Kun. Edmundas Naujokaitis. Kodėl lotyniškai?

„Kodėl tradicinės šventosios Mišios aukojamos lotyniškai? Kuo blogas buvo hierarchų sprendimas pagaliau įvesti pamaldose visiems supranta...

„Kodėl tradicinės šventosios Mišios aukojamos lotyniškai? Kuo blogas buvo hierarchų sprendimas pagaliau įvesti pamaldose visiems suprantamą kalbą?“ Tai bene pirmas klausimas, kuris kyla pradėjus kalbą apie Tradiciją, senąsias šv. Mišių apeigas. Neturint laiko ilgoms diskusijoms, į jį galima atsakyti klausimu: „O kodėl Jūs kalbate lietuviškai?“ „Nes esu lietuvis“, – pasigirs atsakymas. Tuomet belieka paaiškinti: „Todėl ir mes branginame lotynų kalbą, nes ji yra mūsų Bažnyčios kalba“. Esame katalikai, todėl stengiamės išlaikyti katalikišką lotynų kalbą.

Lotynų kalbos nuvertinimas ir pamiršimas yra aiškiausiai matomas krizės, ištikusios katalikų savimonę, požymis. Nejučia prisimename tuos nutautėjusius XIX amžiaus lietuvius, kurie nesuprato „litvomanų“, taip atkakliai pabrėžusių, jog reikia mokėti, visuotinai vartoti ir turtinti savo tautos kalbą. Tik stiprėjant tautiniam sąjūdžiui tapo visuotinai aišku, kad gimtoji kalba yra vertybė.

Kalba yra kiekvienos tautos siela, kuri įsikūnija ir reiškiasi raštijoje, literatūroje, o pirmiausia gyvame tos kalbos vartojime. Lygiai taip ir „Dievo tauta“, kaip dabar dažnai vadinama Bažnyčia, pamiršusi savo kalbą, lyg netenka sielos, kuri laike ir erdvėje vienija jos kaip mistinio Kristaus Kūno narius.

Pramokti lotynų kalbos ar bent ją gerbti mus turėtų paskatinti natūralus katalikiškas „patriotizmas“: turime būti savo šeimos, giminės, regiono, tautos, bet ir Christianitas, krikščionijos, bei jos vakarinės, lotyniškosios dalies („Europos“ katalikiškąja prasme) patriotais. Tai ypač aktualu šiandien, kai vėl iškyla religija paremtos civilizacijos, kultūrinės erdvės reikšmė. Politinėje plotmėje vyksta „pasaulių karas“, kuriame susiduria nebe Vokietija, Rusija ar Bangladešas, bet katalikybės, islamo, stačiatikybės, liberaliojo protestantizmo, induizmo suformuotos civilizacijos. Deja, katalikiškoji civilizacija yra bene labiausiai „nutautėjusi“, katalikai gėdijasi savo katalikiškumo ir skuba jo atsikratyti. O dėl to didele dalimi kaltas lotynų kalbos pamiršimas. Be šios kalbos bent minimalaus supratimo neįmanoma dalyvauti tradicinėje liturgijoje, giedoti grigališkojo choralo, susipažinti su katalikiška filosofija ir teologija.

Katalikiškos bažnytinės kalbos

Katalikų Bažnyčioje iki modernistinių Vatikano II Susirinkimo reformų teisėtai gyvavo apie 10 taip vadinamų „bažnytinių kalbų“: lotynų, graikų, sirų, bažnytinė slavų, koptų, etiopų, gruzinų, armėnų, rumunų, arabų. Kiekviena vietinė Bažnyčia turi savo tradicinę bažnytinę kalbą, kuri dažniausiai sutampa su jos liturgijos kalba. Bažnytinė kalba naudojama visuose oficialiuose mokymo ir teisės dokumentuose, susirinkimuose, teologiniuose raštuose, studijose ir t. t. Visos šios kalbos (išskyrus rumunų ir arabų) yra „mirusios“, t. y. senovinės, liaudies nebevartojamos. Kodėl gi nevartojamos gyvosios kalbos?

Tai istoriškai susiję su krikščionybės plitimu ir milžiniška tradicijos reikšme Bažnyčioje. Dauguma į Kristaus tikėjimą atverstų tautų dar neturėjo išvystytos literatūrinės kalbos, tinkamos teologijai ir kultui. Net ir tokiai kalbai susiformavus, šios tautos iš pagarbos tradicijai išlaikė tą kalbą ir apeigas, kurias gavo savo krikšto metu. Jei bažnytine tapo tautinė kalba (kaip pas lotynus, graikus, armėnus), buvo visiems laikams išlaikoma ir konservuojama pirmykštė kalba, nuo kurios ilgainiui visiškai nutolo šnekamoji.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus sakė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 15, 24), todėl naudojo dvi kalbas: dalyvaudamas Jeruzalės šventyklos arba sinagogos pamaldose bei cituodamas Senąjį Testamentą – kultinę hebrajų, o kasdienėje vartosenoje ir skelbdamas Evangeliją – aramėjų kalbą, kurią žydai atsinešė iš Babilonijos tremties. Gali būti, kad Jėzus yra kalbėjęs ir lotyniškai: tikėtina, kad šimtininkas Kafarnaume kreipėsi į jį savo kalba: „Domine, non sum dignus...“ (Lk 7, 6) ir Jėzus jam taip pat atsakė. Pokalbis tarp Jėzaus ir Poncijaus Piloto taip pat galėjo vykti Romos Imperijos valstybine kalba.

Piloto padarytas užrašas „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“, pritvirtintas prie Išganytojo kryžiaus, buvo parašytas „hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai“ (Jn 19, 20). Bažnyčia nuo seno laikė tai ypatingu, Apvaizdos nustatytu šių trijų kalbų iškėlimu, pašventinimu, paskyrimu tarnauti tos kryžiaus aukos kasdieniam atnaujinimui šv. Mišiose. Iš tiesų, pirmuosius tris Bažnyčios amžius liturginėmis buvo tik šios trys kalbos. Tai pagrindinės Šv. Rašto kalbos: Senasis Testamentas parašytas hebrajiškai (ir aramėjiškai), seniausias ir iki šiol Rytuose vartojamas ST vertimas („Septuaginta“, LXX) bei visas Naujasis Testamentas yra graikų kalba, o Vakarų Bažnyčios oficialus Biblijos vertimas yra lotyniškoji šv. Jeronimo Vulgata. Galiausiai, šios kalbos iš esmės prisidėjo prie Bažnyčios kūrimosi: Bažnyčia  gavo dieviškąjį Apreiškimą iš žydų, pagrindinių apreikštųjų tiesų teologinį suformulavimą iš graikų, o institucinį tikinčiųjų suorganizavimą ir savo teisinę struktūrą iš romėnų.

Kadangi Pilotas tikriausiai buvo pramokęs ne biblinės hebrajų, o kasdieniuose reikaluose svarbios aramėjų kalbos, galima spėti, kad pirmoji kryžiaus lentelės kalba buvusi aramėjų, o ne „hebrajų“. Manoma[1], kad Viešpats prieš savo kančią Senojo Testamento paschos apeigas atliko, kaip įprasta, hebrajų kalba, o Naujojo Testamento Paskutinėje vakarienėje, įsteigdamas šv. Eucharistiją, kalbėjo aramėjiškai. Apaštalai ir pirmieji krikščionys greitai nustojo dalyvauti šventyklos ir sinagogos apeigose, seniausia apaštalų liturgija Jeruzalėje tikrai vyko aramėjiškai, gal dar kurį laiką giedant hebrajiškas psalmes. Aramėjiškai tikriausiai buvo parašyta ir apie 50–60 m. po Kr. atsiradusi pirmykštė Evangelija pagal Matą. Taigi ST hebrajų kalba sąmoningai nepaversta NT liturgine kalba, siekiant pabrėžti radikalų perėjimą iš Senojo į Naująjį Testamentą. (Dėl tokio atsiribojimo nuo judaizmo vietoj šeštadienio imtas švęsti sekmadienis, vietoj pirmadienio ir ketvirtadienio pradėta pasninkauti trečiadienį ir penktadienį, ir pan.) Tai, kad ši kalba buvo šnekamoji, tikrai nebuvo apaštalams svarbus argumentas: esą mes, krikščionys, paprasti žmonės, atsiribojam nuo kultinės kunigų ir mokytų fariziejų kalbos. Tiesiog buvo įvesta nauja, skirtinga nuo judaistų kultinė kalba. Krikščionių liturgija iš pat pradžių buvo iškilmingas kultas, kurį skubėta papuošti įvairiomis apeigomis, maldomis, šventais indais ir rūbais, todėl jai buvo skirta ir sava kalba. Liturgijoje vartota aramėjų kalba greitai virto liturgine sirų kalba, skirtinga nuo kasdienės. Įvairiomis jos tarmėmis naudojasi katalikai sirai, maronitai, Indijos malabarai ir malankarai, taip pat klaidatikiai nestoriečiai, jakobitai.

Antroji seniausia bažnytinė ir liturginė kalba yra graikų, kurią daugiausia naudoja schizmatikai graikai stačiatikiai ir tik nedidelės katalikų unitų grupės. Helenistinė graikų kalba, vadinama koine (gerokai skirtinga nuo klasikinės), buvo visuotinai žinoma tuose kraštuose, į kuriuos keliavo apaštalai, todėl ja parašytas visas Naujasis Testamentas, ji tapo liturgijos kalba. Vėlgi, šis liaudies kalbos vartojimas liturgijoje nėra argumentas už dabartinį liaudies kalbų įvedimą, nes apaštalai šią kalbą panaudojo tik kaip medžiagą palaipsniam iškilmingos, puošnios kultinės kalbos suformavimui, kuri greitai atsiskyrė nuo kasdienės. Juk liturgijos kalba negali būti sukurta iš nieko, ji turi išaugti iš kokios nors šnekamosios kalbos. Dabar vartojama liturginė graikų kalba galutinai susiformavo VI–VIII a., ji skiriasi ir nuo koine, ir nuo šiuolaikinės graikų kalbos.

Įdomu, kad seniausia Romos miesto liturgija buvo graikiška, o ne lotyniška. Pauliaus laiškas Romiečiams ir Evangelija pagal Morkų, kuri remiasi apaštalo Petro mokymu Romoje, parašyti graikiškai; seniausi katakombų įrašai graikiški; šv. popiežius Klemesas Romietis, Romoje gyvenę Justinas, Hermas, Tatianas savo veikalus rašė graikiškai; popiežiai Anakletas, Telesforas, Higinas, Anicetas buvo graikai (pirmuoju popiežiumi, kuris naudojo lotynų k., laikomas iš Afrikos kilęs šv. Viktoras I (190–202)). Tik palaipsniui, III–IV a. bėgyje, buvo įvesta lotynų kalba, paskutiniai liudijimai apie graikų kalbos naudojimą Romos liturgijoje yra iš IV a. vidurio.

Šis kalbos pakeitimas Romoje yra mėgstamas šiuolaikinių reformatorių argumentas: štai, popiežiai atsižvelgė į tai, kad ėmė vyrauti lotyniškai kalbantys tikintieji, ir nepabijojo įvesti jų gimtąją kalbą. Taip, bet tiek lotynų, tiek graikų kalbos tuo metu tik virto liturginėmis. Lotynų – trečioji iš seniausių Bažnyčios kalbų – nuo pat pradžių imta naudoti liturgijoje visose Imperijos provincijose, kur vyravo romėnai: Italijoje (išskyrus Romą, kur gyveno ypač daug išsilavinusių, kultūrinę graikų kalbą mokančių romėnų, taip pat graikų ir žydų helenistų), Ispanijoje, Šiaurės Afrikoje, Galijoje, Britanijoje. Seniausio krikščionių rašytojo lotynų kalba afrikiečio Tertulijono (apie 160 – apie 240) laikais jau buvo Psalmyno ir daugelio NT knygų vertimas į šią kalbą. Šv. Augustinas[2] mini gerą lotynišką Šv. Rašto vertimą Itala, t. y. atliktą Italijoje. IV a. liturgijos bibliniai tekstai jau buvo visuotinai imami iš senojo lotyniško vertimo, dabar vadinamo Vetus Latina. Taigi lotyniška liturgija kiek „vėlavo“ tik dėl to, kad jai dar kurį laiką trūko Šv. Rašto tekstų – graikai jau seniai turėjo LXX ir NT originalą. Todėl galime teigti, kad Romoje ne „liaudies kalba“ pakeitė liturginę, o viena besiformuojanti liturginė kalba pakeitė kitą liturginę kalbą. Vetus Latina kalba (taigi ir liturginė lotynų kalba) gerokai skyrėsi nuo kasdieninės, nes graikiško Naujojo Testamento ir Septuagintos posakiai buvo verčiami griežtai pažodiškai, išsaugant hebrajišką ir graikišką atspalvį.

Iškilmingose popiežiaus Mišiose iki pat XX a. vidurio gyvavo paprotys po lotyniškos lekcijos ir Evangelijos giedoti jas dar kartą graikiškai. Savo ruožtu Konstantinopolyje iki pat IX a. švenčių metu lekcija ir Evangelija giedota ir lotyniškai.

383–405 m. Bažnyčios mokytojas šv. Jeronimas popiežiaus Damazo nurodymu atliko NT bei Psalmyno vertimų reviziją (kuri greitai perimta Romoje, bet tik po ilgo priešinimosi Afrikoje) bei naują daugumos ST knygų vertimą. Ši šv. Jeronimo Biblija, viduramžiais pavadinta Vulgata, buvo Tridento Susirinkimo kanonizuota kaip oficialus Katalikų Bažnyčios Šv. Rašto tekstas. Tiesa, seniausiose Romos liturgijos dalyse išlaikyti bibliniai tekstai iš Vetus Latina.

Bažnytinė lotynų kalba iš pat pradžių ėmė tolti nuo to meto šnekamosios vad. vulgariosios lotynų kalbos. Jai ypatingą atspalvį suteikė senieji Bažnyčios tėvai šv. Leonas Didysis, šv. Ambraziejus, šv. Augustinas, ji vystėsi tiek viduramžiais, tiek ir vėlesniais laikais. Taigi lotynų kalba tik sąlyginai gali būti vadinama „mirusia“ – ji nuolat augo ir tobulėjo. Šį augimą galima pastebėti ir liturginiuose tekstuose – užtenka palyginti iškilių Vatikano lotynistų sukurtus XIX–XX a. liturginius tekstus naujai įvestoms šventėms su viduramžių ar senovės maldomis.

Panašus liturginės kalbos formavimasis įvyko ir tose tautose, kurios greitai po krikščionybės priėmimo sugebėjo atlikti Šv. Rašto vertimus į savo kalbą. Taip V a. bėgyje atsirado koptų (iš senovės egiptiečių), etiopų, armėnų ir gruzinų liturginės kalbos, kurios greitai nutolo nuo šnekamųjų kalbų ir yra nebesuprantamos paprastiems tikintiesiems. IV–VI a. gyvavo ir germaniška gotų liturginė kalba, vartota tiek lotynų (Ispanijoje), tiek bizantinėje liturgijoje (Konstantinopolyje, Kryme).

Kitas mėgstamas liturgijos reformatorių pavyzdys – apie 880 m. šventųjų Kirilo ir Metodijaus įvesta visai nauja bažnytinė slavų kalba, besiremianti sen. bulgarų ar moravų kalbų dialektais. Žinoma, popiežiai palaimino tokį žingsnį, norėdami patraukti naujai atsivertusias slavų tautas prie Apaštalų Sosto – tai buvo išimtinė nuolaida, padaryta dėl „konkurencinės kovos“ su vis labiau į schizmą linkstančiu Konstantinopoliu. Be to, bažnytinė slavų kalba buvo didele dalimi dirbtinė, „bibliško“ stiliaus, todėl greitai nutolo nuo visų slavų kalbų ir tapo liaudžiai nebesuprantama.

Popiežių viltys nepasiteisino: dauguma slavų, perėmusių bizantinę liturgiją šia kalba (senrusiai, bulgarai, serbai), dėl istorinių aplinkybių palaipsniui pateko į schizmą, tik dalis vėliau tapo unitais. Katalikų Bažnyčioje liko tik tie slavai, kurie perėmė vėliau šv. Kirilo į bažnytinę slavų kalbą išverstą Romos liturgiją (vad. glagolitinį ritualą). Bavarijos katalikų vyskupai buvo nepatenkinti, kad leista lotyniškoji liturgija liaudies kalba, bet popiežiai iš pradžių ją gynė. Vis dėlto 885 m. popiežius Steponas VI glagolitinę liturgiją uždraudė, tačiau ji gyvavo ir toliau. 1248 m. pop. Inocentas IV ją vėl oficialiai leido, ji išplito Italijoje, Bosnijoje, Kroatijoje, Bulgarijoje. 1613 m. buvo išleista nauja liturginių knygų laida, bet bažnytinė slavų kalba šiose knygose buvo pilna rusicizmų, todėl glagolitai jų nepriėmė, o daugelį dalių ėmė giedoti savo modernia kalba, vadinta schiavetto. Tik 1893 m. Mišiolas vėl atstatė švarią bažnytinę slavų kalbą, schiavetto buvo uždrausta, nors kai kur vis tiek išliko. Tai bene vienintelis masinio (bet neteisėto) modernios liaudies kalbos naudojimo pavyzdys Romos apeigose iki II Vatikano. 1920 m. pop. Benediktas XV leido glagolitines Mišias tam tikrų švenčių proga, bet tik kai kuriose Čekijos bei Moravijos bažnyčiose (Emauso bažnyčioje Prahoje, Welehrade). Povatikaninė liturgijos reforma glagolitinį ritualą negailestingai sunaikino.

