Vytautas Radžvilas. Katalikybė ir politinė laisvė

Skelbiame prof.  Vytauto Radžvilo pranešimą „Katalikybė ir politinė laisvė“, skaitytą Adolfo Damušio politinių studijų dienų konferencijo...

Skelbiame prof.  Vytauto Radžvilo pranešimą „Katalikybė ir politinė laisvė“, skaitytą Adolfo Damušio politinių studijų dienų konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“, vykusioje birželio 16–17 dienomis Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Taip pat skelbiame ir po pranešimo sekusią diskusiją.

***

Šio pasisakymo temą įkvėpė kai kurių visuotinai žinomų faktų apmąstymas. Visi gerai žinome, kad kovoje už Lietuvos laisvę dalyvavo įvairių politinių pažiūrų žmonės, tačiau nepaneigiama yra tai, kad lemtingiausiais momentais, tokiais kaip 1941 m. birželio sukilimo atveju, pagrindinė jėga buvo katalikai. O šiandien, kaip žinome, milžiniškos politinės kovos Europoje epicentru tapo Lenkija, kuri yra vertinama labai kritiškai ir puolama. Bet jei atsiribojame nuo viso šio puolimo ir išsikeliame principinį klausimą, kas yra Lenkijos „maištininkai“, atsakymas yra akivaizdus: tai prieš komunizmą kovojusio Lenkijos „Solidarumo“ branduolys ir smogiamoji jėga. Ir vėl keistas sutapimas, tas branduolys daugiausia yra katalikai. Šis faktas nėra atsitiktinis. Matyt, jis liudija, kad katalikai turi ypatingą jautrumą tam, ką pavadinčiau pavojumi laisvei.

Kitas dalykas, kuris paskatino prabilti šia tema, yra nuolatinė kontroversija dėl 1941 m. sukilimo. Visi jaučiame, kad už visos šitos polemikos ir nuolatinio sukilimo juodinimo turi slypėti kažkokia fundamentalesnė priežastis nei oficialiai įvardinama. Vėl gi šitas sukilimas nuolatos svarstomas iš esmės tarptautiniame kontekste, o ką tai reiškia? Kad galbūt dėl jo atminties kova vyksta todėl, kad šis sukilimas gali priminti kažką nepaprastai svarbaus ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Galbūt net pasauliui.

Kad tai suprastume, pirmiausia turime pasiaiškinti: o kas apskritai yra politika? Šiame pranešime politiką apibrėžiu kaip praktinį žmogiškumo įtvirtinimo būdą, t.y. kaip įrankį, kurio pagalba žmogus apsibrėžia tai, kas jis yra. Ši apibrėžtis atsiskleidžia per konkrečiai įkūnijamą ir sukuriamą politinėmis priemonėmis žmogiškų santykių lauką. Visi politiniai klausimai, jeigu mes juos apmątome ne paviršutiniškai, galiausiai yra klausimas, kas yra žmogus ir ką reiškia būti žmogumi. Jeigu mes ginčijamės, kokie turi būti valstybėje mokesčiai, atrodo, jog tai klausimas, neturintis net menkiausių sąsajų su žmogaus esme, bet iš tikrųjų aiškėja, kad ta sąsaja yra. Nes šio klausimo tikroji potekstė yra: kas yra teisingumas? Visi šiuo požiūriu politiškai svarstomi tarsi labai konkretūs klausimai galiausiai reikalauja kiekvieną akimirką apsibrėžti, kas yra žmogiška ir kas nežmogiška. Ir būtent dėl tos priežasties esminis dalykas čia tampa tiesa, kurią nuostabiai išsakė dar Aristotelis. Jis pasakė, kad jeigu žmogui nereikia filosofijos, jis yra gyvulys arba Dievas. Ir labai keistas, nors natūralus sutapimas, kad pagalvojus atidžiau, jeigu žmogui nereikia politikos ir polio, jis yra gyvulys arba Dievas.

