Kun. Robertas Urbonavičius. Nevertas manęs

Taip ir jūs 

laikykite save mirusiais nuodėmei, 

o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.

(antrasis skaitinys)

Ne, Viešpats tikrai nebuvo politiškai korektiškas ar pritariantis „švelnumo revoliucijai“ – šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje Jis triskart ištaria: „nevertas manęs.“ Tas, kuris myli savo tėvus, vaikus, neneša savo kryžiaus (sunkumų) – tas yra nevertas vadintis Kristaus mokiniu. Baisu, ar ne? Žinoma, jūs pasakysite, jog Jėzus sakė, kad tik tas, kuris myli savo artimuosius labiau nei Jį, nėra vertas būti mokiniu. Tai tiesa, Viešpats kviečia ne neapkęsti savo artimųjų, bet pirmiausia rinktis Jėzų, o tik paskui visa kita. Viešpats primena tiesą, kad tas, kuris pasiryš būti Kristaus sekėju, susidurs su nesupratimu ir atmetimu artimiausioje savo aplinkoje, tarp savo šeimos narių. Vis labiau lieka praeityje tos dienos, kada visa aplinka buvo daugiau ar mažiau katalikiška. Ateina tas metas, kuomet dažnėja situacijos, panašios į tą, į kurią buvo patekęs ir mūsų Išganytojas: „Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis kaip galvos netekęs“ (Mk 3, 21). Kaip dažnai šeimose tikinčioji pusė, norėdama išsaugoti ramybę, daro mažus kompromisus: ne visada nueina į sekmadienio Mišias, arba neina apskritai, nes pagonis vyras ar tėvas pyksta; gėdijasi melstis, nuvykti į atlaidus ar piligriminę kelionę. Kartais įvyksta ir didelės tragedijos – dėl tėvų baimės neišdrįstama atsiliepti į pašaukimą kunigystei ar vienuoliniam gyvenimui. Panašiai ir tikintys tėvai kartais nedrįsta sūnui ar dukrai pasakyti, kad yra nuodėmė gyventi „susimetus“ – nors tai ir madinga, dažnai net finansiškai padeda tokiai „šeimai.“ 

Nėra lengvų sprendimo būdų, kaip išlikti Kristaus mokiniu ir neatsitverti geležine tvora nuo savo klystančių artimųjų. Juk mūsų užduotis yra padėti Viešpačiui juos išgelbėti, o ne pasmerkti pražuvimui. Atsakymas yra meilė. Kas myli Viešpatį, tas visada ras būdą, kaip paliudyti Kristų kiekvienoje situacijoje. Viešpats nežadėjo patogumų, bet pažadėjo niekada mūsų nepalikti. Pirmiausia būkime nepakantūs savo nuodėmėms ir ydoms, o paskui galėsime padėti ir kitiems atrasti Kristaus tiesą. Mes turime būti Dievo palaiminimas ten, kur esame, ir tiems, su kuriais esame. Palaiminimas, o ne prakeikimas.

Jėzus meldė:

 „Tėve, už juos aš meldžiu: 

tegul jie bus viena mumyse, 

kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.

(Komunijos antifona)