Zigmas Zinkevičius. Lenkų kalbos atsiradimas Lietuvoje

Alkas.lt , J. Vaiškūno nuotr. Skelbiama iš: Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybo...

Alkas.lt , J. Vaiškūno nuotr.
Skelbiama iš: Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 15–20. Ištraukos.

***

Mokslininkai baltų kilmės hidronimų (upių ir ežerų pavadinimų) randa dideliame plote į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos bei Latvijos – dabartinių baltų žemių. Pirmieji tai ėmė skelbti rusų mokslininkai Aleksandras Kočiubinskis ir Aleksandras Pogodinas dar XIX a. amžiuje. Toliau jų darbą tęsė lietuvis Kazimieras Būga, vokietis Maksas Fasmeris (Max Vasmer), lenkai Janas Rozvadovskis (Rozwadowski), Tadeušas Lėr-Splavinskis (Tadeusz Lehr-Spławiński), Janas Otrembskis (Otrębski) ir kiti. Tačiau didžiausi ir reikšmingiausi yra naujausių laikų rusų kalbininkų Vladimiro Toporovo ir Olego Trubačiovo darbai, kuriuose galutinai įrodytas didelės teritorijos, rytuose siekusios Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, o pietuose – Seimo upės baseiną, seniausių hidronimų baltiškumas. Vėlesni tyrėjai (R. Agajeva, J. Otkupščikovas ir kiti) tą teritoriją dar labiau išplėtė. Vokiečiai Hansas Krajė (Krahe) ir kiti baltiškų hidronimų rado vakaruose anapus Vyslos. Šiandien nėra abejonės, kad visuose tuose dideliuose plotuose buvo kalbama baltų kalbomis iki I tūkstantmečio po Kristaus vidurio, o vietomis ir vėliau.

Lietuviai gyveno senosios baltų žemės viduryje, iš visų pusių apsupti giminiškų genčių. Su lenkais tada jie nesisiekė – skyrė vakarų baltai jotvingiai. Tiesioginis kontaktas tarp lietuvių ir lenkų atsirado vėliau, kai kryžiuočiai pavergė jotvingius ir juos išnaikino. Netiesioginių kontaktų būta ir anksčiau, nes lietuviai organizuodavo karo žygius į Lenkijos gilumą ir iš ten parsivarydavo daug belaisvių. Antai didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino duktė Aldona, tekėdama už Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero, kaip kraitį nusivedė net 24 tūkstančius lenkų belaisvių.

Tiesioginiai lietuvių ir lenkų kontaktai atsirado nuo XV amžiaus, kai jų gyvenamos teritorijos ėmė ribotis. Seniausi lietuvių kalbos polonizmai – iš XV amžiaus. Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, kitaip sakant, išmoktinė. Ji sudaro tam tikras salas lietuvių kalbos plote, kurios neprieina prie Lenkijos teritorijos. Kaip ji atsirado Lietuvoje?

Tai susiję su Lietuvai tragiškais įvykiais XIV amžiaus antrojoje pusėje. Tada lenkai gudriai pasinaudojo po Algirdo mirties kilusiais Lietuvos valdovų nesutarimais. Kęstutį nužudęs Jogaila Lietuvoje nebuvo populiarus. Lenkų ponai pasiūlė jam vesti 1384 m. karaliene paskelbtą Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. 1385 m. buvo padarytas susitarimas – Krevo (Krėvos) sutartis, pagal kurią Jogaila pasižadėjo priimti krikštą, tapti Lenkijos karaliumi ir prijungti Lietuvos žemes prie Lenkijos. Lenkų ponai sutartį traktavo kaip tariamai žemesnės pagoniškos šalies prijungimą prie krikščioniškosios Lenkijos. Sutartis kėsinosi į Lietuvos valstybės savarankiškumą. Grėsmė iš pradžių neatrodė reali, nes Lietuva tada buvo daug didesnė valstybė už Lenkiją. Lietuvių gyvenamas plotas tuomet buvo žymiai didesnis už dabartinį.

Siekdami pasinaudoti krikštu kaip politine priemone Lietuvai arčiau susieti su Lenkija, lenkai iš pat pradžių Lietuvos bažnyčią pajungė savo interesams. Ignoravo pirmąjį Lietuvos krikštą karaliaus Mindaugo laikais, nors jam valdant Lietuva jau buvo laikoma krikščioniška karalyste (Mindaugas popiežiaus nurodymu 1253 m. buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi). Tada nemaža lietuvių, bent valstybės centre, buvo jau krikščionys. Vilniuje veikė mažiausiai 5 bažnyčios ir pranciškonų vienuolynas. Krikščionys lietuviai vartojo Mindaugo laikais iš vokiečių kalbos išverstus poterius, kurių pirmykščio vertimo liekanos tebėra iki šiol, nepaisant vėlesnio jų lenkinimo.

Po Jogailos įvykdyto pakartotinio Lietuvos krikšto, daugiausia palietusio šalies gilumą (centre krikščionių tikėjimą Rytų ir Vakarų apeigomis išpažino daug gyventojų), nebuvo sudaryta atskirõs, nuo popiežiaus priklausomos, bažnytinės provincijos, kokią kūrė karalius Mindaugas. Abi tada įsteigtos Lietuvos vyskupijos – Vilniaus ir Žemaičių – pateko Gniezno arkivyskupo valdžion. Tuo buvo padėti pagrindai Lietuvos lenkinimui. Jau pirmosiose Jogailos pastatytose bažnyčiose šeimininkavo lenkai. Jie sudarė daugumą abiejų vyskupijų kapitulose. Lietuvių kalba jiems nerūpėjo. Tarpusavio santykiuose ir su didžiojo kunigaikščio dvaru bei jo dignitoriais jie galėjo apsieiti be lietuvių kalbos, nes lenkų kalba buvo artima Lietuvos valstybės raštinėse vartotai slavų kanceliarinei kalbai (apie ją netrukus), kuri Lietuvoje buvo labai populiari.

Lietuvos lenkinimas prasidėjo nuo diduomenės, kuri anksti pramoko lenkiškai ir ėmė vis dažniau šią kalbą vartoti. Didikais ilgainiui ėmė sekti plačiosios bajorų masės. Galutinis Lietuvos privilegijuotojo luomo perėjimas prie lenkų kalbos įvyko XVI a. viduryje, kai lenkų kalba pačioje Lietuvoje ėmė vis labiau įsigalėti, pakirsdama lotynų, iki tol buvusios Lenkijoje oficialios raštinių kalbos, pozicijas.

Vis labiau suartėjant abiem valstybėms ir pagaliau joms susijungus, bendri valstybės reikalai, bendras Seimas ir Senatas, giminystės ryšiai su lenkų feodalais vertė Lietuvos didikus ir kitus kilminguosius mokėti ir vartoti lenkų – centrinės valdžios – kalbą. Be jos tada nebuvo įmanoma padaryti jokios tarnybinės karjeros. Ilgainiui ši kalba ėmė įsigalėti ir jų namuose, nors patys Lietuvos didikai ir toliau liko karšti savosios valstybės patriotai. Jie atkakliai gynė Lietuvos savarankiškumą nuo Lenkijos užmačių. Lenkiška savimonė juose ėmė rastis dar negreit, tik žlungant bendrajai valstybei, kai iškilo uždavinys abi jungtinės valstybės tautas sulieti į vieną bendrą naciją, kuri turėjo būti lenkiška. Kadangi to meto supratimu tautą sudarė kilmingieji (prastuomenės niekas nepaisė), tai lietuviškai kalbančių kilmingųjų išnykimas buvo traktuojamas kaip tautos išnykimas.

Sulenkėjusi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos aukštuomenė įnešė didelį indėlį į lenkų kultūros lobyną. Vilniaus universitetas XIX a. pradžioje atliko labai svarbų vaidmenį lenkų literatūros raidoje, davė didžiuosius poetus Adomą Mickevičių ir Julijų Slovackį, daug žymių rašytojų, sukūrusių nemirtingus šedevrus, ištisą lenkų literatūrą Lietuvoje. Iš ano meto Lietuvos teritorijos kilo ar joje išaugo daug žymių Lenkijos visuomenės veikėjų, mokslininkų. Lenkų tautinių interesų gynimo požiūriu Vilnius buvo tapęs net kovingesnis už Varšuvą. Jeigu viso to nebūtų buvę, šiandien Vilniaus klausimas lenkams vargu ar būtų aktualus.

Sulenkėjusi Lietuvos diduomenė ilgainiui (maždaug nuo XVIII a. vidurio) ėmė lenkinti lietuviškai kalbančią liaudį. Svarbiausi valstiečių polonizacijos židiniai buvo d v a r a s,  b a ž n y č i a  ir  m o k y k l a.

D v a r u o s e  tada jau buvo kalbama bemaž vien lenkiškai. Į poną ar jo vietininką (dvaro prievaizdą, ekonomą) valstiečiai buvo priversti kreiptis tik lenkiškai, nes lietuvių kalbos daugelis dvariškių nebesuprato. Net ir tie, kurie mokėjo lietuviškai, šios kalbos viešai vengė. Jiems prosenelių kalbos vartojimas atrodė bajoriškos garbės įžeidimas. Taigi dvaras vykdė iš esmės priverstinę baudžiauninkų polonizaciją. Ji tam tikru mastu buvo tęsiama ir vėliau, panaikinus baudžiavą, nes valstiečių gyvenimas žymia dalimi liko susijęs su dvaru, nuo jo priklausė. Prasilavinusius buvusių baudžiauninkų vaikus ėmė stipriai veikti bajorų skelbiamõs kovõs prieš carizmą, už krašto laisvę idėjos. Būti laisvam anuomet reiškė tapti lenku. Net ir lietuviškuose 1831 m. sukilimo atsišaukimuose žmonės buvo raginami būti lenkais, nes „Dievas su lenkais“. Valstiečiams visą laiką atkakliai diegta mintis, kad gimtoji lietuvių kalba esanti „prasta“ ir „pagoniška“. Iš jos visaip šaipydavosi, pravardžiuodavo chamska mowa ir pan. Būta net smurto atvejų, kai kunigas valstiečius bausdavo už poterių kalbėjimą lietuviškai.

B a ž n y č i a  – antrasis svarbus prastuomenės polonizacijos židinys. Lietuvių kalba joje buvo apšaukta „pagoniška“. Esą „Dievas ja kalbamų poterių nesuprantąs“. Melstis reikią tik lenkiškai. Joks kitas prasimanymas nepadarė lietuvių tautai tiek žalos, kaip ši ano meto kunigų išplatinta „tiesa“. Kunigas – autoritetas valstiečių akyse, negalima jo neklausyti. Žmonės juo tikėjo, vykdė jo nurodymus. O kas gi norės likti pagoniu, kad po mirties atitektų pragaro velniams? Tiesiausias kelias į išganymą – tai atsižadėti savo „pagoniškos“ kalbos ir melstis lenkiškai. Ir tamsūs žmonės stengėsi taip daryti, kad būtų išklausytos jų maldos, kurių patys dažnai nesuprato. Priverstinai mokytis poterių lenkiškai anuomet buvo normalus dalykas. Kai kurie kunigai neleido valstiečiams net eiti išpažinties lietuviškai. Lenkų kalbininkės Halinos Turskos, tyrusios lenkų kalbos atsiradimą Vilniaus krašte, žodžiais tariant, pamaldos buvo tapusios lenkų kalbos pamokomis. Lenkinimo akcijai vadovavo Vilniaus vyskupai ir kapitula. Katalikų tikėjimas buvo tapęs lenkų tikėjimu (polska wiara). Bemoksliai žmonės anuomet geriau skyrė kataliką nuo žydo ar stačiatikio negu lietuvį nuo lenko. Katalikas ir lenkas jų sąmonėje ėmė visai sutapti.