Mes, būdami žmonės, esame be galo įvairūs ir skirtingi. Maža to, mes iš tikrųjų galime norėti begalės dalykų, todėl politikos klausimas yra toks: kaip sukurti žmogišką tvarką sąlygomis, kai iš principo galime norėti ir siekti bet ko. Taigi tam, kad tvarka būtų teisinga, reikia sampratos, kas yra žmogus. Išankstinės sampratos, kuri dvasiškai įsteigia politinių diskusijų lauką. Graikai savo filosofija mėgino šitą lauką įsteigti. Ką davė Vakarų politikai katalikybė? Ji davė žmogaus viziją arba sampratą, kuri privalo galioti universaliai. Ką tai reiškia politikai? Kuomet vyksta konkretūs politiniai ginčai, ką daryti ar nedaryti vienoje ar kitoje situacijoje, visus šiuos ginčus grindžiantis pamatas yra tas nebyliai jų fone esantis tikrojo arba tobulojo žmogaus vaizdinys arba idealas.

Šiam vaizdiniui yra būdingi du klodai. Pirmiausia, jis galioja kiekvienam iš mūsų, nes pretenduoja į universalumą. Antras lemiamai svarbus dalykas yra, kad norint apsispręsti politiškai net pačiu konkrečiausiu klausimu, pirmiausia reikia padaryti išankstinį judesį – apsispręsti to vaizdinio atžvilgiu. O apsispręsti vaizdinio atžvilgiu yra be galo sunku. Kaip jau Platonas intuityviai suprato, norint apsispręsti reikia, kad tavo aukštesnė sielos dalis priverstų klausyti žemesnę, kuri tave skatina, net stumia apsispręsti taip, kaip tau patogiau, kaip tau patinka, naudinga, bet ne pagal visuotinę normą. Būtent šia giliausia prasme katalikiška politika buvo iš tiesų politinės laisvės erdvė, nes tai, kas vyko tarsi žemiškame politikos pasaulyje, buvo grindžiama nematoma dvasine erdve, kuri suteikia politiniams veiksmams reikalingus orientyrus ir gaires. Baigiant šitą istorijos atkarpą galima pasakyti, kad modernusis pasaulis, kai jis pradėjo pakeisti katalikybę, neišvengiamai turėjo sugriauti būtent šitą nematomą dvasinių orientyrų erdvę. Sugriauti tobulo žmogaus etaloną arba viziją.

Šitą žmogų pakeitė vadinamasis modernus individas, kurio esminis skirtumas nuo tradicinio kataliko yra labai paprastas, bet kartu lemtingai svarbus – jis tiesiog nebežino, ką reiškia būti žmogumi. Net nesuvokia, kas tai yra, nors save ir toliau iš inercijos šitaip vadina. Vadinasi, tokioje situacijoje iš esmės keičiasi pati politinė erdvė ir joje galiojančios žaidimo taisyklės. Jeigu neturiu mato, kuriuo matuoju savo dalyvavimą politiniame gyvenime, ginčuose, net ir kovose, tokiu atveju aš tampu laisvas visiškai nauju ir anksčiau neregėtu būdu. Laisvė tokiu atveju yra beatodairiškai siekti, ko noriu arba ko trokštu. Ir tokiu atveju kliūtis mano laisvei jau nebegali būti žmogaus viduje keliamos normos ir reikalavimai. Ta kliūtis, kaip jau aiškiai suprato moderno politinės filosofijos pradininkas Hobsas, iš esmės yra išorės kliūtys. Kitaip tariant, tokią laisvę gali riboti tik išorinė fizinė prievarta arba, kalbant paprasčiau, galios stoka. Tokiu būdu, praradus katalikybės laiduotą dvasinės tvarkos viziją, politika iš esmės tampa grynu galios santykių lauku. Čia nėra bendro pagrindo, kuriuo žmonės galėtų susitarti ir bendrauti. Kitaip tariant, apeliuojama ne į universalią žmogišką tvarką, bet priešingai, nauja žmogiška tvarka yra kuriama prievartos aktais. Ir žmogus tampa tuo, ką jis šitais aktais sugeba įtvirtinti. Bet kuris žmogaus troškimais, jeigu tik turi galios pakankamai įtvirtinti, tampa oficialiai pripažinta vadinamąja žmogiška savybe. Tokiu režimu funkcionuoja vadinamosios žmogaus teisės.