Vienintelės „gyvos“ liaudies kalbos, kurias Bažnyčia išimties tvarka leido Rytų apeigose, buvo rumunų ir arabų. Bet apie tai vėliau.

Bažnyčia visuomet gynė ir vertino lotynų kalbą

Nuo IV a. lotynų kalba yra Apaštalų Sosto ir visos Vakarų Bažnyčios bažnytinė kalba. Šią kalbą noriai perėmė visos iš Romos pasiųstų misionierių atverstos tautos Vakarų ir Centrinėje Europoje. Po nelemtos didžiosios Rytų schizmos 1054 m. ji liko pagrindine katalikų liturgine kalba – iki pat II Vatikano ja aukojamose šv. Mišiose dalyvavo ir ja meldėsi 97% katalikų. Todėl natūralu, kad lotynų kalba Bažnyčioje buvo be galo branginama ir puoselėjama.

Liaudies kalbos įvedimo „nauda yra ir negarantuota, ir susijusi su daugeliu pavojų, ir gali būti pakeista kitais saugesniais bei pakankamais būdais“ – šis žymaus teologo Suarezo[3] mokymas visais laikais buvo Bažnyčios įsitikinimas. Todėl popiežiai atkakliai gynė lotynų kalbą ir tik labai retais atvejais sutikdavo su liaudyje vartojamų kalbų (lot. lingua vulgaris) įsileidimu į liturgines apeigas. (Liturginės apeigos yra šv. Mišios, Brevijoriaus malda, sakramentų teikimo ritualai bei kitos ceremonijos, kurių tekstai yra Pontifikale ir Apeigyne.) Netgi svarbesnėse neliturginėse apeigose (pvz., Švč. Sakramento adoracijoje) buvo skatinamas lotynų kalbos vartojimas, bent jau dvasininkai ir vienuoliai daugelį privačių neliturginių maldų (pvz., Rožančių) kalbėdavo lotyniškai. Visame bažnytiniame gyvenime (mokyme, teisėje, studijose, dvasininkų oficialiame tarpusavio bendravime, teologinėje ir dvasinėje literatūroje) vyravo ši amžių pašventinta bažnytinė kalba.

Lotynų kalbos vartojimas, žinoma, nėra dogma. Bet jis yra lyg lakmuso popierėlis, leidžiantis bemat pažinti eretišką, nekatalikišką dvasią. Visi be išimties viduramžių ir naujųjų laikų eretikai jautė tikrą neapykantą viskam, kas lotyniška, „konstantiniška“, susiję su Romos popiežių dvasine ir žemiškąja valdžia. XIII a. katarai ir valdiečiai, XV a. husitai besąlygiškai atmetė ne tik lotynų kalbą, bet ir visą katalikišką liturgiją bei papročius. Jų naujos apeigos buvo iš karto kuriamos prancūzų, italų, čekų kalbomis. Dauguma XVI a. protestantų taip pat iš karto atsisakė lotynų kalbos. Savo veikale „Formula missae“ (1523) Martynas Liuteris dar laikosi lotynų k. ir atsisako jos tik 1526 m. Kai kurios giesmės pas Vitenbergo liuteronus išliko lotyniškos iki 1536 m. Lotynų kalbą XIX–XX a. iš dalies vėl ėmė vartoti kai kurie link katalikybės linkstantys liuteronai bei anglikonai.

Lotynų kalbos nekentė XVII–XIX a. Prancūzijos jansenistai, XVIII–XIX a. racionalistine švietimo dvasia persiėmę vad. „liberalieji katalikai“ ir galiausiai XX a. modernistai. Lotynų kalba buvo amžinas „apšviestojo“ absoliutizmo ir visokio plauko nacionalizmų priešas. Prisiminkim, kad vienas iš liturginio judėjimo pionierių, ypač skatinęs vokiečių kalbos įvedimą į liturgiją, austras Piusas Parschas (1884–1954) priklausė nacionalsocializmą remiančiai kunigų organizacijai. Dar ir šiandien kai kas pateisina lotynų kalbos panaikinimą, visai ne vietoje ištraukdamas tautinę kortą: mes lietuviai, ir turime melstis lietuviškai...

Pirmasis svarbus Bažnyčios aktas, ginantis lotynų kalbą, yra Tridento Susirinkimo XXII sesijos (1562 m.) 8 straipsnis:

„Nors Mišios daug prisideda prie tikinčiosios liaudies pamokymo, tačiau [Susirinkimo] Tėvams neatrodė tinkama, kad jos visur [passim] būtų celebruojamos liaudies kalba. Tačiau, visur išlaikant kiekvienos bažnyčios seną bei šventosios Romos Bažnyčios, visų bažnyčių motinos ir mokytojos, patvirtintą ritualą, kad Kristaus avys nealktų ir kad nebūtų taip, jog „maži vaikai prašo duonos, bet nėra, kas jiems atlaužia“ (Raud 4, 4), šventasis Sinodas įsako ganytojams ir visiems sielų vadovams, kad celebruodami Mišias, dažnai patys ar per kitus išdėstytų tai, kas skaitoma Mišiose, ir, tarpe kitų dalykų, šiek tiek paaiškintų šios švenčiausios aukos paslaptį, ypač sekmadienį ir per šventes“ (DS[4] 1749).

Atitinkamas 9 kanonas skelbia:

„Jei kas sako, kad [...] Mišios turi būti celebruojamos vien tik [tantum] liaudies kalba, [...] tebūnie anatema“ (DS 1759).

Matome, kad Susirinkimas pabrėžia savo pagarbą Rytų ritualams, kurių liturginės kalbos daug artimesnės liaudies kalbai, be to, atrodo, jog neatmeta galimybės, kad tam tikros Mišių dalys būtų laikomos liaudies kalba. Tačiau po Susirinkimo Bažnyčioje įsibėgėjo tikroji reforma, t. y. visų katalikybės aspektų sustiprinimas ir iškėlimas, todėl lotynų kalba imta dar labiau vertinti, ir niekas nejautė poreikio, pvz., Mišių skaitinius skaityti šnekamosiomis kalbomis. Susirinkimo tėvams atrodė, kad pakankamo šv. Mišių apeigų supratimo tikintieji gali pasiekti klausydami paaiškinimų per pamokslus ir katechezę. Žinoma, sielų ganytojai savo pareigą dažnai pamokslauti apie šv. Mišių vertę ir apeigų simboliką neretai pamiršdavo, ir tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, jog po II Vatikano liaudis gana lengvai priėmė Naująsias Mišias – ji nebežinojo tradicinių Mišių vertės, jausdavosi jose pasyvia klausytoja.

Tridento Susirinkimas skatino ir lotynų kalbos mokymą seminarijose: XXIII sesijos (1563) „Reformavimo dekrete“ sakoma:

„Cap. XI. Žemesnieji šventimai tebūna suteikiami tiems, kurie bent supranta lotynų kalbą...“ [5]

Prancūzijoje kilęs jansenizmo sąjūdis kartojo protestantiškus argumentus prieš lotynų kalbą. Apaštalų sostas juos griežtai atmetė: popiežius Klemensas XI savo konstitucijoje Unigenitus Dei Filius (1713 10 08) pasmerkė tokią jansenistų vado Paschasijaus Quesnelio tezę:

„86. Iš paprastos liaudies atimti paguodą jungti savo balsą su visos Bažnyčios balsu, yra paprotys, priešingas apaštalų praktikai ir Dievo intencijai“ (DS 2486).

Quesnelis remiasi 1 Kor 14, 16: „Kaipgi tavo padėkos maldai pridurs „amen“ pašalinis, kuris nesupranta, ką tu kalbi?“ Tačiau ap. Paulius čia kalba apie charizmatinę kalbos dovaną, kurios nereikia pernelyg siekti, nes visiems suprantamas pranašavimas ar privačios maldos geriau tarnauja pamokymui ir pamaldumui stiprinti. Liturgija gi yra oficiali Bažnyčios malda, kurioje objektyviai dalyvauja visi prie jos besijungiantys, net jei jos nesupranta pažodžiui.

Pop. Pijus VI, savo konstitucijoje Auctorem fidei (1794 08 28) pasmerkdamas 1786 m. įvykusio Pistojos diecezinio sinodo nutarimus, gerokai įkvėptus jansenizmo, skelbia:

„33. Sinodo teiginys, reiškiantis norą pašalinti priežastis, dėl kurių iš dalies buvo įvestas liturgijos tvarką liečiančių principų pamiršimas – „didžiąja dalimi buvo atšauktas ritualų paprastumas, kai jie būdavę išaiškinami liaudies kalba ir atliekami garsiai“ (lyg galiojanti liturgijos tvarka, priimta ir patvirtinta Bažnyčios, iš dalies būtų kilusi iš jos principų pamiršimo), yra lengvabūdiškas, įžeidžiantis pamaldžias ausis, užgaunantis Bažnyčią, skatinantis eretikų šmeižtus prieš ją“ (DS 2633),

taip pat:

„66. Teiginys, kad „tai yra prieš apaštalų praktiką ir Dievo sprendimus, jei liaudžiai neparengiami lengvesni keliai sujungti savo balsą su visos Bažnyčios balsu“ (De orat. § 24), jeigu jis suprantamas kaip raginantis įvesti liaudies kalbos naudojimą liturginėse maldose, yra klaidingas, lengvabūdiškas, trikdantis paslapčių celebravime įsakytą tvarką, lengvai sukeliantis daugelį blogybių“ (DS 2666).

Šv. Pijus X savo Motu proprio Tra le sollecitudini (1903 11 22), skirtame bažnytinei muzikai, iš naujo pabrėžia, kad lotyniškas grigališkasis choralas yra „savas (proprium)“ Romos Bažnyčiai ir turi vėl atgauti centrinę vietą liturgijoje. Nors šis dokumentas yra bene pirmasis naujaisiais laikais, kuriame popiežius kalba apie tikinčiųjų „aktyvų dalyvavimą (actuosa participatio)“ šv. Mišiose ir Bažnyčios maldoje (todėl jį noriai cituodavo liturginio judėjimo aktyvistai), bet šv. Pijus X nemano, kad tam turėtų trukdyti lotynų kalba. Jis trumpai pabrėžia:

„Romos Bažnyčios kalba yra lotynų. Todėl iškilmingose liturginėse funkcijose draudžiama ką nors giedoti liaudies kalba – juo labiau liaudies kalba giedoti Mišių ar Oficijos [Brevijoriaus maldos] kintamas ar bendrąsias dalis“.

Šios normos jau po I pasaulinio karo imta daug kur nesilaikyti, liaudiškos giesmės ar chorinis dainavimas tautinėmis kalbomis būdavo įterpiami į pačią Mišių eigą.

Popiežiaus Pijaus X parengtas ir 1917 m. išėjęs Kanonų teisės kodeksas tiesiog teigia:

„Can. 819: Mišių auka turi būti švenčiama kiekvieno Bažnyčios patvirtinto ritualo sava kalba“. [6]

Pop. Benediktas XIV (1740–1758) savo veikale De Missae sacrificio[7] taip apibendrina tradicinę Bažnyčios laikyseną:

„Turime padaryti išvadą, kad nekeisti Mišių kalbos net keičiantis šnekamajai kalbai yra nuolatinė ir pastovi tvarka: Mišios turi būti švenčiamos ta kalba, kokia buvo švenčiamos nuo pradžių, net jei ši kalba liaudyje nustojo gyvuoti ir ją išmano tik mokyti vyrai. Neseniai į tikėjimą atsivertusioms tautoms Apaštalų Sostas pagal aplinkybes galėtų leisti šnekamąją kalbą dieviškųjų apeigų šventime, tačiau galime tikrai teigti, kad Šv. Sostas labiau linksta išsirinkti iš neseniai į tikėjimą atsivertusiųjų didesnių gabumų žmones ir juos mokyti lotyniško rašto, nei suteikti leidimą Mišių celebravimui naudoti liaudies kalbą.“

Bažnyčia visada gerbė ir vertino senąsias Rytų Bažnyčių kalbas, skatino unitus ir konvertitus jas išlaikyti ir nepereiti į lotynišką ritualą. Tačiau pagonių misijose praktiškai visuomet būdavo sėkmingai įdiegiama lotynų kalba. Žinomi tik nedaugelis atvejų, kai Roma darydavo išimtis[8]:

- 1615 m. pop. Paulius V buvo leidęs Kinijos misionieriams liturgijoje naudoti kinų mokslinę kalbą, tačiau dekretas nebuvo įgyvendintas, o vėlesni prašymai Vatikanui leisti kinų kalbą būdavo atmetami. Lotynų kalba sėkmingai prigijo Kinijos Bažnyčioje ir buvo katalikų ypač branginama, kaip ir kituose misijų kraštuose.

- 1624 m. pop. Urbonas VIII leido karmelitams misionieriams Persijoje laikyti Romos liturgiją vietiniams katalikams šnekamąja arabų kalba, „kad tautos, kurios toje karalystėje neseniai priėmė tikėjimą, pajustų paguodos“. Mišiolas turėjo būti verčiamas pažodiškai. Roma tylomis toleravo nuo seno pas Libano maronitus ir kitus Rytų katalikus įsigalėjusį paprotį Epistolą ir Evangeliją bei kai kurias sakramentų teikimo maldas skaityti arabiškai. Pozityviai leistas šios kalbos naudojimas graikų apeigose pas Antiochijos patriarchato unitus, arabiškos knygos buvo spausdinamos Romoje ir Jeruzalėje.

- 1627 m. pop. Urbonas VIII Armėnijos katalikams leido naudoti bažnytinę (liaudyje nevartojamą) armėnų kalbą Romos apeigose.

- XVII a. II pusėje šnekamoji rumunų kalba visuotinai išstūmė bažnytinę slavų kalbą Rumunijos bizantinėje liturgijoje. Šios kalbos laikėsi ir rumunų unitai, Roma tai tylomis toleravo.

- 1886 m., pasirašęs konkordatą su Juodkalnija, Vatikanas daliai liturgijos Antivari diecezijoje leido vietinę modernizuotą bažnytinę slavų kalbą (graždanką). Tačiau vėlesni prašymai leisti šią kalbą būdavo atmetami.

1631 buvo atmestas prašymas leisti liturginę gruzinų kalbą Romos liturgijoje Gruzijoje, 1896 m. – šnekamąją vengrų kalbą bizantinėje liturgijoje tarp Užgorodės unitų.

Romos apeigyne liaudies kalba nuo seniausių laikų buvo naudojama tik Krikšto klausimuose ir klausimuose sutuoktiniams. Vietiniuose apeigynuose, patvirtintuose Romos, liaudies kalba daugelyje ceremonijų paplito tik tarpukario laikotarpiu. Vokiškai kalbančiose šalyse nuo XX a. pr. daug kur Mišių maldos Ecce Agnus Dei ir Domine, non sum dignus būdavo kalbamos liaudies kalba.

Kaip minėjome, Tridento Susirinkimas įsakė dažnai aiškinti tikintiesiems šv. Mišių reikšmę ir apeigas. Tačiau Bažnyčia kurį laiką priešinosi bandymams Romos Mišiolą versti į liaudies kalbas tikinčiųjų naudojimui – tai pirmiausia galiojo Prancūzijai, kur šio darbo ėmėsi jansenistai. 1661 01 12 pop. Aleksandras VII, grasindamas ekskomunika, uždraudė platinti Duvoisin atliktą Mišiolo vertimą į prancūzų kalbą liaudies naudojimui. 1851 01 06 ir 1857 06 06 pop. Pijus IX uždraudė versti į prancūzų kalbą net Ordo Missae su Kanonu, nekalbant jau apie visą Mišiolą. Šiuos draudimus panaikino ir bažnytinės vyresnybės patvirtintus vertimus publikuoti leido tik Leonas XIII 1897 01 25[9]. Tiesa, benediktinas Anselmas Schottas pirmąjį savo lotynišką-vokišką „Liaudies mišiolą“ išleido jau 1884 m. Kelios vokiečių, austrų, šveicarų kartos buvo įpratusios šv. Mišiose dalyvauti su „Šotu“. Žymiausią lotynišką-prancūzišką mišiolą išleido Belgijos benediktinas Gasparas Lefebvre‘as 1920 m., jis buvo išverstas į daugelį kalbų[10]. Šalia pamokslų ir paskaitų apie liturgiją, tikintiesiems skirtas Mišių ir kitų apeigų vertimas yra tikrai gera ir pakankama priemonė įveikti sunkumams, kurie kyla dėl liturginės kalbos nesupratimo. Toks yra Bažnyčios įsitikinimas.

Šiandien lotynų kalba atrodo tikrai mirusi

Pijus XII kelias dienas prieš savo mirtį yra pasakęs:

„Diena, kurią Bažnyčia apleis savo universalią [lotynų] kalbą, bus išvakarės tos dienos, kai ji sugrįš į katakombas“.

Šiandien ši pranašystė pildosi mūsų akyse. Žinoma, lotynų kalbos atsisakymas nėra katalikybės nuosmukio ir reikšmės praradimo priežastis, bet tai vienas rimčiausių šios krizės simptomų. Tiesa, panašios problemos, bet ne tokiu mastu, šiandien kyla bene visose religijose, turinčiose „mirusią“ kultinę kalbą (gal išskyrus islame). Tačiau jos bent jau priešinasi šiam procesui, o Katalikų Bažnyčia, atrodo, pasidavė. Liaudies kalba su Romos palaiminimu visuotinai įvedinėjama ir orientaliniuose ritualuose visose unitų Bažnyčiose. Taip katalikybė praranda ne tik lotynų kalbą, bet liturgines ir bažnytines kalbas apskritai. „Mirusi“ (liaudyje nebevartojama kaip gimtoji) lotynų kalba iš tiesų miršta, ir dėl to pirmiausiai atsakingi vyskupai.

