Kun. Robertas Urbonavičius. Apkurtusi širdis

Gyvendamas teisiai, o Dieve,  Tavo veidą regėsiu,  vos rytą pabusiu –  Tave išvydęs, gėrėsiuos. (introitas) Tiems, kurie sten...

Gyvendamas teisiai, o Dieve, 
Tavo veidą regėsiu, 
vos rytą pabusiu – 
Tave išvydęs, gėrėsiuos.
(introitas)

Tiems, kurie stengiasi būti gerais katalikais, turbūt retkarčiais nutinka, kad pradėjus skaityti Mišių skaitinius galima pasakyti: šitą jau šimtąkart girdėjau. Viešpats čia sako tą ir aną, man reikia pasimokyti to ir šito. Taip elgdamiesi, užbėgame už akių Dievo malonei ir manome jau žiną, ko Viešpats iš mūsų nori. Tačiau klystame. Nes kiekvieną kartą Viešpats trokšta mus naujai prakalbinti, duoti mums naujų dalykų. Tad šios dienos Evangelijoje mus Išganytojas perspėja: „kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: „Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau“. 

Palyginimas apie dosnųjį sėjėją ir įvairias dirvas ir kalba apie Dievo ir mūsų elgesį. Viešpats savo malones beria visiems, tačiau kiekvienas šias malones skirtingai priima. Daug kas priklauso nuo mūsų širdžių. Kokios jos? Kur jos? Jei galėtume pamatyti kiekvieno atėjusio į sekmadienio Mišias širdį, ką išvystume? Dalį tokių, kurie galvoja, ką veiks grįžę namo, dalį, kurie nuobodžiauja, dalį, kuri galvoja, kad kunigas kalba apie kitus, o ne apie juos, ir galiausiai tą likutį, kuris tikrai meldžiasi ir išgyvena Šventąsias Mišias ne kaip pareigą, o kaip susitikimą su Gyvuoju Dievu.

„Tu mane sukūrei be manęs, tačiau manęs išganyti be manęs negali“ – teigė šventasis Augustinas, parodydamas, kad mes turime bendradarbiauti su Dievo malone. Dirbkime su savo širdžių dirvomis: suarkime jas ir palaistykime nuoširdžia išpažintimi bei atgaila, išrinkime puikybės ir teisimo akmenis, nuvykime paukščius – piktojo pagundas, sudeginkime malonumų ir patogumo erškėčius, ir tuomet duosime trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą derlių Dievo garbei.

Priėmę Švenčiausiąjį Sakramentą, Viešpatie, Tave meldžiame, kad mums, dažnai dalyvaujantiems šventose paslaptyse, nuolat gausėtų ir atpirkimo vaisiai.
(Postkomunijos malda)


Susiję

Robertas Urbonavičius 8827426507629166759
item