Iš to galima suprasti, kad tokioje politikoje negali būti politinės laisvės. Ta laisvė, kuri vadinama laisve, iš tikrųjų reiškia, kad žmonių santykis grindžiamas gryna galia ir kiekvieną akimirką funkcionuoji politikos lauke, kaip sakytų Hėgelis, arba pono, arba vergo režimu. Šis naujas politikos bruožas būdingas visai moderniai politikai ir visoms ideologijoms: marksizmui, nacionalsocializmui, fašizmui ir galiausiai grynai sekuliaristiniam nacionalizmui. Tokiais atvejais tai, kas yra žmogiškumas, apibrėžia partija, valstybė ir pan. Kiekvienu atveju tai yra galios agentūra. Taip reliatyviu tampa pats supratimas, kas yra žmogus. Tai paaiškina, kodėl tik katalikai – kurie jaučia, kad politiką turi grįsti tam tikra objektyvi dvasinė tvarka - gali taip jautriai pajusti ateinančią prievartą. Jeigu žmogaus vaizdinys yra sureliatyvinamas, jeigu viskas remiasi galia, tai tokiu atveju atsiranda galimybė žmogų apakinti ir užhipnotizuoti, pažadant, kad jo troškimai bus išpildyti nepriklausomai nuo jų teisingumo.

Čia glūdi priežastis, kodėl didelė dalis Lietuvos visuomenės 1940 m. nepajėgė susiorientuoti iš karto, kol nepatyrė prievartos savo kailiu. Tai politikos sampratai ji buvo visiškai neparuošta. Ji nebuvo parengta susidurti su tokio tipo politika. Ir visiškai nuoseklu bei logiška, kad būtent katalikiški sluoksniai pirmieji pajuto ir suprato, kas iš tiesų vyksta, kad vyksta pirmiausiai žmogaus sielos naikinimas. Štai kodėl sukilimas neišvengiamai turėjo būti pirmiausia jų pastangų rezultatas.

O kokia yra šios katalikiškos laisvės sampratos ir sukilimo pamoka Europai? Lietuvoje katalikai vadovavo tiek antisovietinei, tiek antinacistinei rezistencijai. Kitaip tariant, jie reprezentuoja visą kovos prieš tai, ką sąlygiškai pavadinsiu moderniuoju totalitarizmu, lauką. Tuo tarpu Europoje šito niekur neįvyko dėl paprastos priežasties. Didžioji Europos tragedija buvo Hitlerio pergalės, kurios parklupdė Europą. Savaime tai buvo milžiniškas blogis, bet yra nesuvokiama, kokia prasme Hitlerio pergalės buvo paslėptas blogis. Mes užmirštame, kad 4 dešimtmetyje dėl viešpatavimo Europoje kovojo nacionalsocializmas ir komunizmas. Hitlerio pergalė Europoje lėmė, kad komunizmas niekur, išskyrus trumpai vadinamąją respublikinę Ispaniją, neparodė savo veido. Nes jis negavo progos. Štai kodėl kai visoje Europoje buvo kalbama apie nacistinę rezistenciją, buvo labai patogu nutylėti, kad antinacistinės rezistencijos branduolys tokiose šalyse kaip Prancūzija taip pat milžinišku mastu buvo katalikai. Bet joje dėl visai kitų motyvų ir priežasčių dalyvavo ir komunistai. Todėl neatsitiktinai 6 dešimtmečio viduryje buvo nepastebimai perrašyta antinacistinės rezistencijos istorija, visiškai sureikšminant dviejų totalitarinių ideologijų kovą – tarp nacionalsocializmo ir bolševizmo – kuri paradoksaliai buvo giminingų mentalinių ir politinių dalinių kova. Ir sureikšminus šitą kovą buvo užgožtas ir paslėptas tikrasis katalikų vaidmuo, kad katalikiška dvasinės erdvės ir žmogaus samprata grindžiama politinė laisvė yra vienintelė įmanoma autentiška laisvė ir dabar.

