Roberto de Mattei. Žvelgiant į dabarties krizę

Istorijos mokslų daktaras, profesorius Roberto de Mattei — vienas ryškiausių dabarties italų Bažnyčios istorikų, katalikų intelektualų, I...

Istorijos mokslų daktaras, profesorius Roberto de Mattei — vienas ryškiausių dabarties italų Bažnyčios istorikų, katalikų intelektualų, Italijos kultūros ir visuomenės veikėjų. Tarptautinio pripažinimo jis susilaukė išleidęs solidžią XX a. Bažnyčios istorijos studiją, skirtą iki šiol gana įvairiai vertinamam II Vatikano susirinkimui. Ši jo knyga, pavadinta Il Concilio Vaticano II: Una sotria mai scritta [„II Vatikano susirinkimas: Neparašytoji istorija“] buvo išversta į svarbiausias pasaulio kalbas. Jis yra vienas iš italų žinių agentūros ir informacinio internetinio portalo http://www.corrispondenzaromana.it įkūrėjų ir bendradarbių. R. de Mattei taip pat skaito paskaitas visame pasaulyje aktualiomis dabarties pasaulio ir Bažnyčios temomis. Čia pateikiame tekstą vienos tokios paskaitos, kurią dr. de Mattei skaitė Vašingtone š.m. kovo 27 dieną. Angliškas šios paskaitos tekstas pirmą kartą buvo paskelbtas Rorate Caeli portale.

***

2017-ųjų metinės

Tautos, kaip ir atskiri žmonės, mini bei švenčia įvairius jubiliejus. O šie, 2017-ieji metai yra pilni jubiliejų, tačiau ne visi jie verti torto su žvakutėmis. 

Vienas iš dažniausiai minimų yra Martyno Liuterio (Martin Luther) jubiliejus. Prabėgo penki šimtai metų nuo tos 1517-ųjų spalio 31 dienos, kuomet Liuteris prikalė savo 95 tezes prie didingų Vitenbergo (Wittenberg) katedros durų. Tuo savo veiksmu jis pradėjo vadinamąją protestantiškąją Reformaciją, sykiu paženklindamas viduramžių krikščionybės pabaigą. 

Praėjus dviems šimtmečiams, 1717-ųjų birželio 29-tąją Londone buvo įkurta Didžioji Londono ložė. Šis įvykis laikomas moderniosios masonystės pradžia, judėjimo, kuris savo ruožtu yra susijęs su Prancūzų revoliucija. Iš esmės masonų ložės ir buvo tos intelektualinės bei veiksmų suformavimo laboratorijos, kuriose buvo subrandinta 1789 metų revoliucija. 

O 1917 metų spalio 26 arba lapkričio 7 dieną (nelygu, kurį kalendorių — Julijaus ar Grigaliaus — naudosime) Lenino ir Trockio bolševikų partija užgrobė Žiemos rūmus Sankt Peterburge. Šitaip istorijon įžengė Rusijos revoliucija, kurios pačios istorija iš esmės dar nesibaigė.

Taigi, 1517, 1717 ir 1917-ieji žymi tris simbolines datas, tris vieno proceso įvykius. Popiežius Pijus XII savo kalboje, pasakytoje 1952 metų spalio 12 diena Katalikų akcijos nariams, šį procesą apibendrino taip: „Kristui taip, Bažnyčiai ne (protestantų revoliucija prieš Bažnyčią); po to, Dievui taip, Kristui ne (masonų revoliucija prieš esminius krikščionybės slėpinius); galiausiai pasigirdo bedieviškas šūkis: Dievas mirė, ar veikiau — Dievas niekuomet neegzistavo (ateistinė komunistų revoliucija). O visa tai, — apibendrina Pijus XII — yra bandymas pastatyti pasaulį ant tokių pamatų, kuriuos be menkiausios dvejonės mes turime įvardinti kaip pavojingus principus, keliančius pavojų visai žmonijai“. 

Tai yra trys etapai vieno proceso, kuris dabar yra pasiekęs savo apogėjų. Bažnyčia šį procesą pavadino Revoliucija iš didžiosios raidės, siekdama parodyti jos metafizinę esmę ir istorinę, kelis šimtmečius žyminčią reikšmę. 

Tačiau šiais metais mes minime ir ketvirtąjį jubiliejų, apie kurį bent kol kas labai mažai kalbama. 2017-aisiais taip pat minime ir šimtąsias Marijos apsireiškimo Fatimoje metines, ir kaip tik Fatimos žinios šviesoje aš ir norėčiau aptarti šias tris, šiemet minimas revoliucijas. 

Kai kurie prisiminti principai

Pirmas dalykas, kurį reikia atsiminti, yra tas, kad mes kalbame apie istorinius faktus.

Dievo Motinos apsireiškimai Fatimoje, vykę nuo 1917 m. gegužės 13-tosios iki spalio 13-tosios dienos imtinai, yra objektyvus istorinis faktas, o ne subjektyvus trijų mažų piemenėlių religinis Mergelės Marijos išgyvenimas. 

Racionalizmo persmelkti istorikai, įskaitant ir nemažai katalikų istorikų, norėtų iš istorijos išmesti viską, kas yra atgamtiška — stebuklus, apreiškimus, dangaus pranešimus — visa tai palikdami asmeninėje tikėjimo sferoje. Tačiau šie stebuklai, šie apreiškimai ir šie pranešimai, jeigu jie yra autentiški, yra istorijos dalis, lygiai taip, kaip ir karas ar taika, ir viskas, kas nutinka istorijoje, ir ką istorija užrašo.

Fatimos apreiškimai buvo tikri įvykiai, nutikę konkrečioje vietoje ir tam tikru istorijos momentu. Šiuos įvykius patvirtino tūkstančiai liudininkų, o taip pat ir išsamus kanoninis tyrimas, kuris buvo baigtas 1930 metais. Šeši XX amžiaus popiežiai viešai pripažino Fatimos apreiškimus, net jei nė vienas iš jų pilnai taip ir neįgyvendino juose išsakytų prašymų. Paulius VI, Jonas Paulius II ir Benediktas XVI aplankė Fatimos šventovę būdami popiežiais, tuo tarpu Jonas XXIII ir Jonas Paulius I ten lankėsi dar būdami kardinolais, atitinkamai Roncalli ir Luciani. Pijus XII buvo ten nusiuntęs savo delegatą, kardinolą Aloisi Masella. Visi šie popiežiai pagerbė Fatimą. 