M o k y k l a  tada Lietuvoje buvo tik lenkiška. Vėliau carinė valdžia ją pakeitė rusiška. Lietuviško rašto vasltiečio vaikas galėjo būti turiputį pamokomas tik vadinamojo daraktoriaus – keliaujančio iš sodybos į sodybą savamokslio švietėjo, kartais suburdavusio mokinių grupę ir įsteigdavusio neoficialią „mokyklėlę“, vadinamąją bakaloriją. Šio primityvaus liaudies švietimo valdžia ne tik nerėmė, bet atvirkščiai, jį persekiojo.

Lietuvių kalbos niekinimas visur – ir dvare, ir bažnyčioje, ir mokykloje – veikė valstiečių psichiką. Jie ėmė savo gimtosios kalbos gėdytis, vengė viešose vietose ją vartoti. Kuris pajėgė, stengėsi su savo vaikais kalbėti lenkiškai, kad jie nebūtų niekinami. Juk pagal viešąją opiniją lietuvių kalba tetinkanti „virtuvei ir tvartui“. Tai esanti šiurkšti, prasta, netašyta kalba. Ir taip buvo Lietuvoje tada, kai mokslo pasaulis indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros dėka lietuvių kalboje atpažino geriausiai iš visų gyvųjų kalbų išlaikytą indoeuropiečių prokalbės modelį! Lietuvių kalbos „nereikalingumas“, „prastumas“ ir t. t. tada Lietuvoje buvo taip stipriai įkaltas žmonėms į galvas, kad jį išmušti buvo nelengva net kilus tautiniam atgimimui.

Ano meto lietuvių jaunuomenės tragizmas aiškiai matomas iš šių Juozo Čiuldos žodžių, 1854 m. įrašytų jo „Samprotavimų apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles ir apie lietuvių mitologiją“ (Pomisły o prawidłach gramatycznych języka żmudzkiego i nad Mytologią Litewską) lenkiškoje pratarmėje: „mažas berniukas, atiduotas į parapinę mokyklą, verčiamas, grasomas bausme atsisakyti tėvų kalbos; visą mokyklą ir lavinimąsi gaudamas svetima, ligi šiol nežinoma kalba, ilgainiui tampa pirma abejingas, o su laiku atvirai bjaurisi ta kalba, kuria jautri motutė, pamaldi žemaitė, jį mokė pirmųjų žodžių. Taip pradeda gėdintis savo tėvų ir šeimos, gėdintis savo luomo ir tėvynės. Nenori prisipažinti […], kad yra žemaitis, o priskiria save svetimai tautai, melagingai vadindamasis iš seno tikru lenku“.

Lenkinimą sustabdė tautinis lietuvių atgimimas ir nepriklausomos valstybės atkūrimas. Tačiau trečdalis Lietuvos su sostine Vilniumi buvo „brolių“ lenkų okupuota ir toliau paspartintais tempais lenkinama. 1939 m. atgavus Vilnių ir dalį okupuoto krašto, susidurta su pasibaisėtinais polonizacijos padariniais. Po to – Sovietų okupacijos laikotarpiu lietuvybės likučiai buvo čia toliau sparčiai naikinami. Tačiau net ten, kur lietuvių kalba buvo visiškai sunaikinta, vietinių žmonių pasąmonėje tebeglūdi protėvių dvasia ir noras pažinti tikrąją savojo krašto praeitį, nors dabartiniai lenkų ekstremistai siekia visomis išgalėmis sutrukdyti.

Taigi lenkų kalbos, Lietuvoje – kaip atneštinės, traktavimas negali kelti nė mažiausių abejonių. Dar neseniai Vilnijoje skleista nuomonė, kad tu żyli Polaki od wieków (čia nuo amžių gyveno lenkai) šiandien kelia tik šypseną.


Susiję

Zigmas Zinkevičius 6283728819347144058

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-04-03 20:11

    Istoriškai svarbus pasakojimas. Dėkui.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-04-03 22:54

    "Antai didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino duktė Aldona, tekėdama už Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero, kaip kraitį nusivedė net 24 tūkstančius lenkų belaisvių."

    Oho.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-04-03 23:00

    "Dar neseniai Vilnijoje skleista nuomonė, kad tu żyli Polaki od wieków (čia nuo amžių gyveno lenkai) šiandien kelia tik šypseną."

    Reiktų ta šypsena su "mūsų" valdžia pasidalinti, kad nebekliedėtų ir sulenkintų lietuvių nevadintų Lietuvos lenkais...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-04-06 10:50

    na, o kaip kitaip pavadinti Vilniaus apylinkėse gyvenančius žmones, save laikančius lenkais? Jeigu lenkai čia gyvena nuo XIV ar XV amžiaus, tai kodėl tai nėra "od wiekow"? Ar 5 amžių mažai? gal reikia 5000? kodėl? Ir apskritai, kas yra lenkas ar lietuvis? gal kas galit atsakyti? kokie kiti požymiai, be kalbos, savimonės ir savęs priskyrimo dar gali būti imami domėn?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, teip: jeigu koks kažkiek lietuviškai pramokęs negras nuspręs, kad jis yra lietuvis - tai reiškia, kad taip ir yra. Grynakraujis lietuvis - ir ne kitaip. Ir šiukštu niekas negali ginčytis, nes juk nesvarbu, kaip yra iš tikrųjų - svarbu, kaip žmogus galvoja! (plg. liberastų požiūri į visokius "trans" ligonius). Taip pat tai reiškia, kad jeigu šitie "liankai" yra "giliai širdy" įsitikinę, kad jie yra Lenkijos, o ne Lietuvos piliečiai ir todėl turėtų gyventi pagal Lenkijos, o ne Lietuvos įstatymus, tai Lietuvos PAREIGA yra jiems šitą "TEISĘ" užtikrinti - kitaip bus diskriminacija! :)
      Ir apskritai - kas yra lenkas ar lietuvis? Kas yra negras ar baltasis? Kas yra vyras ar moteris? Koks skirtumas? :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-04-06 16:30

      O kurioj vietoj Z.Zinkevičius rašo, kad lenkai Lietuvoje gyvena nuo XIV ar XV amžiaus. Tarp kitko, bent jau Lietuvos statutus pavartykite.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2017-04-07 01:37

    Gerbiu prof. Z.Zinkevičių ir kaip savo buvusį dėstytoją ir kaip mokslininką. Tai pasaulinio lygio mokslininkas. Būdamas Švietimo ministru, jis siekė sukurti tikrą Lietuvos Mokyklą ir buvo tam jau padėjęs pagrindus. Tačiau "jo ekselencija" masonas V.Adamkus ("Santara-Šviesa") kartu su Konservatoriais ,vykdydamas Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo Direktyvą, prof.Z.Zinkeičių iš pareigų PAŠALINO. Dabar buvęs "jo ekselencija" lieja KROKODILO AŠARAS, atseit - jam gaila Lietuvos. Kas gi jei ne Adamkus padėjo pagrindus Švietimo sistemos griūčiai (kartu su Konservatoriais)! O Liberalai tik paėmė tai kas buvo numesta šalikelėje ir galutinai pribaigė. Tik Lietuvos Tautinė Mokykla gali sustabdyti emigraciją, Valstybės tuštėjimą ir mirtį.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2017-04-10 08:32

    Jeigu jau rašote lenkiškai, rašykit TAISYKLINGAI

    AtsakytiPanaikinti
  7. Vėlgi, Zinkevičius tikrai autoritetas. Ir mes autoritetus gerbiame, tačiau jais automatiškai netikime.

    Kodėl netikime? Todėl, kad galime paklausti kokia kalba surašyti garsieji LDK statutai, kuriais taip didžiuojamės? Todėl, kad galime paklausti - o kur dingo lotynų kalba, kuria kalbėjo visa išlavinta Europos dvasininkija ir kur dingo prancūzų kalba, kuria kalbėjo visa išlavinta auktuomenė (lenkus ir lietuvius įskaitant, net ir rašytoja Žemaitė jos mokinosi su kitomis mergaitėmis), o dažnas išsilavinęs kalbėjo jomis abejomis.

    Ir galima paklausti - ar prancūzai, kurie savo švietimo sistemoje lotynų kalba pradėjo keisti su prancūzų kalba praktiškai tik nuo 19 amžiaus (vidurio) - iki to laiko jautėsi ne prancūzais, verčiamais nekęsti savo krašto?

    Šiame straipsnyje Zinkevičius pats pastebi, kad lietuvos bajorams ir didikams lenkų kalba visiškai netrukdė būti politiškai antilenkiškais. Kalbos ir "teisingo patriotiškumo" sąsaja įsitvirtino būtent nuo 19 amžiaus, iki to laiko kalba nebuvo esminis kolektyvinis principas.

    Dar vienas aspektas: čia aprašomi NEIGIAMI lenkų (ir kitų?) kalbų įsigalėjimo aspektai. Tačiau ko aš pasigendu, tai TEIGIAMU aspektų.

    Man asmeniškai anglų ir prancūzų kalbos yra labai naudingos tiek susikalbėjimui, tiek informacijos paieškoms, tiek savišvietai.

    Kai LDK (o vien lietuviai) jungėsi į sąjungą su Lenkijos karalyste, gi žinom, kad tai darė ne iš smagumo, o dėl baisaus spaudimo prie savo sienų, kuris pradėjo kelti egzistencine grėsmę valstybei. O tą sąjungą sudarius, sukūrus bendrą parlamentarizmą, prasidėjus bendroms santuokoms ir taip toliau - reikėjo gi kalbėti, derinti. Ir taip,lenkų kalba čia pasirodė šiek tiek kultūriškai stipresnė. Lygiai taip pat, kaip lotynų ir prancūzų buvo - ir tebėra - kultūriškai stipresnės už lenkų.

    Šiandien kultūriškai stipri anglų kalba ir reta atrasti tarp jaunesnių išsilavinimą turinčių lietuvių, kas ja nekalba. Ir tas mokėjimas ja kalbėti duoda daug NAUDOS - nuo kelionių, iki žinių, iki literatūros, iki darbo ir t.t. Turime suprasti, kad bajorija lenkiškai persiėmė ne todėl, kad buvo užguita, apgauta, nepatriotiška ar kvaila, o todėl, kad tai buvo naudinga, tai buvo tuometinis išsilavinimas.

    O ką mes galime padaryti, kad mūsų tauta neturi tokios kultūrinės tradicijos, kaip lotynų kalba? Kad neturime savų tomų akviniečių, kurie būtų rašę lietuviškai, o kiekvienas išsilavinęs europietis laikytų savo pareiga tai skaityti originalo kalba? Ir lenkai neturi. Ir latviai neturi. Ir kroatai neturi. Na, nereikia dėl to kompleksų turėti, nes galų gale žmogui svarbu ne tiek kalba, kiek smegenys.