Klausimai

Simonas Jazavita: Užsiminėte, kad Birželio sukilimas gali būti svarbus Europai ir pasauliui. Man atrodo, kad tie žmonės, kurie ėmėsi to darbo, matė grėsmes nevienareikšmiškai. Aišku, didžiausia grėsmė matyta iš bolševikų pusės. Kita vertus, net Kazys Škirpa, paklaustas savo šalininkų, sako: tai negi jūs taip pasitikit vokiečiais? Jie mums klūdys. Gal tai ir yra tas nepatogusis klausimas? Visada yra patogiau parodyti žmones, kurie vienai santvarkai labai palankūs buvo, o priešinosi tik kažkuriai vienai.

Vytautas Radžvilas: Jūsų įžvalga tiksli, bet sakyčiau, kad ji nevisiškai išsami. Jeigu kalbame apie Europą, tai reikia turėti galvoje, kad 8 dešimtmečio viduryje, apie 1975 metus, lyg mostelėjus burtų lazdele visos Europos sovietinio tipo kompartijos staigiai pradėjo demokratizuotis, liberalizuotis ir atsirado vadinamasis eurokomunizmas. Jeigu šiandien kalbame apie dabartinę Europos Sąjungos struktūrą ir net jos pareigūnus, kodėl jiems svarbu ištrinti sukilimo atminimą? Todėl, kad šitaip galima būtų ištrinti suvokimą, kad komunizmo šmėkla ir šiandien kybo virš Europos. Kad komunizmas įgijo tik naują pavidalą. Šie klausimai nekeliami, nes ta atmintis yra gana sėkmingai ištrinta. Pavyzdžiui, visai neseniai Europos Komisijos pirmininku buvo Barroso, o juk jis yra buvęs vienas iš Portugalijos komunistų partijos lyderių. Maža to, net ne sovietinio tipo, o iš esmės maoistinės partijos, taigi dar radikalesnės. Kol šito nesuvokiame, klykiame apie Gorbačiovą ir komunistus Rytuose ir nematome, kas dedasi. Yra dar akivaizdesnių pavyzdžių. Tarkime, dabartinė Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrė (taip vadinu dėl patogumo) F. Mogherini buvo Italijos komunistinio jaunimo lygos lyderė. Kitaip tariant, pirmoji komjaunuolė. Laisvos, demokratiškos, antikomunistinės ir taip toliau Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras yra buvęs Visasąjunginės Lenino komunistinės jaunimo sąjungos centro komiteto darbuotojas. Niekam neužkliūna ir tai, kad šalių prezidentais tampa iki pat galo ištikimi anai imperijai buvę žmonės. Sužaidus su vadinamąja jaunojo Markso tematika, įtikinėjama, jog buvo kažkoks labai keistas komunizmo nukrypimas, kuris pasireiškė Rusijoje žiauriais nusikaltimais, bet tai esą buvo ne komunizmo nusikaltimai, ne jo prigimtyje slypinčios galimybės, o viso labo kažkokio žmogėdros Stalino reikalas. Šitaip buvo meistriškai reabilituota komunistų valdžia dabartinėje Vakarų Europoje ir Europos Sąjungoje. Todėl jau pats Sukilimo faktas yra gyvas įrodymas, kad tai buvo lygiaverčiai dalykai. Štai kodėl jį norima priversti pamiršti. 