Tačiau Fatimos žinia yra istorinis įvykis ir dėl kitos priežasties — tai privatus apreiškimas, skirtas ne tik jį gavusių trijų mažų piemenėlių, bet ir visos žmonijos dvasiniam gėriui. Bažnyčia skiria viešąjį Apreiškimą nuo privačių arba asmeninių apreiškimų. Bažnyčios viešasis Apreiškimas baigėsi kartu su paskutiniojo evangelisto, šventojo Jono mirtimi. Tačiau, kaip moko šv. Tomas Akvinietis, apreiškimai ir pranašystės tęsiasi ir pasibaigus viešajam Apreiškimui, tačiau ne tam, kad kaip nors išbaigtų esamą ar pasiūlytų naują mokymą, bet tam, kad nukreiptų žmonių elgesį, pagal šį [tradicinį] mokymą[1]. Kartais asmeniniai apreiškimai yra skirti tik dvasiniam tobulėjimui tų, kurie apdovanojami šiomis antgamtinėms dovanomis. O kai kuriais kitais atvejais, panašiai kaip buvo su Švenčiausiosios Jėzaus Širdies žinia, perduota šv. Margaritai Marijai Alakok, šie apreiškimai duodami dėl Bažnyčios ir visos visuomenės gerovės. Kaip Švč. Jėzaus Širdis buvo Parė-le-Monialio apreiškimo šerdis, taip Nekaltoji Marijos Širdis — Fatimos apreiškimo esmė. Fatimos ir Parė-le-Monialio asmeniniai apreiškimai yra skirti visai žmonijai. Jie pasižymi didžio „dvasinio vedimo“ savybėmis, tai yra rodo, kaip žmonėms derėtų elgtis tam tikru laiku istorijoje. 

Trečiasis principas kyla iš to fakto, kad kai kurie asmeniniai apreiškimai (pavyzdžiui, kaip Fatimoje) yra skirti ne pavienių asmenų, bet visos visuomenės gerovei tam tikru istoriniu laikotarpiu. Asmeniniai apreiškimai mums padeda geriau suprasti, kokiu istoriniu laiku gyvename, o laikai, kuriais gyvename, mums savo ruožtu padeda giliau suvokti ir pačių apreiškimų esmę. Egzistuoja grįžtamasis ryšys. Jeigu tiesa tai, kad dieviškieji žodžiai nušviečia tamsiausius istorijos amžius, lygiai taip pat tiesa ir tai, kad istorinių įvykių tėkmė mums padeda geriau suprasti neretai miglotą pranašysčių ir apreiškimų prasmę. Tad minint apreiškimų Fatimoje šimtmetį, Dievo Motinos žodžius reikia suprasti šviesoje tų įvykių, kurie nutiko per praėjusį šimtmetį, niokojimo amžių[2], kad geriau suvoktume, kaip aiškiai šios žinios šviesa nušviečia tamsybę laikų, kuriais mes dabar gyvename.

Rusijos 1917 m. revoliucija

Kalbant apie istorinį Fatimos apreiškimų foną, būtina prisiminti, kad jie vyko siaubingo karo metu, kuris istorijoje buvo pavadintas „Didžiuoju karu“. Tai pirmasis pasaulinis karas, vykęs nuo 1914 iki 1918-ųjų ir vien tik Europoje nusinešęs devynis milijonų žmonių gyvybių. Tai buvo kruvina auka, kurią popiežius Benediktas XV tais pačiais 1917 metais pavadino „bereikalingomis skerdynėmis“[3]. Šios skerdynės buvo naudingos tik antikrikščioniškajai revoliucijai, kuri karą vertino kaip galimybę „surespublikoninti Europą“[4] ir tuo būdu pasiekti Prancūzų revoliucijos tikslus.

Likus mėnesiui iki apreiškimų, 1917 m. balandžio 3 d., bolševikų sektos vadas Vladimiras Iljičius Leninas (1870-1924), iki tol gyvenęs išeivijoje Ciuriche[5], grįžo į Rusiją užantspauduotame vagone, kurį parūpino Vokietijos jungtinio štabo viršininkas, norėjęs, kad Rusija pultų į visišką chaosą. Leninas įžiebė ugnį Rusijoje. Deja, bet tikslas niekuomet nepateisina priemonių, tad chaosas išplito ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje. 

Tais pačiais metais, 1917 sausio 13-ąją, kitas Rusijos revoliucionierius Leonas Trockis kartu su šeima perplaukė Atlanto vandenyną ir išsilaipino Niujorke. Anthony’s Suttonas iškėlė gerą klausimą: „Kaip Trockis, kuris mokėjo tik vokiškai ir rusiškai, sugebėjo išgyventi kapitalistinėje Amerikoje?“[6]. Kuo galime neabejoti yra tai, kad Amerikos prezidentas Woodrow Wilsonas Trockiui išdavė pasą, kad šis galėtų grįžti Rusijon ir „tęsti“ revoliuciją[7]. Tų pačių metų rugpjūtį į Petrogradą atvyko Amerikos Raudonojo kryžiaus misija, kurią sudarė teisininkai ir finansininkai. Iš tiesų, tai buvo Volstryto finansininkų misija, siekusi padaryti įtaką ir per Kerenskį arba bolševikus atverti kelią į Rusijos rinką ir gamtinius išteklius[8]. Taigi šiuo atveju sutapo Vokietijos kariškių ir Amerikos finansininkų interesai. Visa tai Rusijos revoliucijos ištakas apdengia tam tikra paslapties skraiste.

Lenino pradėta Rusijos revoliucija vyko dviem etapais. Pradžioje įvyko vadinamoji Vasario revoliucija, kuri atvedė prie to, kad caras atsisakė sosto ir buvo paskelbta liberali demokratinė respublika, vadovaujama Aleksandro Kerenskio (1881-1970). Antrasis etapas buvo Spalio revoliucija, kuri nuvertė Kerenskio vyriausybę, ir Leninas su Trockiu įvedė komunistinį režimą. Tuomet buvo pradėta istorijoje precedento neturinti žudymų era. 

Rusijos, kaip ir anksčiau Prancūzijos revoliuciją įgyvendino mažuma, o visas procesas vyko taip stebėtinai greitai, kad niekas iki galo nesuprato, kas vyksta. Amerikiečių žurnalistas, socialistas Johnas Reedas, dalyvavęs Rusijos revoliucijoje, parašė knygą, pavadintą „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“. Joje jis išraiškingai apibūdina tomis dienos tvyrojusią atmosferą:

„Išoriškai viskas buvo ramu; šimtai tūkstančiai žmonių ėjo pailsėti, po to anksti kėlėsi ir ėjo į darbą. Petrogrado gatvėse važinėjo automobiliai, veikė parduotuvės ir restoranai, teatruose buvo rodomi spektakliai, laikraščiuose reklamuojamos paveikslų parodos… Sudėtinga kasdienio gyvenimo rutina — banali net ir karo laiko sąlygomis — tekėjo savo vaga. Nėra nieko nuostabesnio kaip socialinio organizmo gyvybingumas — kaip žmonės laikosi, matinasi, rengiasi, linksminasi net ir didžiausių katastrofų akivaizdoje…“[9].

