Vilniaus forumo pareiškimas dėl universitetų tinklo optimizavimo ir aukštojo mokslo politikos

2017 m. gegužės 29 d. Vilniaus forumo atstovai Švietimo ir mokslo ministerijoje susitiko su viceministru Giedriumi Viliūnu, išdėstė Forumo nuomonę dėl Vyriausybės vykdomo aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo ir pasiūlė LR Vyriausybei atsiimti universitetų tinklo optimizavimo planą. Susitikime buvo pažymėta, kad 2017 m. kovo 29 d. paskelbdamas viešą paklausimą LR valdžios institucijoms dėl Ministro Pirmininko patvirtintos darbo grupės aukštojo mokslo tinklo optimizavimui parengti Forumas išsakė nuogąstavimą, kad, nepaisant deklaruotų pažadų iš esmės keisti aukštojo mokslo būklę, bus tęsiama neoliberalizmo ideologija grindžiama politika. Tokią prielaidą daryti vertė akivaizdus verslo atstovų dominavimas darbo grupėje ir Vyriausybės iškeltų pertvarkos tikslų įvardijimas. Remdamasis susitikimo metu išdėstytais abiejų šalių požiūriais ir įvertinęs įvykusios diskusijos rezultatus, Vilniaus forumas mano esant būtina išsakyti savo požiūrį į aptartus klausimus.

Principinės Vilniaus forumo nuostatos dėl aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo plano

Darbo grupės paskelbtas projektas, kuriam Vyriausybė pritarė ir kurį pateikė svarstyti Seimui, bei vieši Ministro pirmininko ir Ministrės pareiškimai ir šio projekto komentarai visiškai patvirtino Vilniaus forumo paklausime išsakytas abejones ir nuogąstavimus dėl dar vienos universitetų pertvarkos tikslų ir jos įgyendinimo būdų.

Seimui pateiktas projektas buvo rengtas mažiau nei du mėnesius – rekordiškai trumpą laiką, turint omenyje numatytos įgyvendinti pertvarkos mastą. Pertvarkos plane neatsakyta į principinį ir svarbiausią klausimą, ką iš tiesų keičia universitetų mechaninis jungimas ir kodėl jis tapo prioritetiniu ir pirmuoju reformos tikslu. Vilniaus forumo manymu, tai liudija, kad Vyriausybė visiškai nesiekia keisti aukštojo mokslo sistemos. Universitetų tinklo optimizavimo projektą tenka vertinti ne kaip tikrą reformą, o tik kaip pastangas išsaugoti ir tęsti iki šiol vykdytą neoliberalią aukštojo mokslo politiką, siekiant paslėpti pragaištingus jos padarinius.

Visiems žinoma, kad sisteminė aukštojo mokslo reforma jau buvo atlikta prieš aštuonerius metus. 2009 m. buvo tikimasi, kad universitetų sukomercinimas ir tarpusavio konkurencija dėl finansavimo šaltinių neišvengiamai vers juos savanoriškai jungtis į didesnius darinius, išspręs efektyvumo ir kokybės problemas. Nieko panašaus neįvyko dėl paprasčiausios priežasties: kovodami dėl resursų universitetai plėtė paslaugų pasiūlą, t. y. didino studentų skaičius, priiminėdami nepasirengusius studijuoti, bet pasiruošusius mokėti už mokslą asmenis, bei kūrė mokslo ir studijų simuliakrus. Vyriausybė imasi gelbėti ir tęsti šį žlugusį reformos projektą pirmiausia pasitelkdama ne akademinę bendruomenę, o specifinių  ir siaurų interesų aukštajame moksle turinčius verslo sluoksnius.

Jeigu turi kokį nors pagrindą teiginiai, jog Lietuvos aukštojo mokslo kokybė yra nepatenkinama, o pats aukštasis mokslas serga, tai gali reikšti tik viena: iki šiol mėgintos įgyvendinti neoliberalios „krepšelinės“ reformos intelektualinį, moralinį ir politinį bankrotą. Tačiau užsimojus pertvarkyti universitetų tinklą ir kurti naujus jų junginius, apie tikrąsias krizės priežastis net neužsimenama. 