Boguslavas Gruževskis: O gal čia ne komunizmo problema? Gal tai, kas dabar randama Barroso ir kitų nuostatose, nieko bendro neturi su komunizmo sistema? Gal čia yra kažkas giliau, ko jūs nei vienas neįvardinot? Galbūt čia žmogiškos prigimties, žmogiškumo, jo esmės, kuriuos prof. Radžvilas paminėjo ir savo pranešime, problema? O kaip mes jį pavadinsim, tai jau kitas klausimas. Yra kažkas, kas stumia tą kažką, ko tik šiandien nemokame įvardinti.

Vytautas Radžvilas: Tai tik rodo, kad nebūdamas politologas turite puikią nuojautą, kurios šaltinis yra bendras išsilavinimas. Be jokios abejonės, mano kalboje tai numanoma, bet turėjau 20 minučių ir todėl nemačiau galimybės ir prasmės šnekėti negalėdamas to aptarti išsamiau. Nėra joks atsitiktinumas, kad vykstant diskusijoms dėl Lisabonos sutarties, pirmuose jos variantuose, kuriuos pats mačiau, dar figūravo teiginys, kad krikščionybė yra Europos ištakos. Galutiniam variante tai išnyko. Ką tai reiškia? Katalikybė įkūnija Vakarų krikščionijos žmogaus idealų tipą, jeigu atsiribosime nuo religinių dimensijų. O kas prasideda nuo Renesanso? Vadinamoji Revoliucija, kurios esmė – šitą tipą visiškai likviduoti. Todėl nuo XV a. vyksta permanentinė revoliucija, kuri realizuojama per skirtingus utopinius projektus. Kitaip tariant, tradicinį katalikišką žmogaus tipą norėjo likviduoti visi: komunistai, liberalai ir t.t. Europoje šitas projektas yra tęsiamas toliau. Čia jau yra antropologinės inžinerijos reikalai. Vadinamoji „ortodoksinė“ rusiškoji komunizmo versija buvo pakeista kita, vadinamojo vokiškojo kritinio komunizmo versija, kurią įkūnija Frankfurto mokykla. Įdomiausia tai, kad šita versija yra radikalesnė už sovietinę, bet įgyvendinama jau be prievartos. Rusiškoji komunizmo versija iš dalies žlugo todėl, kad pradėję 1917 m. nuo nepaprastai radikalių dalykų, pvz., seksualinės revoliucijos, jie vėliau pasidavė kultūrinės krikščioniškos tradicijos spaudimui ir šia prasme buvo nepakankamai revoliucingi. Todėl garsioji 1968 m. revoliucija pasakė: Marksas senukas, jį reikia išmesti į istorijos šiukšlyną, jis buvo nepakankamai revoliucingas. Ir todėl Revoliucija dabar tęsiasi dar radikaliau. Todėl tokių sukilimų prisiminimas šiai Revoliucijai yra lyg nuodai.

Laurynas Kasčiūnas: Kodėl krikščioniškoji tradicija yra tai, ką siekiama eliminuoti iš Europos gyvenimo ir nustumti į paraštes? Kai eliminuoji Europos sielą, jos tapatybę, po to gali tą tokią neaiškią mūsų socialinę masę naudoti įvairiems socialinės inžinerijos projektams. Tam pirmiausia reikia eliminuoti nacionalinę valstybę, krikščionybę, o tada jau gali pradėti įgyvendinti savo projektus. Visada gerai tokius sudėtingus intelektualinius dalykus išvesti į palyginimus. Dabar Kaczynskis daromas antieuropietiškumo simboliu ir grėsme. O koks nors Cohn-Benditas – žaliasis, kuris dar prieš 30 metų kalbėjo, kaip reikia pedofiliją įteisinti - šiandien vertinamas kaip vienas iš jų žaliosios tradicijos ideologų. Taip yra perkainojamos vertybės. Žmogus, buvęs „Solidarumo“ branduolyje, Lenkijos tėvas, dabar yra stumiamas į tokią poziciją. Arba pažiūrėkime, kaip Europos Parlamente yra vertinama istorija. Šarlis de Golis nėra Europos tėvas tik dėl to, kad kažkada kalbėjo apie nacionalinį interesą, nacionalines valstybes, o įvairūs federalistai, Spinelli ir panašūs komunistai yra laikomi Europos tėvais įkūrėjais. Buvusiems komunistams labai lengva dabar kalbėti, jie neturi nacionalinių valstybių suvokimo ir labai lengvai tampa federacinės Europos šalininkais. Tai gerai parodo, kaip čia susijungia ideologijos. 




