Rasa Čepaitienė. Universitetų šešėlyje

Propatria.lt nuotrauka Vilniaus universiteto Rektorius neseniai viešai pasidžiaugė sparčiai į viršų šuoliuojančiais VU tarptautiniais r...

Propatria.lt nuotrauka
Vilniaus universiteto Rektorius neseniai viešai pasidžiaugė sparčiai į viršų šuoliuojančiais VU tarptautiniais reitingais. Nors gerą naujieną išgirsti visuomet smagu, tačiau ji nejučia priminė mūsų politikų pomėgį džiaugtis nenumaldomai augančia šalies ekonomika ir nuolat didėjančiu BVP sparčiausios ir masiškiausios ES emigracijos fone... Džiaugtis mūsų mokslo pasiekimais, kaip žinia, irgi būtų kur kas smagiau, jei Lietuvos dėstytojų ir tyrėjų atlyginimai stabiliai nemuštų ES mokslininkų užmokestį fiksuojančių statistinių lentelių dugno... Tačiau apie šią, kaip ir apie daugelį kitų mūsų aukštojo mokslo skaudulių bei bandymus šią sistemą eilinį sykį reformuoti jau rašyta prirašyta... Šįsyk norėčiau parašyti apie eilinės Lietuvos aukštojo mokslo pertvarkos planų „šalutinį poveikį“, kuris iki šiol nesulaukė didesnio AM reformatorių, visokio plauko ekspertų ir šia tema rašančių žurnalistų dėmesio. Turiu omenyje pačių mokslininkų bendruomenių, įstrigusių nesibaigiančių reformų verpete, savijautą, akivaizdžiai įtakojančią darbo aukštosiose mokyklose atmosferą ir tarpusavio santykius. 

Pabandykime nusileisti iš AM sistemos ateities strategavimų ir skaičiavimų „paukščio skrydžio“ perspektyvos į mikrolygmenį, kuriame jau galima įžiūrėti konkrečius žmones. Ir paklausti, o kaip gi šiandien jaučiasi jie, nuolat girdėdami apie universitetų „optimizavimą“, „žmogiškųjų išteklių vadybą“, „efektyvinimą“, „kokybės kėlimą“, planus ženkliai didinti darbo krūvius, paliekant ar net mažinant tą patį mizerną užmokestį, kaip ir didėjantį spaudimą vis daugiau publikuotis prestižiniuose anglakalbiuose užsienio žurnaluose, o taip pat apie demografinę duobę ir grėsmingą studentų skaičiaus mažėjimą, nesibaigiančią universitetų jungimo(si) dramą, kai kurioms aukštosioms mokyklos piešiančią itin miglotas išlikimo perspektyvas, taigi ir vis realesne tampančia galimybę daliai dėstytojų vieną nelemtą dieną tiesiog papildyti bedarbių gretas? 

Čia mums tenka trumpam nusikelti į praeitį – į 2009-uosius metus, kai tuometinio švietimo ministro G. Steponavičiaus buvo pradėta įgyvendinti neoliberalioji švietimo sistemos reforma (liaudyje vadinamą „krepšelių reforma“). Kaip tuomet įvykdytas švietimo sistemos surinkinimas paveikė paprastų dėstytojų, tų pilkųjų mokslo pelių, gyvenimą ir darbą? Nors iš pradžių lyg ir nebūta ryškesnių pokyčių, laikui bėgant vis labiau galima pastebėti vieną gluminantį ir nerimą keliantį dalyką. Reformos eigoje klasikinė universitetinio gyvenimo ir hierarchijos sankloda - profesūra-administratoriai-studentai – tyliai, bet užtikrintai pradėta apversti aukštyn kojomis. Dėstytojai, ant kurių talentų, erudicijos, kompetencijos, gebėjimų, išradingumo ir kūrybiškumo šimtmečiais laikėsi pati Europos universiteto idėja, nejučia imti vis labiau nustumti nuo katedrų valdymą, studijų procesą ir jų pačių darbą liečiančių sprendimų priėmimo (čia, žinoma, nekalbu apie vis dar dėstančią aukštojo mokslo nomenklatūros dalį). Paraleliai vyko ir jų autoriteto silpninimas. Tai reiškia, kad nuo šiol aukštojo mokslo administratoriai, kaip žinia, dažnai pasirenkantys šį karjeros kelią, nes, deja, buvo ne itin gabūs ir perspektyvūs mokslininkai..., įgijo finansinės bei biurokratinės galios svertus į savo rankas perimti universitetų vidinio gyvenimo kontrolę, tuo pačiu ignoruojant ar sau pajungiant visos akademinės bendruomenės interesus. O tai galiausiai atvedė prie pastaruoju metu visu gražumu išsiskleidusios prieš esamiems ar per šį laikotarpį naujai konsoliduotiems akademiniams klanams nepriklausančius dėstytojus naudojamos „bizūno politikos“, tuo tarpu „meduoliui“ – t.y. algų pakėlimui - vis labiau tolstant horizonte...