Fatima, 1917-ieji

Rusijos revoliucija nebuvo vien tik istorinis įvykis, tai buvo ir filosofinis įvykis. Savo tezėse apie Feuerbachą (1845 m.) Karlas Marxas iškėlė teiginį, kad filosofo uždavinys yra ne aiškinti pasaulį, bet jį transformuoti[10]. Revoliucionierius praktikoje turi įrodyti savo minties galią ir veiksmingumą. Užgrobdamas valdžią Leninas įvykdė filosofinį aktą, kadangi jis ne teoriškai sampratavo apie Revoliuciją, bet tiesiog ją įgyvendino. Kitaip tariant, Marxo ir Engelso socializmas Lenino dėka buvo „įkūnytas“ istorijoje. Tad Rusijos revoliucija tapo šėtoniška Įsikūnijimo Slėpinio parodija. Įsikūnydamas Jėzus norėjo žmonėms atverti dangaus vartus; tuo tarpu marksistinė revoliucija uždarė dangaus vartus, kad Žemėje kurtų neįmanomą savo rojų. Tai buvo šėtoniškumo įsiveržimas į istoriją. 
Tačiau dangus atsiliepė šventumo išsiveržimu šioje žemėje. Tais pačiais mėnesiais kitame Europos gale vyko kai kas kitka:

1917 m. gegužės 13-ąją, Kova de Irijoje (Cova de Iria) — nuošalioje uolėtoje vietovėje, kur augo tik alyvmedžiai, esančioje šalia Fatimos kaimelio, Portugalijoje — „baltai apsirengusi dama, šviesenė už saulę, visa spindinti šviesa, aiškesne ir ryškesne, nei kad atsispindi saulės spindulių persmelktoje tyro vandens pripildytoje taurėje“ apsireiškė trims vaikams, kurie ganė savo avis — Pranciškui, Jacintai Marto ir jų mažajai pusseserei Lucijai dos Santos. Ši kilnioji moteris vaikams atskleidė esanti Dievo Motina ir patikėjo jiems žinią, skirtą visai žmonijai, lygiai kaip ji tai padarė 1838 metais Paryžiuje (Rue du Bac) ir 1858 metais Lurde. Švč. Mergelė vaikams taip paskyrė kitus susitikimus, kiekvieno mėnesio 13-ąją dieną iki pat spalio. Iš viso įvyko šeši apsireiškimai. Paskutinysis apsireiškimas baigėsi didžiuliu atmosferiniu stebuklu, tikru dangaus antspaudu. Tai buvo vadinamasis „saulės šokis“, kurį matė tūkstančiai žmonių, gebėjusių jį detaliai apibūdinti, ir kuris buvo matomas net už 40 kilometrų atstumo[11].

Nuo to momento Fatimos ir Rusijos istorija persipynė tarpusavyje.

Visa XX amžiaus istorija iki pat mūsų dienų yra paženklinta šviesos ir tamsos vaikų kova. Pirmieji maitinasi tuo, ką galėtume pavadinti Fatimos dvasia, antrieji — Tamsos kunigaikščio dvasia, kurią XX amžiuje ryškiausiai atskleidė komunizmas ir jo metamorfozės.

Fatimos paslaptis

Prieš tapdama ypatinga vieta, Fatima pirmiausia yra žinia.

Žinia, kurią Dievo Motina perdavė Fatimoje, susideda iš trijų dalių, vadinamų paslaptimis, kurios sudaro organišką ir nuoseklią visumą. Pirmoji — tai siaubinga pragaro, į kurį nubloškiami nusidėjėliai, vizija; gailestingoji Nekalčiausioji Marijos Širdis priešinasi šiai bausmei ir yra svarbiausias vaistas, kurį Dievas suteikė žmonijai, kad išgelbėtų sielas.

Antrojoje dalyje pateikiama dramatiška istorinė alternatyva — taika, jei pasaulis atsiverčia ir išpildo Dievo Motinos prašymus, arba siaubinga bausmė, jeigu žmonija ir toliau užsispyrusiai eina savo nuodėmingais keliais. Rusija taps tos bausmės įrankiu.

Trečioji šios žinios dalis, kurią Šventasis Sostas paskelbė 2000-ųjų birželį, atskleidžia Bažnyčios gyvenimo tragediją, parodydama viziją, kurioje popiežius ir vyskupai, dvasininkai ir pasauliečiai žūsta nuo persekiotojų rankos. Įvairios diskusijos, pastaraisiais metais įsiplieskusios dėl šios „trečiosios paslapties“ kiek užgožia pranašingą centrinės Fatimos žinios galią, kurią apibendrintai nusako šie du esminiai sakiniai: „Rusija išplatins savo klaidas po visą pasaulį“ ir „galiausiai, mano Nekaltoji Širdis triumfuos“.

Rusija išplatins savo klaidas po visą pasaulį

„Rusija išplatins savo klaidas po visą pasaulį“. Sąvoka „klaida“ yra tiksli — klaida yra tiesos atmetimas arba neigimas. Taigi, tiesa egzistuoja ir yra tik viena tiesa — tai ta, kurią saugo ir skelbia Katalikų Bažnyčia. Rusijos klaidos yra klaidos ideologijos, kuri prieštarauja prigimtinei ir krikščioniškai tvarkai, atmesdama Dievą, religiją, šeimą ir privačią nuosavybę. Ši klaidų visuma turi savo vardą — tai komunizmas, o pagrindinis bei visuotinis jo sklaidos centras yra Rusija. 

Pernelyg dažnai komunizmas siejamas tiesiog su politiniu režimu, atmetant jo ideologinę dimensiją, o būtent šią, doktrininę dimensiją Dievo Motina ir pabrėžė.

Dvidešimtojo amžiaus antikomunizmas dažnai apsiribodavo sovietinių tankų ir gulagų komunizmo smerkimu; tai be abejo yra viena iš komunizmo išraiškų, tačiau ne pati jo esmė. Popiežius Pijus XI pabrėžė pačią iškreiptą komunizmo prigimtį. „Pirmą kartą istorijoje, — pastebėjo pontifikas savo 1937 m. kovo 19 d. paskelbtoje enciklikoje Divini Redemptoris, — mes matome kovą, šaltakraujiškai nukreiptą į vieną tikslą ir suplanuotą iki menkiausios detalės, kovą tarp žmogaus ir viso to, ką vadiname Dievu“ (plg. 2 Thess. 1, 4).

Daug antikomunistų nepaisė šio aspekto, pasiduodami iliuzijai, kad galimas kompromisas su tuo, ką galima būtų pavadinti „humaniškuoju“ komunizmu, apvalytu nuo bet kokios prievartos ir smurto. Jie nesuprato komunizmo vidinės piktos valios. Kokia yra šios ideologinės piktos valios kilmė? Patys komunistai šias klaidas apibendrina vadinamojo dialektinio materializmo formule: visata yra evoliucijos reikalas, o Hegelio dialektika yra šios evoliucijos siela. Politinė šios filosofinės panteistinės vizijos išraiška yra beklasė visuomenė. Socialinis ir politinis egalitarizmas kyla iš metafizinio egalitarizmo, kuris ne tik paneigia skirtumą tarp Dievo ir žmogaus, bet ir neigia, sudievindamas materiją, bet kokį skirtumą tarp žmonių ir sukurtų daiktų. 