Žymiausias Vatikano lotynistas, augustinų abatas Carlo Eggeris (g. 1914), 1999 10 16 laikraščiui The Guardian teigė:

„Lotynų kalba dabar turi labai mažai šansų išlikti Katalikų Bažnyčioje. Tai yra žinoma tiesa, kad daug, pernelyg daug vyskupų nebemoka ja kalbėti“.

Kai 1974 m. vyko Tarptautinis Tomizmo Kongresas, lotynų kalba net nebuvo įtraukta į jame naudojamų kalbų sąrašą. Atidarydamas jėzuitų ordino generalinį susirinkimą 1983 m. rugsėjį, popiežius Jonas Paulius II kalbėjo penkiomis tautinėmis kalbomis, nors į prieš tai buvusį susirinkimą pop. Paulius VI dar kreipėsi lotyniškai. Interneto svetainė www.vatican.va ir Vatikano oficiozas L‘Osservatore Romano savo tekstus jau seniai publikuoja 6 tautinėmis kalbomis: ispanų, portugalų, prancūzų, anglų, italų ir vokiečių. Vatikano radijas transliuoja savo programas 47 kalbomis, įskaitant esperanto, bet ne lotynų. Nors Vatikano valstybėje, Status Civitatis Vaticanae, lotynų kalba yra pirmoji valstybinė (San Marine, Res Publica Sancti Marini, ji yra antroji šalia italų), visi čia šneka tik itališkai ar užsienio kalbomis.

2001 m. gegužės 21–24 d. Romoje vyko kardinolų susirinkimas, jame dalyvavo 155 aukščiausi Bažnyčios hierarchai. Argentinietis kard. Jorge Maria Mejia pradėjo savo kalbą lotyniškai. Vertėjų tarpe kilo sąmyšis. Jam ėmus tęsti ispaniškai, susirinkusieji ėmė ploti. Kardinolas pasakė: „Neišsigąskite, aš tai darau tik tam, kad lotynų kalba bent simboliškai egzistuotų šioje salėje“. Tik latvių kardinolas Janis Pujatsas, į nieką nekreipdamas dėmesio, visą savo pranešimą skaitė lotyniškai. Kard. Meissneris vėliau pasakojo, kad vienas vyskupas jo paklausė, ar tai buvusi latvių kalba... [11]

Lotynų kalba vos gyvuoja ir kažkada katalikiška buvusioje Lietuvoje. Galima pasidžiaugti, kad veikia klasikinės filologijos katedros, lotynų kalbos mokoma kai kuriose gimnazijose, pastebimas šioks toks susidomėjimas tomizmu ir grigališkuoju choralu, o taip pat turtinga neolotyniška baroko tradicija. Bet iš pokalbių su seminaristais ar VDU dėstytoju Sigitu Lūžiu šio straipsnio autoriui susidarė įspūdis, kad netgi teologijos studentai ar būsimieji kunigai menkai vertina lotynų kalbą. Klierikai iš anksto nusiteikia, kad „gyvenime“ šios kalbos neprireiks. Bet jos nepramokę teologai negalės susipažinti su šv. Tomo Akviniečio Suma, daugeliu klasikinės teologijos veikalų, ką jau kalbėti apie Vakarų Bažnyčios tėvus. Jiems bus prieinami tik antriniai, dažnai modernistinių idėjų pilni veikalai arba vertimai.

Nebenorėjimas mokytis Bažnyčios kalbos dažnai susijęs su pačios klasikinės teologijos, tradicinės liturgijos atmetimu, antiromietiškos, protestantiškos dvasios įsigalėjimu dvasininkijos tarpe. Lotynų kalbos, choralo vartojimas daugelio „pažangių“ kunigų net laikomas tuščio klerikalizmo, esteticizmo, manieringos puikybės ženklu. Kunigas esą turi būti arti liaudies, paprastas, proletariškas – vokiškai kalbančiose šalyse tapo madingas Mišių laikymas įvairiais vietiniais dialektais, sukuriant liaudies šventės, jomarko atmosferą. Tad nieko nuostabaus, kad Bažnyčia net nepersekiojama pamažu grįžta į katakombų laikus.

Kaip iki to prieita?

Šis lotynų kalbos panaikinimas, kaip ir dauguma Vatikano II Susirinkimo reformų, buvo ne palaipsnis neišvengiamas procesas, o sąmoningai įvykdytas staigus, tiesiog revoliucinis aktas. Įdomu peržvelgti tragišką šio perversmo istoriją nuo paskutinio iškilmingo lotynų kalbos išaukštinimo iki visiško panaikinimo – romėnai tai vadindavo damnatio memoriae, pasmerkimu užmarščiai.

Pagrindiniai etapai buvo šie: pirmiausia manyta, kad reformų ištroškusieji pasitenkins, jei išimties tvarka bus leista kai kur plačiau naudoti liaudies kalbą. Kartu buvo pabrėžta lotynų kalbos vertė ir nurodyta jos kaip visuotinės krikščionijos kalbos atgaivinimo programa. Po to įvykęs Vatikano II Susirinkimas padėjo lyg „uždelsto veikimo bombą“: viena vertus, lotynų kalba išlaikoma, tačiau kita vertus, sąmoningai paliekamas neapibrėžtumas, kiek liaudies kalbos gali būti įvestos į liturgiją. Pasinaudojusi šia dviprasmybe, iš esmės prieš Susirinkimo Tėvų valią, liturgijos reforma lotynų kalbą faktiškai panaikino. Popiežius dėl to apgailestavo, bandė ją išsaugoti bent vienuolijų choro maldoje, tačiau nesiėmė jokių konkrečių priemonių.

Peržvelkime kelių pokarinių dešimtmečių įvykius.

Popiežius Pijus XII savo programinėje enciklikoje apie šv. liturgiją Mediator Dei (1947) lotynų kalbai skiria nedaug vietos:

„60. Lotynų kalbos naudojimas, galiojantis didesnėje Bažnyčios dalyje, yra visiems atpažįstamas ir gražus vienybės ženklas bei veiksminga apsauga nuo bet kokio doktrininės tiesos sugedimo. Nepaisant to, krašto kalbos naudojimas kai kuriose apeigose gali būti liaudžiai labai naudingas, tačiau tai leisti yra išimtinai Apaštalų Sosto kompetencija. Todėl be jo atsiklausimo ir leidimo to negalima daryti, kadangi, kaip Mes sakėme, liturgijos tvarka visiškai priklauso nuo jo sprendimo ir patvirtinimo“.

Popiežius čia tik bendrai pamini galimybę kai kur naudoti liaudies kalbą ir sudraudžia tuos, kurie bando savavališkai tai daryti, nes tokių atvejų liturginio judėjimo aktyvistų tarpe vis dažniau pasitaikydavo.

Iki II Vatikano buvo padarytos tik kelios nuolaidos šiuo klausimu. 1948 m. popiežiaus paskirta liturginė komisija (beje, jos sekretoriumi tapo būsimasis naujųjų Mišių architektas kun. A. Bugninis) pertvarko Didžiosios savaitės liturgiją – ši tikrai pagrįsta reforma atlikta Šv. apeigų kongregacijos 1955 11 16 dekretu Maxima redemptionis. Į Velyknakčio apeigas buvo įvestas Krikšto pažadų atnaujinimas – rubrikoje Nr. 26 skaitome:

„Ši prakalba ir Krikšto pažadų atnaujinimas gali vykti vietine kalba, tačiau vietos ordinaro aprobuota versija“.

Taigi pirmasis liaudies kalbos leidimas Romos Mišiole, ir dargi didžiausios šventės apeigose, įvyko jau Pijaus XII laikais.

Jono XXIII potifikato metu Šv. apeigų kongregacija daugeliui misijų vienuolijų 1959 05 20 suteikė indultą, kuris leidžia liaudies kalbą praktiškai visais atvejais, kurie suderinami su lotyniško ritualo vienybe: levitams ar celebrantui perskaityti lekciją ir Evangeliją vietine kalba atsigręžus į tikinčiuosius iškart po jų skaitymo (giedojimo) lotyniškai; liaudies kalba skaityti visus Didžiojo šeštadienio skaitinius iš Šv. Rašto; giedotinėse Mišiose tarp (ne vietoj) choralinių Gloria, Credo, Sanctus ar Agnus Dei giedoti liaudiškas bažnytines giesmes[12]. Žinoma, reformų skatintojams to buvo negana, bet kol kas neatrodė, kad jie laimėtų.

1962 m. vasario 22 d. popiežius Jonas XXIII paskelbia Apaštalinę konstituciją apie lotynų kalbos studijas Veterum sapientia. Šiame dokumente pasakyta beveik viskas, ką galima tarti lotynų kalbos pagyrimui ir jos reikšmės pabrėžimui.

„Senolių išmintis, esanti graikų ir romėnų literatūroje, taip pat žymūs senovės tautų mokslo paminklai gali būti laikomi lyg Evangelijos tiesą, kurią žemėje paskelbė Dievo Sūnus [...], pranašaujančia aušra[13]. Juk Bažnyčios Tėvai ir Mokytojai tuose žymiuose senųjų laikų atminimuose pažindavo tam tikrą sielų paruošimą priėmimui tų aukščiausiųjų turtų, kuriais, „amžių pilnatvei atėjus“ (Ef 1, 10), su mirtingaisiais pasidalino Kristus Jėzus. [...] Todėl šventoji Bažnyčia tokius išminties dokumentus ir pirmiausia graikų bei lotynų kalbas – tuos auksinius šios išminties rūbus – laikė didžiausioje pagarboje. [...] Dėl to ne be dieviško sprendimo įvyko taip, kad toji kalba, kuri plačią tautų draugiją daugelį amžių vienijo Romos Imperijos valdžioje, tapo „sava Apaštalų Sosto kalba“ [14] ir, išsaugota vėlesnėms kartoms, glaudžiais vienybės ryšiais siejo krikščioniškas Europos tautas. Pačia savo prigimtimi lotynų kalba yra labiausiai tinkama skleisti tautose visokią žmogiškąją kultūrą, nes nežadina pavydo, yra lygi visoms tautoms, neskatina partiškumo, galiausiai yra visiems patraukli ir draugiška. Taip pat nereikia pamiršti, kad lotynų kalba pasižymi patogumu ir tinkamumu, nes „jos kalbėsena yra glausta, turtinga, melodinga, pilna didingumo ir kilnumo“ [15], todėl nepakartojamai skatina aiškumą ir rimtumą. Dėl šių priežasčių Apaštalų Sostas visais laikais uoliai rūpinosi išlaikyti lotynų kalbą ir laikė ją verta, kad jis pats ją „lyg nuostabų dangiškosios doktrinos bei šventųjų įstatymų rūbą“ [16] naudotų vykdydamas savo mokymą bei kad ja naudotųsi šventųjų dalykų teikėjai. [...] „Kad Bažnyčia apimtų visas tautas ir galėtų išlikti iki laikų pabaigos..., jai reikia kalbos, kuri savo prigimtimi būtų universali, nekintama, ne liaudies [non vulgarem]“ [17]. [...] Be to, lotynų kalbą „iš tiesų galime vadinti katalikiška kalba“ [18], kadangi ji yra Apaštalų Sosto, visų Bažnyčių motinos ir mokytojos, kalba, pašventinta nuolatiniu naudojimu. [...]“

Toliau šv. Tėvas ragina visokeriopai puoselėti lotynų k. mokymą mokyklose ir ypač kunigų seminarijose, išlaikyti ją teologijos dėstyme bei liturgijoje. Jis primena Kanonų teisės kodekso (1917) can. 1364[19]: teologijos studentai prieš imantis šventųjų disciplinų turi kurį laiką skirti šios kalbos mokymuisi, kad gerai suprastų tas disciplinas ir galėtų lavintis scholastiniuose disputuose.

„Niekam negali būti leidžiama klausytis filosofinių ir teologinių disciplinų paskaitų, jei jis nėra gerai ir tobulai išmokytas šios kalbos. [...] Didžiosios ir šventosios disciplinos [filosofija, dogminė ir moralinė teologija, kanonų teisė ir kt.], kaip jau daug kartų yra įsakyta, turi būti dėstomos lotynų kalba, nes iš daugelio amžių jos naudojimo supratome, kad ji yra „tinkamiausia labai patogiam ir aiškiam sunkiausių ir subtiliausių dalykų turinio ir sąvokų išaiškinimui“ [20]. Bet svarbiausia, kad ji apdovanota tinkamais ir tiksliais žodžiais, pritaikytais katalikų tikėjimo integralumo išsaugojimui. [...] Kas didžiuosiuose universitetuose arba seminarijose dėsto šias disciplinas, privalo tiek kalbėti lotyniškai, tiek vartoti lotynų kalba parašytas knygas, skirtas studentų naudojimui.“

Šių reikalavimų neatitinkantys dėstytojai turi būti nedelsiant atleisti.

Galiausiai šioje Konstitucijoje skaitome:

„Kadangi lotynų kalba yra gyva Bažnyčios kalba, kuri turi būti pritaikoma kasdien augantiems kalbėjimo poreikiams ir todėl nuolat praturtinama tam tinkamais žodžiais, [...] įsakome Šv. Seminarijų ir universitetinių studijų tarybos vadovui, kad jis pasirūpintų įsteigti Akademinį lotynų kalbos institutą.“

Taigi Šv. Tėvas ne tik nemano pasiduoti lotynų kalbos nykimo tendencijai, bet iš naujo patvirtina Apaštalų Sosto valią, kad ši kalba turi būti „gyva“ Bažnyčioje ir visoje krikščionijoje. Lotynų k. praturtinimas modernias realijas atitinkančiais žodžiais ir pritaikymas gyvam naudojimui šnekamojoje kalboje bei kasdieniuose raštuose yra ne ekstravagantiška filologų utopija, o Bažnyčios noras. Apaštalinė konstitucija yra ne šiaip paraginimas ar pamąstymas, o Bažnyčios įstatymas, kuriam privaloma paklusti. Jos kalba yra klasikinė, griežta ir aiški, reikalavimai niekur nesušvelninami išimtimis, kurias galima būtų daryti „leidus vietos vyskupams“, kaip tapo madinga po II Vatikano.

R. Amerio rašo:

„Dokumentu Veterum sapientia Jonas XXIII norėjo paskatinti Bažnyčios grįžimą prie savo principų, nes, jo įsitikinimu, toks grįžimas yra būtinas šiandieniniam Bažnyčios atnaujinimui jos tikrojoje prigimtyje. Popiežius skyrė šiam dokumentui ypatingą dėmesį, ir iškilmės, kurios buvo skirtos jo promulgavimui Šv. Petro bazilikoje, dalyvaujant kardinolams ir visam Romos klerui, yra unikalios šio amžiaus istorijoje[21]. Didžiulė Veterum sapientia reikšmė nėra panaikinta nei to visiško užmiršimo, kuriam ji buvo tuoj pat [po II Vatikano] pasmerkta, nei jos istorinės nesėkmės; vertybės lieka vertybėmis, net jei jos ir nepriimamos.“ [22]

Veterum sapientia nė karto necituojama II Vatikano dokumentuose, kai kurie Jono XXIII biografai jos net nemini. Šis paskutinis bandymas gelbėti Bažnyčios kalbą ryškiai kontrastuoja su vėlesne staigia griūtimi.

Popiežiaus Jono XXIII pradėtasis Vatikano II Susirinkimas reiškė tikrai revoliucinį lūžį visose bažnytinio gyvenimo srityse. Nors visi Susirinkimo posėdžiai vyko lotyniškai, jau pasigirdo murmėjimas prieš šią kalbą ir net pašaipi jos kritika.

Verta ištisai pacituoti tas vietas, kuriose Susirinkimo Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium (1963 12 04) mini lotynų kalbą:

„36. § 1. Romos apeigose ir toliau tebūnie naudojama lotynų kalba, nebent konkretus nurodymas teigtų priešingai [salvo particulari iure – įterpta Jugoslavijos vyskupų prašymu, nes ten gyvavo mūsų minėta glagolitinė liturgija]. § 2. Tačiau neretai tiek Mišiose, tiek teikiant sakramentus, tiek kitose liturgijos dalyse daug naudos žmonėms gali atnešti gimtosios kalbos vartojimas [sakinys primena Pijaus XII Mediator Dei, V, 47, bet į jį nenurodo]. Todėl ji gali būti vartojama plačiau, pirmiausia skaitiniams, pamokymams, kai kurioms maldoms ir giesmėms, laikantis tolesniuose skyriuose atskiriems atvejams nurodytų nuostatų. § 3. Laikydamasi tų nuostatų, kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė [...] nusprendžia, ar ir kiek turi būti vartojama gimtoji kalba.[...]“

„54. Mišiose, kuriose dalyvauja tikintieji, laikantis šios Konstitucijos 36 sk., gali būti skirta derama vieta gimtajai kalbai, ypač skaitiniuose, bendrojoje maldoje ir pagal vietos sąlygas apskritai žmonėms skirtose dalyse pagal šios Konstitucijos 36 sk. Tačiau tebus pasirūpinta, kad tikintieji galėtų ir lotyniškai drauge kalbėti arba giedoti tas nekintamąsias Mišių dalis, kurios skirtos jiems. Jeigu per Mišias atrodo pravartu vartoti daugiau vietinės kalbos, tebūnie laikomasi šios Konstitucijos 40 sk. [apie inkultūraciją].“

„63. Neretai, teikiant sakramentus ir sakramentalijas, žmonėms gali būti labai naudinga vartoti gimtąją kalbą. Todėl tebūnie ji vartojama plačiau, laikantis šių nuostatų: a) Teikiant sakramentus ir sakramentalijas, gimtąją kalbą galima vartoti kaip nurodyta 36 sk. b) Kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė [...] remdamasi Romos apeigyno nauju leidimu, kuo greičiau teparengia savo regiono reikmėms, įskaitant kalbą, pritaikytą apeigyną. [...]“

„76. [...] Vyskupo prakalba kandidatams kiekvienų šventimų arba konsekracijos pradžioje gali būti gimtąja kalba.“

„78. [...] Malda už jaunąją [...] gali būti skaitoma gimtąja kalba“.