    Kitas didelis trūkumas šiame straipsnyje - per menka geolokacija. Lenkų kalba Vilniuje turėjo stipresnes pozicijas nei kitur. Vilniaus situacija netinka kaip visos Lietuvos ir dar mažiau LDK būklės aprašymas.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Žinokit, liberaliai pažiūrėjus, tai rusifikacija mums irgi daug gero davė. Gaila, baigėsi.
    O lotynų kalba pas prancūzus akurat lygiai taip pat beigi tais pačiais tikslais buvo naudojama, kaip lenkų (ar rusų) Lietuvoje. Ir "lotynino" (kažkas - gal romėnai? :)) prancūzus, ir aiškino jiems, kad niekam tikusi ta jų kalba, kaip ir jie patys - žodžiu, jeigu nežinojote, tai lotynų kalba buvo ne bažnyčios, medicinos ir aukštojo mokslo "lingua franca", bet svetimtaučių šovinistų įrankis prancūzams nutautinti. Kaip ir prancūzų kalba vėlesniais laikais buvo jau kitų nutautinimo priemonė (ak, tie prancūzai - matyt, už savo lotyninimą keršijo). Sakau - jokio skirtumo nuo lenkinimo ir rusinimo politikos. Ir apskritai - "galų gale žmogui svarbu ne tiek kalba, kiek smegenys". Juk viduramžiais ir vėliau, luominėse valstybėse kalba buvo antraeilis dalykas - tai kam sureikšminti tą neesminį tautinės valstybės etapą? Kam tas etnocentrizmas? Žvelkim plačiau, liberaliau!
    P.S. Lotynų kalba buvo paplitusi visai ne dėl to, kad romėnai vos ne visą Vakarų Europą nukariavę ir keliems šimtams metų savo tvarką įvedę buvo - ir ne dėl to, kad krikščionybė iš lotyniškai kalbančios Romos išplito.
    P.P.S. "Kad neturime savų tomų akviniečių" - o kadangi italai turėjo, tai dabar "kiekvienas išsilavinęs europietis [laiko] savo pareiga tai skaityti originalo (italų? ;)) kalba". :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Pikc, matai kiek pridurei pats elementu, kurie pas mane nebuvo pamineti. Pridurei ironizuodamas, bet taip, ir be ironijos jie esminiai. Jei romenai nebutu sukure savo imperijos, lotynu kalba nebutu buvusi tokia svarbi. Kita vertus, ji buvo svarbi ne vien del Romos karines imperijos galios, o ir del savo issivystymo - ja buvo kuriami filosiniai ir religiniai tekstai, kuriuose vartojamas savokas lietuviu vertejams reikejo israsti, nes lietuviu kalboje ju paprasciausiai nebuvo. Neatsimenu kuris ten is ankstyvuju verteju isrado, pavyzdziui, zodi "ismintis"...

    Tai nieko neturi bendro su liberalizmu kaip politine teorija ir ideologija. Kodel LDK statutai surasyti rusenu kalba? Del kuriu priezasciu ne lenkai bajorai turejo mokytis lietuviskai, o lietuviai lenkiskai? Del kuriu priezasciu lenku bajorai ir musu rasytoja Zemaite mokesi prancuziskai? Del kuriu priezasciu mes mokomes angliskai?

    Tu kalbi apie liberalizma, bet kuo jis cia detas kaip politine teorija isaukstinanti individa? As tai sakyciau cia visiskai priesingai - tai, kad mes esame aplinkybiu priversti mokytis vienu ar kitu kalbu, nors kaip individai galime visai to nenoreti, kaip tik rodo ne asmenine laisve, o sociumo galia ir poreikius. O poreikis yra toks - daugiakalbeje ivairoveje reikia vienos kalbos. Klausimas - kokia tai kalba? Ja pasirenkame, ja primeta kita tauta, ji savaime priimama del istoriniu aplinkybiu?

    Kodel LDK statutus nuspresta rasyti ruseniskai, o ne lietuviskai ar lotyniskai ar lenkiskai? Kuo tos priezastys siejasi su liberalizmu, kuris kaip toks atsirado gerokai veliau uz Statutus? Pikc, turetum liberalizmo termina naudoti taisyklingiau, nes dabar juo aprasai procesus, kurie savaime su liberalizmu kaip neitin susije. Nes pagal tai, kai tu juos sieji, galetum pasakyti, jog faktas, kad Pro Patria puse produkcijos yra VERSTINIAI straipsniai is anglu kalbos yra liberalizmas, nors tie straipsniai butu antiliberalus. Taciau manau, kad tai savoku painiojimas.

    Kitas klausimas - jei kalbu mokinomes ir mokinsimes visai ne del liberalizmo, o del objektyvaus poreikio buti kontakte su kitomis tautomis, su mokslu, su kultura, ar monolitinio kalbinio nacionalizmo teorija yra pakankama? Jei mes neisvengiamai siejames su kitu tautu zmonemis (kad ir Pro Patria vertimuose), ka dar reiskia noras save isgryninti save atskiriant nuo kitu? Skelbiama tai, ko nesilaikoma.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Pirmiausia, siūlyčiau apsispręsti dėl bendravimo stiliaus: jei įstengsite išlaikyti normalaus, kultūringo bendravimo stilių - galima bandyti kalbėtis, jei kitą dieną vėl nuslysite atgal į nebrendylos chamo būklę - nematau prasmės pradėti.
    Grįžtant prie temos: keisti bandymai nutautinimą suplakti su kalbų mokymusi, visus lingua franca atvejus suniveliuoti (nors akivaizdu, kad rusėnų, lotynų, prancūzų, lenkų ir rusų kalbų atvejai skiriasi) ir kabinti liberalizmą visai ne ten. Na, bet, kaip sakiau - klausimas, ar apskritai verta pradėti diskusiją.
    O tuo tarpu norėčiau kitų komentatorių dėmesį atkreipti į vieną įdomų dalyką: ar pastebėjote, kaip "mūsų" "progresyvai" traktuoja unijas su Lenkija? Taip, teisingai - Lietuvai buvo iškilę didžiulės problemos, tad mes ir jungėmės (suprask, lenkai čia mums didžiulę paslaugą padarė). Nė žodžio apie LENKŲ motyvus (pvz. pr savo pačių kvailą godumą ir ambicijas susikurtos problemos su kryžiuočiais (ir čia ne vienintelis kartas - žr. kad ir Baltijos Antantės sužlugdymą ar "biznį" su Hitleriu dėl Čekijos), dinastijos problemas, norą su lietuvių pagalba atsikariauti prarastas teritorijas, o taip pat Krymo totorių ir Osmanų imperijos grėsmę). Šitie ir kiti motyvai "mandagiai" nutylimi - atkakliai siekiama į mūsų istoriją žiūrėti kitų akimis (šiuo atveju - lenkų) ir bandoma sudaryti įspūdi, kad per tas nelemtas unijas lenkai mus vos ne išgelbėjo. Tai šį tą sako apie LIETUVIAIS save vadinančius tokio požiūrio apologetus, ne? ;)

    AtsakytiPanaikinti
  11. Pikc, vienintelis dalykas, kuri as noriu pabrezti PRO Patria portale, yra tai, kad dalykai - valstybes istorija ar musu gyvenimai yra SUDETINGI IR PRIESTARINGI. Ir visos kalbines peripetijos tai puikiai iliustruoja. Taip, vienu atveju tai buvo nutautinimas, kitu atveju - kulturinis praturtejimas ar butina koordinacija. Kartais abu dalykai vykdomi tu paciu asmenu vienu metu vienoje teritorijoje. Kartais viena dalyka vykdo viena grupuote, o kita grupuote - kita. Kartais laikas ir teritorija nesutampa. Neigiami aspektai persipina su teigiamais. kaip ir unijos su lenkais atveju - ji buvo priimta po berods 60 metu gana dramatisku gincu su asaromis ir duru trankymais, nebuvo lengvas ir spontaniskas zingsnis. Ir kiek man teko skaityti - nesu specialistas - bet tikrai dauguma istoriku sutinka, kad unija su lenkais, taip, apkarpe valstybinguma ir tapatybe (o si NEBUVO lietuviska, nes LDK buvo daugiataute ir daugiakalbe, lietuviskumas buvo, taip, kolona, bet ne vienintele. Klausimas - ar lietuviai silpnesnems etninems grupems LDK nebuvo tuo, kuo jiems patiems veliau tapo didesnysis brolis Lenkija? O jei buvo, tai ko mums skustis delto, ka patys mielai dareme ir butume noreje tiems patiems lenkams padaryti, jei butume didesni?), taigi, apkarpe valstybinguma, bet porai simtu metu padejo atsilaikyti pries augancia Rusijos galybe, kuri galu gale mus vistiek prarijo.

    Istorinis modeliavimas yra ne visai patikimas dalykas, bet didele tikimybe, kad be Unijos su lenkais butume buve praryti kokiu simteliu metu anksciau Rusijos ir daug blogesnemis salygomis, net ir be to apkarpyto valstybingumo, kurio islaikymas, ziurint placiai, prisidejo, kad 20 amziuje lietuviai nepamirso to, kad nera vien minia, bet tauta ir valstybe.

    O kalbant apie lenkus, tai aisku, kad ju nagai i save buvo lenkti. Aisku, kad jie turejo savo interesu. Tai, kad apie tai savo komentaruose neparasau, nereiskia, kad manau, kad jie buvo nesavanaudziai geruciai. Ir lietuviai nebuvo - jie turejo labai konkreciu apskaiciavimu ir prasymu - kare, ekonomiskai. Paprasciausiai apie tai kalba neisejo.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Kaip bebutu, siek tiek pasigilinus atsiveria didelis sudetingumas ir priestaringumas - ne liberalus, o istorinis ir gyvenimiskas. Kaip ir mano mineti LDK statutai - cia neseniai minint ju isleidimo jubilieju buvo aiskinama, kad jie labai modernus, kad savo laiku buvo labai pazangus, kad kiti ziurejo ir pavydejo, Maska savo pirmuosius teisynus pagal tai rase, kad cia Lietuvos konstitucionalizmo dalis. Ir kas, kad jie buvo parasyti ruseniskai (ne rusiskai!) ir kad iki sios dienos nera ju pilno leidomo LIETUVIU kalba, tik dainiai, dar sovietmeciu ruosti, knygynuose nerandami? Stai cia istorinis sudetingumas ir priestaringumas - kaip lietuviiai didziuojames statutais, kuriu nera lietuviu kalba... O daznas Pro Patria straipsnis viso to neatspindi, bet viska pastato "mes - jie, balta - juoda, geris - blogis" binarineje supaprastintoje priespriesoje. O tam, kad butu tik balta/juoda, dar reikia ir pakombinuoti, tycia ar netycia daug ka nutyleti. Tai pavadinau zemu lygiu, nekokybiskumu. Pakartosiu: viena vertus, Pro Patria krypties Lietuvoje reikia, nes ji tikrai pateikia perspektyva, kurios kiti nepateikia. Taciau supaprastinimai yra efektyvus trumpu laiku, o ilgu laiku jie nuvilia, isaiskeja ju nepakankamumas.

    Cia ir yra politinis genialumas: islaikyti savo perspektyva nesupaprastinant tikroves, neneigiant jos sudetingumo ir priestaringumo, nekrentant i paciu sugalvotu kaltinimu lygi. Genialumas yra sukurti tokia perspektyva, kuri kvailai arba naiviai neneigtu kitu pliusu (nes, pavyzdziui, liberalizmo istorines tradicijos pliusas yra tai, kad ji daug padare del asmens politines laisves, kuria mes siandien naudojames), bet iskiltu savo pranasumu virs ju, perimtu ju geruosius aspektus, bet istaisytu bloguosius. Tokia perspektyva bus pajegi IS TIESU atsikirst kitoms ir patraukti protus.

    Kazkaip keistai jauciuos vartydamas Pro Patria. Yra tos patrauklios ir idomios pastangos sukurti virsesne perspektyva, kuri protingai ir itikinamai rodo, ko truksta liberalizmui ar kairuoliskumui, ir tuo pat metu netruksta prasciokisko, neteisingo demonizavimo bei stigmatizavimo, kuris skaitytojus prievartauja emociskai - "cia ir dabar itikek kaip mes, arba esi netikras lietuvis, netikras katalikas" ir t.t.

    Na, nueini kairuolius paskaityt, tai pas daug ka tas pats. Nesi uz gejus? Tai tu laisves, zmogaus, zmonijos priesas, zmogaus teisiui ir zmogaus orumo naikintojas! Tave reikia uzdrausti, atimti darba ir teise pasisakyti! Ir dzin, kad esi koks disidentas desimtis metu atsedejes uz tai, kad gynei ta zmogaus laisve.