Klaidų genealogija

Klaidos neatsiranda iš niekur. Rusijos klaidos, kaip ir visos klaidos, atsirado iš ankstesnių, ir šios Rusijos klaidos, savo ruožtu, gimdo kitas klaidas. Kad pilnai suprastume jų prigimtį, turime klausti, iš kur jos atsirado, ir kur jos mus veda.

Pagrindinis komunizmo tekstas yra „Komunistų partijos manifestas“, kurį 1848 metų vasarį paskelbė Karlas Marxas (1818-1883) ir Friedrichas Engelsas (1820-1895). Šį tekstą Marxui su Engelsu užsakė vadinamoji „Teisiųjų lyga“, komunistų kuopa, pasišventusi ultrajakobiniškoms Graccho (Gracchus) Babeufo (1760-1797) idėjoms. Tarp tiesioginių socializmo pirmtakų Engelsas šalia jakobinų dar įvardina anabaptistus, Anglijos revoliucijos „lygintojus“ ir XVIII a. Apšvietos epochos filosofus[12]. 

Anabaptistai atstovauja kraštutinės kairės protestantiškosios revoliucijos atšakai, kurią istorikas George’as Hunstonas Williamsas (1914-2000) apibūdino kaip „radikalią reformaciją“, priešingą Liuterio ir Kalvino „autoriteto reformacijai“[13]. Iš tikrųjų čia turime reikalą ne tiek su prieštaravimu, kiek su plėtote — visoms revoliucijoms būdinga tai, kad visos jų potencijos susiformuoja tą pačią jų užgimimo akimirką, ir anabaptizmo principai lygiai taip kyla iš to pradinio impulso, kurį Liuteris įspaudė religinei XVI amžiaus revoliucijai.

Profesorius Plinio Corrȇa de Oliveira (1908-1995) pastebėjo, kad:

„Blogis, kaip kataklizmai, turi galingą jėgą, deja tik griaunančiąją. Jau pirmaisiais savo protrūkio momentais ši jėga turi pakankamai potencialo tam tulžingumui, kurį demonstruoja savo ekscesuose. Pavyzdžiui, neigiant Protestantizmą, buvo jaučiamas, nors aiškiai neišreikštas, anarchistinis komunizmo troškimas. Tuo tarpu, nors Liuteris pagal savo formuluotes buvo tik Liuteris, visos liuteriško protrūkio tendencijos, sielos būsenos, visi nepasveriami dalykai jau nešė savyje, nors dar ir žodžiais neišreikštai, Voltero, Robespjero, Markso ir Lenino dvasią.“[14]

Čia reikia pabrėžti antrąjį punktą. Tiesa, kad „idėjos turi pasekmes“[15], bet ne visos pasekmės yra susijusios su ketinimais arba intencijomis. Vokiečių filosofas Wilhelmas Wundtas (1832-1920) nukalė išsireiškimą „tikslų heterogonija“ (Heterogonie der Zwecke), siekdamas apibūdinti prieštaravimus, kurie dažnai iškyla tarp žmogaus ketinimų ir pasekmių, kurias sukelia jų veiksmai. Ši tikslų heterogonija yra būdinga visoms utopijoms, kurios, atmesdamos tikrovę, yra pasmerktos būti tos tikrovės paneigtomis. 

Pavyzdžiui, Liuteris plėtojo teoriją apie grynąjį tikėjimą, neigdamas bet kokią žmogaus proto vertę. Tačiau tuo pat metu jis paneigė ir Bažnyčios autoritetą doktrinos Sola Scriptura („Vien tik Šventraštis“) vardan, pagal kurią Šventasis Raštas aiškinamas, pagal laisvo tyrinėjimo principus. Italų anabaptistai, vadinami sočinistais, nes jie seka Sienos eretikų Lelio ir Fausto Sočino (Socino, 1539-1604) idėjomis, pirmutinį vaidmenį skyrė protui, tuo būdu su savo kritika naikindami pačius Šventojo Rašto tekstus. 

Sočinizmas yra radikalaus protestantizmo forma, iš Italijos atkeliavusi ir išplitusi Lenkijoje, kur jis klestėjo XVI ir XVII amžiais; vėliau jis numigravo į Olandiją, o iš ten jau pasiekė ir Angliją, septynioliktojo šimtmečio Anglijos revoliucijos laikais. Sočinizmas yra savotiškas tarpinis punktas tarp anabatistinių XVII-XVIII a. sektų ir filosofinių masoniškųjų XVIII a. sektų. Visuomeninių dorybių „pasaulietinėje šventykloje“ — masoniškoje ložėje — buvo praktikuojamas naujosios etikos, išlaisvintos iš dogmos ir religinės moralės pančių, kultas. 

Ryšius tarp sočinizmo ir masonystės galima atsekti studijuojant tokio Johno Tolando (1670-1722) darbą, pavadintą Pantheisticon (1720) — jame jis išdėsto savo doktriną ir apibūdina „sokratiškųjų bičiulių“ (sodales socratici) bendrijos organizaciją; ją turėjo sudaryti įvairūs filosofinių ir politinių diskusijų centrai, kuriuose jos nariai drauge būtų ezoteriškai įvesdinami į panteizmą, o sykiu jiems būtų pasiūlyta įgyvendinti egalitarinę respubliką, laisvą nuo bet kokių „religinių prietarų“[16]. Panteizmas ir egalitarizmas visuomet tarpusavyje susiję.

Po Didžiosios ložės įkūrimo, 1723 metais presbiterionų pastorius James’as Andersonas išspausdino Masonų konstitucijas [The Constitutions of the Free-Masons]. Šį veikalą 1734 metais Filadelfijoje perleido Benjaminas Franklinas (1706-1790), kuris tais metais buvo išrinktas Pensilvanijos masonų didžiuoju magistru. O 1776 metų gruodį Franklinas buvo išsiųtas į Prancūziją kaip Jungtinių Valstijų komisaras. Savo buvimo Prancūzijoje metu Benjaminas Franklinas aktyviai užsiiminėjo masoniška veikla, užimdamas ložės Les Neufs Soeurs [Devynios seserys] garbingojo magistro postą. Didžiųjų rytų (Grand Orient) ložės įkūrimas 1773 metais žymėjo masonų veiklos naujos fazės pradžią — politinę kampaniją už ložių ribų. Masonai kontroliavo 1789 metų kovo-balandžio rinkimus į Generalinius Luomus Prancūzijoje, ir iš Trečiojo Luomo narių buvo suformuotas visas blokas, kuriam vadovavo masonai. Tarp prancūzų ložės asocijuotųjų narių buvo ir grafas Mirabeau (1749-1791), buvęs Prancūzijos ambasadorius Berlyne, valstybės veikėjas ir oratorius, kuris 1791 metų pradžioje buvo išrinktas Nacionalinės Asamblėjos prezidentu. 