„91. [...] Sėkmingai pradėtas Psalmyno peržiūrėjimo darbas tebūnie kuo greičiau užbaigtas, paisant krikščioniškosios lotynų kalbos stiliaus, liturginės vartosenos ir giedojimo reikalavimų bei visos lotyniškosios Bažnyčios tradicijos“.

„101. § 1. Pagal šimtametę lotynų apeigų tradiciją Dievo tarnyboje [Brevijoriaus maldoje] dvasininkai turi išlaikyti lotynų kalbą, tačiau pavieniais atvejais dvasininkams, kuriems lotynų kalba labai kliudo tinkamai atlikti Dievo tarnybą [Kokie tai atvejai? Jei liga ar senatvė, tuomet dvasininkas visai atleistas nuo brevijoriaus, o nesugebėjimas pramokti lotyniškai yra pašaukimo kunigystei trūkumo objektyvus ženklas. Plg. CIC 1917 can. 1371: „Iš seminarijos turi būti atleidžiami [...] tie, kurie daro tokią menką pažangą studijose, jog nebėra vilties, kad jie pasieks pakankamo išsilavinimo“], ordinaras gali leisti naudotis vertimu į gimtąją kalbą, atliktu laikantis 36 sk. nuostatų. § 2. Vienuolėms ir tobulumo institutų nariams, tiek vyrams ne dvasininkams, tiek moterims, kompetentingas vyresnysis gali leisti Dievo tarnyboje, atliekamoje net chore, vartoti gimtąją kalbą, jei vertimas yra patvirtintas. [...]“  

„116. Grigališkąjį giedojimą Bažnyčia laiko būdingu Romos liturgijai. Todėl, kai nėra kliūčių, jam tebūnie skiriama pagrindinė vieta liturginiuose veiksmuose. Tačiau iš pamaldų jokiu būdu nešalintina kitų rūšių bažnytinė muzika, ypač polifoninė, jei tik ji atitinka liturginio veiksmo dvasią, kaip nustatyta 30 sk.“

Iš šių tekstų galima susidaryti gana aiškų vaizdą apie Susirinkimo Tėvų intenciją: lotynų kalba turi visuotinai išlikti kaip pagrindinė kalba liturgijoje; liaudies kalba gali (bet ne visuotinai privalo) būti naudojama tose liturgijos dalyse, kurios skirtos betarpiškai liaudžiai, pirmiausia skaitiniuose ir maldose, į kurias turi atsiliepti liaudis (taigi nekyla net mintis apie Mišių Kanoną liaudies kalba); lotynų kalba turi išlikti kaip pagrindinė tiek Pontifikale, tiek Apeigyne (žr. 76 ir 78), tiek Brevijoriuje; grigališkasis choralas turi ir toliau užimti pagrindinę vietą liturgijoje, netgi liaudis turi išmokti svarbiausias giesmes (54) [23].

Tačiau šių tekstų sąmoningai aptaki raidė leidžia ir tokią interpretaciją: „kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė“, o tuo labiau Roma, gali (taigi ir turi) praktiškai visur leisti liaudies kalbą. Toks leidimas automatiškai reiškia lotynų kalbos išstūmimą, palikimą naudoti tik išimtiniais atvejais. Būtent ši interpretacija bematant tapo norma. Tai patvirtina vieno iš autoritetingiausių Susirinkimo teologų, Karlo Rahnerio komentaras[24]:

„Šiandien, kai posusirinkiminis liturginis darbas kalbos klausime ryžtingai pajudėjo į priekį, yra lengva demaskuoti, kad arkaniškos [slaptos, paslaptingos] sakralinės kalbos laikymosi reikalavimas yra nonsensas, kad ta kalba yra muziejinis reliktas ir prieštaravimas komunikatyvinei kalbos esmei. Šio [36] skyriaus nuopelnai čia neturėtų būti pamiršti. Tiesa, kalbinės problemos neišspręstos ligi šiol, nes jau vien per amžius sustingusio liturginio teksto vertimas sudarė nemažų sunkumų.“

Lotynų k. dėstymas visiškai neminimas Krikščioniškojo auklėjimo deklaracijoje Gravissimum educationis, o Dekrete dėl kunigų ugdymo Optatam totius tesakoma:

„13. [...] Teišmoksta lotynų kalbos tiek, kad galėtų suprasti ir panaudoti gausius mokslo šaltinius bei Bažnyčios dokumentus[25]. Būtinai reikia studijuoti savo apeigų liturgijos kalbą; labai patartina susipažinti su Šventojo Rašto ir Tradicijos kalbomis.“

Ši norma atsispindi ir naujajame (1983 m.) Kanonų teisės kodekse:

„Can. 249: Kunigų rengimo Tvarkoje turi būti numatyta, kad alumnai ne tik būtų kruopščiai išmokyti gimtosios kalbos, bet ir būtų gerai įgudę lotynų kalboje, taip pat pakankamai mokėtų užsienio kalbas, kurių žinojimas atrodo būtinas ar naudingas jų formacijai arba pastoralinės tarnybos vykdymui“.

Lotynų kalbos pradėta atsisakyti dar vykstant Vatikano II Susirinkimui, nelaukiant naujosios liturgijos. Dėl to sunerimęs popiežius Paulius VI pabandė gelbėti bent paskutinę lotynų kalbos tvirtovę – vienuolijų chorus. Savo 1966 08 15 laiške Sacrificium laudis klero kongregacijų, įpareigotų choro maldai, generaliniams vyresniesiems popiežius rašo, kad gavo iš kai kurių vienuolynų prašymų panaikinti lotynišką grigališkąjį choro valandų giedojimą. Jis išreiškia nuostabą, iš kur atsirado toks „anksčiau nežinotas nuovargis“ melstis Bažnyčios kalba. Popiežius primena 1964 09 26 Instrukciją dėl Konstitucijos apie šventąją liturgiją vykdymo: „Dieviškajame oficiume [Brevijoriaus maldoje], atliekamame chore, klero nariai privalo išlaikyti lotynų kalbą“ (Nr. 85), taip pat 1965 11 23 instrukciją, kad lotynų kalba turi būti išlaikyta vienuolių Dieviškajame oficiume ir konventualinėse bei bendruomeninėse Mišiose.

„Todėl, kol nebus teisėtai nuspręsta kitaip, šie įstatymai galioja ir reikalauja paklusnumo. [...] Čia kalbame ne vien apie lotynų kalbos išsaugojimą choro oficiume – ji tikrai verta, kad būtų ne niekinama, o rūpestingai išlaikoma, kadangi Lotynų Bažnyčioje ji yra giliausias krikščioniškos kultūros šaltinis ir turtingiausias pamaldumo lobynas, – bet ir apie šių maldų bei giesmių grožio, puošnumo ir gyvybingumo nepažeistą išsaugojimą. Juk čia kalbama apie choro oficiumą, giedamą „meiliai skambančiais Bažnyčios balsais“ [26], kurį jums perdavė jūsų įkūrėjai ir mokytojai bei dangaus šventieji – jūsų [ordinų] šeimų šviesuliai. [...] Juk kyla klausimas, ar žmonės, trokštantys klausytis šventųjų maldų, taip gausiai tebelankys jūsų šventoves, jei jose neskambės ta senovinė ir įprasta kalba, sujungta su pilnu rimtumo ir grožio giedojimu. [...] Be abejo, lotynų kalba jūsų šventos karo tarnybos naujokams reiškia tam tikrą ir kartais nemenką sunkumą. Tačiau jis, kaip žinote, nėra toks didelis, kad būtų neįveikiamas ir nenugalimas, ypač pas jus, kurie, labiau atsitraukę nuo pasaulio reikalų ir triukšmo, galite skirti daugiau laiko studijoms. Be to, šios maldos, apdovanotos senumu ir kilniu didingumu, nesiliauja pas jus traukti jaunuolių, pašauktų Viešpačiui, ir priešingai, jeigu iš choro bus pašalinta ši tautų ribas peržengianti ir nuostabia dvasine jėga pasižyminti kalba bei melodija, besiveržianti iš sielos gelmių (kur slypi tikėjimas ir liepsnoja meilė), vadinama grigališkuoju giedojimu, toks choras bus panašus į užgesintą žvakę, kuri daugiau nebešviečia, nebetraukia į save žmonių akių ir sielų. [...] Iš tos pačios Bažnyčios, kuri dėl pastoralinio naudingumo, tai yra lotyniškai nemokančių žmonių naudai, įvedė į šventąją liturgiją liaudies kalbas, jūs turite įsakymą išlaikyti tradicinį chorinio oficiumo kilnumą, grožį ir rimtumą tiek kalbos, tiek giedojimo srityse.“ 

Popiežiaus perspėjimai tikrai išsipildė: pašaukimų turi ir gyvybingumą išlaiko tik tos kontempliatyvios kongregacijos, kurios išsaugojo arba atnaujino lotynų kalbos naudojimą choro maldoje.

Liturginė revoliucija nesulaikomai veržėsi tolyn. 1967 m. spalio 24 d. Vatikano Siksto koplyčioje vyskupų sinodo proga buvo pirmą kartą viešai laikomos naujosios Mišios. Vyskupai buvo pasipiktinę tuo, ką pamatė, ir balsavo daugiausia prieš tokį ritualą. Sekančią dieną anglas kardinolas Johnas Carmelis Heenanas sinodo tėvams sakė:

„Pas mus namuose reguliariai Mišias lanko ne vien moterys ir vaikai, bet ir šeimų tėvai bei jauni vyrai. Jeigu mes pasiūlytume jiems ceremoniją, kokią matėme vakar, mes greitai liktume su moterų ir vaikų bendruomene“.

Savo kalbą jis baigė lotynų kalbos gynimu:

„Jeigu Bažnyčia ir toliau turėtų likti tikra Katalikų Bažnyčia, yra iš esmės svarbu išlaikyti universalią kalbą“.

Nepaisant vyskupų ir kardinolų kritikos, 1969 04 03 Apaštaline konstitucija Missale Romanum popiežius Paulius VI patvirtino naująjį Mišiolą. Jo „Bendruosiuose nuostatuose“ skaitome:

„10. [...] Nors II Vatikano Susirinkimo Tėvai kartojo Tridento dogminius apibrėžimus, tačiau jie kalbėjo labai pasikeitusiame pasaulyje. Todėl pastoraciniu atžvilgiu sugebėjo duoti tokių pasiūlymų ir nutarimų, kokių prieš keturis šimtmečius nė numatyti nebuvo galima. 11. Jau Tridento Susirinkimas pripažino, kad Mišių celebravimas duoda didelę katechetinę naudą, tačiau negalėjo padaryti iš to visų praktinių išvadų [!]. Daugelis jau tada labai prašė leisti eucharistinėje aukoje vartoti vietos žmonių kalbą. Bet Susirinkimas šito prašymo nepatenkino. Atsižvelgdamas į to laiko aplinkybes, jis jautėsi įpareigotas ir toliau laikytis seniau suformuluoto Bažnyčios mokymo, kad eucharistinė auka pirmiausia yra paties Kristaus auka, kurios veiksmingumas nepareina nuo to, kaip tikintieji joje dalyvauja. [...] 12. II Vatikano Susirinkimas, pasiryžęs Bažnyčios apaštalavimą pritaikyti šių laikų reikalavimams, kaip ir Tridento Susirinkimas, iš pagrindų apsvarstė didaktinį ir pastoracinį šventosios Liturgijos pobūdį. Nors niekas iš katalikų neneigė, kad lotynų kalba atliekamos šventosios apeigos yra teisėtos ir veiksmingos, tačiau Susirinkimas pripažino, kad „vietinės kalbos vartojimas dažnai žmonėms gali būti naudingas“, ir leido ją vartoti. Šis nurodymas visur buvo karštai ir stropiai priimtas, jis leido, vadovaujant vyskupams ir pačiam Apaštalų Sostui, visas liturgines apeigas, kuriose dalyvauja žmonės, atlikti vietine kalba, idant būtų geriau suprantama švenčiausioji paslaptis.“

Šis tekstas atvirai atskleidžia revoliucinę povatikaninės reformos dvasią: mokymas, „kad eucharistinė auka pirmiausia yra paties Kristaus auka, kurios veiksmingumas nepareina nuo to, kaip tikintieji joje dalyvauja“ (t. y. ji veikia ex opere operato, pati savaime), esąs ne nekintamas Bažnyčios Magisteriumas, o „sena formuluotė“, nulemta „laiko aplinkybių“ ir nebetinkama „labai pasikeitusiame pasaulyje“. Lotynų kalba esą neturi pagrindo Mišių aukoje, nes nebeturi pagrindo pati auka. Belieka „Viešpaties vakarienė, kurioje Dievo tauta sušaukiama į vieną vietą švęsti Viešpaties atminimo“ [27] – koks gi vaišių šeimininkas prabils į svečius „mirusia“ kultine kalba?

1969 m. lapkričio 26 d. pop. Paulius VI pasako tikrą laidotuvių kalbą prie lotynų k. kapo. Iš pradžių jis aukština lotynų kalbą ir apgailestauja dėl jos dingimo:

„Mes netenkame krikščioniškųjų amžių kalbos, mes palaipsniui tampame lyg profaniškais įsibrovėliais šventosios literatūros šventovėje ir tuo pačiu prarandame didžiąją dalį tos nuostabios, nepalyginamos meninės ir dvasinės realybės, kokia yra grigališkasis giedojimas. Mes tikrai turime pagrindo apgailestauti ir jaustis, lyg būtume nuėję ne tuo keliu. Kas bus pastatyta šios angeliškos kalbos vietoje? Tai neįkainojamos vertės auka. [...] Tokiomis aplinkybėmis mes imame geriau suvokti tradicijos vertę.“

Ar beprasmišką sugriovimą galima pavadinti „auka“? Popiežius bando pasiteisinti:

„Maldų supratimas yra daug vertingesnis nei seni šilko rūbai, kuriais ji karališkai puošdavosi. Didesnę vertę turi liaudies dalyvavimas, šių modernių žmonių, alkstančių aiškių, suprantamų žodžių, kurie gali būti išversti į jų kasdienę kalbą“.

Galiausiai popiežius jansenisto Quesnelio pavyzdžiu cituoja apaštalą Paulių: „Verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis“ (1 Kor 14, 19). Bet juk liturgijos esminis tikslas nėra žmonių pamokymas – tai tipiška XVIII a. švietėjų ir racionalistų idėja, perimta modernizmo. Liturgija yra viešas, oficialus kultas, skirtas Dievui. Tik pamokslas, skaitinių vertimas ar kai kurios Rituale Romanum apeigų dalys teisėtai kalbamos liaudies kalba, nes iš tiesų skirtos „kitų pamokymui“.

Lotynų kalbos „paaukojimas“ lauktų vaisių neatnešė. Liaudis, nors pagaliau išgirdo „aiškius, suprantamus žodžius“, kurių ji taip „alko“, greitai visai nustojo eiti jų klausytis, ir bažnyčios ištuštėjo.
Nepaisant šiandien matomo laikino lotynų kalbos nuosmukio, verta peržvelgti pagrindinius argumentus už jos išlaikymą ir atgaivinimą.

Argumentai už bažnytinę lotynų kalbą

1. Tradicinė ir tradiciją sauganti kalba

Religija pačia savo prigimtimi yra toji žmogaus gyvenimo sfera, kurioje daugiau nei kitur reikšminga tradicija, jos išlaikymas ir gyvas perdavimas. Šv. Vincentas Lerinietis savo „Priminime“ cituoja šv. popiežiaus Stepono I maksimą: „Niekas tenebus atnaujinta tame, kas buvo perduota“ ir rašo apie popiežių:

„Šventas ir protingas vyras suprato, kad pamaldumas neleidžia priimti nieko kito, tik kad visa, kas tikėjimu buvo perimta iš tėvų, tuo pačiu tikėjimu būtų užantspauduota ir vaikams, kad Religiją reikia ne ten vesti, kur mes norime, o ja sekti, kur ji pati mus veda“. [28]

Vincento veikalas pirmiausia skirtas nekintamos tikėjimo Tradicijos gynimui. Tačiau šiai Tradicijai, jos išlaikymui ir nepertraukiamam perdavimui reikalingos įvairios garbingos bažnytinės tradicijos, tarp jų ir bažnytinių kalbų vartojimas. Šios tradicijos, žinoma, yra įvestos žmonių, bet turi glaudų ryšį su dieviškąja Tradicija, todėl gali būti keičiamos tik esant labai rimtoms priežastims. Tai, jog kai kurie atšalę katalikai šiandien nebesupranta lotynų kalbos reikšmės, nėra tokia rimta priežastis, kad šios tradicinės kalbos būtų atsisakyta.