Kaip gi taip greit ir be stipresnio pasipriešinimo pavyko dėstytojus paversti iš esmės beteisiais ir bebalsiais akademiniais prekarijais? (prekarijus arba naujasis proletaras, o Lietuvos atveju – tikras liumpenas, kurio nė negalima būtų lyginti su kokiu užsenio, netgi Afrikos(!), universiteto ar juolab tarpukario profesoriumi beigi docentu, kurie tuomet pelnytai priklausė viduriniajai klasei, taigi buržuazijai, – tai laikiną, socialiai neapsaugotą samdomą darbą dirbantis asmuo). Šalia kitų priemonių, kurių dėl vietos stokos čia neminėsiu, tam buvo pasitelkti ir studentai. Neoliberalus „krepšelių reformos“ pobūdis ir įgyvendinimo logika į studijas atvirai implantavo verslo principus ir kliento-paslaugos gavėjo / aptarnaujančio personalo santykius. Tai reiškia, kad studentai virto klientais (o klientas, kaip žinia, visuomet teisus...), o dėstytojai – juos aptarnaujančiu personalu, švietimo paslaugos teikėju. Reformos eigoje dėsningai radosi ir studentų aktyvas - „naujieji komjaunuoliai“, kurie, dažnai būdami ne patys pažangiausi, tačiau valdžios ambicijų akivaizdžiai nestokojantys jaunuoliai, pasijuto įgiję galią ne tik kalbėti visų studentų vardu, bet ir reikalauti sau vis didesnių teisių bei privilegijų, įskaitant teisę vertinti bei (administracijos rankomis) bausti jiems neįtikusius reiklesnius ar tiesiog ne(pa)įtikusius dėstytojus. Įsivaizduokime, kad, pavyzdžiui, iš 30 kursą išklausiusių studentų kokie 7-11 užpildo neprivalomą anoniminę anketą, kurią skaito ne tik dalyko dėstytojas, bet ir fakulteto administracija. Ir jeigu ten pasitaiko bent keli neigiami atsiliepimai, tai, iškilus reikalui, jie gali būti nesunkiai panaudoti prieš kuo nors neįtikusį kolegą(-ę). Nepaisant šių vertinimų anonimiškumo, itin abejotino jų reprezentatyvumo ir negalėjimo patikrinti, ar ten parašyti dalykai išvis yra tiesa, o ne banalus kerštas dėstytojui gavus prastesnį pažymį, jie tampa vėzdu lupti katedros „išrinktųjų“ grupei nepriklausančius, ar tiesiog kuo nors neįtikusius dėstytojus. Žinoma, tai negalioja formaliajam ir neformaliajam katedrų „elitui“. Net rimti etikos pažeidimai, kaip antai kolegų apšnekinėjimas ar tyčiojimasis iš jų studentų akivaizdoje, jei tik tai sau leidžia įtakingas akademinio klano narys, fakulteto vadovybės dėmesio nesulauks... Beje, šis studentų atliekamų dėstomo dalyko ir paties dėstytojo vertinimų punktas yra oficialiai įrašytas ir į dėstytojų kvalifikacijos vertinimo dokumentus, apibrėžiančius jų atestavimo bei konkursų užimti pareigas rengimo tvarką. Tokiu būdu, manipuliuojant tariamu studentų nepasitenkinimu, atsiveria puiki proga teisėtai „susitvarkyti“ su anonimiškai apskųstais dėstytojais, jei tik jie bando reikšti kokias nors pretenzijas ar šiaip yra kuo nors vadovybei nepatogūs.