JAV Kongreso bibliotekos darbuotojas, istorikas James’as H. Billingtonas rašo: „Mirabeau tradicinei religijai būdingą pakylėtą kalbėseną pradėjo naudoti naujoms revoliucinės Prancūzijos politinėms institucijoms. Dar 1789 m. gegužės 10 dieną jis rašė visiems, jį į Trečiąjį Luomą išrinkusiems rinkėjams, kad Generalinių Luomų tikslas buvo ne reformuoti, bet „iš pagrindų pakeisti“ tautą. Vėliau Nacionalinę Asamblėją jis pavadino „nesugriaunama nacionalinės politikos kunigyste“, Žmogaus teisių deklaraciją — „politine evangelija“, o 1791 metų konstituciją — naująja religija, „už kurią žmonės yra pasiryžę mirti“[17]. 

Mirabeau priklausė Bavarijos iliuminatams, slaptai bendrijai, kurią 1776 įkūrė Adamas Weishauptas, Vokietijos Ingolštato universiteto kanonų teisės profesorius. Du, mano žiniomis, svarbiausi šaltiniai, nušviečiantys slaptą Adamo Weishaupto iliuminatų veiklą, yra profesoriaus Johno Robinsono knyga Sąmokslo įrodymai [Proofs of a Conspiracy] ir kunigo Augustine’o Barruelio keturių tomų veikalas Atsiminimai, iliustruojantys jakobinizmo istoriją [Memoirs illustrating the History of Jacobinism], išleistas 1799 m. Aš rekomenduoju studijuoti šias knygas. Iliuminatų ordino tikslas buvo sunaikinti visas religijas, nuversti vyriausybes ir panaikinti privačią nuosavybę. 

Taigi, Rusijos revoliucija nekilo spontaniškai, bet buvo ilgo, toli į praeitį savo gijomis nusitęsusio proceso išdava. Komunizmo teoretikas Antonio Gramsci (1891-1937) visą šį revoliucinį procesą apibūdina tokia formule: „praktikos filosofija“. „Praktikos filosofija vainikuoja visą šį judėjimą; <…> ji apima protestantiškos reformacijos ir Prancūzų revoliucijos sąsają. Tai filosofija, kuri yra ir politika, o taip pat politika, kuri drauge yra ir filosofija“[18].

Išduota Revoliucija

Tačiau klaidinga filosofija, kai ji politizuojama, tai yra, kai ji taikoma praktikoje, visuomet išduoda savo prielaidas. Tiktai tiesa yra koherentiška sau pačiai. Klaida visuomet prieštaringa. Tam tikra prasme, Revoliucija gali įsitvirtinti tik išduodama save. Kaip ir kiekviena revoliucija, komunistinė Spalio revoliucija irgi buvo išduota. Šiuo atveju iškalbingas yra Stalino ir Trockio ginčas. Trockis kaltino Staliną, kad šis išdavęs revoliuciją. Gi Stalinas atsakė, kad praktika, kuri yra užkariavimas ir galios išlaikymas, liudijo jo minties tiesą. Abu buvo teisūs ir abu klydo. Tie, kurie kovoja su tiesa, kovoja su savimi. 

Tikra yra tai, kad XX amžiuje nebuvo kitų tokių nusikaltimų, kuriuos būtų galima sulyginti su komunizmo nusikaltimais — dėl jų trukmės, dėl didžiulių teritorijų, kur jie buvo vykdomi, bei dėl neapykantos, kurią jie sukėlė. Bet šie nusikaltimai yra klaidų pasekmės. Po Sovietų Sąjungos griūties šios klaidos buvo tarsi ištrauktos iš tos pakuotės, kurioje jos buvo laikomos, ir kaip kenksmingi ideologiniai garai pasklido Vakaruose kultūrinio ir moralinio reliatyvizmo forma. 

Šiandien Vakaruose išpažįstamas ir išgyvenamas reliatyvizmas išaugo iš materializmo ir marksistinio evoliucionizmo teorijų; kitaip tariant, jis yra pagrįstas dvasinės tikrovės atmetimu ir neigimu bet kokio pastovaus bei nuolatinio elemento žmoguje ir visuomenėje. 

Antonio Gramsci ir buvo tas teoretikas, kuris už kultūrinės revoliucijos uždangos proletariato diktatūrą pakeitė reliatyvizmo diktatūra. Pasak Gramsci, komunizmo uždavinys buvo žmonėms įdiegti tą integralų sekuliarizmą, kurį Apšvieta buvo palikusi siauram elito ratui. Visuomeniniu lygiu, šis ateistinis sekuliarizmas aktyvuojamas, italų komunisto žodžiais tariant, „visiškai supasaulietinant žmonių gyvenimą bei visus su juo susijusius papročius“, tai yra per absoliutų visuomeninio gyvenimo supausaulietinimą, kuris įgalins komunistų „praktiką“ pilnutinai išrauti socialines religijos šaknis. Naujoji Europa be šaknų, kuri išbraukė bet kokias nuorodas į krikščionybę savo steigiamojoje sutartyje, pilnutinai įgyvendimo gramšiškąjį visuomenės supasaulietinimo planą. 

Tad turime pripažinti tą faktą, jog Fatimos pranašystė, kad Rusija išplatins savo klaidas visame pasaulyje, išsipildė. Nukritus „geležinei uždangai“, šių klaidų sklaida tapo nebesustabdoma. Komunizmo irimas supūdė ir Vakarus. Savo ruožtu, antikomunizmas praktiškai išnyko, nes „tik labai nedaugelis buvo pajėgūs suprasti tikrąją komunizmo prigimtį“, kaip savo enciklikoje Divini Redemptoris įspėjo popiežius Pijus XI. Šiais laikais tie, kas pasisako esą antikomunistais, pasijunta labai nejaukiai. Tai didžiulė komunizmo pergalė — kad ji įvyko, nepraliejus nė lašelio kraujo, kad nebuvo surengtas tarptautinis teismas, nebuvo apkaltinta pati komunistinė ideologija, kas būtų pasmerkę jo palikimą.

Vladimiras Bukovskis savajame Maskvos nuosprendyje rašė:

„Bet kokį gyvenime atsitikusį įvykį, netgi patį mažiausią, tiria vienokia ar kitokia komisija. Ypač, jeigu dėl to įvykio žuvo žmonės. Lėktuvo sudužimas, geležinkelio katastrofa ar gamybinė avarija — ir iškart ekspertai ginčijasi, analizuoja, siekia apibrėžti kaltės laipsnį <…>, tiria netgi vyriausybes, jeigu jos prie to prisidėjo bent menkiausia dalimi. <…> Tačiau šiuo atveju mes susiduriame su tokiu konfliktu <…>, kuris paveikė praktiškai kiekvieną šalį pasaulyje, nusinešė milijonus gyvybių, padarė šimtų milijardų dolerių nuostuolį ir, kaip neretai teigiama, beveik sugriovė pasaulį, tačiau jo netiria jokia šalis ar tarptautinė organizacija. <…>

Ar reikia stebėtis, kad, viena vertus, būdami linkę tirti kiekvieną nelaimingą nutikimą, kita vertus, atsisakome tirti didžiausią mūsų laikų katastrofą? Juk širdies gilumoje mes jau žinome, kokių išvadų prieitų toks tyrimas, kaip ir kiekvienas sveiko proto žmogus puikiai žino, kad jis susidūrė su blogiu. Net jei protas ir sugalvoja visokius logiškus ir išoriškai priimtinus paaiškinimus, sąžinės balsas šnabžda, kad mes nupuolėme tą akimirką, kai sutikome „taikiai sugyventi“ su blogiu“[19].