Šv. Augustinas rašo: „Jei visa Bažnyčia ką nors nuolatos daro, diskutuoti, kodėl taip daroma, yra įžūliausia beprotybė“ [29]. Anot šv. Tomo Akviniečio, „Bažnyčios paprotys negali klysti, nes yra vedamas Šventosios Dvasios“ [30]. Taigi jau pats ilgaamžės tradicijos egzistavimas yra pakankamas pagrindas, kad ji būtų ir toliau saugoma. Tai pabrėžia ir šv. popiežius Pijus X:

„Tikri liaudies draugai [katalikai] yra nei revoliucionieriai, nei naujovių ieškotojai, bet tradicionalistai (les vrais amis du peuple ne sont ni révolutionnaires ni novateurs, mais traditionalistes)“. [31]

Iš gyvo žodinio Dievo apreiškimo perdavimo amžių bėgyje kilo Šv. Dvasios įkvėptų autorių užrašytas Šventasis Raštas. Biblija yra Dievo žodis, neklystamai surašytas, naudojantis dažnai netobulos žmogiškos kalbos sąvokomis, todėl šio žodžio perdavimas įvairioms tautoms priklauso nuo tikslaus perrašymo ir vertimo į kitas kalbas. Biblijos vertimų į graikų, lotynų ir kitas kalbas autoriai siekė nė per skiemenį neatsilikti nuo originalo prasmės, todėl nedvejodami aukojo savosios kalbos stilių. Biblijos vertimų kalba gerokai skiriasi nuo tos epochos šių kalbų variantų, ji pilna hebraizmų ir klasikiniams filologams skamba neįprastai. Būtent ši biblinių vertimų kalba ir tapo bažnytinių ir liturginių kalbų pagrindu, jos stilius greitai ją atskyrė nuo šnekamosios kalbos. Galime teigti, kad tradicija pati susikūrė sau kalbą kaip nešėją ir įrankį.

Biblinės tradicijos kalba perėjo į liturgiją. Liturgijos vystymosi eigoje vietoje spontaniškumo ir kūrybiškumo visai natūraliai paima viršų formalizavimas, ritualizavimas, susidaro formos, kurios lyg suakmenėja ir kurias stengiamasi nekintamai perduoti ateities kartoms. Liturginė kalba skatino šią tendenciją. Dėl šios kalbos įtakos susikūrė ir neliturginio pamaldumo, liaudyje kalbamų maldų lotyniškoji tradicija, kuri yra pagrindas kiekvienos šalies vietinėms maldoms ir giesmėms.

Turime pastebėti, kad po II Vatikano Lietuvoje Liturginės komisijos atlikti Mišių tekstų ir įvairių maldų lietuviški vertimai tiesiog be jokio pagrindo siekia nutolti nuo tradicinio lotyniško originalo. Susidaro įspūdis, kad siekta sukurti tikrai „tautinę“ lietuvišką Bažnyčią, kuri meldžiasi visai kitaip, nei visuotinė Romos. „Liturginiame maldyne“ liko vos kelios maldos iš didžiulio popiežių patvirtintų maldų lobyno „Raccolta“, dauguma maldų sukurtos sudarytojų, todėl skamba blankiai, vengiama biblinės ir pernelyg katalikiškos kalbos. Tačiau ir tos kelios tradicinės maldos verčiamos labai laisvai. Kodėl atsisakyta biblinės formulės (Pr 49, 26) „desiderium collium aeternorum“ („amžinųjų kalvų troškime“) Švč. Jėzaus Širdies litanijoje (išversta „visos žmonijos išsiilgtoji“) arba tradicinio atsiliepimo „Et cum spiritu tuo“ („Ir su tavo dvasia“, verčiama „Ir su tavimi“)? Aiškiai ideologiškai pagrįstas, pvz., kreipinio „ab ira tua“ („nuo tavojo pykčio“) išvertimas į „nuo tavęs įžeidimo“ Švč. Jėzaus Vardo litanijoje, jau nekalbant apie teologiškai klaidingą „pro multis“ („už daugelį“) išvertimą į „už visus“ Mišių konsekracijos formulėje. Unikalus visame pasaulyje yra „fructus ventris tui Iesus“ („tavo įsčių vaisius Jėzus“) išvertimas į „tavo Sūnus Jėzus“ maldoje „Sveika, Marija“ – jį galėtų paaiškinti tik psichoanalitinė vertėjo kompleksų analizė. Logika „kuo trumpiau, tuo geriau“ remiasi tradicinės maldų pabaigos „in saecula saeculorum“ („per amžių amžius“) vertimas į „per amžius“ ir pan. Taip lotynų kalbos atsisakymas neišvengiamai paskatino didele dalimi nukirsti visos liturginės ir pamaldumo tradicijos šaknis.

Lotynų kalba idealiai tinka būti tradicijos įrankiu pirmiausiai dėl lingvistinių privalumų. Ji yra kilni, harmoninga, todėl apsaugo šventąsias paslaptis nuo vulgarių ir profaniškų žodžių, suteikia iškilmingumo. Jos tikslumas ir aiškumas padeda išvengti dviprasmybių, miglotumo doktrinoje, skatina logišką minčių dėstymą, tikslias definicijas ir distinkcijas. Ši kalba yra kartu taupi ir turtinga, tinkanti ir scholastiniam traktatui, ir labiausiai mistiškam liturginiam himnui.

Svarbiausias lotynų kalbos privalumas yra tai, kad ją paradoksaliai galima pavadinti tiek „gyva“, tiek „mirusia“ kalba. Žlugus Vakarų Romos imperijai, lotynų kalba tapo „nebegyva“ ta prasme, kad nebeliko etninių grupių, liaudies sluoksnių, kurie ją vartotų kaip kasdienę, gimtąją kalbą. Todėl joje nėra dialektų, jos žodynas vystomas tik dirbtinai. Tačiau lotynų kalba buvo gyvai vartojama iki pat XX a. II pusės tarp daugybės išsilavinusių žmonių, skaičiusių, rašiusių ir kalbėjusių lotyniškai. Būtent šis lotynų kalbos gyvumas geriausiai pasitarnavo nuolatiniam gyvam tradicijos perdavimui. Kita vertus, lotynų kalba buvo apsaugota nuo chaotiškos liaudyje vartojamų kalbų kaitos. Gyvos kalbos nuolat vystosi, įgauna naujų reikšmių. Laikyti liturgines apeigas gyva kalba reiškia pasmerkti jas nuolatiniam kitimui. Tai matoma iš stipriai besiskiriančių naujojo Mišiolo vertimų į liaudies kalbas, tų vertimų keitimo ir improvizavimo pačių apeigų metu. Šiandien mes, lietuviai, beveik nebegalime melstis iš XIX a. ar net XX a. pr. lietuviškų maldaknygių, nes jų kalba, žodynas skamba beviltiškai archaiškai. Tačiau tradicinę liturgiją išlaikęs kunigas gali be jokių sunkumų atlaikyti sekmadienio Mišias iš bet kurio XVI a. laidos Mišiolo.

2. Romos Bažnyčios ir Vakarų civilizacijos kalba

Ne tik vakarinė Bažnyčios dalis, Lotynų patriarchatas yra Romos Katalikų Bažnyčia, bet visa Kristaus įsteigtoji krikščionių Bažnyčia, nes jai visai vadovauja Romos miesto pirmojo vyskupo šv. Petro  įpėdiniai popiežiai. Romietiškumas yra tiek istorinis, tiek teologiškai reikšmingas Visuotinės Bažnyčios požymis. O ryškiausia to požymio išraiška yra Romos miesto steigėjų lotynų kalba.

Katalikiškoji liaudis (christianitas) yra ne šiaip amorfinė masė ar vien tautinių, vietinių kultūrų natūraliai suformuota visuomenė, bet bendro tikėjimo ir bendros Bažnyčios jungiama atskira civilizacija, kurią lenkų istoriosofas Feliksas Konieczny vadina „lotyniškąja civilizacija“. Šios civilizacijos istorija atskleidžia ypatingą jos dvasią, charakterį, mąstymo ir veikimo būdą, kurį įprasta vadinti „Latinitas“ arba „Romanitas“.

Trečiojo amžiaus krikščionių rašytojas Origenas įžiūrėjo Dievo apvaizdos pirštą, kad Romos imperijos galybės viršūnė, vadinamasis „Pax Romana“ arba „Pax Augustana“ periodas, sutapo su Išganytojo atėjimu ir jo mokslo išplitimu žemėje:

„Iš tiesų, Dievas norėjo paruošti tautas savo mokymui, todėl padarė taip, kad jos paklustų vienam Romos imperatoriui. Neturėjo būti daugybės karalių ir tautų, svetimų viena kitai, kad tai apsunkintų apaštalams vykdyti įsakymą, jiems perduotą Kristaus žodžiais: „Eikite ir mokykite visas tautas“. Taigi buvo nustatyta, kad Jėzus gims Augusto laikais, kuris į vieną karalystę suvienijo daugybę žmonių, išsibarsčiusių pasaulyje“. [32]

Viduramžių klasikas (tarp kitko, pranciškonų tretininkas!) Dantė Alighieris savo veikale De Monarchia[33] taip pat mano, kad Kristus pasirinko savo įsikūnijimui imperatoriaus Augusto laikus, „laikų pilnatvę“, kuomet visas pasaulis buvo suvienytas vienos valstybės ir tautos ilgą laiką džiaugėsi taika. Jo „Skaistykloje“ skaitome garsiąją eilutę: „Ir būsi [...] pilietis tos Romos, kurioje Kristus yra romėnas“ [34].

Iš tiesų, Kristaus mokslas ir Bažnyčia lyg „įsikūnijo“ Romos civilizacijos formose, todėl kiekvienas krikščionis, pavaldus jo vietininkui žemėje – Romos popiežiui – yra dvasinis Romos pilietis. Kiekvienas Visuotinės Bažnyčios narys, o ypač lotynų apeigų katalikas privalo mylėti Romos miestą, jo istoriją, specifinius papročius ir šventes, šventuosius kankinius, kurie iki 1969 m. reformos buvo privalomai minimi kiekvienų šv. Mišių Kanone[35]. Todėl arkivyskupas M. Lefebvre‘as norėjo, kad jo Brolijos seminaristai per visą studijų laiką bent vieną mėnesį pagyventų Amžinajame Mieste, įkvėptų katakombų drėgmės, dalyvautų žiedlapių „snigime“ Santa Maria Maggiore bazilikoje Marijos Snieginės šventėje, pabučiuotų šv. Petro statulos koją.

Lotynų kalba (kartu su graikų) buvo esminis Evangelijos paskelbimo didžiajai pasaulio daliai instrumentas, „vehiculum“. Ši kalba labiausiai tiko preciziškam, logiškam tikėjimo suformulavimui, per šią kalbą katalikiška liturgija, teisė, teologija įgavo romėnišką paprastumą, tiesumą, netgi asketiškumą. Lotyniškosios Imperijos universalusis charakteris natūraliai pasitarnavo teologinio Bažnyčios katalikiškumo įgyvendinimui, ir Apaštalų Sosto įtaka išsiplėtė nuo Armėnijos iki Škotijos.

Lotynų kalba yra didžiausias senosios antikinės civilizacijos palikimas, išlikęs iki mūsų dienų. Ji buvo tokia lengva ir taip tinkama filosofijai, teisei, poezijai, kad Romą sugriovusios barbarų tautos ją lengvai išmoko ir toliau puoselėjo. Viduramžiais net liaudis dainuodavo religinio ir pasaulietinio pobūdžio dainas lotyniškai (plg. rinkinį Carmina burana), šv. Bernardas ir kiti šventieji liaudžiai pamokslaudavo puošnia lotynų kalba.

Senieji Bažnyčios tėvai naudojo dar gyvą lotynų kalbą, jie buvo ir pirmieji teologai. Viduramžių scholastinė teologija buvo statoma ant patristinių pamatų, ji tiksliai perėmė daugelį senųjų teologinių terminų ir apibrėžimų, be to, pagrindinis teologijos šaltinis buvo lotyniškoji Vulgata, todėl visi scholastinės teologijos ir filosofijos tekstai kurti lotyniškai. Universitetai išaugo iš katedrų teologijos mokyklų, katalikiška filosofija buvo laikoma teologijos tarnaite, taigi ji ir visi ja besiremiantys atskiri mokslai taip pat ėmė naudoti lotynų kalbą. Mokslai rėmėsi daugeliu antikinių lotyniškų tekstų, teisės mokslas išaugo iš Romos teisės ir bažnytinių kanonų komentavimo. Taip visiškai natūraliai lotynų kalba tapo mokslų, universitetinės kultūros, valstybinių raštų kalba visoje lotyniškosios civilizacijos erdvėje. (Lietuva, kurios teisiniai tekstai (Statutai) parašyti ne lotynų, o slavų kalba, yra greičiau išimtis katalikiškoje Europoje.) Renesanso laikais daug kur pradėta naudoti liaudies kalba, bet mokslo ir teisės srityje ji perimta tik švietimo laikotarpiu. Lotynų kalba dar tebevartojama teisės, medicinos, biologijos, lingvistikos studijose, iš jos kilę didžioji dalis tarptautinių žodžių.

Galiausiai reikia nepamiršti ir grigališkojo choralo, kuris yra pati seniausia išlikusi žmonijos muzika (ji yra pirmoji, dar VIII a., pradėta užrašinėti natomis). Tai grynai dvasinė, pačia savo struktūra sakrali muzika. Būtent iš jos kaip iš šaknų išaugo visa Vakarų muzikinė kultūra, iki pat II Vatikano ji buvo vienintelė oficiali Vakarų Bažnyčios liturginė muzika (instrumentinė vargonų muzika ir polifoninis choro giedojimas buvo tik toleruojamas). Choralas neatsiejamas nuo liturginio teksto, taigi ir nuo liturginės lotynų kalbos. Nelotyniškas choralas (pvz., anglikonų ar liuteronų giesmės) jau nebėra choralas. Priešingai II Vatikano valiai išgyvendinus lotynų kalbą, praktiškai numirė ir šis Vakarų civilizacijos lobis. Tik paskutinį dešimtmetį vėl atgimsta susidomėjimas choralu, tačiau jis bažnyčiose skamba lyg koncertinė muzika, nes visiškai netinka prie modernistinių apeigų.

3. Tarptautinė krikščionijos kalba

Johno Osborno garsiojoje dramoje „Luther“ kardinolas Tommaso Cajetanas sako Martynui Liuteriui:
„Žinote, ateis laikai, kada žmogus nebegalės pasakyti: „Aš kalbu lotyniškai ir esu krikščionis“, ir ramiai eiti savo keliu. Atsiras sienos, visokių rūšių sienos tarp žmonių, ir joms nebus galo“. [36]

Iš tiesų, Liuterio paskelbtos maištingos idėjos tapo pirmuoju smūgiu, visiems laikams suskaldžiusiu Vakarų krikščionijos vienybę. Vėliau vietoj jos pradėta kurti nauja, dažnai antikrikščioniškais principais besiremianti pasaulinė vienybė.

Šiais globalizacijos ir iki šiol neregėtos migracijos laikais jau gyvuojančios tarptautinės kalbos atsisakymas yra tikras nesusipratimas. Todėl natūralu, jog pasigirsta įvairiausių pasiūlymų Bažnyčiai, kaip šią problemą spręsti. 1991 metais vykusiame Vyskupų sinode arkivyskupas iš Rumunijos György Jakubinyi[37] oficialiai pasiūlė lotynų kalbą Bažnyčioje pakeisti į esperanto, nes lotynų kalba esanti tik Vakarų Bažnyčios kalba, o jos iškili padėtis Visuotinėje Bažnyčioje esantis „lingvistinis imperializmas“. Esperanto kalba galinti tapti nauja visuotine Bažnyčios ir krikščionijos kalba, aišku, nepamirštas jos vaidmuo ekumenizmui ir tarpreliginiam dialogui.

Kaip galima būtų įvertinti tokią idėją? Išties, esperanto yra labiausiai pasaulyje išplitusi dirbtinė kalba (dabar ją moka pora milijonų žmonių 120-yje pasaulio šalių – gal net daugiau, nei lotyniškai), jos žodynas turi daug bendro su lotynų kalba, o gramatika gerokai paprastesnė.

Žydų kilmės dr. Ludwigas Lazarus Zamenhofas (1859–1917), kilęs iš Balstogės, dirbtinę kalbą pradėjo kurti dar jaunystėje, 1878 m. Tais metais, švęsdamas naujos kalbos gimtadienį, jis sukūrė himną jai: „Priešiškume tarp tautų / pražūk, pražūk, jau laikas! / Visa žmonija turi / susivienyti į vieną šeimą“. Šios kalbos atsiradimas ir plitimas remiasi sena švietėjų idėja, išplatinta masonų ložių – karus, nesantaiką ir susiskaldymą esą galima pašalinti skatinant abstrakčią, racionalistiškai suprastą žmonijos vienybę, kurios pagrindas yra indiferentiškumas tautiniams ir religiniams skirtumams. Zamenhofo motina buvo pamaldi judaistė, tėvas – ateistas. Pats Zamenhofas buvo nereligingas. Vienoje savo poemoje jis gieda: „Krikščionys, hebrajai ir musulmonai, mes visi esam Dievo vaikai“. Savo pacifistinę, utopišką ideologiją jis vėliau pavadino „hillelizmu“ arba „homaranizmu“.