Tylima dėl akivaizdžios priežasties: susitraukusioje, ,,sukrepšelintoje“ studijų ,,paslaugų“ rinkoje siekiama „optimizuoti“ ne universitetus, o tik jų iškabomis besidangstančias ir jų vardu veikiančias akademinio verslo įmones. Visos diskusijos reformos klausimais grindžiamos tik ekonominio efektyvumo (pelningumo) ir abstrakčiai įvardijamos ,,kokybės“ argumentais. Aukštojo mokslo suverslinimo programa yra toliau plėtojama ir gilinama: anksčiau vykusi beatodairiška konkurencinė kova dėl finansavimo šaltinių (,,krepšelių“ ir mokančių už mokslą studentų pinigų), šiems išsekus dėl sumažėjusio moksleivių skaičiaus ir jaunimo emigracijos, nuosekliai pereina į naują plotmę ir virsta vidine akademinių bendruomenių kova dėl išgyvenimo. Todėl Seimui pateiktas universitetų tinklo ,,optimizavimo“ planas, nepaisant jį lydinčių skambių kalbų apie valstybės atsakomybę universitetams ir politinę valią, tėra įrankis atsikratyti šios atsakomybės – jis tėra įrankis supriešinti universitetus bei pačias akademines bendruomenes ir paskatinti ,,savanoriškai“ susinaikinti. Nėra jokio skirtumo, kokia konkreti būsimų universitetų sąjunga šiuo metu surašyta projekte, – svarbu, kad šis projektas inicijuoja naują dar aršesnės ,,kovos už būvį“ universitetinėje  „laisvojoje rinkoje“ tarpsnį.

Ypač svarbiu reformos bruožu, atskleižiančiu tikruosius jos tikslus, yra tai, kad nenumatoma didinti asignavimų aukštajam mokslui, nors tai leistų padaryti auganti šalies ekonomika. Valstybės nenoras ir vengimas investuoti į universitetų ateitį reiškia viena: aukštosios mokyklos nelaikomos nacionaliniais žinių kūrimo, kaupimo ir saugojimo židiniais, o jų kultūrinė ir šviečiamoji misija jau atvirai nuvertinama ir paneigiama. 

Universitetų ar jų padalinių naikinimas, nešalinant krizę sukėlusių priežasčių, reiškia, kad jie yra baudžiami už neatsakingą valstybės politiką. Šitaip dar labiau stiprinamas visuomenės nepasitikėjimas Lietuvos aukštuoju mokslu, nepelnytai menkinamas jo prestižas ir skatinama Lietuvos studentų emigracija į užsienio aukštąsias mokyklas. Pasirinkta reformų strategija skatina nesveiką universitetų darbuotojų konkurenciją ir susipriešinimą. Jungiantis ne universitetams, bet akademinių paslaugų įmonėms, kai išeities taškas yra tik komercinė nauda ir pelningumo kriterijai, vyks ne mokslo žmonių intelektinio ir kūrybinio potencialo telkimas, o tik ,,žmogiškųjų išteklių“ kova dėl išlikimo. Vykdant šių ,,išteklių“ atranką, išliks tik prisitaikiusieji prie universitetinės „laisvosios rinkos“ reikalavimų.

Vykdant tokią reformą, sąmoningai bandoma sunaikinti pačią universiteto kaip laisvos mokslo žmonių bendruomenės sampratą bei paneigti jo šimtmečius vykdomą misiją – kurti ir saugoti jį įsteigusios visuomenės intelektinį paveldą ir laiduoti jos kultūrinės tradicijos gyvybingumą bei tęstinumą. Tikslingai ir kryptingai griaunant akademines bendruomenes, siekiama galutinai įtvirtinti universitetinę baudžiavą ir atverti kelią nepabaigiamam aukštųjų mokyklų kaštų ,,optimizavimui“ nuolatos didinant jų darbuotojų lažą – darbo krūvius ir išnaudojimą.