Deja, bet Katalikų Bažnyčia prisidėjo ir vis dar prisideda prie šio „taikaus sugyvenimo“ su blogiu. Kai 2016 metų lapkričio 26-ąją mirė komunistinis diktatorius Fidelis Castro, pagyros jam pasigirdo visuose Vakaruose ir netgi iš Katalikų Bažnyčios. Popiežius Pranciškus, septintasis Pijaus XI įpėdinis, savo interviu Eugenio Scalfariui komunizmą palygino su krikščionybe ir teigė, kad nelygybė yra „didžiausias pasaulyje egzistuojantis blogis“[20]. Bet juk komunizmo esmė kaip tik ir yra bet kokių socialinių skirtingumų užgniaužimas, o religinė šio egalitarizmo išraiška yra ekumeninis visų religijų sulyginimas, lygiai, kaip filosofinė jos išraiška yra ekologinis panteizmas. 

Ne taip seniai popiežius Bergoglio Vatikane priėmė vadinamųjų „liaudies judėjimų“ atstovus, kurie atstovauja naująją marksistinę-ekologinę kairę, ir išreiškė savo simpatiją promarksistiniams režimams, tokiems, kaip brolių Castro Kuboje, Chàvezo ir Maduro Venesueloje, Moraleso Bolivijoje, Rafaelio Correa Ekvadore ir José Mujica Urugvajuje. 

Kardinolas Zenas, Honkongo vyskupas emeritas ir aukščiausio rango kinų prelatas savo interviu apkaltino popiežių Pranciškų „pardavus“ kinų katalikus, kuomet šis sudarė sutartį su komunistine Kinijos vyriausybe[21]. 

Taigi komunizmo klaidos ne tik išplito visame pasaulyje, bet ir prasiskverbė į Dievo šventovę, kaip šėtono dūmai apgaubdami ir dusindami Mistinį Kristaus Kūną. 

Šėtono dūmai  Bažnyčioje

Tie dūmai nėra vien tik tai. Fatimoje Dievo Motina trims piemenėliams parodė siaubingą pragaro, į kurį keliaus vargšų nusidėjėlių sielos, viziją; o drauge Jacintai buvo pasakyta, kad dauguma sielų į pragarą keliauja dėl nuodėmės prieš skaistumą. Ir kas tuomet galėjo įsivaizduoti, kad po šimto metų šalia gausybės nedorybės nuodėmių atsiras ir viešai demonstruojamas netyrumas bei nedorumas, besireiškiantis seksualinio palaidumo forma, visa tai įteisinant nesantuokinių partnerysčių, įskaitant ir homoseksualias partnerystes, įstatymais svarbiausiose Vakarų šalyse? 

Ir kas kada galėjo įsivaizduoti, kad popiežiškas dokumentas (kaip posinodinis paraginimas Amoris Laetitia, paskelbtas 2016 m. balandžio 8 dieną) galėtų pritarti svetimavimui? Dieviškoji ir prigimtinė teisė nepripažįsta išimčių. Tie, kurie spekuliuoja apie išimtis, sugriauna taisyklę. 

Vienoje iš „abejonių“ (dubia), kurią keturi kardinolai pateikė popiežiui, skaitome: „Ar po Amoris Laetitia (nr. 301) dar galima teigti, kad asmuo, kuris nuolat gyvena prieštaraudamas Dievo įstatyme esančiam įsakymui, pavyzdžiui, draudžiančiam svetimavimą (plg. Mt 19, 3–9), yra atsidūręs objektyvioje sunkios nuodėmės būklėje (plg. Popiežiškoji įstatyminių tekstų aiškinimo taryba, 2000 m. birželio 24 d. Deklaracija)?“. Pats faktas, kad šiandien tokia abejonė gali būti pateikta popiežiui ir Tikėjimo doktrinos kongregacijai, rodo, kokia gili krizė yra apėmusi Bažnyčią. 

Kardinolas Kasperis ir kiti ganytojai bei teologai teigia, kad Bažnyčia turi pritaikyti Evangelijos žinią konkretaus laiko praktikai. Tačiau praktikos pirmenybiškumas mokymo arba doktrinos atžvilgiu yra pati markiszmo-leninizmo šerdis. Ir jei Marxas teigė, kad filosofų uždavinys yra ne pažinti pasaulį, bet jį perkeisti, tai šiandien daug teologų ir ganytojų laikosi nuomonės, kad teologų uždavinys yra ne skleisti Tiesą, bet ją naujai interpretuoti praktikoje. Kitaip tariant, mes esą turime ne keisti krikščionių įpročius, idant šie atitiktų Evangelijos mokymą, bet pritaikyti Evangeliją netikusiai krikščionių praktikai. 

Pabaigoje mano Nekaltoji Širdis triumfuos

Priešnuodis reliatyvizmo diktatūrai yra doktrininis ir moralinis Marijos Nekaltosios Širdies tyrumas. Būtent Švenčiausioji Mergelė, o ne žmonės sunaikins tas klaidas, kurios mums kelia grėsmę. Vis dėlto, dangus paprašė, kad žmonės bendradarbiautų su ja, atlikdami konkrečius veiksmus.

Dievo Motinos išsakytos sąlygos, padėsiančios išvengti bausmės, yra šios: viešas ir iškilmingas Rusijos paaukojimo Marijos Nekaltajai Širdžiai aktas, kurį turi atlikti popiežius vienybėje su viso pasaulio vyskupais, ir atsiteisimo bei klaidų atitaisymo komunijų  praktikavimas pirmaisiais mėnesių šeštadieniais. 

Antrasis ekumeninis Vatikano susirinkimas buvo suteikęs puikią progą įvykdyti pirmąjį Švenčiausiosios Mergelės prašymą. 1965 m. 510 arkivyskupų ir vyskupų iš 78 šalių pasirašė peticiją, kuria prašė, kad popiežius vienybėje su visais Susirinkimo tėvais paaukotų visą pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai ir ypatingu būdu paaukotų Rusiją bei kitus kraštus, esančius komunizmo valdžioje. Tačiau Paulius VI į šį prašymą nekreipė dėmesio. Pijus XII ir Jonas Paulius II atliko dalinius Rusijos ar pasaulio paaukojimo aktus, kurie davė savo vaisių bei turėjo teigiamų pasekmių, tačiau tai nebuvo pilnutiniai konsekracijos aktai. 

