Vytautas Rubavičius. Lietuvių tauta nebenori savo valstybės?

Propatria.lt nuotrauka Skelbiame antrąją poeto Rimvydo Stankevičiaus pokalbį su kultūrologu, poetu, filosofu Vytautu Rubavičiumi (pirmo...

Propatria.lt nuotrauka
Skelbiame antrąją poeto Rimvydo Stankevičiaus pokalbį su kultūrologu, poetu, filosofu Vytautu Rubavičiumi (pirmoji dalis „Partijų įvairovė Lietuvoje – akių dūmimas“ – ČIA).

***

- Mudviejų pokalbyje, skelbtame praėjusios savaitės „Respublikoje“, lietuvių tautos suirimo genezę išdėstėte nuosekliai ir įtikinamai. Beliko paklausti svarbiausio – kaip lietuvių tautai iš esamos padėties kapstytis? Prisipažinsiu, su jumis pasikalbėti panūdau būtent todėl, kad pamaniau, jog matau išeitį. Ji ta pati, kaip ir Kristaus laikais, – bendruomenės. Antai profesorius Vytautas Radžvilas bendruomenę kuria aplink „Vilniaus forumą“, vos pasižvalgius po tinklalapį „Supermama.lt“ tampa akivaizdu, kad Lietuvos mamytės (o tiksliau – turbūt jaunos, vaikus auginančios šeimos) – pavydėtinai darni ir tvirta bendruomenė, yra taip pat brolijos, draugijos, nepolitinės organizacijos, galų gale – tikinčiųjų parapijos, aplink kurias taip pat it kregždės lizdeliai lipdosi bendruomenės… Ar negalėtų gyvybingos bendruomenės tų paskirų individų, kokie esame tapę, ir vėl sumegzti atgal į tautą?

- Gražiai mąstote, tačiau pamirštate, kad mūsų politinė sistema taip sutvarkyta, kad bendruomenės negalėtų turėti jokios politinės galios. Politinis elitas, įgavęs valdžią, labai gerai suvokė, kad geriausia valdyti vieniems, – visuomenė tik trukdo valdyti, nes juk su ja reikia tartis, ją įtikinėti, jai jausti atsakomybę... Todėl Lietuvos visuomenė yra patraukta ir blokuota nuo bet kokių politinių svertų. O pagrindinis svertas – reali savivalda. Jeigu ten, savivaldoje, tu turi galios tvarkytis gyvenamą vietovę pagal bendruomenės nuožiūrą, tai tos bendruomenės atstovą gali deleguoti atstovauti tai ar kitai bendruomenei politinėje erdvėje. Ir tas atstovas bendruomenei tikrai bus atskaitus. Tai tiesioginio atstovavimo principas, pripažįstamas visoje ES ir užfiksuotas Lisabonos sutartyje, kaip pagrindinis europietiškos demokratijos principas.

Mūsuose šis principas niekada nė nebuvo mėgintas įgyvendinti. Jis buvo savivaldos įstatyme numatytas iki 1995-ųjų – visuomenę, vietos gyventojus įstatymas dar pripažino veikiančiuoju savivaldos subjektu. Vėlesnėse įstatymo redakcijose vietos gyventojai „išnyko“ ir veiksnūs liko tik vietos administraciniai organai, kitaip tariant, nomenklatūriniam politiniam elitui pavaldūs statytiniai.

- Na, bet mūsų balsų politikams juk vis dar tebereikia?

- Aukštajai valdininkijai, kapitalų valdytojams mūsų balsų nereikia. Jų reikia tik politikams, o ir tiems, gerai pagalvojus… Mes tik manome, kad jiems mūsų balsų reikia. Ir jie nori, kad taip manytume. O iš tiesų jie žino, kad didesnė ar mažesnė visuomenės dalis balsuoti vis tiek ateis, nes jiems įkalta, jog tai – pilietinė pareiga, jie gąsdinami, kad jų nebalsavimu pasinaudos piktosios jėgos, boikotuojantieji rinkimus žiniasklaidos viešai gėdinami, vadinami nepilietiškais ar net kitoms jėgoms tarnaujančiais. O jau kad ir kas būtų išrinkti, valdys tie patys ir taip pat.

- Na, o jeigu visos kaip viena Lietuvoje veikiančios bendruomenės visuotinai boikotuotų rinkimus?