1887 m. Zamenhofas Varšuvoje išleido pirmą savo naujos esperanto kalbos vadovėlį. Kalba greitai išpopuliarėjo, 1888 įsikūrė pirmasis esperantininkų klubas, 1905 jau vyko pirmasis pasaulinis esperantininkų kongresas. Atidarymo kalboje Zamenhofas sakė: „Čia susitinka ne prancūzai su anglais, ne rusai su lenkais, bet žmonės su žmonėmis“. Profesorius iš Vienos T. Fuchsas rašė:

„Malonė palietė žmones, atsinaujino Sekminių stebuklas. Visi pasijuto broliais, susivienijusiais po žalia Vilties [Esperanto – tas, kuris viliasi] vėliava... Ašaros užplūdo pagyvenusių, jautrių žmonių akis, katalikų kunigas apkabino protestantų pastorių, ir naujosios kalbos kūrėjas, Zamenhofas, vaikštinėjo lyg sapne...“

Vieni pirmųjų esperanto entuziastų buvo... žymūs katalikai: lietuvis kunigas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas (1893 m. paskelbė pirmą pasaulyje poezijos rinkinį šia kalba) bei prancūzas teologijos daktaras Louis de Beaufront (1893 išleido katalikų maldaknygę esperanto k.). Jie abu atvirai ragino esperantininkus atsiriboti nuo religinio indiferentizmo bei kosmopolitizmo, priekaištavo Zamenhofui dėl „homaranizmo“ ideologijos, ragino esperanto suvokti grynai techniškai. Tačiau daugelis esperantininkų įsitraukė į šį judėjimą būtent dėl ideologinių motyvų.

1995 02 02 vokiečių katalikiška agentūra KNA rašė:

„Iš pradžių Katalikų Bažnyčioje vyravo nepasitikintis požiūris į esperanto. Pavyzdžiui, tarp kitų dalykų buvo įtariama, kad jos išradėjas buvo masonas“.

Anot prancūzų istoriko A. Cherpillod 1997 m. atlikto tyrimo, Zamenhofas „tikriausiai“ nebuvo masonas. Aktyvus kovotojas prieš masoneriją šv. Maksimilijonas Kolbė ne kartą rodė palankumą esperanto, o 1937 savo Niepokalanovo pranciškonams seminaristams sakė: „Nekaltai Pradėtajai patinka jūsų dalyvavimas Esperanto judėjime“. Tačiau Paryžiuje ir Londone greitai susikūrė atskiros masonų ložės, naudojusios esperanto kalbą. 1913 08 30 Berne įsteigta ir tarptautinė grupė Universala Framasona Ligo, jai priklausė daug žymių esperantininkų.

Kaip ten bebūtų, katalikai aktyviai įsitraukė į judėjimą ir jį panaudojo tarptautiniam katalikų bendradarbiavimui. Nieko nuostabaus, juk katalikiškiems tikslams buvo sėkmingai panaudotos ir daug gero nuveikė žinomų masonų Roberto Baden-Powello ir Jeano Henri Dunant‘o įkurtos skautų bei Raudonojo Kryžiaus organizacijos. 1902 m. su Tours arkivyskupo leidimu Prancūzijoje buvo įkurta pirmoji katalikų esperantininkų bendrija Espero Katolika, 1910 įvyko I katalikų esperantininkų kongresas, judėjimas pritraukė daug dvasininkų. Žurnalas Espero Katolika 1906 buvo įteiktas šv. popiežiui Pijui X, šis atsakė lakoniška padėka ir palaiminimu. Kasmet nuo 1906 m. iki savo mirties 1914 popiežius siųsdavo sveikinimus katalikų esperantininkų kongresams, tai darė ir popiežiai Benediktas XV, Pijus XI. Žinoma, jie čia įžiūrėjo tik tam tikrą tarptautinį katalikų veikimą, neskatino ekumeninių tendencijų, kurios judėjime buvo aiškios nuo pat pradžių. Jonas Paulius II tapo pirmuoju popiežiumi, prašnekusiu esperantiškai (1991 m.).

1968 m. Vatikanas leido (dar tradicines!) šv. Mišias esperanto k., 1995 išėjo visas naujasis Mišiolas esperantiškai. Tačiau 1976 06 05 buvo paskelbtas Šv. Sosto aplinkraštis Decem iam annos, kuriame sakoma, kad esperanto negali būti ordinarine liturgine kalba, nes nėra liaudies kalba (keistas pagrindimas – juk nė viena tradicinė liturginė kalba nėra liaudies!).

Galime tik atsidusti – jeigu visi tie katalikai, kurie tapo esperanto entuziastais, būtų su tokiu pačiu uolumu kibę į lotynų kalbą, ji tikrai išgyventų naują aukso amžių. Esperanto negali tapti tarptautine krikščionijos kalba dėl paprastos priežasties, kad tokia kalba „natūraliai“ jau yra lotynų. Esperanto neturi „sielos“ ir praeities, ji yra dirbtinė, mechaninė, nesiejanti mus su jokia kultūrine ir dvasine tradicija. Jei kas nori „religiškai neutralios“ tarptautinės kalbos, greičiausiai rinksis ne esperanto, o anglų – Jungtinių Valstijų ir anglų kalbos hegemonija dabartiniame pasaulyje („Pax Americana“) tikrai primena Romos imperijos ir lotynų k. viešpatavimą senovėje. Deja, romėnai viešpatavo dėka savo virtus – natūralių ir ypač politinių dorybių, o amerikiečiai šiandien įsiviešpatauja greičiau dėl jų neturėjimo.

4. Kalba, sauganti katalikų tikėjimą

Tam tikros kulto kalbos vartojimas nėra dogmatinė tiesa ir net ne apaštalinės kilmės disciplinarinė tradicija, jis įsivyravo palaipsniui ir tik vėliau buvo Bažnyčios autoritetingai fiksuotas kaip įstatymas. Tačiau, kaip pastebi Dom Gueranger, Tridento Susirinkimas lotynų kalbą gina savo dogminiuose, o ne disciplinariniuose kanonuose, tuo pabrėždamas jos begalinį svarbumą visam tikėjimo lobio perdavimui.

Jau pats lotynų kalbos mokymosi procesas perduodavo ištisoms jaunimo kartoms romėnišką blaivų realizmą, paprastumą, rimtumą, sugebėjimą suvokti ir logiškai išreikšti universalias idėjas. Visa tai padėdavo esminiam auklėjimo ir švietimo tikslui – suformuoti solidų pagrindą, kuris neleistų pasimesti informacijos, idėjų ir vertinimų chaose. Klasikinės filologijos kursas turėjo didelę įtaką vėlesnėms filosofinėms ir teologinėms studijoms.

Kodėl šiuolaikinis žmogus „nebesupranta“ daugelio liturginių apeigų ir tekstų, teologinių formulių, kodėl jam „svetimas, nieko nebesakantis“ kalbėjimas apie sakramento materiją ir formą, apie santuoką kaip kontraktą, apie „juristinį“ nuopelno-atlyginimo, nuodėmės-bausmės ryšį dieviškoje ekonomijoje? Todėl, kad jis nebemoka lotyniškai ir net nebenori susipažinti su Romos Bažnyčios tekstais, persmelktais teisiška, logiška, scholastine dvasia. Pakeitus kalbą, pakinta ir mąstymas. „Subrendęs“, savo „orumą“ suvokęs teologas nebenori, kad Bažnyčia jį formuotų, bet staiga pats užsinori ją formuoti, remdamasis savo specifiniu, ribotu mentalitetu.

Šiandieninis psichologijos, semantikos, lingvistikos mokslas atskleidė, koks esminis ryšys yra tarp kalbos ir ja reiškiamų sąvokų. Kiekvienas vertimas į kitą kalbą neišvengiamai susijęs su interpretacija, akcentų perkėlimu, neadekvačiu prasmės perteikimu. Jeigu mes tikime, kad visa mūsų religija remiasi objektyviu Apreiškimu, kurį per apaštalus gavome iš Dievo, tuomet stengiamės likti kuo arčiau tikslių apreikštųjų žodžių, kad nenukryptume į klaidą. Apvaizdos lemta, kad Jėzaus Kristaus Geroji naujiena Vakarų Bažnyčioje buvo teologiškai tiksliausiai suformuluota lotyniškomis filosofinėmis sąvokomis (ratio, persona, forma, virtus, actus, substantia, gratia). Tai yra objektyvi duotybė, kurios negalime pakeisti. Vos tik pabandoma atsisakyti lotyniškos teologinės kalbos, iškart kyla klaidos ar nepakankamo supratimo grėsmė – žodis „transsubstanciacija“ [38] jau yra tapęs nuvalkiotu pavyzdžiu.

Žinoma, to pavojaus galima išvengti, tačiau dabartiniai keitėjai dažnai turi sąmoningai blogą valią, jie siekia mūsų religijoje pakeisti viską, kas įmanoma. Užtenka palyginti klasiška, teologiškai tikslia kalba parašytas popiežių iki Pijaus XII enciklikas su vėlesnių popiežių, ypač Jono Pauliaus II, dokumentų „naujakalbe“, įkvėpta madingų XX a. filosofijų. Pastarųjų dešimtmečių Bažnyčią užvertė šimtai tomų visokiausių paraginimų, instrukcijų, bendrų deklaracijų, direktyvų, kurių esminė intencija – ne paprasčiausiai perduoti tikėjimo ar dorovės tiesas, bet surasti kuo rafinuotesnį tų tiesų užtemdymą, kad kiekvienas sakinys ir galėtų būti, reikalui esant, išaiškintas katalikiškai, ir perduotų ezoterinę ekumenizmo bei dialogo „dvasią“. Tendencingai verčiami netgi naujausi Bažnyčios tekstai: pvz., tai, kas dar 1994 m. II Vatikano dokumentų lietuviškame leidime buvo „Religinės laisvės deklaracija“ (lot. Declaratio de libertate religiosa), 2001 m. tapo „Tikėjimo laisvės deklaracija“. Tikėjimo kaip vidinio akto laisvės būtinumą katalikų moralinė teologija visuomet pripažino, tačiau religija apima ir išorinį kultą bei socialinį gyvenimą pagal tam tikrą religiją, o čia klaidingą religiją galima tik toleruoti, ji negali reikalauti teisės laisvai egzistuoti. Pakeitus žodį, bandoma pridengti, kad II Vatikanas įvedė naują, Tradicijai prieštaraujantį mokymą.

Naujųjų Mišių ir kitų reformuotų apeigų tekstai iš lotyniško originalo į lietuvių kalbą išversti pabrėžtinai laisvai, esą tai specifinės Lietuvos Bažnyčios liturgija (žr. tekstų palyginimą šios knygos gale). Gal kada nors bus atlikta tų vertimų analizė, kuri tikrai atskleistų daug įdomių lietuviškojo „aggiornamento“ ypatybių. R. Amerio pateikia daug pavyzdžių[39], kaip naujasis Mišiolas buvo sąmoningai klaidingai verčiamas į italų kalbą, dar labiau pabrėžiant racionalistinę dvasią.

Nekintama kalba geriausiai perteikia amžino ir nekintančio Dievo idėją. Nekintantis Dievas nekeičia savo apreikštų ir savosios Bažnyčios dogmatizuotų tikėjimo tiesų, todėl dogmos prašosi, kiek tai įmanoma, nekintančios kalbos. Jos atsisakius, tiesiog rizikuojama prarasti tikėjimą.

5. Bažnyčios visuotinumo ir vienybės ženklas

Popiežius Pijus XI rašo:

„Kad Bažnyčia apimtų visas tautas ir galėtų išlikti iki laikų pabaigos..., jai reikia kalbos, kuri savo prigimtimi būtų universali, nekintama, ne liaudies.“ [40]

Credo... in unam sanctam catholicam et apostolicam Ecclesiam, Tikiu vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią[41], – gieda Kristaus Bažnyčios nariai kiekvieną sekmadienį. Bažnyčia pačia savo prigimtimi yra viena, vieninga laike ir erdvėje, bei visuotinė (katalikiška), tai yra skirta visoms tautoms ir kultūroms. Žinoma, Bažnyčios vieningumui iš principo nekenkia mūsų minėtas faktas, kad joje yra bent dešimt skirtingų bažnytinių kalbų. Tačiau istorinė patirtis rodo, kad šis skirtingumas yra tam tikra našta.

Viena kalba yra tautinės ir valstybinės bendruomenės vieningumo pagrindas. Panašiai susiklostė ir Bažnyčioje. Skirtingos bažnytinės kalbos (graikų, slavų, sirų) yra viena iš pagrindinių istorinių priežasčių, kodėl Rytų Bažnyčios nutolo ir atsiskyrė nuo Romos, o taip pat yra nevieningos tarpusavyje. Žinoma, Roma gerbia ir saugo Rytų katalikų Bažnyčių autonomiją, teisėtą liturgijos, disciplinos, dvasingumo pliuralizmą vienoje Katalikų Bažnyčioje. Tačiau istorijoje buvo reikalingos nuolatinės ir dažnai beviltiškos pastangos, kad neįvyktų schizmos. Ši skausminga problematika dabar be jokio reikalo įvesta į Vakarų Bažnyčios vidų.

Bažnyčia yra visuotinė, ir jai reikia visuotinės kalbos kaip praktiško įrankio šiam Bažnyčios požymiui išsaugoti. Kaip šv. Petro įkurta Romos Bažnyčia yra visų vietinių Bažnyčių „mater et magistra“, motina ir mokytoja, taip jos kalba turi tam tikrą viršenybę prieš kitas liturgines kalbas, ji turėtų galioti kaip bendra vietinių Bažnyčių kalba. Žinoma, Roma niekados nėra liepusi Rytų katalikams imti mokytis lotyniškai, tačiau daugelis Rytų hierarchų bei teologų šią kalbą mokėdavo ir brangindavo.

Bažnyčia išėjo į viešumą ir ėmė plėstis dėka Sekminių stebuklo, kai žydai ir įvairių tautų pagonys stebėdamiesi išgirdo apaštalus skelbiant Evangeliją kiekvienas sava kalba (Apd 2). Žinoma, tai buvo ne viena kalba, kurią kiekvienas galėjo savaip suprasti, bet vienas po kito sekantys pamokslai įvairiomis kalbomis (Apr 2, 4). Šis stebuklas aiškiai primena Babelio bokšto istoriją (Pr 11) – tuomet žmonija prarado pirmykštę vienybę, o dabar gali ją vėl atgauti Kristuje ir jo Bažnyčioje. Kiekviena kalba yra Dievo dovana, vertingas turtas, bet kalbų svetimumas viena kitai, žmonių nesusišnekėjimas ir susiskaldymas yra Dievo bausmė. Šios bausmės pasekmės lieka ir po Krikšto – panašiai atgavę Dievo malonę, mes (išskyrus ypatingai apdovanotus šventuosius) neatgauname Adomo ir Ievos turėtų viršprigimtinių dovanų (laisvės nuo netvarkingų geismų, nemir­tingumo, kančių nebuvimo, tobulo tvarinių pažinimo ir valdymo). Todėl niekuomet nebeatrasime tos tobulos vieningos rojaus kalbos, kuria Adomas, betarpiškai įžvelgęs visų daiktų esmę, galėjo juos pavadinti (plg. Pr 2, 19). Kai kurie žydų išminčiai manė, kad tai buvusi hebrajų kalba – katalikai apie lotynų kalbą to nesako. Tačiau lotynų kalba gali pasitarnauti Bažnyčios vieningumo pabrėžimui ir išlaikymui, kad jau šioje žemėje pajustume tos paguodos, kuri pažadėta tik amžinybei. Juk Bažnyčia yra Kristaus vėl atverto rojaus prieangis.

Lotynų kalba yra tautiškai „neutrali“, jos vartojimas nežadina nacionalinių aistrų. Ji veiksmingai saugojo Bažnyčią nuo subyrėjimo absoliutizmo ir nacionalizmo laikais. Šiandien tautinis faktorius nebėra toks svarbus kaip XIX ir XX a., bet tarptautinės kalbos nebuvimas vis tiek gerokai atitolina Bažnyčias vieną nuo kitos. Paskutinieji popiežiai mėgsta demonstruoti savo poliglotinius sugebėjimus, pranešimams ir sveikinimams naudodami keliolika skirtingų kalbų. Tačiau Bažnyčios universalumą ir artumą visoms tautoms daug geriau pabrėždavo ankstesnių popiežių kreipimaisi vien lotynų kalba.

Anglikonas liturgistas Gregory Dixas rašo, kad lotynų kalba padėdavo mums peržengti laiko bei erdvės ribas ir dalyvauti „universaliame krikščionijos prote“. Dalyvaudami apeigose ta pačia kalba, mes susitapatiname su savo protėvių bendruomene. Giedodamas psalmes lotyniškai, tikintysis įsijungia į darnų chorą, kuriame skamba visų šventųjų vienuolių ir kunigų balsai. Jei Mišiose jis atsiliepia tipiškai lotynišku sutrumpintu „Deo gratias“ (pažodžiui: „Dievui padėkas (reiškiu)“), jis žino, kad taip mirdami kalbėjo pirmųjų amžių krikščionys. Panaikinus lotynų kalbą, katalikas nebeturi gyvo ryšio ne tik su Amžinojo Miesto, bet ir su ikivatikanine savo šalies Bažnyčios praeitimi, todėl lengvai pasiduoda pagundoms „išradinėti dviratį“ liturgijos, dvasinio gyvenimo ar net teologijos srityse.

Erdvės ribų peržengimas šiandien ypač aktualus. Kiekvienam tarptautiniam katalikų renginiui, net jei jame dalyvauja tik klero atstovai, reikia būrio vertėjų. Afrikos misijų bažnyčiose, kur vienose Mišiose be jokių sunkumų galėjo dalyvauti įvairiausių genčių atstovai, dabar kiekviena gentis reikalauja Mišių savo kalba. Pabrėžiama, kad būtina suprasti viską, ką kalba kunigas, jei nori aktyviai dalyvauti liturgijoje, bet to padaryti nebeįmanoma, vos tik išvyksti už savo valstybės ribų. Tradicijai ištikimi katalikai jaučiasi visiškai savi šv. Mišiose bet kuriame pasaulio kampelyje, o Naujosiose Mišiose svetimoje šalyje tikintysis gali dalyvauti tik ilgai ieškojęs, gal kurios bažnyčios Mišių grafike įspraustos pamaldos ir jo kalba.