    As tokiems supaprastintiems scenarijams, is kaires ar desines, jauciu naturalu atmetima. Ir nemanau, kad tai liberalizmas ar reliatyvizmas.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Na, "žemu lygiu" ar "nekokybiškumu" galima vadinti viduramžių luominės valstybės kergimą su modernia tautine ir bandymą abiem taikyti tuos pačius kriterijus. ;)
    Toliau. VISOS tautos į savo istoriją žiūri "iš savo varpinės" - būtent velnia žino kam tarnaujantys liberastizmo adeptai bruka SVETIMAS (dažniausiai - lenkiškas ir žydiškas) istorijos versijas, aiškindami, kad čia "objektyvumas" ir "atspindimas daugialypiškumas" (žr. visokių bumblowskių, nykrzentaicziu ir pan. faunos postringavimus). Tai, kad konkretūs kurios nors šalies ar tautos/grupės veiksmai yra įvardinami kaip kenksmingi yra NE "žemas lygis" ar "nekokybiškumas", o būtent minėtas žiūrėjimas iš SAVO varpinės, kas yra ne tik visiškai normalu, bet net ir pageidautina savo išlikimu suinteresuotai tautai.
    Dar: fakto konstatavimas nėra "demonizavimas" ar "stigmatizavimas" - ir jau tikrai ne "emocinis prievartavimas". Niekas nieko "neprievartauja" "atsiversti ir įtikėti" - tiesiog parodoma, kad kai kurios grupės nėra tie, kuriais skelbiasi (plg. "tikruosius ir vienintelius Lietuvos patriotus, krikščionis beigi kovotojus su Rusijos įtaka" libkonus) arba turi daugiau "ideologinių dedamųjų", negu viešai skelbiasi. Dar daugiau - yra veikėjų, kurie SKELBIASI (pvz. Bergoglio (neo)marksizmo atvejis), bet jų pasekėjai tai neigia. Apie tai kalbėti - "demonizavimas"?
    Galiausiai, kur čia buvo raginimai "uzdrausti, atimti darba ir teise pasisakyt"? Beje, priminsiu, kad pasisakymo TONAS - irgi labai svarbus veiksnys. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  14. Dar pora punktelių:
    Kalbant apie "daugialypiškumą" beigi "sudėtingumą" galima visai ramiai pradėti postringauti apie sovietinės okupacijos privalumus. Mano jaunystės laikais ABSOLIUTI "dauguma istorikų" būtent tokio požiūrio laikėsi. ;)
    Panašiai ir dėl lenkų "pagalbos" prieš maskolius - o kieno agresyvi ir arogantiška religinė politika atbaidė stačiatikiškas LDK žemes ir pastūmė jas į Maskvos glėbį? Kiek tai padėjo "atsilaikyti"? Kas sukėlė ilgametį ukrainiečių priešiškumą, kurio pasekmės dar ilgai jautėsi? Tai kas tie "dauguma istorikų", kurie tose unijose pliusus mato? Mano anksčiau minėti Lenkijos apdovanojimus kolekcionuojantys veikėjai?

    AtsakytiPanaikinti
  15. Pikc, jei brukamos svetimos istorijos versijos, tai NĖRA visapusiškumas. Yra šališkumas. Kaip ir vien "savas bokštas".

    Aš manau - galbūt tikiu - taip: subjektyvumas yra mąstymo matmuo, tačiau ne esmė ir pagrindas.

    Pasakoti VIEN lietuvišką ar VIEN lenkišką (VIEN prancūzišką, VIEN kinų) istorijos versiją reikštų manyti, kad subjektyvumas yra mąstymo esmė. Tačiau gyvenimas vis dėlto rodo, kad nors ir sunkiai, skirtingai manantys žmonės gali susikalbėti, kad subjektyvumas nėra akla ir nepramušama siena, kuri mus atskiria vienas nuo kito.

    Man visapusiškumas yra objektyvumas - kuris nėra ir negali būti absoliutus, bet kuris nėra ir absoliučiai subjektyvus: visapusiškumas apžvelgiant situaciją, suvokiant skirtingų pusių logiką ir ją integruojant.

    Elementarus pavyzdys: du vyrai pretenduoja į tą pačią darbo vietą, kurios jiems labai reikia. Grįžę po darbo pokalbio savo žmonoms jie pasakos: "aš labai gerai tikčiau ten, bet va tas kitas niekšas gali ją iš manęs paveržti".

    Įsivaizduokim, kad mes esam tos žmonos ir labai gerai suprantam savo vyrus ir linkčiojam galva, ir trokštam, kad mūsų vyrui pasisektų, o tam niekšui ne.

    Tai "savas bokštas".

    Tačiau ateis ekonomistas ir pasakys, kad nei vienas iš dviejų šiaip nėra kažkoks "niekšas" ar "niekšiškesnis" už kitą, bet yra du asmenys, kurie siekia savo interesų - kuriuos galima puikiai suprasti. Tai yra visapusiškumas.

    Čia šiaip ant greitųjų sugalvota metafora, tikrai netobula, bet manau, kad aišku ką noriu pasakyti. Aš bandau šitaip žiūrėti į istoriją: taip, subjektyviai, man norisi, kad mano tauta gautų tą "darbo vietą", o ne kita tauta. Bet - visapusiškai - taip pat suprantu, kad kita tauta didele dalimi elgiasi ir nori to paties, kaip ir mano tauta. Ir nėra blogesnė todėl, kad nori to paties (gali būti blogesnė savo metodais, bet ne savo noru).

    Grįžtant prie LDK - buvo ekspansijos laikas ir mažesnių žuvų suvalgymo laikas. O paskui atėjo laikas, kai pati LDK tapo mažesne žuvimi, kurią prarijo kita, didesnė. Tai nėra idealus scenarijus man, kaip lietuviui. Aš galbūt nebūčiau prieš, kad Algirdas būtų paėmęs Maskvą, kad lietuviai būtų buvę skaitlingesni ir pajėgę kolonizuoti dideles teritorijas, ir kad vietoj Rusijos federacijos dabar būtų kokia "Lietuvos federacija" iki Kaukazo ar, kaip mėgstama pas mus sakyti, iki "Juodosios jūros". Bet taip neįvyko.

    Trumpai tariant: aš labai gerai suprantų, kad praktiškai visi mūsų kaimynai - ne vien lenkai ar rusai, bet ir kiti, turi interesus, kurie nėra mano tautos interesai. Mes pretenduojame į ta pačią darbo vietą, kuri mums labai svarbi - išgyvenimui, išsilaikymui, istoriniam tęstinumui.

    Bet nenoriu būti kaip tas vyras, kuris grįžęs namo sako - "ot tie niekšai, jie turi savo interesų". Nes tada turėčiau sutikti, kad teisingi žodžiai ir to kito, kai jis grįžęs į savo namus apie mane pasakys - "ot koks jis niekšas, nori mano vietos".

    Mes turim savo interesus ir dėl jų turime stengtis, bet jei sugebėtume dėlto šiek tiek mažiau kvailinti vienas kitą, pasaulis būtų "better place". Taip, čia apie betoninį ir monolitinį nacionalizmą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mano galva, nevertėtų lyginti to, kas nelabai sulyginama: išlaikyti tai, kas SAVO ir plėsti savo įtaką KITO sąskaita nėra lygiaverčiai dalykai. Remiantis tokiu "objektyvumu", galima prieiti išvados, kad lenkų šovinistai, vykdantys "kresų" politiką, turi tiek pat teisių savo "tvarką" įvedinėti Pietryčių Lietuvoje, kiek ir lietuviai, todėl, idant išvengtume "betoninio ir monolitinio nacionalizmo", reikėtų abi puses pripažinti lygiavertėmis. Beje, kalbant apie Suvalkų sutarties sulaužymą ir lenkų okupaciją, mano anksčiau minėti lenkiškų apdovanojimų prisirinkę "istorikai" būtent tokį "objektyvumą" ir propaguoja.
      Pagal analogiją - ir Ukraina į Donecko ir Luhansko sritis tokiu atveju neturi daugiau teisių, negu Rusija, nes gi "objektyviai" žiūrint, abi pusės "siekia savo interesų - kuriuos galima puikiai suprasti", ne?
      Raginimas atsisakyti vertybinės dedamosios istorijos vertinime iš tikrųjų yra tiek pat ydingas, kiek ir raginimai atsikratyti visokių "-fobijų" beigi patapti didžiai atvirais ir tolerantiškais "vargšų pabėgėlių" atžvilgiu. Priežastis iki primityvumo paprasta: KITA PUSĖ nė velnio tos dedamosios neatsisakys (ir, tęsiant analogiją, alach-babachai netaps "atvirais beigi tolerantiškais"), tad tokia politika yra iš esmės kapituliacinė. Tokiais būdais tą "better place" gal ir sukursime, bet KITIEMS - ir SAVO SĄSKAITA.
      Grįžtant prie LDK - pirmiausia, LDK politika nebuvo kolonizavimas ir "mažų žuvų valgymas". Tiesą sakant, pačios "žuvys" dažnai rinkdavosi LDK kaip gynėją nuo kitų, piktybiškesnių "žuvų". Antra, sakyti, kad LDK prarijo didesnė žuvis nėra tikslu, nes a) Lenkija nebuvo didesnė ir b) čia buvo daugiau infiltracija ir nekrozės sukėlimas, negu prarijimas.
      Ir ne - aš nenorėčiau Lietuvos iki Juodosios jūros, nes mes tada būtume daugiatautė imperija (ir vyraujanti kalba greičiausiai nebūtų lietuvių), o ne tautinė valstybė.

      Panaikinti
    2. Beje, gaila, kad neišsisaugojau nuorodos - bet buvo labai neblogas straipsnis apie tai, kodėl vakarų liberalus rusų propagandistai varto, kaip nori - ogi juos užšeria jų pačių tabletėmis: sako, apsieikite be šališkumo, kam tos išankstinės nuostatos? Štai, pavyzdžiui, ukrainiečių ar gruzinų "naratyvai" - o štai mūsų "naratyvas". Jie turi savų interesų - ir mes turime savų interesų. Jie turi teisę juos ginti - ir mes turime tokią teisę. Tai koks tada tarp mūsų skirtumas? Žodžiu, būkim visi objektyvūs, apsieikim be diskriminacijos. :)

      Panaikinti
  16. Atsiprašau už keliagubą komentarą - metams bėgant, mintys vis sunkiau dėliojasi, linkę pasimesti ir išlįsti post factum. :) Taigi - pastebėjau įdomų dalyką: iš liberalų pusės raginimai taikyti objektyvų požiūrį yra gana selektyvūs. Pavyzdžiui, kai reikia "dekonstruoti" kokias nors "neprogresyvias" vertybes (tautiškumą, patriotizmą, moralės normas ir pan.) - tada taip, "atsikratykim šališkumo, žiūrėkim objektyviai, iš visų pusių", bet kai tik kalba pasisuka apie liberalizmo "šventąsias relikvijas" (lytinių nuokrypų, nelegalų bei kitų "mažumų" "teises", "multi-kulti", ar "šviesų homunistinį rytojų"), tada jau visas objektyvumas baigiasi, ir oponentai iškart iškart patampa visokiais "-istais", "-fobais", "heiteriais" ir pan. Ergo, tas "objektyvumas" liberalų "arsenale" tėra traktuotinas kaip įrankis, dalba jiems nepatinkančioms vertybėms naikinti - ir ne daugiau.