Tai formuoja įtarumo ir visų nepasitikėjimo visais bei psichologinio nesaugumo atmosferą, nuo kurios nukenčia ne tik dėstymo kokybė, bet ir santykiai tarp dėstytojų ir studentų, kurie normaliomis sąlygomis paprastai būna grįsti kolegiškumu ir bendradarbiavimu (o sovietmečio tyrinėtojams ar tuo metu gyvenusiems tai turėtų priminti anoniminių skundų reikšmę režimui dorojantis su sistemai pavojingais, jos kritikais ar tiesiog nekaltai apšmeižtaisiais). Dabar tai jau sukūrė situaciją, kai dėstytojai ima bijoti būti nors kiek reiklesni, kad neužsitrauktų studentų nemalonės, tad stengiasi visaip jiems įsiteikti, kad tik išlaikytų populiarumą. Todėl gabesni ir noro mokytis dar nepraradę studentai jau netgi ima skųstis dėstytojais, kurie jau visiškai nuleido reikalavimų savo dėstomam kursui kartelę ir rašo tik puikius pažymius...

Beje, neformalus katedrų darbuotojų susisluoksniavimas į „elitą“, juos aptarnaujančius ir „runkelius“ (taip, universitetai, deja, irgi neišvengė šios „Dviejų Lietuvų“ atskirties), plintantis pastarųjų mobingas pasitelkiant šmeižtus, apkalbas, intrigas, kaip ir favoritizmas, nesąžininga konkurencija, taikomi dvigubi standartai ir nebeslepiamas saviškių protegavimas kitų sąskaita ir t.t., vis labiau tampa akademinio gyvenimo kasdienybe. Žinoma, ne visur. Laimei, dar ne visur... Tačiau vis labiau pastebima tai, ką būtų galima pavadinti net dvigubu akademinės meritokratijos erozijos procesu ir vidiniu aukštųjų mokyklų korumpavimuisi. Viena vertus, sudarytos puikios sąlygos ir terpė minėtam dėstytojų autoriteto žlugdymui, postų ir pareigų dalyboms ne pagal realius akademinius pasiekimus, o pagal administracinius ar klaninius nuopelnus, ardo ilgametę universitetinę tradiciją pripažinti ir skatinti tik geriausius iš geriausių, tuo pačiu frustruoja ir demoralizuoja mokslininkų bendruomenę. Kita vertus, kaip matėme, nerašytas reikalavimas studijų procesą padaryti studijuojantiems kuo lengvesnį, neįpareigojantį, malonų ir nebekeliantį nei streso, nei intelektualinių iššūkių, veda prie jo devalvacijos, kas, greta itin nuleisto patekimo į aukštąją mokyklą slenksčio, kuria visuotinei studijuojančiųjų idiotizacijai palankią atmosferą. Galiausiai sąmoningas socialinio mokslininko statuso nužeminimas ir pačių prisitaikančiųjų prie naujosios neoliberaliosios tvarkos nusižeminimas prieš konsoliduotus akademinius klanus darviniškoje kovoje dėl išlikimo atveda į tokią situaciją, kai, užuot atlikus savo intelektualinę misiją Lietuvos krizės sąlygomis, ieškant kaip panaudoti savo žinias ir sukauptą patirtį padėti jai išlipti iš moralinės duobės, visos mokslininkų jėgos ir pastangos sutelkiamos daugiausia savo asmeniniam išlikimui užtikrinti, dažnai nevengiant nė lipimo per kitų galvas.