6. Sakralinė kalba

Žymiosios Solesmes abatijos pirmasis abatas, benediktinų ir grigališkojo choralo gaivintojas Prancūzijoje Dom Prosperas Gueranger, O. S. B. savo garsiajame veikale Institutions liturgiques[42] kalba apie „antiliturginę ereziją“, kurios vienas iš esminių aspektų yra neapykanta lotynų kalbai. Jis rašo:

„Pirmoji antiliturginės erezijos charakteristika yra neapykanta tradicijai, randamai Dievo kulte naudojamose formulėse. Neįmanoma nepastebėti šios specifinės charakteristikos pas visus eretikus, nuo Vigilancijaus iki Kalvino, ir to priežastį lengva paaiškinti. Kiekvienas sektantas, norėdamas įvesti naują doktriną, būtinai stoja akistaton su liturgija, kuri yra stipriausia ir geriausia tradicijos dalis, todėl jis nenurimsta, kol šio balso nenutildo, kol neišplėšia tų puslapių, primenančių praėjusių šimtmečių tikėjimą.“

Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl protestantai atmeta lotynų kalbą, yra su protestantizmu prasidėjusi sakralumo krizė, nebesuvokimas, jog Dievui skirtos apeigos yra kažkas švento, visai skirtingo nuo kasdienybės. Dom Gueranger tęsia:

„Kadangi vienas iš pagrindinių liturgijos reformavimo tikslų yra mistinės reikšmės veiksmų ir formulių panaikinimas, seka logiška išvada, kad jo autoriai turi kovoti už liaudies kalbos naudojimą Dievo kulte. Sektantų akyse tai labai svarbi tema. Kultas nėra kažkas slapto. Žmonės, sako jie, turi suprasti, ką gieda. Neapykanta lotynų kalbai yra visų Romos priešų širdies gilumoje. Jie suvokia, kad ji yra ryšys tarp visų pasaulio katalikų, ortodoksiškumo arsenalas prieš visas sektantiškos dvasios subtilybes. [...] Maišto dvasia, kuri skatina juos universalią maldą pritaikyti prie kiekvienos tautos, kiekvienos provincijos, kiekvieno amžiaus kalbos, galiausiai atnešė savo vaisius, ir reformatai patys nuolat įsitikina, kad katalikų liaudis, nepaisant lotyniškų maldų, labiau mėgsta ir su didesniu uolumu atlieka kulto pareigas nei diduma protestantų liaudies. Kiekvieną dienos valandą katalikų bažnyčiose vyksta Dievo garbinimas. Jame dalyvaujantis tikintysis katalikas palieka savo gimtąją kalbą prie durų. Išskyrus per pamokslus, jis girdi vien paslaptingus žodžius, ir net jie iškilmingiausiu Mišių Kanono momentu nėra girdimi. Nepaisant to, ši paslaptis taip jį pakeri, kad jis nebepavydi protestantui, nors šio ausis negirdi nė vieno garselio, kurio reikšmės jis nesuprastų. [...] Turime sutikti, kad karo paskelbimas sakralinei kalbai yra meistriškas protestantizmo smūgis. Jeigu jam kada nors pavyks ją visiškai sunaikinti, jis bus tiesiame kelyje į pergalę. Išstatyta profaniškiems žvilgsniams, kaip mergelė, nuo kurios nuplėšta garbė, liturgija nuo to momento praras didumą savo sakralaus charakterio, ir labai greitai žmonės pagalvos, kad neverta atidėti į šalį savo darbo ar malonumo ir nuėjus pasiklausyti to, kas sakoma tokia pačia kalba, kokia kalbama turgaus aikštėje.“

Modernistinė liturgijos reforma nepakenčia visko, kas paslaptinga, mistiška, pakylėta. Žinoma, paslaptingumas nėra esminis argumentas už lotynų kalbos išlaikymą, tačiau šis aspektas buvo reikšmingas nuo pat pirmykštės Bažnyčios laikų. III a. pradžioje ėmė formuotis ir iki VI a. gyvavo vadinamoji disciplina arcani – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos apeigų bei tekstų slėpimas nuo katechumenų ir netikinčiųjų. Tai tik išoriškai primena helenistinių kultų misterijas ar gnostikų slaptumą ir neturi su juo nieko bendro. Arkaninė disciplina kilo iš natūralaus pagarbumo sakramentinėms paslaptims, jų išjuokimo ir profanacijos baimės, noro, kad iniciacija katechumenams paliktų gilesnį įspūdį, leistų pajusti, jog jie gavo nesuvokiamas, visą jų būtį peržengiančias Dievo malones. Tai nereiškė iracionalaus gnostinio slaptumo, pigaus noro sužadinti intrigą, tiesiog siekta pabrėžti sacrum, radikalų šventųjų slėpinių atskirtumą nuo profaniškos sferos. Vėlesniais laikais tam ėmė tarnauti Rytų apeigų ikonostasas, viduramžiais altorių Kanono metu dengusios užuolaidos, Mišių Kanono tyla. Šį uždavinį tarp kitko atlieka ir mažai suprantama lotynų kalba.

Michaelis Mulleris rašo[43]:

„Jei Mišios ir sakramentai būtų tik paprastos maldos, skaitomos žmonėms, tuomet tikriausiai kiekvienos šalies bendra kalba būtų tam labiausiai tinkama; bet tuomet religija nebeturėtų savo esminio dieviško pobūdžio, kunigystė nebetektų savo vienintelio charakterio, kuris ją skiria nuo pasauliečių. Todėl nesmerkiame protestantų, jei jie savo pamaldose naudoja bendrą žmonių kalbą, nes jie neturi nei aukos, nei kunigo – atmetus auką ir kunigystę, nuoseklu atmesti ir [kultinę] kalbą.“

Modernistinė liturgija liaudies kalba išoriškai menkai skiriasi nuo privačių liaudies pamaldumų, liturgija nebetenka išskirtinio kultinio charakterio, Mišios nebeatrodo esančios oficialia Bažnyčios auka Dievui, kurios vertė nepriklauso nuo susirinkusių žmonių ar celebranto privataus pamaldumo.

Tai, kas šventa, kas siejasi su dievybe, jos pažinimu, garbinimu ir jos valios vykdymu, turi būti atskirta nuo kasdienybės, žemiškų, atsitiktinių reikalų. Sacrum ir profanum (to, kas yra už šventyklos, fanum) atskyrimas yra pati pirmoji žmogaus religinė patirtis, ja remiasi visos religinės sistemos. Sakralumas išreiškiamas ir atribojamas nuo kasdienybės visuose žmogiškos būties lygmenyse – kai kas iš žmogaus turimų dalykų pašventinama, išskirtinai atiduodama Dievo tarnybai. Taip atsirado specialūs, nekasdieniški rūbai, indai, pastatai, judesiai, kalbos formulės, liturginės spalvos. Dievui skiriami atskiri asmenys, laiko tarpai, teritorijos, pastatai. Taip galima paaiškinti ir nenuginčijamą faktą, kad visose religijose dievybei paskiriama ir atskira, dažnai „mirusi“ ar net nebesuprantama, nebekintanti, profaniškoje kasdienybėje nenaudojama kalba. Visos religijos nedvejodamos aukoja betarpišką tekstų „suprantamumą“ liaudžiai sakralumo vardan. Seniausi žmonijos religiniai tekstai Babilonijos molio lentelėse parašyti dviem kalbomis – senąja liturgine šumerų ir tų laikų šnekamąja akadų kalbomis. Judaizmas vartoja senąją hebrajų kalbą, induizmas – sanskritą, islamas – senąją arabų (musulmonai netgi draudžia versti Koraną ir kitus islamo religinius tekstus į kitas kalbas), Rytų krikščioniškos Bažnyčios – senąją graikų, slavų, sirų kalbas. Pats Jėzus Kristus neabejotinai skyrė kasdienę (aramėjų) ir Senojo Testamento kultinę (hebrajų) kalbas.

Bažnyčia tikrai nekartoja Horacijaus žodžių: „Odi profanum vulgus et arceo“, nekenčiu neišmanančios minios ir jos vengiu. Tai, kas nėra sakralu, taip pat gali būti gera ir vertinga, tačiau vis dėlto netinka betarpiškam Dievo garbinimui. Jei įsakyta Eucharistijoje naudoti tik neraugintą kvietinę duoną, tai nereiškia, jog Bažnyčia niekina ar smerkia juodą ruginę duoną, pyragus ar picą. Taip ir šnekamosios kalbos yra vertingos ir tam tikra prasme „šventos“, tačiau sveikas šventumo jausmas skatina mus liturgijoje vartoti atskirą kalbą, kuria meldėsi mūsų tikėjimo protėviai, iš kurių gavome šventas knygas ir apeigas. Tuo būdu nuolankiai pripažįstame, kad visą religijos lobį gavome iš išorės, kad jis nėra mūsų kūrinys, kad tai objektyvi duotybė, prie kurios turime prisitaikyti.

Jei paimu į rankas mobilųjį telefoną, nepradedu piktintis, kaip kažkas drįso pagaminti tokį sudėtingą daiktą, kurio veikimo aš negaliu iškart ir iki galo perprasti. Tiesiog imu instrukciją ir nuolankiai skiriu šiek tiek laiko, kad išmokčiau naudotis šiuo prietaisu. Man reikalingi tūkstančiai dalykų, kurie savo sudėtingumu pranoksta mano proto galias, todėl trečdalį savo gyvenimo turiu praleisti besimokydamas. Tačiau modernus, išsilavinęs, „brandus“ tikintysis dabar pasipiktina, kad pirmąkart apsilankęs tradicinėse lotyniškose Mišiose „jų nesupranta“! O kai pasiūlai kelis vakarus vietoj laikraščių ar kryžiažodžių paskaityti knygelę su Mišių teologijos, simbolikos, apeigų reikšmės paaiškinimu, jis atsako: neturiu laiko. Tai reiškia: nemanau, kad šios Mišios man reikalingos. Galiausiai jis nebeis net į modernistines Mišias liaudies kalba, nes ir jose yra posakių ar gestų, kurių nesutiksi kasdienybėje, kurių reikšmė, o ypač reikalingumas konkrečiam mano gyvenimui nėra akivaizdus. Taigi lotynų kalbos atsisakymas nepriartino Dievo prie žmonių, jis tik išmokė nuostatos, kad „mano didenybė aš“ yra viso pasaulio centre, ir tenedrįsta niekas man primesti objektyvių, aukštesnių dalykų. Blogiausia, kai tokios nuostatos ima laikytis kunigai, tuomet kiekvienas Mišias jie padaro asmeniniu šou ir verčia vargšus savo parapijiečius jame dalyvauti: dabar iškelkite rankas, dabar plokite ar palinkėkite vieni kitiems ramybės...

Jeigu niekas nepyksta, kad kiekviena mokslo šaka, ideologija, jaunimo subkultūra susikuria savą kalbą, gerokai besiskiriančią nuo kasdienės, kodėl to negali padaryti religija? Juk vos išgirstame specifiškai religinius posakius ir žodžius, iš karto nesąmoningai atitraukiame dėmesį nuo kasdienybės, pakeliame sielą į Dievą. Kai kurie šventieji net savo asmenines, iš širdies plaukiančias maldas formuluodavo lotyniškai, nes tiesiog patys siūlosi žodžiai iš psalmių, Evangelijų, liturgijos. O šiandien net bažnyčioje nebegalime susikaupti maldai, nes esam priversti klausytis banalių tekstų, dažnai pakeičiamų dar labiau nevykusiomis kunigo improvizacijomis, kurios mums iškart asocijuojasi su televizijos laida ar paskaita.

Paguodos neranda netgi dvasininkai ir vienuoliai, visą savo gyvenimą pašventę Viešpačiui. Anksčiau Brevijorius, jo psalmės, himnai ir skaitiniai būdavo kasdienis dvasios penas, palaimingas įsijungimas į vieningą Bažnyčios ir dangaus šventųjų chorą, ir tam ypač padėdavo sakrali lotynų kalba. Šiandien Brevijoriaus maldą pakeitė sutrumpintų psalmių ir dažnai katalikiškos dvasios nebetekusių maldų rinkinys, vadinamas Liturgia horarum („Valandų liturgija“). Kunigai jį praminė Liturgia horrorum („Siaubų liturgija“), nes ši malda tapo nemalonia našta. Panaikinus tradiciškai galiojusią nuostatą, kad vienos Brevijoriaus valandos nesukalbėjimas be priežasties yra sunki nuodėmė, šios naštos visai nusikratoma – ne paslaptis, kad nepaisant II Vatikano Konstitucijos apie liturgiją Nr. 96, ką jau kalbėti apie nevienuoliams kunigams patariamą bendrą valandų giedojimą Nr. 99, tik nedaugelis kunigų apskritai kada nors pasklaido brevijorių.

Kodėl taip yra, galima suprasti, pavyzdžiui, atsivertus lietuviškas „Dievo tautos liturgines valandas“. Turtingas Bažnyčios liturginių himnų lobynas čia visai dingęs, nes juos pakeitę lietuviški eilėraščiai su senaisiais himnais mažai ką turi bendro. Tarp skaitinių žymią vietą gavo II Vatikano dokumentai. Knygoje naudojamas psalmių vertimas individualistiškas, dažnai rėžiantis ausį savo „poetiniais“ polėkiais – susidaro įspūdis, kad sekama V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimais“ [44]. Neretai tiesiog įžūliai ir be nuorodos išmetami Dievo įkvėpti psalmių žodžiai: pilname psalmyne[45] skaitome Ps 14, 4–5: „Kas griežtai nedorėlį smerkia, o Viešpaties bijančius gerbia, kas priesaikos laikos, net patirdamas skriaudą, be palūkanų skolina...“, o maldai skirtame tekste[46], p. 144 skaitome tiktai: „Kas priesaikos laikos, net patirdamas skriaudą, be palūkanų skolina...“ „Politiškai nekorektiški“ žodžiai apie smerkimą, Viešpaties baimę tiesiog dingo!

Neturime prarasti vilties

Jeigu tikime, kad pragaro vartai Kristaus įsteigtos Bažnyčios nenugalės (Mt 16, 18), tą patį galime tikėti ir dėl atskirų šios Bažnyčios elementų ar aspektų: anksčiau ar vėliau grįš tradicinė liturgija, disciplina, mokymas, taigi ir bažnytinės kalbos branginimas.

Turime prisiminti, kad lotynų kalbos pritaikymas šiandienai ir jos kaip universalios krikščionijos kalbos atgaivinimas yra Šv. Sosto valia (plg. Jono XXIII Veterum sapientia). Popiežiaus numatyto Akademinio lotynų kalbos instituto įkurti nepavyko, bet 1976 birželio 30 d. raštu Romani sermonis popiežius Paulius VI Vatikane įsteigė Fundaciją Latinitas (Opus Fundatum Latinitas). Šis sėkmingai veikiantis institutas leidžia lotynišką žurnalą Latinitas (įsteigtą 1953 m.), kasmet organizuoja tarptautinį lotyniškos poezijos ir prozos konkursą Certamen Vaticanum, platina intensyvų šnekamosios lotynų kalbos kursą, taip pat yra išleidęs žodyną Lexicon recentis Latinitatis, kuriame yra 15 000 naujai sukurtų žodžių ir sąvokų modernioms realijoms pažymėti[47]. Fundacijos dėka tikrai išplito lotynų kalbos dėstymas mokyklose, padaugėjo šią kalbą populiarinančių renginių ir leidinių. Savo kalboje (1979 m. lapkričio 26 d.) jos nariams popiežius Jonas Paulius II sakė:

„Per visus viduramžius ir vėliau lotynų kalba buvo beveik visuotinai naudojama mokyklose, knygų rašyme ir viešuosiuose aktuose. Todėl ši kalba būdavo pritaikoma naujiems dalykams pavadinti arba net priimdavo naujus žodžius. Jeigu mūsų laikais norime, kad lotynų kalba suklestėtų ne vien kabinetinėse literatų pratybose, bet ir, kiek tai įmanoma, išsilavinusių žmonių vartosenoje bei taptų tam tikru vienybės ryšiu, reikia, kad ji būtų tinkamu instrumentu išreikšti visa tai, ką mūsų bendraamžiai nusako protu, parodo sielos jausmais, pagamina darbu... Štai platus veikimo laukas, kuriame gali pasireikšti jūsų pastangos. [...] Kruopščiai puoselėkite ir apgalvotomis pastangomis visur platinkite lotynų kalbą, garsią savo romėnišku didingumu ir glaustumu, tinkamą tikram ir teisingam formavimui, verčiančią aštriai ir logiškai mąstyti.“

Šv. Tėvas Jonas Paulius II ne kartą ragino plačiau naudoti lotynų kalbą. Pvz., savo 1978 m. lapkričio 27 d. kalboje jis teigė:

„Visiems žinoma, kad šie laikai yra mažiau palankūs lotynų kalbos studijoms, kai dabartiniai žmonės labiau linkę į techniką ir labiau vertina liaudies kalbas. Tačiau nenorime pamiršti rimtų Mūsų Pirmtakų dokumentų, kurie dažnai iškeldavo lotynų kalbos svarbą net šiais laikais, ypač Bažnyčios dalykuose. Juk lotynų kalba yra universali, peržengianti tautų ribas, todėl Apaštalų Sostas ja dar atkakliai naudojasi savo laiškuose ir aktuose, skirtuose visai katalikų šeimai. [...] Tikro išsilavinimo neturi tas, kas nesupranta [lotyniškų] raštų kalbos, bet turi remtis tik vertimais, jei tokie yra; tačiau jie retai perduoda visą pirminio teksto prasmę. [...] Mes kreipiamės pirmiausia į jaunus žmones. Šiais laikais, kada kai kuriose vietose, kaip jūs žinote, menkai vertinama lotynų kalba ir humanistinės studijos, jūs turėtumėte džiaugsmingai priimti šios kalbos paveldą, kurį taip labai vertina Bažnyčia, ir energingai padaryti ją vaisinga. Gerai žinomi Cicerono žodžiai Non tam praeclarum est scire Latine, quam turpe nescire [Ne taip puiku yra mokėti lotyniškai, kaip gėdinga nemokėti] (Brutus, XXXVII, 140) tam tikra prasme yra skirti jums. Mes raginame jus aukštai iškelti lotynų kalbos žibintą, nes ir šiandien ji yra vienybės ryšys tarp visų tautų žmonių.“

2005 m. birželio 28 d. popiežius Benediktas XVI pristatė „Katalikų Bažnyčios Katekizmo kompendiumą“, kurio priede yra pagrindinės maldos lotynų kalba. Popiežius paragino viso pasaulio katalikus išmokti mintinai bent tas kelias maldas lotyniškai. Jis pabrėžė, kad šių maldų mokėjimas „padės įvairių kalbų krikščionims tikintiesiems melstis kartu, ypač kai jie susirenka ypatingomis aplinkybėmis“. Popiežius moko:

„Lotynų kalba, daugelį amžių buvusi krikščionių kultūros nešėja ir įrankiu [vehiculum et instrumentum], ne tik garantuoja ryšio su mūsų šaknimis tęstinumą, bet lieka kaip niekada reikalinga tikėjimo vienybės ryšių stiprinimui Bažnyčios bendrystėje.“

Čečėnai, uzbekai, totoriai, vos atradę savo musulmoniškas šaknis, stengiasi pramokti arabiškai. Rimtai susidomėję krišnaizmu jaunuoliai kimba į sanskrito studijas. Tik dauguma katalikų gėdijasi savo identiteto, savo Bažnyčios ir katalikiškos civilizacijos praeities, todėl nerodo dėmesio lotynų kalbai. Tačiau jie galėtų imti pavyzdį kad ir iš žydų.