Benediktas XVI 2010 metų gegužės 12 dieną Apreiškimų koplyčioje Fatimoje malda kreipėsi į Švenčiausiąją Mergelę, prašydamas išlaisvinti „nuo kiekvieno pavojaus, kuris mums kelia grėsmę“. Bet ir šis aktas nebuvo baigtinis. 

Pasišventusieji Fatimos apreiškimo žiniai daugiau tikėjosi iš popiežiaus Pranciškaus, palyginti su jo pirmtakais, tačiau buvo nuvilti. Savo Marijos akte, kurį popiežius atliko 2013 metų spalį, jis nepaminėjo nei jos Nekaltosios Širdies, nei pasaulio, nei Bažnyčios, nei  užsiminė apie Rusiją. Popiežius Pranciškus vyks į Fatimą ateinančią gegužės 13-ąją. Ką jis ten pasakys ir veiks?

Šiai dienai Rusija vis dar nėra paaukota, pirmųjų mėnesio šeštadienio komunijų praktika taip pat nėra išplitusi; o viršum visko mes esame panardinti tokioje atmosferoje, kurioje viešpatauja išsigimęs hedonizmas, kai stengiamasi patenkinti visus malonumus ir troškimus, esančius už moralinių normų ribų. Tad kas gi galėtų teigti, kad Fatimos pranašystė jau išpildyta ir tie didieji įvykiai, kuriuos paskelbė Dievo Motina 1917 metais jau praeityje?

Fatimoje Švenčiausioji Mergelė prašė, kad Bažnyčios hierarchai atliktų ne tik viešus aktus. Šalia šių būtinų veiksmų reikalingas gilus vidinis atsivertimas ir atgaila, apie ką mums primena Trečioji apreiškimo paslaptis, kur angelas triskart kviečia atgailauti. 

Atgaila visų pirma reiškia gailėjimąsi, atgailavimo dvasią, kuri mus įgalina suvokti mūsų pačių ir kitų žmonių padarytų nuodėmių sunkumą, ir kuri priverčia mus visa savo širdimi tomis nuodėmėmis bjaurėtis. Atgaila reiškia doktrininį ir moralinį visų tų klaidų, kuriomis praėjusiame amžiuje persiėmė Vakarų visuomenė, peržiūrėjimą. Fatimos žinia mums aiškiai primena, kad alternatyva atgailai yra siaubinga bausmė, kuri gresia visai žmonijai. 

Kad pasaulis išvengtų bausmės, jis turi pasikeisti savo dvasia, tačiau jis to padaryti negalės, jeigu nepripažins padarytų nuodėmių baisumo, pradedant masinėmis žudynėmis ir įstatymais įteisinamomis homoseksualų partnerystėmis. Juk abu šie dalykai yra nuodėmės, nukreiptos tiesiogiai prieš Dievą, gamtos Kūrėją, nuodėmės, kurios, kaip moko Katalikų Bažnyčios katekizmas, šaukiasi dangaus keršto; kitaip tariant, jos užsitraukia didelę bausmę. Be atgailos negalima sulaikyti bausmės. Neminint šios bausmės, Fatimos žinia netenka savo gilaus reikšmingumo. 

Atgaila reiškia gailėjimąsi; atgailauti reiškia bjaurėtis ir neapkęsti nuodėmės, o neapykanta nuodėmei turi mus paskatinti kovoti su ja. Jeigu nuodėmė yra vieša, tuomet reikia imtis viešo veiksmo, kovoti su blogio visuomenėje šaknimis ir pasekmėmis. Nes šis Fatimos žinios kvietimas atgailai yra sykiu ir kvietimas kovoti su klaidomis, kurios šiandien griauna visą mūsų visuomenę. 

Fatimos žinia yra ne tik antikomunistinė žinia. Ji taip pat yra ir antiliberali bei antiprotestantiška žinia, kadangi Rusijos klaidos kyla iš Prancūzijos revoliucijos ir protestantizmo klaidų. Tai yra antikrikščioniškosios Revoliucijos klaidos, kurioms priešinasi katalikiškoji Kontrrevoliucija. Kaip tvirtino grafas Josephas de Maistre’as, tai ne Revoliucija priešingu būdu, bet tai Revoliucijos priešingybė visais jos politiniais, kultūriniais ir religiniais aspektais[22]. Fatima yra tiesiogiai priešinga 1917-siems, 1717-siems ir 1517-siems. Mes nešvęsime nė vienos iš šių datų. 

Leiskite man priminti vieną Švenčiausios Mergelės apreiškimą Fatimoje, apie kurį sužinojome tik prieš keletą metų; o būtent 2013 metais Koimbros Karmelis išleido knygą Um Caminho sob o olhar de Maria. Maždaug ketvirtą valandą pavakary, 1944 m. sausio 3-ąją, Tuy vienuolyno koplyčioje priešais tabernakulį Dievo Motina paragino seserį Liuciją užrašyti Trečiosios paslapties tekstą, ir sesuo Liucija taip atpasakoja šį įvykį:

„Pajutau, kad mano dvasią užlieja šviesos paslaptis, kuri yra pats Dievas, ir Jame aš išvydau bei išgirdau, kaip liepsnos pliūpsnis tarsi ieties smaigalys paliečia žemės ašį ir ji visa sudreba: kalnai, miestai, miesteliai ir kaimai kartu su visais jų gyventojais gyvi palaidojami. Jūra, upės ir lietaus debesys išsilieja iš savo ribų, užtvindindami ir į sūkūrį įtraukdami begalę namų ir žmonių — tai pasaulio apvalymas nuo nuodėmės, kurioje jis paskendęs. Neapykanta, besaikės ambicijos sukelia pragaištingą, naikinantį karą. Po to pradėjo pašėlusiai plakti mano širdis ir dvasioje išgirdau švelnų balsą, kuris pasakė: „Laike — vienas tikėjimas, vienas krikštas, viena Bažnyčia, šventa, visuotinė [katalikiška], apaštalinė. Amžinybėje — dangus!“. Šis žodis „dangus“ mano širdį užliejo tokia ramybe ir laime, kad dar ilgai to nesuvokdama, aš vis kartojau ir kartojau: „dangus, dangus!!“[23].

Švenčiausioji Mergelė mums primena, kokia baisi bausmė gresia žmonijai, ir kad išpažinti katalikų tikėjimą visa jo pilnatve yra tiesiog būtina šiame dramatiškame amžiuje, kuriame mes gyvename. Vienas tikėjimas, vienas krikštas ir viena Bažnyčia. Taigi, mes turime ne palikti Bažnyčią, bet atvirkščiai, sugrįžti į ją ir gyventi bei mirti joje, kadangi už Bažnyčios nėra išganymo. Už jos durų — tik nepaguodžiama pragaro bedugnė. Taigi, rinktis tenka tarp dangaus ir pragaro, kurių kiekvienas turi ir savo išankstinį žymenį šioje žemėje. Pragaras tautoms yra ateistinė, anarchistinė ir egalitarinė visuomenė. Rojus tautoms yra rimta, hierarchinė, šventa krikščioniška civilizacija. Mes užkariaujame dangų žemėje kaudamiesi, kad apgintume tikrąją Bažnyčią, kurią neretai palieka patys dvasininkai. 