Štai miela kolegė, vos tik tapusi šiokia tokia viršininkute - studijų programos komiteto pirmininke - tariamo studijų programos atnaujinimo dingstimi kartu su prodekanu paskubės perimti jūsų sukurtą ir daugelį metų tobulintą autorinį privalomąjį teorinį kursą ir jo medžiagą. Mažėjančio stojančiųjų skaičiaus ir grėsmės, kad nesusirinkus reikiamam studijuojančių skaičiui gali tekti naikinti kai kurias studijų programas, akivaizdoje privalomieji kursai įgyja aukso vertę, nes užtikrina reikiamą krūvį ir ateityje garantuoja darbo vietą. Taigi, fakultetuose prasideda tikra jų medžioklė, primenanti mafijos reiderių išpuolius siekiant perimti pelningus verslus... Kompetencijos ir įdirbis čia nueina į dešimtą planą (teko girdėti istoriją iš vieno VU fakulteto, kaip sudėtingas žymaus į pensiją išeinančio profesoriaus kursas buvo atiduotas dėstyti dekano favoritui, nors visi dar atmena, kaip būnant studentu, jam šį kursą pavyko išlaikyti tik iš kažkelinto karto ir tik žemiausiu balu...). O jei turėsite pakankamai naivumo ir užsispyrimo ieškoti teisybės, katedros posėdyje susidursite ne tik su nusistebėjimu: „juk jiems gi reikia krūvio“, „juk tu gi antraeilininkė, tad neturi teisės iš viso reikšti jokių pretenzijų ir dar turi džiaugtis, kad tave iš viso čia laiko“, „juk šį kursą gali dėstyti bet kas“ (aha, tai gal pakvieskim žmogų iš gatvės?), „juk tavo knygos ir straipsniai publikuoti, visi gali jais naudotis“, bet ir patirsite atviras patyčias. Jūs isteriškai apstaugs, bus trankomos durys, ir visą šią sceną jūsų kolegoms - nuolankiesiems avinėliams, kol jų pačių dar neveda į skerdyklą, - tylint, stebės ir galvon dėsis doktorantai – būsimieji mokslininkai... Kokią akademinės etikos ir bendruomeninės kultūros pamoką jie tuomet išmoks?... Jau nekalbant apie tai, kokį smūgį tai suduos dėstytojo kūrybinei motyvacijai. Ar beverta iš viso stengtis ir kokybiškai rengti savo kursus, jeigu jie bet kada gali būti „teisėtai“ perimti tų, kurie „nusipelnė gyventi geriau“?

Tačiau, pasirodo, dar naiviau ieškoti teisybės toliau. Profsąjungos, nepaisant jų geranoriško siekio padėti, čia bejėgės, pataria kreiptis į realias galias turinčią Universiteto centrinę akademinės etikos komisiją. Tačiau VU CAEK, kurios prašoma išaiškinti, kokias teises į savo autorinius kursus turi dėstytojai ir ar administracines pareigas užimantys kolegos nesupainiojo viešųjų-privačiųjų interesų savavališkai perimdami kito parengtą ir dėstomą kursą, „saliamoniškai“ nusikrato šio reikalo permesdama jį fakultetui, t.y. peradresuodama avies skundą prieš vilkus pačių vilkų teismui... Taip ratas užsidaro. Kadangi dėl pradėtos VU "optimizacijos" tokių ir panašių konfliktinių situacijų, tikėtina, ateityje tik daugės, tai signalas, kad ši komisija tėra akademinės bendruomenės gyvenimo savireguliacijos simuliakras ir vidinės demokratijos imitacija. Todėl neverta į ją kreiptis, o geriausia būtų ją iš viso paleisti.

Čia aprašytas mažytis dabarties universitetinio gyvenimo epizodas, kokių būtų galima pririnkti daugybę iš skirtingų VU fakultetų bei iš įvairių aukštųjų mokyklų (kur situacija šiuo atžvilgiu veikiausiai yra dar blogesnė), liudija viena. Nesibaigiančio aukštojo mokslo reformavimo kontekste vyksta sparti akademinių bendruomenių erozija ir kūrybinės bei profesinės motyvacijos žlugdymas. Įsigalint nomenklatūriniams klanams sutraukomi darniam mokslininkų gyvenimui gyvybiškai būtini pagarbūs Mokytojo-mokinio ryšiai, vyksta spartus „išrinktiesiems“ nepriklausančių darbuotojų įbaudžiavinimo procesas. Kas galiausiai atveda prie kolegiškumo, solidarumo ir savitarpio pasitikėjimo praradimo, galiausiai prie demotyvacijos ir demoralizacijos. Visa tai, akivaizdu, atsiliepia ir mokymo procesui, kuria tarpusavio nepasitikėjimo ir baimės atmosferą tarp dėstytojų ir studentų. Be abejonės, tai kenkia ir akademinėms laisvėms. Nes prieš pareikšdamas savo ekspertinę nuomonę, pavyzdžiui, apie svarstomą disertaciją ar mokslinės diskusijos metu, tūlas kolega (-ė) jau turės gerai pagalvoti, ar jo požiūris patiks ir bus priimtinas fakulteto vadovybei...