Kodėl susikūrus Izraelio valstybei tūkstančiai net nereligingų sionistų pajėgė išmokti jiems visiškai nesuprantamos ir sudėtingos hebrajų kalbos? Paprasti litvakai ir sefardai dabar skaito laikraščius hebrajiškomis raidėmis net be vokalizacijos ženklų! Ši kalba neturėjo tokios turtingos tradicijos kaip lotynų k., ją mokėjo tik nedaugelis Talmudo studijas baigusių vyrų, o modernusis jos variantas yra didele dalimi dirbtinė kalba.

Jos kūrėjas yra Lietuvos žydas Eliezeras Jicchakas Perelmanas (ben Jehuda) (1858–1922), 1881 emigravęs į Palestiną su pirmosiomis Rusijos žydų jaunimo grupėmis. Jis iš karto ėmėsi modernios hebrajų kalbos (ivrito) kūrimo darbo: supaprastino ir suvienodino gramatikos taisykles, sukūrė daugybę naujų žodžių, imdamas jų šaknis iš biblinės hebrajų kalbos, taip pat iš arabų, rusų, jidiš ir vokiečių kalbų. Iš Europos kalbų pasiskolino skyrybos taisykles. Iš pradžių jo darbo niekas rimtai nevertino, 1896 m. sionizmo judėjimą pradėjęs Vengrijos žydas Theodoras Herzlis nesuprato hebrajų kalbos gaivinimo reikalo. Tačiau ben Jehuda nepasidavė, ėmė leisti pirmąjį laikraštį ivritu Cha-cvi, 1890 įkūrė Ivrito kalbos komitetą. XX a. pr. ivritas pradėtas įvedinėti žydiškose mokyklose, teko nugalėti didelę nepasitenkinimo bangą. Tačiau kalba prigijo ir 1948 m. tapo Izraelio valstybine kalba. Taigi šią archaišką orientalinę kalbą didelė tautos dalis išmoko per keliasdešimt metų!

Kaip nepacituosi žymaus rabino, kuris populiariame judaizmo įvade[48], skirtame JAV žydų jaunimui, rašo apie sakralinę hebrajų kalbą:

„Nors halakha [judaizmo teisė] nustatė, jog malda gali būti kalbama kiekviena kalba ir pavienis žmogus gali tai daryti melsdamasis privačiai, yra svarbu, kad bendruomenė ar susirinkimas nenukryptų nuo praktikos vesti religines pamaldas hebrajiškai, šventa kalba. Tam yra daug priežasčių: 1. Religinė bendruomenė neturi nusmukti iki menkiausiai išsilavinusių savo narių lygio, priimdama žemiausius bendrus dalykus kaip standartą; 2. Įvedus šnekamąją kalbą, būtų pašalintas bet koks akstinas žmonėms be jokių hebrajų kalbos žinių investuoti šiek tiek laiko ir pastangų pramokti skaityti hebrajiškai. (Vidutinis suaugęs asmuo tai gali lengvai padaryti po dešimties dvylikos mokymo valandų.) Taip pat nebebūtų reikalo jaunajai kartai mokytis hebrajiškai, bent elementaria forma. Priešingai, bendruomenė turi padrąsinti savo narius pakilti į aukštesnį lygį, rodydama didesnį reiklumą ir nuolat laukdama aukštesnio standarto; 3. Visiškas svetimumas hebrajų kalbai reiškia susvetimėjimą ir hebrajiškai Biblijai bei visiems kitiems klasikiniams šaltiniams. Tai reiškia nykstantį hebrajiškų sąvokų ir žydiškų vertybių suvokimą, nes jos geriausiai perteikiamos hebrajų kalba, o ne vertimais; 4. Istorijoje matome, kad žydų bendruomenės organinio ryšio su hebrajų kalba praradimas galiausiai vesdavo link visiško tos bendruomenės išnykimo dėl asimiliacijos; 5. Tik dėl santykinai vieningų hebrajiškų pamaldų [...] išlaikoma žydų tautos vienybė visame pasaulyje. Hebrajų kalba ne tik susieja paprastą žydą su Šventąja Žeme, kurioje šia kalba šiandien šnekama, bet ir padeda žydą jaustis namuose bet kurioje sinagogoje visame pasaulyje, net jei jis negalėtų kitaip bendrauti su tos bendruomenės nariais, kalbančiais kitomis kalbomis. [...]

Kaip gali melstis, jei nesupranti žodžių prasmės? Ar ne veidmainiška kartoti beprasmius žodžius? Juk net Talmudas moko mus, kad tas, kuris meldžiasi, turi koncentruotis į lūpų tariamus žodžius. [...] Bet kuriuo atveju, kalbėk maldas ta kalba, kurią geriausiai supranti. Dievas supranta visas kalbas! Bet nereikalauk, kad visos bendruomenės lygis nusmuktų iki tavojo! Reikalauk iš savęs pastangų, būtinų padidinti savo žinias. Dar geriau, įsigyk siddur [maldaknygę] su vertimu vienoje pusėje ir kalbėdamas hebrajiškas maldas, vis žvilgtelėk į vertimą – taip pamažu išmoksi suprasti maldų žodžius. [...] Jei žmogus kalba maldas, kurių iki galo nesupranta, bet jo širdis yra nuolanki prieš Viešpatį ir jo mintys nukreiptos į jo dangiškąjį Tėvą, ar gali būti, kad dangiškasis Tėvas nesuprastų jo ketinimų ir neatsižvelgtų bent į jo jausmus?“

Ne lotynų kalba buvo svarbiausia problema liturgijoje po II pasaulinio karo, o nepakankama katechezė, neišmokymas žmones domėtis Mišiomis ir jas mylėti. Liturginės kalbos panaikinimas neišsprendė jokių pastoralinių problemų, tikintieji visai nustojo praktikuoti, nes nebemato Mišių vertės, kurią pabrėždavo lotynų kalba. Tradicinę liturgiją išlaikiusių kongregacijų veikla yra gyvas pavyzdys, kad ir XXI amžiuje įmanoma išmokyti tikinčiuosius aktyviai ir pamaldžiai dalyvauti lotyniškose Mišiose. Šios Mišios yra pajėgios išvesti Bažnyčią iš šiandieninės krizės, todėl tikrai sulauksime tų laikų, kai visa krikščionija vėl galės pagarbinti Dievą vienu balsu, „una voce“[49].

[1] W. Berning, Die Einsetzung der hl. Eucharistie, 1901, p. 197–208.
[2] De doctr. christ. 2, 15.
[3] Disp. 83, sect. 1, n. 21.
[4] H. Denzinger, A. Schönmetzer, Enchiridion symbolorum, Freiburg, Herder, 1963.
[5] Canones et decreta SS. Oecumenici Concilii Tridentini, Ratisbonae, Manz, 1888, p. 128.
[6] Panašiai kalba ir naujasis 1983 m. Kodeksas: „Can. 926: Eucharistijos šventimas turi vykti lotynų kalba arba kita kalba, jei tik liturginiai tekstai yra teisėtai aprobuoti“. Tačiau naujasis Kodeksas yra skirtas tik „lotynų Bažnyčiai“ (can. 1), todėl aišku, kad įvedamas naujas leidimas visą Vakarų liturgijos Eucharistiją švęsti liaudies kalba.
[7] L. 2, c. 2, n. 14.
[8] Ludwig Eisenhofer, Handbuch der katholischen Liturgik, Freiburg, Herder, I t. 1932, p. 156.
[9] Eisenhofer, Handbuch..., p. 158.
[10] Lietuvoje paplito savų autorių išleisti liaudies mišiolai: kun. Adolfo Sabaliausko Šlovinkim Viešpatį, Rytas, Klaipėda, 1928; kan. dr. Felikso Bartkaus Būk mums malonus, III leid. Schwabenverlag, Stuttgart, 1959; jėzuitų Bostone 1967 m. išleistas Romos katalikų mišiolas (paskutinis su tradicinėmis Mišiomis, tiesa, jau be paralelinio lotyniško teksto).
[11] Ulrich Matthias, Esperanto – The New Latin for the Church and for Ecumenism, Antwerpen, 2002.
[12] Šiuos leidimus perėmė ir Šv. Pijaus X brolija: Anordnungen betreffend die Rechte und Vollmachten der Mitglieder der Priesterbruderschaft St. Pius X, Stuttgart, 2000, p. 19.
[13] Tertulijonas, Apol. 21 // PL 1, 394.
[14] Šv. Studijų kongregacijos laiškas vyskupams Vehementer sane, 1908 07 01; Pijaus XI Apaštalinis laiškas Unigenitus Dei Filius, 1924 03 19.
[15] Pijus XI, Apaštalinis laiškas Officiorum omnium, 1922 08 01.
[16] Pijus XI, Motu proprio Litterarum Latinarum, 1924 10 20.
[17] Pijus XI, Officiorum omnium.
[18] Ten pat.
[19] „Žemesniuose seminarijos kursuose: [...] 2. Alumnai kruopščiai teišmoksta ypač lotynų ir gimtąją kalbą.“
[20] Laiškas Vehementer sane.
[21] Tai patvirtina daugelis liudininkų, pvz., kun. Suitbertus a S. Ioanne a Cruce savo 1998 09 15 laiške.
[22] Romano Amerio, Iota Unum, Sarto House, Kansas City, 1996, p. 57.
[23] Tai patvirtina ir keletas vėlesnių Šv. Sosto dokumentų: 1964 10 16 Šv. Ritualų kongregacijos „Instrukcija dėl liturgijos“; 1967 03 05 jos „Instrukcija dėl muzikos šventojoje liturgijoje“; giesmyno Jubilate Deo pratarmė, parašyta Pauliaus VI 1974 04 14 ir kt.
[24] Karl Rahner, Herbert Vorgrimler, Kleines Konzilskompendium, Freiburg, Herder, 1966, p. 42 ir toliau.
[25] Plg. Paulius VI, Apaštalinis laiškas Summi Dei Verbum.
[26] Plg. šv. Augustinas, Išpažinimai, 9, 6 // PL 32, 769.
[27] Plg. „Nuostatų“ Nr. 7.
[28] Šv. Vincentas Lerinietis, Priminimas, Kaunas, Laetitia, 2005, p. 21.
[29] Epist. 54 ad Ianuar.
[30] Summa theologica, III, q. 83, a. 3 et 5.
[31] Laiškas dėl silonizmo judėjimo Notre charge apostolique, 1910.
[32] Contra Celsum, II, 412, 30.
[33] I, 16; II, 11–12.
[34] Purgatorio, 32, 102: E sarai [...] cive di quella Roma onde Cristo è romano.
[35] Malda Communicantes: ...Lini, Cleti, Clementis, Xysti, Cornelii, Cypriani, Laurentii, Chrysogoni, Ioannis et Pauli, Cosmae et Damiani.
[36] John Osborne, Luther, London, 1961, 2:4.
[37] Žr. jo parašytą įvadą knygai Ulrich Matthias, Esperanto – The New Latin for the Church and for Ecumenism, Antwerpen, 2002. Prastas šios knygos vertimas iš rusų k.: Ulrich Matthias, Krikščionybė ir esperanto, Alma littera, Vilnius, 2004.
[38] Bažnytinių tekstų redaktorius Petras Kimbrys siūlo jį versti „esmėkaita“, tačiau „esmė“ nėra visai tas pat, kas „substancija“ (gali būti suprasta kaip grynai loginė, tikinčiojo galvoje esanti esmė, „forma mentis“), o „kaita“ neatspindi radikalaus vidinio perkeitimo, kai vienas dalykas visiškai virsta kitu. Dirbtinis žodis transsubstanciacija, nusakantis realų duonos ir vyno substancijos perkeitimą į Viešpaties Kūną ir Kraują Eucharistijoje, yra vienas iš tų „nebiblinių, spekuliatyvių“ terminų, kuriuos Bažnyčia dogmatizavo (Laterano IV, Liono II, Florencijos, Tridento Susirinkimuose).
[39] Romano Amerio, Iota Unum, Sarto House, Kansas City, 1996, p. 618–623.
[40] Officiorum omnium, 1922.
[41] Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas.
[42] Paris, I, 1840, II, 1841, III, 1851.
[43] God the Teacher of Mankind, 1885, p. 502.
[44] Argi galima rimtu veidu giedoti: Ps 1, 1: „Laimingas, kuris neklauso piktų patarimų..., nesėdi su nepraustaburniais“. Ps 10, 1–2: „Bėgu prie Viešpaties glaustis, kodėl jūs man sakot: „Skriski, paukšteli, slėptis į kalnus!“? Tempia nedorėliai lanką, prie virvyčios strėlę jau deda: patamsyje šaudys teisingus“. Ps 34, 4: „Tegu raudonuoja suglušę, kurie tyko mano gyvybės. Šalin tesitraukia apstulbę, kurie gaižos man kenkti“. Ps 89, 14: „Mus atgaivinki savo malone, ir šūkausim, džiūgausim per dienų dienas, kol gyvuosim“. Ps 91, 2–4: „Kaip gera tave, o Viešpatie, šlovint... su giesme, atliepiant gitarai“. Ps 93, 3–4: „Viešpatie, kiek gi dar laiko... kiek pliaukš ir bliovos pasipūtę išdidūs pikto veikėjai?“ ir pan.
[45] Šventasis Raštas. Psalmynas. Vertimas iš Neovulgatos (kun. A. Liesis), LTSR Vyskupijų Ordinarų Kolegija, Vilnius-Kaunas, 1973.
[46] Dievo tautos liturginės valandos (be skaitinių), Saleziečių spaustuvė, Roma, 1988.
[47] Pvz., kompiuteris – instrumentum computatorium, šortai – brevissimae bracae, dezodorantas – foetoris delumentum, frakas – tunica caudata, gangsteris – gregalis latro, vadybininkas – procurator, pica – placentula... Didžiausias žodyno trūkumas, kad daug sąvokų verčiama dviem lotyniškais žodžiais, tai apsunkina vartoseną.
[48] Rabbi Hayim Halevy Donin, To Be a Jew. A Guide to Jewish Observance in Contemporary Life, Basic Books, 1991, p. 177.
[49] Žodžiai iš šv. Mišių prefacijos.

Straipsnis rašytas 2007 metais

Susiję

Straipsniai 2076583005290574368

Rašyti komentarą

  1. Jonas Vaiškūnas2017-06-15 14:24

    KUNIGE, APGINKITE LIETUVIŲ KALBĄ - PO TO GINKITE LOTYNŲ, APGINKITE LIETUVIUS VAIKUS - PO TO GINKITE AFRIKIEČIUS.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tai minios tikinčiųjų mesis į bažnyčią? Atrodo, ketinama lipti ant to paties grėblio. Pamiršote reformatus, kunigėli?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kunige, paprašykite, gal tas "žymus rabinas" priims laikyti Tridento Mišių į savo sinagogą? Ekumeniškai.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-06-27 11:24

    Katalikybės ar protestantizmo nykimas nesusijęs su lotynų kalbos atsisakymu maldos namuose. Dievui nesvarbu kokia kalba kalbės tikintieji, jis supras.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item