    AtsakytiPanaikinti
  17. Pikc, be abejo, kad yra tokiu - sakyciau dauguma - kurie "objektyvumu" naudojasi kaip priedanga savo saliskai nuomonei prakisti ir itvirtinti. Gejai naudojasi siaip gera zmogaus teisiu doktrina savo interesams ar ideologijai prakisti ir nereikia daug tirti, kad pamatytum, jog zmogaus teisiu doktrinos esme daugumai ju visai nerupi, kai kalbama ne apie juos pacius. Zmogu salia ju sutrypk ir jei tai ne gejus ir jei ne del orientacijos, tai pirsto dauguma nepajudins, kad apgintu zmogaus teises.

    Suprantu, ka sakai: cia kaip zaidziant "durniu" - jei tu zaidi pagal taisykles, o kitas be taisykliu, tai tave apzais. Taip, tai dar karta iliustruoja, kad gyvenimas yra sudetingas ir priestaringas.

    Ir vis tik tvirtai tikiu, kad ilgalaikis progresas nera tame "realizme" - "nebusiu naivus". Priesingai, gal prireiks simtu metu, bet tikra pazanga bus pasiekta kai dauguma prades zaisti pagal taisykles savo noru. Kai dauguma nebeprisidengines objektyvumu, bet stengsis buti objektyvus, savikritiski sau ir empatiski kitam. Ir ne is vienos puses, o is visu pusiu.

    Tai naivu? Taip. Tai realu? Taip. Kodel? Nes pasiziurejus tai, kaip pasaulis pasikeite per pastaruosius pora simtu metu, tu geruju taisykliu vis delto daugiau, nei anksciau. Ir geografiniu plotu su taisyklemis daugiau. O taip, korupcijos, sukciavimo ir savivales netruksta, ir vis delto yra daugiau priemoniu nei anksciau ta savivale sustabdyti. Ne visur, bet ilgo laiko laikotarpiu pazangos yra.


    Kitas dalykas: tai, kad mano ir mano kaimyno interesai yra vienodai teiseti, tai nereiskia, kad man "tas pats". Griztant prie zmonu ir vyru: du vyrai gali asistuoti vienai moteriai. Ir tai bus teiseta. Taciau moteris rinksis teketi tik uz vieno. O kitas liks tusciomis. Ir tai irgi teiseta. As nesakau, kad vyras, matydamas, kad ir kito asistavimas yra toks pat teisetas, kaip ir jo, turi sustoti ar atsisakyti, suabejoyti savimi, uzleisti vieta. Ne, turi stengtis is sirdies. Teisetumas nereiskia paralyziaus. Taciau reiskia, kad bus isvengta patalogisku nuoskaudu (o ne skausmo), demonizavimo ir stigmatizavimo vienas kito atveju. Patalogisku, ilgalaikiu ir kartais kruvinu.

    As gerai atsimenu, kaip pirma syki sutikes lenka (mano gimtineje ju nebuvo) - jau pilnametis - jam pajauciau juoda pykti. Visai niekuo detam zmogui, be jokiu pretenziju, atsitiktinai sutiktam kelioneje. Pajauciau pykti, nes i mane tai buvo ideta, nuoskauda. Jis man buvo kaltas, jis turejo buti nubaustas. As nemaciau asmens, maciau "lenka". Ir tuo metu nezinojau ne tai, kad simtosios, bet turbut ir tukstantosios dalies to, ka zinau siandien is istorijos. Kodel tas pyktis? Siandien suprantu, koks jis neteisingas ir absurdiskas to zmogaus atveju buvo. Ir vis delto jis buvo realus manyje. Ir tai blogai. Taip neturi buti. Ir siandien as pykstu ant tu, kurie i mane ta neracionalu pykti idejo. Kaip koki Pavlovo refleksa - pamatai lenka ir pyksti, net nepasikalbejus su juo, net nezinant ar jis apskritai turi bent minimalu interesa man, kaip lietuviui. Visapusiskumas ir objektyvumas - o ne liberalumas - mane veliau nuo tokio refleksinio ir nekritisko, neracionalaus pykcio isgyde.

    Apie liberaluma - niekada saves nesuvokiau kaip liberalo, niekada man ju teorija neatrode pilna (tik dalys naudingos), niekada uz juos nebalsavau ir visada oponavau tiems, kuriems nuosava valia susipainioja su socialine norma.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, galima tikėti utopija, kad kada nors liūtas su ėriuku šalia taikiai sugyvens - bet realistiškai žiūrint, artimiausiu metu tai "neprasišviečia", ir todėl lieku prie savo pozicijos: pasaulyje, kur VISŲ "nagai į save riesti" yra paprasčiausiai neprotinga nežiūrėti SAVŲ interesų ir iš SAVO taško, nes neišvengiamai anksčiau ar vėliau pradėsi žiūrėti iš SVETIMO. Kaip sako, "šventa vieta tuščia nebūna". Ir čia visiškai nebūtinai apie žaidimą "pagal taisykles" versus "be taisyklių". Imam primityvų variantą: lenkai savo jaunimą auklėja pagal SAVO "naratyvą", o mes - pagal "vertybiškai neutralųjį". Tas jaunimas suauga, nueina į politiką. Ir štai lenkų politikai su SAVO požiūriu ateina su pretenzijomis pas mūsų politikus su "neutraliu" požiūriu. Koks bus tokio susitikimo rezultatas? Ir tai nebūtinai turi būti lenkai - juos galima pakeisti žydais, rusais, ar dar kuo nors. Faktas, kad teoriškai "neutralus" požiūris, atsisakant skirti SAVĄ nuo SVETIMO (kai svetimi tai labai aiškiai skiria) šiame netobulame pasaulyje praktiškai tampa PRIEŠIŠKU sau patiems. Pasikartosiu - jeigu svetima valstybė bando kištis į tavo valstybės vidaus reikalus, o tu aiškini, kad čia tiesiog "skirtingi interesai", reikia "žiūrėti objektyviai", "ir tie, ir tie turi savo teisių" - esi iš esmės savo šalies išdavikas, ir tiek. Perkelkim situaciją į okupacijos ar karo sąlygas - ir taps dar aiškiau (tikiuosi).
      Tamstos pavyzdys su tuo lenku - vėl bereikalingas ėjimas į emocijas. Na, kam to reikia? Jei žmogus teigia, kad nėra liberalas, bet primygtinai taiko liberal-neomarksistų metodiką eiti per emocijas vietoj argumentų - atrodo nerimtai. Pripažinti, kad Lenkija nėra mūsų "didi draugė beigi strateginis partneris", o turi senų neišgydytų šovinizmo ir imperializmo "ligų" (ir šiuo požiūriu turinti nemažai panašumų su Rusija) NIEKAIP nereiškia automatinės neapykantos kiekvienam sutiktam lenkui. Vėlgi, paprastas palyginimas: ar tai, kad Rusiją pripažįstame nedraugiška valstybe reiškia, kad dabar turime nekęsti visų rusų? Ar tai, kad konkretūs žydai ir žydų organizacijos (o nemaža dalimi - ir jų valstybė) yra mums priešiški ir siekia pasinaudoti reiškia, kad kiekvienas atskiras žydas yra priešas? Toks situacijos ir požiūrio suprimityvinimas (t.y. "žiūrėjimas iš savo vertybinių pozicijų automatiškai reiškia neapykantą ("nekritišką, neracionalų pyktį")") ir liberast-tolerastų naudojama buka dichotomija ("arba visiems atviras - arba visų nekenti ("-fobas"/"-istas"/"heiteris"!)) turėtų būti vengtini dalykai normalioje diskusijoje, nes jų naudojimas iš esmės reiškia aplinkinių negerbimą, kadangi rodo esant prielaidą, jog auditorija galima manipuliuoti naudojant pigius emocinius triukus.
      Dėl liberalumo - na, nežinau, bet yra toks "duck test"... ;)

      Panaikinti
  18. Na, as niekada nepasisakiau uz vertybini neutraluma. Objektyvumas ir visapusiskumas man nera neutralumas, as apskritai manau, kad tai yra tuscia savoka. Todel vartojau savoka "teisetumas": du vyrai teisetai siekia vienos moters demesio, taciau nei vienas nera "neutralus", visai priesingai, nes kiekvienas siekia SAU. Neutralumu cia nei is tolo nekvepia. Bet objektyvumas pades suprasti, kad nors jo konkurentas ir nori atimti tai, kas jam labai svarbu (busima zmona), jis vis delto nera kazkoks blogis ar blogas delto. Objektyvumas mazina neapykantos kieki.

    Del pykcio lenkams - cia nera argumentas per emocija, cia paprasciausiai faktas, kad toks "argumentas" buvo IDIEGTAS manyje kazkada paauglysteje, TADA, o ne dabar. Ir man tai labai nepatinka SIANDIEN, kai jau turiu savo mastymo autonomija. Tuometine neapykanta lenkams yra visai kas kita, nei atlikti racionalia analize siandien apie lenku sovinizma ar imperializma, nustatyti (tarkime), kad praktiskai kiekvienas lenkas tuo tiki ir to pagrindu itariai ziureti i atsitiktinai sutikta lenka. As tuo metu apie tai visiskai nieko nezinojau, nieko nebuvau tyres, niekuo domejesis. O neapykanta manyje buvo.

    Klausimas - kiek tokiu Lietuvoje siandien, kaip as tada, kurie neatliko kritines saves perziuros ir nepaklause ar emocija yra pagrista ar sumanipuliuota? Kurie nepaieskojo patys objektyvaus emocijos pagrindo - pavyzdziui, ar tikrai lenkai imperialistai? Kiek tarp lenku yra tokiu, kuriuose idiegtos tokios emocijos lietuviu atzvilgiu? Kiek is ju pabande paziureti - o kokie lietuviai is tiesu yra, o ar ju pozicija nera teiseta? Ir taip kiekvienoje tautoje. Deja, mes gyvename neapmastyti ir nepatikrintu emociniu argumentu vandenyne ir tai generuoja daug problemu.

    As todel cia ir pakomentavau po straipsniu apie vienuolyno grazinima konventualams - pernelyg paprastai ir pernelyg greitai ProPatria nustate sprendima: kitame gale lenkas, todel tai yra blogai. Neteisinga, nes lenkams. Ir pradiniame pranesime nebuvo kitokios analizes, duomenu, be aplinkybiu, labai emociskai. "Lenkai atgavo ir tai blogai". Man tai primine ta mano paauglystes nemalonu automatizma lenku atzvilgiu.

    Buvo cia neseniai bernardinuose grazus vokiecio pranciskono Severino interviu, kuris sako, kad po 20 metu gyvenimo jam Lietuva tapo "sventoji zeme" ir cia pasiruoses numirti, ir buti palaidotas, tarsi tarp savuju. Nei laso vokisko imperializmo, bet meile musu krastui didesne uz simtu tukstanciu etniniu lietuviu. Ir as zinau, kad tarp misionieriu tai tikrai nera retas atvejis: zmones tikrai pamilsta tauta, tarp kuriu lieka desimtmecius iki mirties. As nezinau ar taip yra, bet nenustebciau, jei paaisketu, kad tiems Vilniaus "lenku" konventualams vilnieciai yra pasidare desimt kartu svarbesni uz Varsuvos politika. Pakartosiu, gyvenimas yra sudetingas ir priestaringas. Jis netelpa i suprimtyvintas dichotomijas.

    AtsakytiPanaikinti
  19. Kadangi anuomet visus Lietuvos valstybės gyventojus vadino lietuviais (nepaisant jų tautybės ir religijos), tai, siaurėjant teritorijai, su ja kito ir oficiali "lietuvio" sąvoka. Tačiau plačiuosiuose gyventojų sluoksniuose dar ilgai išliko senasis pavadinimas, pvz., ne tik Polocko, Vitebsko, Mogiliovo, Kijevo, bet ir Smolensko sričių gyventojai sakydavosi esą "lietuviai". Šiaurėje ir rytuose vartotas terminas литовцы, pietvakariuose, ypač į vakarus nuo Gorinės upės, литвины arba литваки. Tokio pavadinimo atgarsių išliko ilgai, vietomis net iki mūsų laikų. Rusijoje XVIII a. литвин reiškė ne tik lietuvį, bet ir baltarusį, A. Puškinui - dar ir lenką. Rytų Ukrainoje (pvz., apie Poltavą) "litvinais" vadindavo gyventojus anapus Desnos, kalbančius baltarusiškai. A. Nepokupnas 1967 m. Šeipičiuose (Шейпичи, Pružanų raj., Bresto sr.) užrašė žmonių tvirtinimą, jog "litvinai" gyveną apie Volkovyską, Slanimą, Baranovičius, Gardiną (Непокупный А. П. Балто-северославянские язьковне связи. Киев, 1976, с. 154).