Iš esmės ši padėtis tapo įmanoma dėl daugelio priežasčių, dalis kurių yra naujos, neoliberaliojo aukštojo mokslo reformavimo nulemtos, o dalis paveldėtos dar iš sovietmečio, kuomet mokslininkai ir tyrėjai buvo režimo bene labiausiai kontroliuota, manipuliuota, išnaudota ir intelektualiai prievartauta socialinė grupė. Nieko stebėtino, kad tuomet susiklosčiusios išgyvenimo strategijos gajos iki šiol. Tai ir uolus prisitaikymas prie kintančių „žaidimo taisyklių“ bei administracijos reikalavimų. Tai ir akademinės bei kūrybinės laisvės (susi)varžymas ir veiklos biurokratizavimas (o tokioje mažoje šalyje, kur visi vienas kitą pažįsta, - ir skirtingų ideologinių bei institucinių grupuočių paslėptos kovos dėl simbolinės galios ir ypač dėl finansinių srautų užvaldymo). Tuo tarpu sąžiningesni, ar menkiau „prasisukti“ gebantys mokslininkai dėl į kraują įaugusios baimės, institucinio ir socialinio nesaugumo, nuolatinio streso ir fizinio nuovargio bandant išgyventi nusilaksčius per kelis darbus, visa tai galiausiai palydinčio egzistencinio beprasmiškumo, bevelija rinktis vidinę emigraciją, užsidarydami knygų ar meno kūrinių pasaulyje, siauruose šeimos, bičiulių ir bendraminčių ratuose. Taip, gyvenant vadinamuose informaciniuose burbuluose, vengiama eiti į viešumą, kad ginkdiev neužkabintum kieno galingesnio interesų ir pats skaudžiai nenukentėtum. O nukentėti sistemoje, pasižyminčioje įsišaknijusia subtilia institucine prievarta, atskiruose fakultetuose įsitvirtinusiomis feodalinėmis kunigaikštystėmis, viršininko-pavaldinio mentalitetu, išties nesunku. Tačiau dabartinė Lietuvos vertybinė krizė, kaip ir aukštojo mokslo „reformų“ sukeltas chaosas, yra ir prielaida atsikvošėti, mokslininkams nusimesti baudžiauninko naštą, pabandyti atrasti savo būties prasmę ne vien savitiksliame „mokslo produkcijos“ štampavime ar reitingų vaikimęsi. Tik ar tam užteks išminties ir drąsos?

P.S. Aš palieku VU, kuriam atidaviau beveik dvidešimt savo gyvenimo metų. Rašiau šį tekstą skaudama širdimi. Ilgai dvejojau, ar jį publikuoti. Ne tik baimindamasi tikėtino buvusių kolegų keršto. Nenorėčiau, kad jis būtų skaitytojų suprastas kaip vien asmeninių nuoskaudų išliejimas. Siekdama susidaryti objektyvesnį vaizdą daug bendravau su įvairių VU fakultetų ir kitų aukštųjų mokyklų dėstytojais. Visi jie pasirodė turį vienokių ar kitokių nuoskaudų, jautėsi savosiose institucijose žeminami, išnaudojami, pervargę... Negaliu jų smerkti už tylėjimą, kai reikia kovoti, nesolidarumą, prisitaikėliškumą ir baimę, taikstymąsi su viršesniųjų nesiskaitymu ir nepelnyta nepagarba. Skirtingai nuo manęs, kuri savo pagrindinėje darbovietėje – LII – laimei, pažįsta ir visai kitokį – šiltą, kolegišką, racionalų ir profesionalų - bendravimo būdą, jie tiesiog taip įpratę, dažnai nė neturi kur išeiti, o juk privalo išmaitinti šeimas, mokėti kreditus, galiausiai, nepaisant nieko, siekti savo kūrybinių planų realizacijos... Tačiau atviru lieka klausimas, ar tokių nuolankių akademinių baudžiauninkų ugdomi studentai išties turi galimybę tapti pilnavertėmis, kitus gerbiančiomis, laisvomis, atsakingomis ir savarankiškai mąstančiomis asmenybėmis?

Susiję

Ugdymo politika 8627116511925237110

Rašyti komentarą

  1. Jeigu reiktų spręsti, ar Lietuvos aukštajam mokslui labiau pakenkė sovietinė okupacija, ar liberalizmo diktatūra, dar reiktų gerai pagalvoti. :)
    Išties, aukštajame moksle įsigalėjo liguista atmosfera - ir ji persmelkia visus lygmenis, t.y. ne tik tarpasmeninius, bet ir tarpinstitucinius santykius. Nėra normalu, kai dėstytojo darbas vertinamas pagal studentų atsiliepimus, ir "danosas" gali realiai tapti šantažavimo priemone, nėra normalu, kai rimtu veidu aiškinama, kad "studentai - mūsų darbdaviai", kai universiteto audito anketoje dedami klausimai "kiek sukūrėte dukterinių įmonių?", "kokį pelną sugeneravote?", "kaip sekasi konkuruoti su kitomis institucijomis?" ir pan. Nėra normalu, kai kolegos priverstinai tampa konkurentais. Bijau, kad jei tokios tendencijos išliks, autorės džiaugsmas dėl normalios atmosferos LII tėra laikinas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-07-15 08:06