- Vargu ar tam ryžtųsi. Tai juk – pilietinis nepaklusnumas. Tokios bendruomenės būtų pasmerktos, paskelbtos užsiimančiomis antivalstybine veikla, vadinamos „proputiniškomis“, penktąja kolona… Ir, ko gero, didesnė visuomenės dalis dėl to tokios idėjos nepalaikytų. Sunku būtų ir tokią idėją skleisti, ir įtikinti jai pritarti.

- Kodėl? Juk jeigu bendruomenė tikra ir tvirta, jos nariai savo moralinėmis nuostatomis tiki labiau nei politikų organizuotu viešuoju triukšmu.

- Bet vargu ar daugelis jų nori visą savo gyvenimą praleisti ir visas savo jėgas atiduoti be atilsio kovodami. Juk ar ne paprasčiau atsitraukti ir grįžti į savo mažus gyvenimus – rugių ir vaikų auginti? Manau, ir jūsų minėtos supermamos, ir daugelis kitų bendruomenių kaip tik dėl to ir stengiasi nelįsti į politinius frontus, o kurti sau gyvenimą šalia jų, nes juk turi pakankamai rūpesčių savus vargus vargdami ir savus vaikus augindami.

- Bet juk čia ir slypi mano viltis, kad bendruomenės sujungs žmones kurti gyvenimus, kurti Lietuvą šalia tų nomenklatūrinių ir politinių frontų, o bendruomenėms vienijantis ir atvirstant atgal į tautą anas nomenklatūrinis pasaulis paprasčiausiai liks nuošalėje ir natūraliai bus išstumtas kaip svetimkūnis.

- Norėčiau tuo tikėti, bet negaliu, nes savo akimis mačiau, kaip iš tautos išlaisvintojų kartą jau išaugo naujoji nomenklatūra ir pasirodė, jog ji – dar žiauresnė už buvusiąją.

- Ką gi tuomet daryti?

- Pats paminėjai Kristų. Taigi – tikėti, melstis, dirbti pagal savo sąžinę ir gyventi pagal savo tikėjimą. Tai, žinoma, nelengva, ypač šiuo metu, kai yra daug išbandymų ir tikėjimui, ir paprasčiausiai dorovei. Lietuvos valstybę kiekvienas turėtume kurti savo širdyje, savo gyvenimuose ir aplink save. Gyventi ta nuostata, kad jeigu ką – aš būsiu paskutinis lietuvis.

- Na, taip – ir tokie žmonės juk neišvengiamai ieško vieni kitų, neišvengiamai jungiasi į bendruomenes. Matėt kada nors Latvijos dainų šventę? Matėt latvių akis, kai susirinkusi visa tauta gieda „Saule, Perkons, Daugava“? Štai apie tokią bendruomenę kalbu – jos valios nepaisyti neįmanoma.

- Kai mums nacionalinis interesas taps toks svarbus, kaip mūsų broliams estams ir latviams, galėsime ir mudu pasikalbėti optimistiškiau. O dabar palyginkite, kaip, pavyzdžiui, savo valstybingumo šimtmečius pasiruošė minėti ir mini Estija, Latvija ir kaip Lietuva. Ten parengtos aiškios programos, numatytas aiškus finansavimas, svarba – aiški visiems, nuo senjorų iki darželinukų, į procesą įsitraukia visos valstybės institucijos, kūrybinės sąjungos, regionai, numatytas šios iškilmingos datos įamžinimas paminklais, urbanistiniais, viešųjų erdvių ženklais, tarptautiniais renginiais… O ką darome mes? Lopome ir niekaip neužlopome Gedimino kalną – nei kaltų, nei atsakingų.

