo santykių srityje sukurti pavyzdinę efektyviai ir subalansuotai veikiančią socialinio dialogo tarp darbuotojų ir darbdavio (ŠMM) atstovų sistemą, kurioje abi pusės būtų lygiavertės, ieškant sutarimo dėl darbo santykių reglamentavimo, jų optimizavimo ir palaikymo Šakos kolektyvinėje sutartyje. 

6. Įgyvendinant piliečių lygybės, teisingumo ir solidarumo principus, pačioje valstybinėje sistemoje peržiūrėti, kur neefektyviai naudojamos lėšos, sutvarkyti jų skirstymą.

Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) Valdybos pritarimu Pirmininkė dr. Asta Lapinskienė

Susiję

Ugdymo politika 7884734254335014732

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2017-08-05 09:10

    Perskaičiau straipsnį ir drįstu pasakyti, kad tai labai silpnas straipsnis. Mokslinės analizės principais vertinant sakyčiau, kad tai paprasčiausia rašliava, kurią parašė labai labai vidutinis studentas, pretenduojantis į bakalauro diplomą. Betgi autorė - gi mokslininkė. Ir kas būsimam bakalaurui, susiraukus sakant, dar atleistina, tačiau mokslininkas neturėtų savo vardo menkinti tokio lygio straipsniais.

    Tam, ką teigiu - argumentai:
    1. Autorė išsikėlė straipsnio problemą - "Esminė grandis, užtikrinanti šalies ekonominį, socialinį ir kultūrinį konkurencingumą bei darnią visuomenės raidą, yra aukštasis mokslas." Būtent apie tai tikėjausi straipsnio.
    2. Taip pat, iš antro sakinio matyti, kad autorė imsis iškeltos problemos vieno iš aspektų - "Netinkamai investuodama į išsilavinimą, tokia valstybė globaliame pasaulyje save pasmerkia vegetavimui bei atsilikimui". Savo straispnyje autorė nepaaiškina, kodėl jos manymu, aukštajam mokslui tinkamai funkcionuoti būtinas tinkamas investavimas. Gal aš klystu, bet iš straipsnio medžiagos panašu, kad autorė nelabai skiria investavimo ir finansavimo sąvokų. Straipsnyje kalbama apie finansavimą. Kitais žodžiais tariant - duokit PINIGŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ.
    3. Natūralu, kad išsikėlus problemą, net ir bakalaurai privalo analizuoti išsikeltą problemą - parodyti, kodėl ta problema aktuali, kas yra, kas yra to "yra" priežastys, bei ko reikia, kad problemą būtų galima išspręsti. Gi autorė analitinėje dalyje užsiima paprasčiausia matematika, tam pasitelkiant statistiką.
    4. Autorė keldama finansavimo problemą, kažkodėl neaptaria, ar padidintas finansavimas išspęs problemas, t.y. ar aukštosiose mokyklose yra tikrai efektyvus finansų paskirstymas. Nesant efektyvaus finansavimo naudojimo, finansavimo padidinimas problemų nesprendžia. Iki šiol prisimenu atvejį, kai pradėjus leisti priimti "mokamus" studentus, universitete staiga atsirado daug pinigų. Puolė viską pirkti, t.y. "investuoti". Taigi, sekretoriate su trimis sekretorėmis atsirado 3 kompiuteriai ir 3 spausdintuvai, vietoje to, kad būtų prie kompiuterių pastatę printserverį ir nupirkę 1 spausdintuvą.
    4. Kievieno straipsnio pabaigoje būna išvados ir pasiūlymai. Būtina sąlyga - jie turi kilti iš analizės. Taigi, niekaip nesuprantu, pavyzdžiui, kaip iš straipsnio analitinės dalies galėjo kilti tokia rekomendacija - "Įgyvendinant piliečių lygybės, teisingumo ir solidarumo principus, pačioje valstybinėje sistemoje peržiūrėti, kur neefektyviai naudojamos lėšos, sutvarkyti jų skirstymą".
    5. Jeigu būčiau tokio būsimo bakalauro vadovas, būtinai užduočiau klausimą: tarkime, jūs gavote užsakymą (kurį įvykdžius, bus dosniai užmokėta) išanalizuoti aukštojo mokslo problemas ir pateikti konkrečius siūlymus, kuriuos įgyvendinus, būtų pasiekti iškelti uždaviniai šioms problemoms išspręsti. Leiskite paklausti, kiek PINIGŪŪŪŪŪŪ tikėtumėtės gauti už tokį straipsnį, t.y. kiek jis vertingas analizuojant iškeltą problemą ir siūlant sprendimus.

    Mano galutinis vertinimas kaip bakalauro (ne mokslininko. Mokslininkas tokios disertacijos neapsigintų) vadovo: traukia stipriam šešetukui ir bakalauro darbą gali gintis, nes bent formaliai yra 3 darbo dalys: problemos iškėlimas, analizė ir išvados.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-08-06 12:46

    Tai, ką sako autorė, statistiniu požiūriu gal ir taip, bet to nepakanka.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-08-13 00:36

    Autorė surašė reikalo esmę. Tekstas skirtas diskusijai. Būtų malonu, kad čia, komentaruose, atskrietų ne vien spjūviai iš aukšto ar niekinimas, o konkretus papildymas. Kažko trūksta? Na, tai papildykite tuo, ko, jūsų manymu, trūksta. Nesutinkate? Tai kokie kontargumentai? Ar tik spjaudytis sugebate?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item