    Iš tiesų.Formuojasi išrinktųjų kasta ir prie jų esančiųjų -jiems siūlomi projektai , apmokamos komandiruotės ir pan. O katedrų vedėjai už finansus net neatsiskaito, savo nuožiūra skiria arba neskiria priedus, prideda arba ne , kai reikia mokėti konferencijos mokestį, turi didelę įtaką skirstant krūvius ir įdomiausiai, formuojant nuomones apie kitus. Ypatingai gerai vykdo kai kurių jiems netarnaujančių, savo nuomonę turinčių izoliavimą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-07-15 20:37

    Be autorės išvardintų problemų, dar reikėtų paminėti "projektinį" mąstymą, persmelkusį visą akademinį ir neakademinį Lietuvos gyvenimą. Mąstoma, kaip išgyventi iki projekto pabaigos, kaip laiku įsisavinti pinigus, pateikti ataskaitas, bet kas bus po to, jau niekam nerūpi. Koks gali būti mokslo vystymasis, jei, pasibaigus projektui, mokslininkui gal teks imtis kitos temos, kuri jo visai nedomina, bet tam projektui gauti pinigai? Todėl vienas projektas nuskuta Gedimino kalną, kitas lipdo nuošliaužas, trečias griauna namus, ketvirtas toje pačioje vietoje vėl juos stato. Nėra jokio strateginio mąstymo. Todėl ruošiam studentus užsieniui, mokame mokytojams žemiausią ES atlyginimą, vežamės darbininkus iš Ukrainos o savi išvažiuoja ir t.t.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šiaip toks projektinis modelis ir mąstymas jau gana seniai gyvuoja Vakarų Europoje. Viena iš su tuo susijusių problemų, be čia jau išvardintų, yra dar ir ta, kad kai projektinių pinigų skirstytojai staiga nusprendžia, jog kuri nors mokslo kryptis nebereikalinga, tiesiog nustoja skirti tai sričiai pinigų ir visas mokslininko(-ų) indėlis besigilinant į vieną ar kitą sritį nueina šuniui ant uodegos. Prieš 20-15 m. teko šiek dalyvauti įvairiuose seminaruose ir konferencijose, kurias rengdavo skandinavų kolegos, tam gaudavę neblogas babkes. Be to, jie leisdavo ir knygas. Praėjo koks dešimtmetis ar kiek daugiau ir jų sritis atsidūrė kažkur užriby. Ir viskas tiesiog baigėsi. Tas pats dabar darosi ir Lietuvoje.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2017-10-31 10:22

    Straipsnyje daug tiesos, tačiau kai kur autorė kalba tik iš "manymo", o ne remiasi patirtimi ar žiniomis. Pvz. ji pareiškia, kad "dalis paveldėtos dar iš sovietmečio, kuomet mokslininkai ir tyrėjai buvo režimo bene labiausiai kontroliuota, manipuliuota, išnaudota ir intelektualiai prievartauta socialinė grupė." Intelektualiai prievartauta - taip, nors manyčiau, kad žiniasklaidos darbuotojai buvo labiau intelektualiai prievartaujami. Tačiau "labiausiai kontroliuota, išnaudota"? Nemanau, nes dirbau VU dėstytoju anais laikais ir gerai atsimenu, kad visokių kontrolių anais laikais buvo gerokai mažiau: visokių nuolatinių atestacijų, akreditacijų, savianalizių, metinių vertinimų ir kitko. Paradoksalu, bet sovietinis režimas suteikdavo dėstytojui daugiau akademinės laisvės (žinoma, dominuojančios ideologijos bei politikos rėmuose) ir daugiau socialinių garantijų. Dėl išnaudojimo - irgi, kaip čia pasakius: jeigu anuomet, pvz. docento tarifinė alga, kuri buvo lygi 320 rublių, buvo maždaug 2.3 karto didesnė, nei vidutinė alga (~140 rublių), tai šiandien ji (900 eurų) vidutinę šalies algą (830 eur/mėn) teviršija tik apie 10%....

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item