Štai jūs minite Latvijos dainų šventę, sujungiančią visą tautą, o Lietuvos dainų šventė lietuviams nebereikalinga, nes ji esanti gėdingas sovietinis reliktas, kaip, beje, ir „Poezijos pavasaris“. Tokia yra ne vieno mūsų šalies istoriko ir ne vieno akademinio pasaulio atstovo nuomonė, kuri ne sykį išplėtota žymiosios švietimo sistemos krepšelizatorės Nerijos Putinaitės veikaluose. Nebereikia. Nes esame labiausiai išsisanglaudinusi tauta. Taip jau yra, kad lietuvių laisvę lengviausiai apibūdinti išvardijant, ko mums pradėjo nebereikėti: nacionalinės mokyklos, patriotinio ugdymo, teisės jaustis savo žemės šeimininkais, savo valiutos, savos valstybės, savos kalbos, savos abėcėlės…

Mūsų interesas – kuo uoliau prisitaikyti prie reikalavimų, nes jie yra europiniai. Žvilgtelėkite į Lietuvos strategiją 2030 metams ir išvysite ten surašytus būtinus pasiekti globalizacijos rodiklius, nors vien jau emigracijos apimtimi aplenkėme visas Europos, tad ir pasaulio šalis savos finansų sistemos atsisakymas kuo akivaizdžiausiai byloja, kad visus rodiklius globalizacijos planuose, it sovietmečiu, išdidžiai esame viršiję.

- O kuo mes už brolius latvius ir estus prastesni? Įvardinkite tą mus kaip tautą naikinančią savybę, kuria juos pranokstame?

- Godumas. Primityvus iki koktumo ir beribis godumas. Atrodo, kad iš trijų tautų – Baltijos sesių – esame asmeniškai godžiausi. Vienas mūsų godumo smagratis buvo įsuktas pačioje nepriklausomybės pradžioje. Tai valstybės išvogimas ir sovietmečiu sukaupto turto dalybos, kurios vyko taip aršiai, kad begrobstant jį iš inercijos buvo išgrobstyti ir visi valstybės biudžetai – netgi išgrobstyti į ateitį – iki pat šių dienų. Antrasis godumo smagratis – primityviausio neoliberalaus kapitalizmo modelio Lietuvoje įdiegimas, kuris nepaprastai nuskurdino daugybę žmonių. Nuskurdino taip, kad jie tiesiog buvo priversti ieškoti pragyvenimo šaltinio svetur. O kai ieškai pragyvenimo, kai matai, kad tavo vaikai batų neturi, – ne politika ima rūpėti. Beje, galime didžiuotis – pagal socialinės atskirties augimo tempą tarp Europos šalių esame lyderiai. Pirmaujame ir pagal visus socialinių bėdų bei ydų rodiklius. Tačiau nenurimstame, nesusimąstome net artėjant valstybingumo šimtmečio minėjimui – visu liberalgenderistiniu įkarščiu sukame tos pačios „pažangos“ smagratį.


Susiję

Vytautas Rubavičius 6409915767571584822

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-07-25 12:16

    O kam reikia Lietuvos? Man nereikia - man tėvynė ten, kur didesnę algą moka. Visokios lietuvos reikalingos tiems, kas nėra konkurencingi darbo rinkoje - tada juos nuo bedarbystės turi gelbėti gerovės valstybėlė pašalpomis, projektinėmis lėšomis (kaip Rubavičių) arba patriotizmo opijumi. O, kai esi konkurencingas, tai jokios sienos ir tėvynės nereikalingos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2017-07-25 15:08

      Visiškai teisingai - moi adres - ne dom ir ne ulica....

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-07-25 15:27

      Moi adres - ne do i ne ulica - moi adres kapitalizm, o tamsta matyt yra išlaikytinis bedarbis, humanitaras arba kultūros darbuotojas, nesugebantis kurti pridėtinės vertės.

      Panaikinti
    3. Tiesiog tobulas "mobilaus biologinio darbo jėgos vieneto" pavyzdys. :D
      Šitie jau nebesupranta, kokie jie "dvasios našlaičiai". :)

      Panaikinti
    4. Nežiniukas2017-07-25 18:22

      Norėčiau tokio darbuotojo, kuriam adresas - kapitalizm. Pigiau, nei robotą pirkti. Nekvaršina man galvos visokiom moralėm, kultūrom ir kitais niekais.

      Pats tikrai esu bedarbis, savo įmonėje nieko nedirbu, humanitariškai žiūriu į darbuotojus ir suprantu, kad klaidingas yra tokių biorobotų supratimas apie kultūros darbuotojus, nes žinau, kad valytoja, dirbanti mano įmonėje, vistik kuria pridėtinę vertę, nors dar nepardavė nei vieno įmonės produkto.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-07-26 02:15

    Nejaugi gali pasiulyti tik tiketi ir melstis?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item