O paskutinis šūksnis „Dangus, dangus!“, panašu, nurodo tą dramatišką pasirinkimą tarp dangaus, tai yra vietos, kur išgelbėtos sielos pasiekia amžinąją laimę, ir pragaro, vietos, kur prakeiktieji kenčia per visą amžinybę. 

Tie, kas nori išvengti mirties laike ir amžinybėje, teturi vieną kelią — kovoti su netvarka šiuolaikiniame pasaulyje, savo gyvenime ir visuomenėje įtvirtinti amžinuosius prigimtinės ir krikščioniškos tvarkos principus. Tai kelias, kurį pasirinko daug šventųjų, kurie turėtų būti mums pavyzdys, tarp kurių — ir šventasis Maksimilijonas Kolbė (1894-1941).

Rusijos revoliucijos išvakarėse, 1917 metų spalio 17 dieną, nieko nežinodamas apie apreiškimus Fatimoje, jaunasis lenkų pranciškonas įsteigė Nekaltosios riteriją (Militia Immaculatae), idant ši kovotų su masonerija, kuri tuo metu šventė 200-ąsias Londono Didžiosios ložės įsteigimo metines šventvagiškais paradais Romos gatvėse. Šv. Maksimiljonas Kolbė yra vienas iš šventųjų, pranašavusių apie Marijos Nekaltosios Širdies triumfą. 

Marijos Nekaltosios Širdies triumfas, kuris taip pat yra ir Marijos viešpatavimas, apie kurį skelbė nemažai privilegijuotų sielų, yra ne kas kita, kaip prigimtinės ir krikščioniškos tvarkos triumfas istorijoje, tvarkos, kurią išsaugojo Bažnyčia. Švenčiausioji Mergelė šį triumfą paskelbė kaip galutinę išdavą ilgo išbandymo, tragiškų atgailos ir kovos dienų laikotarpio, tačiau jis taip pat reiškia ir begalinį pasitikėjimą jos pažadu. 

Tad atsigręžkime į Ją, minėdami Jos apsireiškimų Fatimoje šimtmetį, ir prašydami Ją paskubintį tą akimirką, sykiu mus padarant tais įrankiais, kurie reikalingi pergalei prieš Revoliuciją — „super Revolutionem victoria in diebus nostris“ — kas, savo ruožtu, tolygu ištarti:

Pabaigoje Jos Nekaltoji Širdis triumfuos.

Vertė Jonas Vilimas.

[1] Tomas Akvinietis, Summa Theologiae, II-II, 174, 6 ad 3.
[2] Robert Conquest, Reflections on a Ravaged Century, New York: W. W. Norton & Company, 2001.
[3] Benedictas XV, 1917 rugpjūčio 1 d. laiškas, in AAS IX (1917), p. 421-423
[4] Ferenc Fejtő, Requiem pour un empire défunt, Paris: Lieu Commun, 1988, pp. 308, 311.
[5] Alexander Solzhenytsyn, Lenin in Zurich, London: Book Club Associates, 1976.
[6] Anthony Sutton, Wall Street and the Bolchevik Revolution, Bew Rochelle: Arlington House, 1974, p. 22.
[7] Sutton, op. cit., p. 25.
[8] Sutton, op. cit., p. 86-88.
[9] John Reed, Ten Days that Shook the World, New York: Boni and Liveright, 1919, p. 112.
[10] Tesi su Feuerbach, tr. it. in: Feuerbach-Marx-Engels, Materialismo dialettico e materialismo storico, a cura di Cornelio Fabro, Brescia: La Scuola, 1962, p. 81-86.
[11] Martins dos Reis, O Milagre do Sol e o Segredo de Fátima, Porto: Ed. Salesianas, 1966.
[12] Friedrich Engels, The Development of Socialism. From Utopia to Science. 1878 / trad. it. Roma: Editori Riuniti, 1958, p. 15-17.
[13] George H. Williams, The Radical Reformation
[14] Plinio Corrȇa de Oliveira, Revoliucija ir Kontrrevoliucija. / iš angl. k. vertė J. Sakalauskienė. Krikščioniškosios kultūros gynimo asociacija, 2013, p. 52-53.
[15] Richard M. Weaver, Ideas Have Consequences, Chicago & London: The University of CHicago Press, 2013.
[16] Margaret C. Jacob, The Newtonians and the English Revolution. Ithaca: Cornell University Press, 1976.
[17] James H. Billington, Fire in the Minds of Men: Origins of the Revolutionary Faith, Basic Books, 1980, p. 19-20.
[18] Antonio Gramsci, Quaderni dal Carcere / edizione critica dell’Istituto Gramsci, ed. Valentino Gerratana, Torino: Einaudi, 1975; vol. III, p. 1860.
[19] Vladimir Bukovsky, Gli archivi segreti di Mosca, tr. it. Milano: Spirali, 1999, p. 62, 65.
[20] La Repubblica, 2016-11-11.
[21] LifeSiteNews, 2017-02-22.
[22] Joseph de Maistre, Considérations sur la France, cap. X, 3, in Œvres complètes, Lyon-Paris: Vitte, 1924, t. I, p. 157.
[23] Carmelo de Coimbra, Um Caminho sob o olhar de Maria, Coimbra: Ediçoes Cramelo, 2012, p. 267.

Susiję

Straipsniai 4553155669850746886

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-05-04 21:51

    Ačiū už gerą staripsnį.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Daug kas teisinga, bet daug ir pritemptu dalyku. Protestantai ivardinti kaip blogis, bet kazkodel is esmes protestantiskos JAV ir Britanija, ne Italija, Prancuzija ar Ispanija traukia pasauly is naujo socializmo maro.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip jau taip traukia?:)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-05-05 16:05

      stereotipas, kad tik protestantiškuose kraštuose galima sukurti klsetinčią visuomenę. kaip į šitą teoriją įsipaišo Bavarija, Airija ar netgi šintoistinė Japonija.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-05-06 17:10

      Teko girdėti, kad Lenkijos vyskupai pažadėjo Bergoglio schizmą, jei tas nemažins leftistinių apsukų. Tur būt tai pagrindinė priežastis, kodėl šiandien vis dar galima kalbėti apie šiuolaikinę katalikybę. Manau, kritiniu metu aš mieliau pasirinkčiau Lenkijos katalikų bažnyčią, nei puolusią Romos bažnyčią.

      Panaikinti
    4. Beje, Tommi Montana, gėris, gimęs blogio lopšyje yra tauresnis, jis turi patriotizmo dvasią kovoti ir laimėti.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-05-07 22:38

    Paminėtas Anthony Sutton - vertas didelio dėmesio istorikas. Youtubėj yra keli interviu.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Labai geras straipsnis, ačiū!

    AtsakytiPanaikinti
  5. Bet vis vien nepasako visko iki galo.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item