Susiję

Vytautas Radžvilas 6968752606808183816

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-07-02 15:21

    Kovoje už Lieuvos laisvę turime ir dar vieną pavyzdį: ,,pabėgeliams'' nemokamai dalijami būstai, kuriuos savo darbu sukūrė lietuviai ir Lietuvos piliečiai. Todėl jų dalijimas atvykėliams, kurie anei kiek neprisidėjo prie Lietuvos laisvės ir gerovės kūrimo ir kuomet šitiek šeimų Lietuvoje laukia soc. būsto, yra Lietuvs piliečių diskriminacija. Todėl visos ES direktyvos, kurių nėra stojimo į ES sutartyje ir kurios prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, turi būti atmestos, nes jos pažeidžian Lietuvos piliečių konstitucines teises ir laisves. Tai, kas vyktsa Europoje, labai panašu į etinių Europos tautų genocidą. Svarbu turėti omeny, kad tai yra ne bendroji ES strategija, o pavienių ES valdininkų nutarimai. Kadangi C.Junckeris likus savaitei iki UK referenudom dėl narystės ES skrido į Sankt- Peterburgą, turi būti paviešinots visos to vizito detalės ir susitarimai. C.Junkceris yra atskaitingas prieš visus ES piliečius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Svarbu turėti omeny, kad tai yra ne bendroji ES strategija, o pavienių ES valdininkų nutarimai." - bet kadangi tie "pavieniai valdininkai" kaip tik ir "diriguoja orus" eurosajūze - t.y. lemia tą "bendrąją strategiją"... ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-07-03 08:35

      Jei jau pasakėte "A", derėtų pasakyti ir "B", ir taip toliau... ""pavieniai valdininkai" kaip tik ir "diriguoja orus" - t.y. lemia tą "bendrąją strategiją"". - Tas reikštų, jog tuo pripažinote, kad tie "pavieniai" savo rankose yra sukoncentravę įtakos galias. Todėl mažų mažiausiai turėtumėte atsisakyti vieno iš dviejų vienas kitam prieštaraujančių savo tvirtinimų: šio, arba anksčiau keletą kartų kartoto, neva, jokio centralizuoto poveikio pasauliniam visuomeniniam procesui niekas nedaro.

      Panaikinti
    3. Na, pirmiausia, tai apie eurosajūzą, o ne apie pasaulį kalbama. Nors eurosajūzo politbiuras pačiame sajūze ir siekia įvesti diktatūrą, pasauliniu mastu jie yra iš esmės impotentai (ką, pvz. labai akivaizdžiai parodė Rusijos agresijos Ukrainoje atvejis), tad kokių nors visagalių "iliuminačių" vaidmeniui niekaip netinka. Šito faunos siekiamybė - sovietų sąjungos modelis su vienos ideologijos (šiuo atveju - liberal-neomarksizmo) diktatūra, centralizuota vos ne visagale valdžia (vėlgi - sajūzo, o ne pasaulio mastu) ir administraciniais vienetais paverstomis sajūzinėmis respublikomis, po truputį tirpstančiomis bendrame multi-kulti katile. Su tokiais užmojais jie tą sajūzą anksčiau ar vėliau sugriaus, ir tiek. Ir tada liks tiesiog kiaurais neokomunistiniais fanatikais - tik jau be jokios valdžios. Kur jau ten jiems iki "iliuminačių". :)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item