Vilniaus forumas pasisako už racionalią ir konstruktyvią Lietuvos aukštojo mokslo pertvarką, atitinkančią ilgalaikius Tautos, valstybės ir akademinės bendruomenės interesus. Tačiau būtinas ir neišvengiamas šalies mokslo ir studijų potencialo telkimas neturi tapti ,,optimizavimu“, paverčiančiu universitetus greitam ir lengvam pasipelnijimui skirtų ,,išteklių“ santalkomis, kurias išsidalinus ir grobuoniškai išeikvojus, jie bus pamiršti ir palikti likimo valiai. Pertvarkyti universitetus reikia. Tačiau jungimo negalima paversti pirmaeiliu uždaviniu – negalima tikslo painioti su priemonėmis arba, vaizdžiai sakant, vežimo statyti prieš arklį. Todėl pertvarkant dabartinę universitetų sanklodą turi būti nuosekliai imamasi šių veiksmų:

1. Vadovaujantis istoriškai susiklosčiusia autentiška universiteto idėja, valstybiniu lygmeniu pripažinti ir teisiškai įtvirtinti jo misiją bei uždavinius.

2. Iš tiesų, o ne deklaratyviai atsisakyti neoliberalizmo ideologija grindžiamos valstybinės aukštojo mokslo politikos ir kritiškai apmąstyti bei įvertinti 2009 m. vykdytos reformos padarinius. Būtina kelti šios reformos pagrindinių ideologų, planuotojų ir vykdytojų moralinės, politinės ir galbūt teisinės atsakomybės klausimą.

3. Įstatymiškai sukurti prielaidas aukštojo mokslo reformai, atitinkančiai visuomenės ir valstybės interesus ir grindžiamai prielaida, kad rūpinimasis šia sritimi yra nacionalinio saugumo ir Tautos išlikimo pagrindas.

4. Sistemiškai peržiūrėti ir priimti iš esmės naują Mokslo ir studijų įstatymą, užtikrinantį realią universitetų autonomiją bei studijų ir mokslinių tyrimų laisvę. 

5. Numatyti sutartinius ir aiškiai apibrėžtus aukštųjų mokyklų įsipareigojimus visuomenei bei valstybei ir įtvirtinti universitetinio ugdymo bei mokslo tiriamosios veiklos standartus.

6. Augant šalies ekonomikai ir tikslingai mažinant išpūstam bei neefektyviam biurokratiniam valstybės aparatui išlaikyti skiriamas lėšas, didinti valstybinį aukštojo mokslo finansavimą.  

7. Neapsiriboti vien tik abstrakčiais globalios konkurencijos rodikliais ir reitingais paremto universiteto vertinimo strategija, bet universitetų veiklos atskirose mokslo ir studijų srityse vertinimą sieti su konkrečiais valstybės ir visuomenės poreikiais ir jį grįsti profesionalumo bei pasiekimų kriterijais.

8. Mokslo ir studijų finansavimą užtikrinti ilgalaikėmis sutartimis, garantuojančiomis stabilią jas vykdančių institucijų ir mokslininkų veiklą. 

9. Politiškai bei instituciškai išspręsti masinio aukštojo mokslo keliamas studijų  kokybės užtikrinimo problemas. Tai ypač aktualu, rengiantis jungti universitetus ir didinti studentų srautus. 

10. Vykdant universitetų reformą, būtina besąlygiškai išsaugoti mokslo ir studijų vienovės principą.

11. Universitetų tinklo optimizavimo klausimą spręsti tik atlikus anksčiau išvardytus parengiamuosius pertvarkos veiksmus.

12. Aukštųjų mokyklų tinklą būtina pertvarkyti ne urmu, bet atskirai analizuojant ir įvertinant kiekvieno universiteto finansinę būklę, jo mokslo ir studijų potencialą ir plėtros alternatyvas bei perspektyvas.