    Čia dar viena "gyvenimas sudėtingas" ir dichotomijų primityvumo iliustracija. Iš kito Zigmo Zinkevičiaus straipsnio.

    Dichotomija "savas / svetimas" yra nepakankama.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-04-14 14:32

      Dichotomija "savas / svetimas" yra nepakankama.
      - tai turbut savo buto raktus esate padaręs visai laiptinei?

      Panaikinti
  20. Hmm... objektyvumas, sakote... Pasižiūrėkim į ankstesnį komentarą: nagrinėjant lenkų kalbos infiltracijos Lietuvoje priežastis, iš visų galimų priežasčių (pvz., dėl geografinės ir politinės padėties Lenkijai atitekęs "tarpininko" (rašau kabutėse, nes labiau tiktų vadinti "filtru" - to "tarpininkavimo" vertė labai gerai atsiskleidė istorijoje su Vytauto karūna) tarp Lietuvos ir Vakarų vaidmuo, Lietuvai apsisprendus antrą kartą priimti krikščionybę) "objektyviai" pasirinktas... lenkų kultūrinis pranašumas. Noch Fragen? ;)
    O apskritai - kaip sako, "trukt už vadžių". taigi, dar kartelį - KITOS tautos ir valstybės NETAIKO to "objektyvaus" požiūrio - jis pas jas itin subjektyvus, tad (vėl kartojuosi) su tuo "objektyvumu" iškart stojama į pralaimėjusio poziciją. Dar daugiau, tas kartojamas pavyzdys su dviem pretendentais į moteriškę yra iš esmės netinkamas, kadangi naudojama klaidinga perspektyva. Jeigu jau norite taikyti šitą analogiją, darykite tai sąžiningai - t.y. jei tą moterėlę laikysime simbolizuojančia kokį nors ginčytiną klausimą, tai mes esame VIENAS IŠ tų ginčininkų. Vėl kartojuosi - kalbame apie SAVO tautos ir valstybės reikalus, o ne apie kažkokią abstrakciją. Šitokį distancinį požiūrį galima taikyti KITŲ tautų ir valstybių ginčuose (tarkim, tarpininkaujant) - bet ne savo. Dėl tos paprastos priežasties, kad mes esame SUINTERESUOTA PUSĖ. Negi taip sunku suprasti? O gal piktybiškai apsimetama, kad nesuprantama? Iš kitos pusės, jei NESIJAUČIAMA ta suinteresuota puse - arba interesas yra KITOJE pusėje... ;)
    Dėl tos "neapykantos" - pardon, bet man šita istorija iki skausmo primena du dalykus: a) sektantų "liudijimus" apie tai, "kaip aš buvau šioks-toks-ir-anoks, bet staiga atsiverčiau - ir tada!" ir b) "liberast-tolerastų" analogiškas (netyčinis kalambūras :)) pasakėles apie tai, kokie anys buvo "-istai" beigi "-fobai" - bet štai kai pabendravo, pamatė, kokie tie pederastai/nelegalai/dar kokios nors "godotinos mažumos" yra "nuostabūs žmonės", tai iškart patapo atvirais beigi tolerantiškais. Abiem atvejais tikslas vienas - išgalvotomis istorijomis manipuliuoti pašnekovo emocijomis, stengiantis jį įtikinti savo teisumu ir palenkti savo pusėn.
    Dėl "primityvių dichotomijų" - iš esmės "Anonimiškas" paprastai ir taikliai "sumalė" tą "progresyvų" požiūrį, taip būdingą Vakarų liberastams. Vėl tenka kartotis - bet: jeigu KITA pusė laikosi tos dichotomijos (o jos laikosi VISOS pusės), "atvirumo ir tolerancijos" politika yra paprasčiausiai kvaila.
    Dėl "litvinų" - tiesą sakant, nesupratau, kokiu tikslu šitas info gabaliukas čia įdėtas ir ką jis turėtų įrodyti. Taip, senos feodalinės valstybės "nuolaužų" tebeesama - ir jos ypač gajos dėl savo tapatybės neužtikrintose tautose (čia užtenka palyginti toje pačioje LDK buvusius ukrainiečius ir baltarusius). Ir ką? 1918 m. Vasario 16 d. aktu sukurta TAUTINĖ lietuvių (NE "litvinų" ar kokiu kitokiu buvusios LDK PILIEČIŲ, o ne TAUTYBĖS pavadinimu) valstybė ir atsiribota nuo "visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis". Trumpai ir aiškiai. Tiek to "sudėtingumo". Jis prasideda, kai bandoma NE tautiniu pagrindu sukurtos ir veikusios valstybės principus "priklijuoti" tautinei valstybei. Nesiklijuoja - todėl ir atrodo sudėtingai. :)

    AtsakytiPanaikinti
  21. Na, nesunku suprasti, kad jei aš oponuoju dichotomijoms iš lietuvių pusės, tai aišku, kad oponuosiu ir dichotomijoms iš lenkų ar dar kažko pusės. Jau anksčiau kėliau klausimą - ką galvoti apie kokį lenkišką propatria.pl, kuris suprimityvintos dichotomijos būdu rašo kaip lietuviai engia lenkus liepdami dokumentus lietuviškai užpildyt.

    Nors šiaip, pagalvojus, tai "teisėtas" reikalavimas, bet gali aprašyti straipsnį emociniu-dichotominiu metodu, kad teisėtas reikalavimas atrodys "engimas".

    Kaip spręsti šią situaciją? Mano metodas būtų abiem pusėm "objektyvizuotis" ir suprasti, kad teisėta nera engimas, ir nebekelt bangų. Pabrėžiu dar kartą - tai ką vadinu teisėta/objektyvu: nėra neutralu, nėra savo interesų atsisakymas.

    Tavo, Pikc, metodas - gal klaidingai suprantu - būtų vos ne sąmoningai panaudot emocinę - dichotominę retoriką, kad sumalt lenkus ar kažką kitą. Na, suprantant, kad nėra viskas taip paprasta, kad kažkur perlenki, bet maždaug - o kam tai rūpi, svarbu tai, kas savą apginti? Kaip kokiose sporto varžybose, kur sirgaliai visada nušvilpia "savam" žaidėjui teisėjo skiriamą baudą, visiškai neatsižvelgiant pagrįstai ar ne. Svarbu nušvilpt.

    Ir taip pat nesakiau, kad čia mes "subjektyvūs", o kiti "objektyvūs". Aišku, kad dauguma to netaiko. Bet būtent tame, sakau, ir yra problema: mes vienas kitą skandiname išsigalvojimuose vienas apie kitą, mes vienas kitą nušvilpinėjame beatodairiškai. Tai daugina neapykantos ir nesusikalbėjimą, kurio galėtų būti mažiau. Mažiau, jei VISOS pusės šiek tiek mažiau švipltų visom progom.

    Čia paskui yra asmeninio pasirinkimo klausimas. Aš asmeniškai atsisakau nušvilpinėti, pavyzdžiui lenką. Ne, tai nereiškia, kad jei matysiu lenkišką šovinizmą, nereaguosiu ar pateisinsiu. Nepateisinsiu. Bet automatiškai nenušvilpinėsiu.

    Dėl atsivertimų - o taip, studijos mane ne kartą ir daug kartų atvertė. Ir nuo liberalų, ir nuo tradicionalistų (kurių tradicija apsiriboja 12 ir 19 amžiais), ir nuo kosmopolitų, ir nuo betoninių patriotų.

    Aš asmeniškai galiu priimti elementus iš kiekvienos krypties:
    iš liberalizmo asmens autonomijos idėją, iš tradicionalistų - autentiško tęstinumo įdėją, iš kosmopolito - mintį, kad asmenyje yra kažkas, kas viršyja jo kultūrinę prigimtinę tradiciją, iš patriotizmo - kad žmogui būtina kultūrinė tradicija. Tačiau nei vienos iš šios krypties negaliu priimti kaip savo pagrindinės pasaulėžiūros.

    Nes liberali idėjos apie žmogų "virš" sociumo absoliutinimas paprasčiausiai yra antimokslinis, nes tradicionalizmas be dinamiškumo yra kiautas ir pelkė, nes kosmopolitizmas be kultūrų yra abstrakcija, o vienos kultūros suabsoliutinimas ir izoliavimas nuo kitų yra kalėjimas.





    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Tavo, Pikc, metodas - gal klaidingai suprantu - būtų vos ne sąmoningai panaudot emocinę - dichotominę retoriką, kad sumalt lenkus ar kažką kitą." - klaidingas įspūdis. Mano "metodas" yra nesulyginti kišimosi į SVETIMŲ interesų sferą ir SAVŲ interesų gynimo, prisidengiant "objektyvumu". Pasitelkiant paprasčiausią buitinį pavyzdį, tai būtų tas pats, kas manyti, jog įžūlus kaimynas turi tiek pat teisių spręsti, kaip tau tvarkyti savo butą, kiek ir tu pats. Čia ne "sumalimas" - čia paprasčiausias "raudonų linijų" brėžimas.
      Alternatyvi situacija - iš tamstos paminėto hipotetinio atvejo apie du darbuotojus, pretenduojančius į tą pačią vietą. Jei vienas ryškins savo privalumus, o kitas bus "objektyvus" (maždaug - "na, aš šitą neblogai moku - bet ir konkurentas labai geras specialistas šitoj srity"), tai tas antrasis liks be darbo. Galima svaičioti apie utopijas, kur visi "objektyviai" į viską žiūrės (tada iš esmės ir ginčytinų klausimų nelabai liktų), bet realybė yra kitokia. Realybėje mes turim įžūlius kaimynus, kurie lenda į svetimą kiemą savo tvarką įvedinėti - ir tokiems reikia paprasčiausiai parodyti duris, nes tą "objektyvumą" jie priima kaip silpnumą, kaip bandymą pateisinti savo neįgalumą priešintis svetimai įtakai. Ir iš esmės yra teisūs.
      Jau kelintą kartą miniu "utopijas", nes iš tiesų taip ir yra: skirtis "savas-svetimas" yra mūsų prigimties dalis (plg. savi ir svetimi vaikai, sava šeima ir svetimi žmonės, sava ir svetima tauta, Tėvynė ir svetima šalis), ir šita "diskriminacija" yra neišvengiama. Tai nėra "nušvilpinėjimas" - tai tiesiog "savi marškiniai arčiau kūno".
      Beje, dėl "teisėta" - irgi liberalų mėgstamas "arkliukas": vietoj "teisinga" įdedi "teisėta" - ir viskas tvarkoj. Tada labai lengva spręsti "neteisėto" problemą atitinkamai "pakoreguojant" įstatymus (kas ir bandoma daryti lenkiškos rašybos lietuviškuose pasuose ar daugybinės pilietybės atvejais).
      P.S. Patriotizmą, iš esmės politinę sąvoką, "nuleisti" iki "kultūrinės tradicijos" - nemenkas iškreipimas ir suprimityvinimas.

      Panaikinti
  22. Na taip, iš skubėjimo parašiau patriotizmą, kai turėjau galvoje nacionalizmą. Patriotizmas yra lojalumo nuostata savai nacionalinei tapatybei.

    Tapatybės yra susisiekiantys indai, nėra "grynos" tapatybės. Tai toks akivaizdus faktas, kaip ir tas, kad mes rašome lotynišku alfabetu arba švenčiam Velykas, kurių istorinės šaknys yra kitame regione ar tas, kad lietuvių su pasididžiavimu išgarbinto Užutrakio dvaros parko projektuotojas yra prancūzas, Arba, žvalgantis dabarties, tai, kad nusiperkame Aprangos marškinėlius, pagamintus Kinijoje.

    Tokių sasajų, jei detaliai žiūrėti, turbūt net ne šimtai, o tūkstančiai. Kai kurios paviršutinės, o kai kurios liečia giliausius mūsų klodus. "Savas/svetimas" skirtis jų kontekste atrodo labai jau sąlyginė (reliatyvi). Tokia skirtis labiau išreiškia ne tai, kad mūsų "savas" yra tik "mūsų" ir niekieno kito, o mūsų nežinojimą kaip, kur ir kodėl "susisiekiame" su kitais.

    Būtų gerai žinoti, be paniekos ir be baimės.



    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, patriotizmas yra lojalumas labiau savo valstybei, o ne nacionalinei tapatybei (kitatautis Lietuvos pilietis kuo puikiausiai gali būti (ir dažnai yra) Lietuvos patriotu). Na, o nacionalizmas, šiaip jau, irgi politinė sąvoka - bent jau kai aš mokiausi, skyrėme "tautą" (etninę sąvoką) nuo "nacijos" (politinės sąvokos). Tai, beje, paaiškina, kodėl sovietų okupantai visai neprieštaravo tai "kultūrinei tradicijai", bet štai "buržuazinį nacionalizmą" stengėsi "rauti su šaknimis". Iš esmės - ta pati "vienybė įvairovėje", kaip ir dabar: turėkit savo folklorą, tautinius drabužius ir patiekalus - toks "nacionalizmas" gerai, bet jei link politikos - tada jau seubas, fošyzmas, racizmas beigi ksenofobija. ;)
      O tapatybės "dekonstrukcijos" pasakos - LABAI gerai žinomos iš liberal-neomarksistų "naratyvų". Taip taip - "nieko mes iš esmės savo neturim, tai ir nėra pagrindo "savo" nuo "svetimo" skirti, būkim tolerantiški beigi atviri Kitam. Ir ne - aš TIKRAI ne liberalas" (žr. jau minėtą "Duck Theory"). :)
      Įdomu, kuo baigtųsi tūlam "progresyvui", jeigu jis pradėtų kokiam britui (su sąlyga, kad anas neserga galvos smegenų tolerastija) aiškinti, jog britai nė velnio neturi savo tapatybės, nes šalis pavadinta pagal vokiečių žemes, sostinę įkūrė ir pavadino romėnai, karaliai - prancūzų ir vikingų palikuoniai, o kalba - senovės skandinavų ("norse"), lotynų, vokiečių prancūzų ir dar velniaižin ko mišinys? :)
      Apskritai, įdomus dalykas: kalbame apie konkrečią situaciją - lenkų šovinizmo apraiškas, bet oponentas, kuris save pozicionuoja kaip NE liberalą ir NEpritariantį lenkų šovinistams, iš esmės dėsto liberalų poziciją ir "per aplinkui" bando įrodinėti lenkų šovinistų reikalavimų "pagrįstumą". Kad būtų aiškiau, "kuo tai kvepia", perkelkim šitą "argumentaciją" ("abi pusės turi savo interesų, tad būkim objektyvūs", "nėra jokios "savas - svetimas" skirties", "ir apskritai - jūs gi net savo tapatybės iš esmės neturit, o jeigu atrodo, kad turit - tai dėl to, kad esat tamsolei ir nieko nežinot") į "ryškesnį foną" - latvių-rusų santykių Latvijoje ar ukrainiečių-koloradinių separatistų konflikto Ukrainoje kontekstą. Na, kaip "vaizdzialis"? ;)
      P.S. "[...] be paniekos ir be baimės" - t.y. "be fošyzmo, racizmo beigi ksenofobijos". ;)

      Panaikinti
  23. Pikc, aš skiriu piktybininių stereotipų dekonstrukciją nuo savos tapatybės konstrukcijos ("šaknų") ištyrimo.

    Metodas galbūt naudojamas tas pats. Bet intencija yra radikaliai priešinga - dekonstruojama, kad išardyti ar tiriama, kodėl aš esu, koks esu?

    Kai aš rašau apie įvairias mano, mūsų sudėtingas ir prieštaringas "šaknis", mano tikslas nėra "dekonstruoti" lietuvybę, bet matyti jos sudėtingumą.

    Psichologijoje yra sakoma, kad psichinė sveikata nėra kažkoks fiksuotas stovis, bet kiekviename asmenyje šiek tiek skirtinga tų pačių psichinių dalykų pusiausvyra.

    Galiu pasitelkti šią analogiją: mūsų tapatybės yra "pusiauvyra" dažniausiai iš tų pačių elementų ir šiek tiek savitų. Britai turi vienokią, olandai kitokią, lenkai ir lietuviai dar kitokią pusiausvyrą. Yra bendrų elementų - (krikščionybė, romėnų paveldas). Ir paskui kiekvienas turi savitų. Nėra jokios žalos mūsų tapatybei pripažinti, kad neišaugome iš vieno tipo žemės, nesame išdrožti iš vieno tipo medžio.

    Ir visi yra iš principo "sveiki" ar "normalūs" ir nėra ko čia dekonstruoti, galima tik ištirti, kad suprasti kaip ir kokiu būdu susiformavo(me). Tačiau kiekvienoje asmenybėje yra bruožų, kuriuos verta dekonstruoti - nesusivaldymo, agresijos, tingumo, tendencijos meluoti, išssisukinėti. Taip ir tautoje. Pavyzdžiui, būtų labai gerai, jei lenkai ir rusai dekonstruotų, kurie tai turi, savo šovinizmą. Manau, kad įmanoma tai padaryti nesužlugdant ir "nedekonstruojant" savo tapatybės.

    Kai kalbu apie teisėtumą - turiu omenyje tai, kad kiekviena tauta turi savo teisėtą "pusiausvyrą", sąvastį - ir tikrai nematau reikalo tos savasties neigti: čia ir nesutinku su kosmopolitais ir panašiais.

    Bet lygiai taip pat nematau reikalo ginti visada ir bet kokiu atveju viską iš tos savasties kaip šventą ir neliečiamą, nes matau, kad be kai kurių bruožų būtume mielesni sau patiems ir kitiems.


    AtsakytiPanaikinti
  24. Ar tikrai "piktybinių stereotipų" (čia KOKIŲ?) dekonstrukcija? Ką aš matau, tai kad lenkų šovinistų (tiek išorės, tiek "penktosios kolonos" - kuri, tikėtina, ne tik Lenkijos, bet ir Rusijos) reikalavimų fone bandoma "dekonstruoti" TIK lietuvių tapatybę. Be abejo - grynai "objektyvumo tikslais". ;)
    Dėl "šaknų", tai jo - "neišaugome iš vieno tipo žemės, nesame išdrožti iš vieno tipo medžio" - "visi skirtingi, visi vienodi". Tautybė, škia, tai "socialinis konstruktas" - tai, kad lietuviai susiję ir krauju, tai dzin. Tas faktas, kad gerokai gausesnės (pasak tamstos - "kultūriškai pranašesnės") tautos bandė mus asimiliuoti, bet nesėkmingai - irgi dzin. Galim žvelgti ir giliau: gi visi "iš tos pačios beždžionės kilę" - tai kokia prasmė saugoti savo rasinę ir tautinę tapatybę?
    Apskritai (iš esmės, vėl kartojuosi - bet panašu, kad reikia), situacija čia gana paprasta: turime konfliktą, kur SVETIMOS kultūros atstovai ir jų vietiniai parankiniai grubiai kišasi į MŪSŲ vidaus reikalus. Atrodytų, viskas kaip ir akivaizdu - bet ne visiems. "NE liberalams" atrodo kitaip. Kokia taktika naudojama?
    1. "Nešališkumas": pažiūrėkim objektyviai - juk anie irgi turi savo interesus, kaip ir mes. Tai koks skirtumas?
    2. "Velniop realybę ir konkretybes - žiūrėkim abstrakčiai": pasvarstom apie utopinius variantus - va, įsivaizduokim, kad visi nustoja žiūrėti "iš savo varpinės" ir viską vertina nešališkai. Gerai būtų, ne? Todėl MES turėtume... (dzin, kad ANIE nė velnio neketina daryti to paties)
    3. "Daugiau tolerancijos!": tas skirstymas ir savus ir svetimus yra ne tik ydingas (dzin, kad kita pusė jo neketina atsisakyti) - jis beprasmis (kita pusė taip negalvoja).
    4. "O ką jūs, tiesą sakant, čia ginat?": Ne, aš ne prieš tapatybę - bet tapatybė yra labai sudėtingas dalykas, mes tiek visi skirtingi, kad net panašūs. Jeigu giliau pažiūrėsi, tai ne taip ir aktualu - ir apskritai,
    5. "Geriau pašnekam apie asmenybės bruožus": nes iš tikro, tai kaip žmonės turi charakterius, taip ir tautos (pala, kur dingo "visi mes skirtingi?"). Tai vat kažkaip psichologiškai reiktų kai kurių savybių atsikratyti (kokia dar valstybės politiką? Gi apie asmens psichologiją šnekam!).
    Galiausiai (primenu, kad vis dar kalbame apie labai konkrečią situaciją): "Bet lygiai taip pat nematau reikalo ginti visada ir bet kokiu atveju viską iš tos savasties kaip šventą ir neliečiamą, nes matau, kad be kai kurių bruožų būtume mielesni sau patiems ir kitiems." Čia norėtųsi konkretumo: a) KO, oponento nuomone, mums kaip tautai reiktų nebeginti šioje situacijoje? b) KOKIŲ bruožų reiktų atsikratyti? ir c) Kokio velnio mums reikia stengtis įtikti (būti "mieliems") svetimtaučiams?
    P.S. Nesu tikras, ar tikrai taip jau nesutinkate su "kosmopolitais ir panašiais": kaip ir minėjau, anie, kaip ir bolševikai, nėra iš esmės prieš grynai etninės tapatybės atributus ("savo teisėtą "pusiausvyrą", sąvastį") - jie yra prieš POLITINĘ tautos saviraišką. Tai didelis (net esminis) skirtumas. Liberalas/kosmopolitas kaip tik nesupras, kur čia problema, ir operuos iš esmės lygiai tais pačiais argumentais, kaip ir tamsta, tuo tarpu TIKRAM (ne deklaratyviam) NEliberalui išvis klausimų nekils, nes jam akivaizdi tautos teisė savo namuose (valstybėje) tvarkytis taip, kaip jai atrodo tinkama, nes "my house - my rules", o bet koks bandymas kištis iš išorės yra traktuotinas kaip agresijos aktas.

    AtsakytiPanaikinti
  25. Vienas iš piktybinių lietuvių stereotipų yra automatizmas lenkų atveju:) Matei šiandieninį "15 min" straipsnį apie "lenkų vienuolius", kurie "uja verslą"? Na, apie tuos pačius konventualus.

    Kai nufiltruoju žurnalisto stereotipus, tai matai, kad realiai pasiūlyta išsikelti - iš 40 nuomininkų - vienam barui ir jogos klubui. Tame pačiame straipsnyje gali suprasti, kodėl - nes vienuoliai nenori pelnytis iš alkoholio (ir beveik garantuota, kad jei neiškeltų baro, tai už mėnesio 15 min būtų parašęs straipsnį, kaip amoralu vienuoliams pelnytis iš alkocholio) ir nes jogos ideologija/pasaulėžiūra nelabai su konventualais sudera ir po savo sparnu jie to nenori.

    Šiaip kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus gali suvokti, kad vos tik jiems išsikėlus kitą dieną galima paskelbti skelbimą ir priimti naujus nuomininkus. Klausimas: ar tada "15 min" parašys straipsnį, kad "vienuoliai remia verslą"?

    Logiškai, jei vienų nuomininkų iškėlimą vadina "ujimu", tai kitų priėmimą turėtų vadinti "rėmimu".

    Visi žinome, kad neparašys. Ir, manau, visiems sveiko proto žmonėms aišku, kad vienų nuomininkų keitimą kitais vadinti "ujimu" - atspindi ne realų "ujimą", o žurnalisto stereotipizuotą nekritiškumą ir plius dar kelia klausimą ar tai neužsakytas straipsnis?

    Aš visai nenustebčiau, kad straipsnio autoriai ar jų draugai užeidavo į tą iškeliamą barą, kad jų sekuliarizuotai sąmonei religinė etika yra kvailybė ir kad jie nuoširdžiai kvailai pasipiktinę, kad dėl tos kvailybės "toks fainas baras" turi išsikelti.

    Ir taip, mano nuomone tai dar vienas žemos kokybės, nereikalingai kiršinantis, paviršutinius stereotipus skleidžiantis straipsnis.

    Kalbant apie kitus dalykus, Pikc, na, netelpu aš nei į viešo, nei į užsislaptinusio liberalo kategoriją. Mano pasaulėžiūra komplikuotesnė:)

    Pavyzdžiui, Lietuvos istorijoje skaičiau apie pirmuosius mūsų žemės gyventojus - prieš dešimt tūkstančių gyvenusius klajoklius, klaidžiojusius su elnių bandomis:) Kodėl mano tapatybė turi būtinai "atsiremti" į 20 amžiaus pradžioje susiformavusę etninę lietuviškumo sampratą, o ne į daugiatautės bajorų LDK sampratą ar va, anų elnių ganytojų tikrovę? KODĖL aš BŪTINAI iš savo tūkstanmetės žemės, valstybės, tautos SUDĖTINGOS IR PRIEŠTARINGOS istorijos turiu priimti 20 amžiaus pradžioje kristalizuotą pasualėžiūrą?

    Pikc, gi žinai, kad Lietuvos taryba absoliučiai realistiškai svarstė konstitucinės monarchijos projektą ir Wilhelmas Urachas jau buvo paskelbtas "Mindaugu II" (pritarūs daugumai Tarybos narių, tų pačių, kur sudėjo parašus ant Vasario 16 dienos akto), bet, pasibaigus karui, papūtus kitiems geopolitiniams vėjams, tai buvo atšaukta ir pasirinktas kitas modelis?

    Man asmeniškai nesueina galai, kai esu raginamas grįsti savo pasaulėžiūrą tokiu monolitiniu nacionalizmu ir patriotiškumu, šlovinant 20 amžiaus pradžios veikėjus, tuo pat metu aiškiai matant, kaip tie veikėjai, esant šiek tiek kitokiomis aplinkybėmis (pavz, Vokietijai nepralaimėjus karo tokiomis sąlygomis, kokiomis pralaimėjo), buvo pasiruošę savo rankomis į sostą atnešti karalių vokietį:) Vėl, susisiekiantys indai, "savas/svetimas" skirties nepakankamumas, istorijos sudėtingumas ir prieštaringumas.

    Ar tai blogai? Paklausiu kitaip. Ar esame girdėję LIETUVOJE gražesnę šios dainos aranžuotę, nei tą kurią sukūrė brazilas, išmokęs jos iš kadaise sutikto lietuvių kilmės misionieriaus? Lietuviška daina tapo gražesnė. Susisiekiantys indai.

    https://www.youtube.com/watch?v=T32Vyh2dQRw

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. 1. Bulvarinės purvasklaidos portalas - labai adekvatus pavyzdys. :) Jeigu tuos "bizniukus" būtų išviję lietuvių vienuoliai - šitiems "žurnalistams" būtų buvę lygiai tas pats.
      Kalbant apie "stereotipus" - na, kad čigonai linkę vogti irgi yra "nereikalingai kiršinantis stereotipas", ne? Tai, kad Lietuvių atsargumas lenkų atžvilgiu remiasi ne tik ilgamete patirtimi, bet ir DABARTINE Lenkijos politika bei LABAI dažnomis lenkų šovinizmo apraiškomis, spėju, nesiskaito - nepagrįstas stereotipizavimas, ir tiek? :)
      2. Pažiūrim, kas netelpa į liberalo kategoriją:
      a) aš - nacionalistas ir patriotas (bet ir tą, ir tą suprantu, pasak D. Petkaus, "per šaltibarščių ypatingumo prizmę" - t.y. be politinės dedamosios) - ir apskritai, kokio velnio man reikalinga tautinė tapatybė (žr. 3 punktą), kuri apskritai yra velniai žino kas (žr. c) punktą);
      b) aš - objektyvus (bet unijos buvo dėl to, kad lietuviams labai reikėjo, tai lenkai padarė paslaugą, o lenkų kalba įsismelkė dėl kultūrinio pranašumo);
      c)iš esmės nėra tos tapatybės, todėl reikia daugiau atvirumo - o jeigu ką, per svetimą filtrą pervarytas lietuviškas folkloras belenkaip perspjauna originalą (nes nugi SVETIMAS). Irgi VISAI neliberalus požiūris. :)
      Tai kad viskas čia kuo puikiausiai "įsipaišo" į liberalo kategoriją - ir visai ne slapto (nebent jei laikysim, kad (tyčinis ar ne) klaidingas ir klaidinantis sąvokų vartojimas reiškia "užsislaptinimą"). :)
      3. Taip, pasižiūrėjus į šimtatūkstantmetę (jei ne dar senesnę) sudėtingą ir prieštaringą žmogaus evoliuciją - kokio velnio reikia tapatintis su kokia nors tauta? Tiesiog VISIŠKAI ne liberalus požiūris. :D
      O, ir taip, istorinių aplinkybių nulemtos dvejonės dėl valdymo formos Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje iš esmės reiškia dvejones dėl to, ar reikia Lietuvos kaip tautinės valstybės ir yra visiškai pagrįstas argumentas atmesti nacionalizmą ir patriotizmą kaip sukurtos ir atkurtos mūsų valstybės pagrindą (čia, jeigu ką, kalba tas pats žmogus, kuris po kitu straipsniu pareiškė, jog yra "nacionalistas" :D).
      Beje, niekas NERAGINA tamstos "grįsti savo pasaulėžiūrą nacionalizmu ir patriotiškumu" - liberalas to padaryti būtų iš esmės neįgalus (na, maždaug, kaip koks aršus sovietų laikų komjaunimo aktyvistas). Paprasčiausiai, vertėtų nustoti neadekvačiai vartoti sąvokas ir nesiskelbti tuo, kuo nesate.
      P.S. "Egzotiškos" lietuviškų dainų versijos (ar lietuviškų šokių perdirbiniai su Afrikos folkloro elementais) NĖRA geresnės už lietuviškąsias. Suprantu, kad tie, kurie svetimą vertina labiau, negu savą, su tuo nesutiks. ;)

      Panaikinti
  26. As katalikas - nu, kur cia Pro Patria propaguoja katalikybe:) Man asmens - Dievo vaiko ir kurinio samprata, broliu ir seseru tarpusavyje - yra gilesnis ir bendresnis vardiklis uz tautos ar kultuross kategorijas.

    Is kitos puses, nera imanoma sutikti zmogu, kuris nebutu panires i kokia kultura, i kokia nors kalba, i kokia nors savoku sistema.

    Mano, kaip sako sociologai, "likimo bendruomene" yra Lietuva. Ir as nematau priezasciu, kodel as sia savo likimo bendruomene tureciau pakeisti tomis likimo bendruomenesmis, kurios vadinasi "Lenkija", "Airija" ar "Zambija".

    Taciau man, kaip katalikui, vieno Kurejo/Tevo ir vienos zmoniu seimos kategorija yra gilesne uz nacionaliniu seimu kategorija, ypac kietojoje versijoje, kuri net nenori pripazinti, kad tapatybes yra "susiekiantys indai", tarp kuriu nuolatos vyko, vyksta ir vyks cirkuliacija (kas akivaizdu), bet visiskai nerealistiskai ir utopiskai aiskina musu visiska svetimuma vienas kitam ir egzistencini pavoju, jei pripazinsim, kad siek tiek esame susije:)

    As paprasciausiai stengiuosi atrasti - nors tiesa sakant, tai skamba pretenzingai, nes nesu tam paskyres savo gyvenimo, kalbu tik kaip megejas sinteze tarp ontologinio asmens virsumo ir sociumo butinimo/neisvengiamumo, tarp bendrosios zmonijos istorijos ir atskiru likimo bendruomeniu istoriju.

    Ar tai telpa i liberalizma? Kiek as zinau, ne. Siu temu, tokiu siekiu liberalu klasiku tekstuose nera, nekalbant jau apie siuolaikinius dekonstrukcionistus, dzenderistus ir kosmopolitus.

    Ta prasme, as tikrai nesigedyciau buti liberalu ir Pro Patria komentaruose ginti, jei tikeciau, kad tai yra man viska gyvenime pagrindzianti pasauleziura/ideologija. Bet nera. Cia nei gynyba, nei teisinimas. Cia visiskai nuo paties ar nuo Pro Patria (ache, vel tas LOTYNISKAS pavadinimas) nepriklausantis dalykas. Man nereikia Pro Patria, anei liberalu pripazinimo, as paprasciausiai ieskau sintezes, kuri atitiktu sudetinga ir priestaringa realybe:) Pro Patria - man per daug siaura. Liberalai, kitu budu, irgi per daug siauri:)

    Galbut as dar blogesnis uz liberalus ir dekonstrukcionistus?:=)

    O daina vis delto miela, ar ne?

    Pikc, jei norite ka dar parasyti po situo straipsniu, ryt paskaitysiu, veliau isvyksiu i kelione ir nebereplikuosiu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Čia ir esminis skirtumas - kosmopolitinis ir tautinis požiūriai. Pro Patria laikosi tautinio požiūrio, tamsta - kosmpolitinio, todėl ir sunku surasti bendrą pagrindą. Kosmopolitiniams "liberalkrikščionims" tautiškumas tėra "fonas" (na, likimas lėmė šitoj bendruomenėj atsidurti - bet ar tai ką reiškia?), patriotizmas tėra "šaltibarščiai" (jei suprantamas neadekvačiai) arba smerktinas dalykas, nes gi "susipriešinimą" skatina, "savų" nuo "svetimų" skirtį (žr. "ksenofobija", "racizmas" beigi kitokios "-fobijos" ir "-izmai"), kai tuo tarpu yra "viena rasė - žmonių rasė" (ne, čia irgi ne liberal-neomarksizmas, jeigu ką ;)).
      P.S. Dėl dainos "mielumo" - taip DAINA miela, bet pats faktas, kad kažkoks egzotiškas veikėjas dainuoja jam egzotišką dainą (kurios žodžių greičiausiai nesupranta) - įdomus variantas, ir tiek. Jokio "mielumo" čia nėra. Ir jau JOKIU BŪDU tai NĖRA už lietuvišką pranašesnė versija, kaip teigia kai kurie "visai neliberalūs" veikėjai. Aš sunkiai įsivaizduoju, kaip kam nors, išskyrus liberal-neomarksistus, iškraipyta kalba dainuojama versija gali atrodyti pranašesnė už lietuvišką vien dėl to, kad ji dainuojama svetimtaučių ir svetimkalbių.

      Panaikinti

emo-but-icon

item